Pirmasis signalą „SOS KULTŪRA“ prieš metus ir keletą mėnesių iš Seimo Konstitucijos salės tribūnos pasiuntė filosofas, rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, vienas „Sąjūdžio“ įkūrėjų ir Lietuvos Nepriklausomybės „kalvių“ – dr. Arvydas Juozaitis.
Jis iškėlė savo rankoje milijoniniu tiražu išleistą 2024 metų prezidentinių programų rinkinėlį bei pasipiktino, kad jame žodis kultūra iš vis neegzistuoja. Tai nutiko Lietuvos kultūros kongreso organizuotoje konferencijoje pasitinkant pirmojo kongreso šimtmetį, kuris šiemet tapo šauniai pažymėtas renginiais Vilniuje ir Kaune.
Kyla pagrįstas klausimas, kodėl kultūros „genas“ Jo Ekselencijos Gitano Nausėdos, ex – premjerės Ingridos Šimonytės ir kitų žinomų politikierių projektuotuose veiksmuose buvo užslopintas ir neturėjo raiškos?
Galima būtų ilgai gvildenti „spyčraiterystės“ (angl. kalbų rašinėjimo) fenomeną, tačiau apsiribokime pastebėjimu, kad laikas su anonimiškumu bei tuo pačiu atsakomybės vengimu ir kurtos autorinės vertės nusavinimu valstybėje vieną kartą pabaigti.
Patarnaujantys tekstų rašinėtojai, kokie jie bebūtų, nusipelno tam tikros pagarbos, todėl malonu būtų išgirsti, kad pavyzdžiui, metinės kalbos tekstą Prezidentas parengė kartu su visu juodadarbių autorių kolektyvu.
Kitas privertęs netylėti dr. A. Juozaitį stimulas buvo pasibaisėjimas, kad jaunoji karta, gerai žinanti Madonos ar kitos kažkurios pasaulinės masinės kultūros dievybės melodijas, neturi jokio supratimo, kas tokie buvo Lietuvos kultūrai Vaižgantas ir Juozas Miltinis, o ir dėl viešų išpuolių gerbiamo poeto Justino Marcinkevičiaus adresu dera rimtai susirūpinti.
Receptas netruko užgimti. Tai būtų Lietuvos kultūros kanonas, kuris turėtų tapti žinių minimumo kartele jaunajai kartai, kad ir istorijos egzamine, kuris tikrai neturėtų apimti vien karų ir besivaidijančių vadukų naratyvą. O ir Lietuvos reprezentavimui užsienyje gerokai praverstų.
Po uždegančios filosofo kalbos beliko bendraminčiams pasipustyti delnus ir pabandyti apžvelgti kuo esame turtingi greta netolimų kaimynų, kur kas anksčiau įsiteisinusių savo nacionalinius kultūros kanonus: Danija ir Nyderlandai 2006 metais, po dvejų metų Latvija, o prieš mėnesį jais pasekusi Švedija šiam reikalui 2022 metais skyrusi solidžią sumą, sudarė maždaug šimtinę apimančių iškiliausių meno kūrinių, išradimų, socialinių inovacijų, sąrašą.
Pabandžius vienu žvilgsniu aprėpti Lietuvos kultūros vertybes eskiziniame kanono projekte paaiškėjo, kad jų keliolikoje rubrikų sudėliotų iškiliausiųjų bei žinomiausiųjų yra per keturias šimtines, o bandymas atrinkti „auksinį“ šimtuką bemaž beviltiškas.
Tiesiog nekilo ranka braukti ką nors iš vertingiausiais atrodančių pusantro šimto įrašų – būtų šventvagystė.
Gi praėjus eskizinį kanono kūrimo etapą, kuriame paaiškėjo, kaip tai galėtų maždaug atrodyti, prasidėjo profesionalusis. Dr. A. Juozaitis, vienai pirmųjų atsiliepus žinomai teatro kritikei Daivai Šabasevičienei, pradėjo telkti profesionalų ekspertų komandą ir šiuo metu galima sakyti, kad kanono sudarymo darbas jau ir įpusėtas: iš kino pasaulio į Klaipėdą atkeliavo dvejų dešimčių filmų pavadinimai.
Netrukus ir reikalingos įstatymų pataisos atsirado Kultūros ministro Šarūno Biručio bei Švietimo ministrės Ramintos Popovienės rankose. Tempą šiek tiek sulėtino ir dalies Lietuvos kultūros kongreso narių bei Seimo Kultūros k-to pirmininko Kęstučio Vilkausko nusistatymas, kad pirma turi būti sukurtas kanonas, o tik po to jau reikės imtis įstatymų, tačiau, šiaip ar taip, Lietuvos kultūros kanono įteisinimas atsirado ką tik patvirtintoje naujos vyriausybės programoje.
Lietuvos kultūros kongresui priėmus rezoliuciją „Dėl Lietuvos kultūros politikos dominantės“ sukruto ir žiniasklaida. Nors už kanoną pasisakė ir jo teoretikas dr. Darius Kuolys, jam pritarė ir neeilinė lietuvių literatūros kritikė prof. Viktorija Daujotytė, tačiau atsirado ir prieštaraujančių balsų.
Argumentai atrodė ir turintys tam tikro protingumo, ir savotiškai kartūs – „bus supriešinta visuomenė“, o buvęs kultūros ministras, filosofijos daktaras Arūnas Gelūnas net pareiškė, kad kanonas jau yra ir jis reiškiasi ir jo kuruojamomis teikime bei vertinime nacionalinėmis kultūros premijomis, ir jo vadovaujamame Nacionaliniame Dailės muziejuje eksponuojamais meno kūriniais.
Nežinau ar visa Vilniaus moksleivija yra peržengusi šios šventovės slenkstį, tačiau tokia pozicija yra ne kas kita, kaip naujos moksleivijos kartos iš dalies vertimas sėkmės džentelmenais, globalistais hedonistais, kuriems sava nacionalinė kultūra kažkas tokio iš kitų planetų pasaulio, juolab ir lietuvių kalbos bei literatūros egzaminas yra virtęs ne pačia maloniausia prievole.
Dar daugiau, dr. A. Gelūnas, kuris iš tv ekrano postringavo apie demokratiją, vasaros pabaigoje įvykusiame diskusijų forume „Būtent“ Bernardinų sode man išdidžiai pareiškė „ne Kultūros kongresui užsiimti kanonu“.
Matyt, buvusį ministrą graužia kartėlis, kad kitos valstybės kanonus susikūrė, o jis tokį uždavinį būdamas ministerijos vadovo krėsle elementariai pražiopsojo.
Didžiai gerbiu dr. A. Gelūno pastangas atstatyti Radvilų rūmus, kad būtų užgydyta bene didžiausia Vilniaus senamiesčio architektūros žaizda, prieš jo rūpestį Ukrainos dailės vertybių išsaugojimu galima nusiimti ir kepurę, tačiau nuolatinis kultūros projektavimas vien į meno pasaulį ir bandymas imtis kilusio kultūrininkų sąjūdžio asamblėjos ideologo vaidmens niekur neveda, nes šiuo metu mums svarbiausia politinė, teisinė, valdymo, demokratijos ir ugdymo bei poilsio ir jaunimo kultūra, mūsų kūrybiškumui, menams, tiesiog, klestint, nežiūrint, kad Kultūros ministerija eilę metų yra menkiausiai finansuojama.
Nepriimtina ir negatyvi nuostata kanono atžvilgiu viešai išsakyta dr. Nerijos Putinaitės ar literatūrologės dr. Viktorijos Šeinos, gvildenusios egzistavusį mokyklinį literatūros kanoną su keletu kolegių už labai solidžią projektinę pinigų sumą.
Ir Švietimo bei mokslo ministerijos biurokratija nemano, kad moksleiviams olimpiadine tvarka turėtų būti perteikiamos enciklopedinės kultūros žinios – teisinamasi, kad gauna atskiruose renginiuose, betgi tai neugdo integralių asmenybių, o skatina fragmentuotą, „gelūnišką“ mąstymą.
Vis tik, akivaizdu, kad mes savais kultūros klodais esame tiek turtingi, kad sprausti kanoną į šimtinę, reikštų atsisakyti visos eilės verčių.
Todėl, išeitis peršasi viena – su Lietuvos kultūros kanonu turi eiti ir neatsiejamas Lietuvos kultūros akcentų sąvadas, kad neliktų nepatenkintų ar neįvertintų bei nebūtų pražiūrėtos aktualijos, tuo pačiu atsiprašant ir dėl neišvengiamo subjektyvumo estetiniuose kriterijuose: vieniems „vamzdis“ kelia siaubą, kitiems – pasigėrėjimą drąsa.
Todėl skaitytojų dėmesiui, nuomonės reiškimui bei pildymui pateikiu eskizinį – projektinį atvirą Lietuvos kultūros akcentų variantą, kuriame telpa ir garbusis poetas ir jo oponentė. Susitaikymui.
Mes esame pernelyg mažai skaitlingi šiame neramiame pasaulyje, kad galėtume švaistytis talentais.
LIETUVOS KULTŪROS AKCENTAI (PROJEKTAS 2025 07 11 –XXVI)
Kultūra yra valstybės, kaip politinio darinio, išlikimo ir gyvybingumo pagrindinė sąlyga. Tai mus kaip bendruomenę jungianti paveldėta, mūsų kuriama ir permąstoma simbolių ir prasmių visuma, apibrėžianti asmens santykį su pačiu savimi, kitais ir pasauliu. Ji leidžia žmonėms bendrauti, įprasminti ir plėtoti savo žinias bei požiūrį į gyvenimą.
Kultūra suteikia prasmę pasauliui ir žmogaus egzistencijai. Šiame dokumente ji apima Lietuvos materialųjį ir nematerialųjį paveldą, kultūriškai įprasmintą gamtos paveldą, tautos atmintį, kasdienę visuomenės kultūrą, jos vertybes ir praktikas, mokslą, taip pat profesionaliąją kūrybą ir naująsias kūrybinės raiškos formas – mūsų praeitį, dabartį, ateitį. Tarp šių kultūros raiškos būdų vyksta nuolatiniai mainai.
Išsaugota praeitis ir kultūros tradicija bei jų santykis su mūsų kūrybiniu potencialu, besiskleidžiantis dabartyje, yra visuomenės gyvybingumo garantas, jos stiprybės ir atsinaujinimo šaltinis. Istorinės tradicijos ir daugialypio mūsų kultūros paveldo, jo šaknų pažinimas ir aktualizavimas yra atspirties taškas, kuris leidžia kritiškai permąstyti save dabarties ir istorijos tėkmės akivaizdoje.
Kultūra sudaro sąlygas vis iš naujo atrasti amžinąsias vertybes ir kartu rasti patikimus laiko išbandytus šiandienos problemų sprendinius, o kasdienė patirtis, mokslinio žinojimo sklaida ir kultūrų sąveikos – atpažinti ir kurti išties naujus ateities horizontus. Per savitą kultūrą esame atpažįstami pasaulyje, per ją, visų pirma per lietuvių kalbą, įprasminame save dabartyje. (Lietuvos strategija vizija „Lietuva 2050”)
Kultūra – istoriškai susiformavusi reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes, apimanti žinias, menus, raštiją, tikėjimus, moralę, papročius, su tuo susijusias technologijas ir kitus vertingus asmenų ir bendruomenių gebėjimus ir veiklas (Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymas).
Mūsų protėvių kalba dešimtį tūkstančių metų nuo poledynmečio lėčiausia tėkme tarpusi tarp neįžengiamų miškų, upių ir ežerų galiausiai lėmė Lietuvos valstybės sukūrimą medžioklių ir žemdirbių pastangomis, paženklintą Gedimino laiškais, Vaišvilko aukojimusi, Simono Daukanto aprašymais.
Lietuvos valstybę sutvirtino kultūrinis pamatas nuo pirmųjų gintaro dirbinių, keramikos raštų, piliakalnių tvirtybės iki sukilėlių ir knygnešių epochos, dr.Jono Basanavičiaus „Aušros” bei Vinco Kudirkos „Varpo” po šimtmečio nulėmusių Lietuvos valstybingumo atkūrimą, susidūrus, deja, su dramatiškų išlikimo iššūkių tebeturinčia dabartimi.
Pribrendo laikas apžvelgti mūsų nuolat atsinaujinančius ir neišsenkamus kūrybos klodus ir sudėlioti esminius kultūros akcentus jos plačiausia prasme. Lietuvių tauta yra poetinės jausenos tauta, tad nuo jos ir pradėkime.
POEZIJA
- Sarbievijus
- Adomas Mickevičius
- Antanas Baranauskas („Anykščių šilelis“)
- Maironis („Lietuva brangi“, „Jaunimo giesmė“))
- Salomėja Nėris („Diemedžiu žydėsiu“)
- Jonas Aistis
- Vytautas Mačernis
- Bernardas Brazdžionis („Šaukiu aš tautą“)
- Kazys Bradūnas („Odisėjas buvo nekantrus“).
- Alfonsas Nyka-Niliūnas („Laivų katalogas“).
- Henrikas Radauskas („Homero jaunystė“, „Tėvynės vėjas“)
- Paulius Širvys („Aš – beržas“)
- Justinas Marcinkevičius („Laisvė“)
- Marcelijus Martinaitis („Kukučio baladė“)
- Sigitas Geda („Jotvingių mišios“)
- Česlovo Milošo poetika
- „Poezijos pavasaris“
MUZIKA
- Sutartinės
- Skudučiai, kankliavimas, Lietuviškas ragas
- Vincas Kudirka – Tautinė giesmė ir jos giedojimas liepos 6d.
- K.Čiurlionis – simfoninės poemos „Miškas“, „Jūra“
- „Lietuviais esame mes gimę“ (muzika Stasio Šimkaus, žodžiai Zauerveino)
- „Marija, Marija“ (muz. Česlovo Sasnausko, žodž. Maironio)
- „Svajonė“ (Juozas Naujalis)
- „Kur giria žaliuoja“ (muz. Juozo Gudavičiaus, žodž. Ksavero Sakalausko-Vanagėlio).
- Opera „Pilėnai“ – Ūdrio arija (Vytautas Klova)
- Kleopo Oginskio „Polonezas“
- Sauliaus Sondeckio kamerinis orkestras
- Osvaldo Balakausko kūryba
- Felikso Bajoro kūryba
- Fausto Latėno kūryba
- Mirga Gražinytė
- „Paskutinės pagonių apeigos“ ir kita Broniaus Kutavičiaus kūryba
- Liepos 6 d. Tautiškos giesmės giedojimas
- Tremtinių chorų sąskrydžiai Ariogaloje
- „Ąžuoliukas” – Hermanas Perelšteinas
- Dainų ir šokių šventės: eisena, jungtiniai chorai, orkestrai, šokėjų kolektyvai
- Danielius Dolskis ir Antanas Šabaniauskas, „Pupų dėdė“
- „Jei ne auksinės vasaros…“ ir Lietuvos partizanų dainynas
- Kauno kariljonas ir memorialas prie Karo muziejaus
- Giedriaus Kuprevičiaus „Kregždučių“ muzikinis motyvas
- Valstybinis Vilniaus kvartetas (tarptautinio konkurso Lježe 1964 m. nugalėtojai)
- Sauliaus Petreikio koncertinė veikla
- Petro Vyšniausko, Vytauto Labučio, Viačeslavo Ganelino džiazo kompozicijos, improvizacijos
- Neda Malūnavičiūtė (fleita, solistė)
- Birštono džiazo festivalis
- Algimanto Raudonikio, Miko Vaitkevičiaus lengvoji muzika
- „Vėjas man pasakė“ (Danutė Neimontaitė, Teisučio Makačino, ž. Stasio Žlibino)
- Vytautas Kernagis
- Grupė „Antis“ (vadovas Algirdas Kaušpėdas)
- Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ („Auksinio liūto apdovanojimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje).
- Dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“
- Orkestras „Trimitas“
- „Dainų dainelės“ konkursas
SCENOS IR ATLIKIMO MENAS
- Solistas Kipras Petrauskas
- Spektaklis „Atžalynas“ (Kazys Binkis)
- Solistas Virgilijus Noreika
- Solistė Irena Milkevičiūtė
- Solistė Violeta Urmana
- Solistė Asmik Grigorian
- Vytautas Juozapaitis
- Solistė Giedrė Kaukaitė
- Judita Leitaitė
- Mūza Rubackytė
- Martynas Levickis
- Aktorė Rūta Staliliūnaitė „Barbora Radvilaitė“
- Aktorius, skaitovas Laimonas Noreika (poetinės programos)
- Marcinkevičiaus sceninė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“
- Aktorius Regimantas Adomaitis
- Aktorius Donatas Banionis
- Arūnas Šileris (Barako Obamos, JK monarchės Elžbietos II, Dalai Lamos vertėjas)
- Rež. Arūnas Žebriūnas
- Rež. Jonas Jurašas
- Rež. Vytautas Žalakevičius
- Rež. Eimuntas Nekrošius
- Rež. Rimas Tuminas
- Rež. Oskaras Koršunovas
- Juozo Miltinio Panevėžio teatras
- Modrio Tenisono Pantomimos teatras
- Klojimo teatras
- Šėpos teatras
- Pramoginių šokių poros ir kolektyvai – laureatai (Norvaišos, Kamaičiai…)
- Šokių kolektyvas „Žuvėdra“
- Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“
- „Auksinio scenos kryžiaus“ teikimo ceremonijos
KINO MENAS
- Vladislovas Starevičius (naujos animacijos technikos sukūrėjas – 1910 m.)
- Stasys Ušinskas (pirmasis pasaulyje įgarsintas lėlių filmas – 1938 m.)
- „Paskutinė atostogų diena“ (rež.Arūnas Žebriūnas, 1964 m., Lorano festivalio specialusis žiuri prizas)
- „Maža išpažintis“ ( rež. Algirdas Araminas, 1971 m.)
- „Velnio nuotaka“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1974 m.)
- „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. Vytautas Žalakevičius, 1968 m., Kino šimtmečio proga UNESCO filmą „Niekas nenorėjo mirti“ įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką)
- „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004 m.)
- „Tadas Blinda.Pradžia“ (rež. Donatas Ulvydas, 2011, komerciškai sėkmingiausias filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje)
- „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017 m., Filmas buvo nominuotas devyniose apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2017“
- „Poetas“ (rež. Vytautas V.Landsbergis, 2023 m. Taline vykusiame kino festivalyje „Juodosios naktys“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu. Filmas įvertintas ir Lietuvoje – pelnė tris apdovanojimus „Sidabrinių gervių“ ceremonijoje)
- Mantas Kvederavičius – dokumentinių filmų „Melitopolis“, „Melitopolis – 2“ autorius
- „Sidabrinės gervės“ teikimo ceremonija
DAILĖ
- Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
- Dievdirbys Vincas Svirskis
- Antanas Žmuidzinavičius – peizažai
- Justinas Vienožinskis ir jo meno mokykla Kaune
- Antanas Samuolis
- Petras Kalpokas
- Stasys Ušinskas – vitražo mokykla
- „Laisvė“ ( skulptūra Kaune, aut. Juozas Zikaras)
- „Pirčiupio Motina“ (skulptūra, aut.Gediminas Jokūbonis)
- Vladas Vildžiūnas (Paminklas M.K.Čiurlioniui Druskininkuose, S,Nėriai Vilniuje)
- „ Kristus turistas“ (skulptūra, Venecijos bienalė, aut.Marius Skudžinskas)
- „Užupio angelas“ (skulptūra, aut. Romas Vilčiauskas)
- „Eglė žalčių karalienė“ ( skulptūra Palangoje, aut. Robertas Antinis)
- „Jaunystė“ (grafika, Stasys Krasauskas)
- Sofija Veiverytė – freskos
- „Pirmosios kregždės“ (skulptūra, aut. Juozas Mikėnas)
- „Trys mūzos“, Antakalnio kapinių „Pieta Sausio 13-os aukoms“ (aut. Stanislovas Kuzma)
- Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto koridorių sgrafitai VU (aut. Rimtautas Gibavičius)
- Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto freskos (aut. Petras Repšys)
- Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto freskos, grafikos darbai, skulptūra kun. Juozui Zdebskiui Vilniuje (aut.Antanas Kmieliauskas)
- Ramunė Kmieliauskaitė – akvarelės menas
- Edvardas Urbanavičius – akvarelės menas
- Vytautas Kasiulis – tapyba
- Aloyzas Stasiulevičius – tapyba
- Giedrius Kazimierėnas
- Algirdas Griškevičius – tapyba, skulptūra, fotografija
- Solomonas Teitelbaumas – tapyba
- Jonas Daniliauskas – tapyba
- Mindaugas Skudutis – tapyba
- Henrikas Natalevičius
- Šarūnas Sauka – tapyba
- Romualdas Petrauskas – tapyba
- Audrius Puipa – piešiniai
- Stasys Eidrigevičius – grafika
- Lionginas Šepka – medžio drožyba
- Tautiniai drabužiai
- „Sodai“
- Nacionalinė galerija Vilniuje
- Žilinsko galerija Kaune
- Lietuvos nacionalinis muziejus
- Karo muziejus Kaune
- Velnių muziejus Kaune
- Žemaičių muziejus „Alka“
- Šiaulių „Aušros“ muziejus
- Klaipėdos „Jūrų muziejus“
- Tomo Mano namelis Nidoje ir tenykštės konferencijos
- Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus
- Kaziuko mugės
FOTO MENAS
- Romualdo Rakausko ir Antano Sutkaus meninės fotografijos
- Paulius Normantas – kelionių rytuose fotoreportažai
- „Žiedai tarp žiedų“ (aut. Rimantas Dichavičius ir ko kūryba)
KNYGOS IR REGISTRAI
- Mažvydo Katekizmas
- Mikalojaus Daukšos „Postilla catholicka“
- Abraomo Kulviečio raštija, vertimai
- Kazimiero Semenavičiaus „Didysis artilerijos menas“
- Kristijono Donelaičio „Metai“
- Simono Daukanto „Lietuvos istorija“
- Lietuvių bendrinė kalba ir tarmės
- Antano ir Jono Juškų surinktas tautosakos lobynas
- „Eglė žalčių karalienė“ – mitas slepiantis Nacionalinio epo atspindžius
- „Marti“ ( rašytoja Julija Žemaitė)
- „Laimės žiburys“ (rašytojas Jonas Biliūnas)
- „Dėdės ir dėdienės“, „Pragiedruliai“ (rašytojas Juozas Tumas Vaižgantas)
- „Valentina“ (rašytojas Antanas Vaičiulaitis)
- „Lietuvos istorija“ (aut. Adolfas Šapoka)
- „Miškais ateina ruduo“ (rašytojas Marius Katiliškis
- „Atsiminimai“, „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (tremtinė Dalia Grinkevičiūtė)
- „Dievų miškas“ (rašytojas Balys Sruoga)
- „Aukštujų Šimonių likimas“, „Vilius Karalius“ (rašytoja Ieva Simonaitytė)
- “Sakmė apie Juzą“, „Parduotos vasaros“ (rašytojas Juozas Baltušis)
- „Velnio nuotaka“ (rašytojas Kazys Boruta)
- „Priešaušrio vieškeliai“ (rašytojas Bronius Radzevičius)
- „Miesto epas“ (knygos Rygai, Klaipėdai, Karaliaučiui, Kaunui – Arvydo Juozaičio meninė istorinė publicistika)
- „Mano vardas Marytė“ (rašytojas Alvydas Šlepikas)
- „Silva rerum“, „Petro imperatorė“ (rašytoja Kristina Sabaliauskaitė)
- Herkaus Kunčiaus groteskinė kūryba
- Pranciškaus Skorynos spaustuvė
- Mažvydo biblioteka, jos knygos ir rankraštynas
- Vilniaus universiteto biblioteka, jos inkunabulai, senieji žemėlapiai ir gaubliai
- Lietuviška Vikipedija
- Kazimiero Būgos pradėtas Didysis Lietuvių kalbos žodynas
- Kvedlinburgo analai su Lietuvos vardo paminėjimu 1009 metais
- Lietuvos kultūros vertybių registras
LIUDIJIMAI APIE LIETUVOS GYVENTOJUS
- Tacitas
- Adomas Brėmenietis
- Imanuelis Kantas
ETNINĖS SRITYS, TERITORIJOS IR JŲ KULTŪROS AKCENTAI BEI KANONAI
- AUKŠTAITIJA
- DZŪKIJA
- SŪDUVA
- ŽEMAITIJA
- MAŽOJI LIETUVA
- Kauno apskrities, Klaipėdos, Šiaulių krašto, Marijampolės apskrities, Telšių… lokalūs kultūros akcentai („vietiniai kanonai“)
- Lietuvos Kultūros kongresas
DIDVYRIŠKUMAS (- ELGESIO KULTŪRA)
- Žalgirio mūšis
- Oršos, Salaspilio mūšiai ir Karolis Chodkevičius-Katkus
- Vaišvilkas
- Šv.Kazimieras
- 1831 m., 1863 m. sukilimai
- Emilija Pliaterytė
- Kražių bažnyčios gynėjai
- Knygnešystė, draugija „Sietynas“ ir daraktorių mokyklos
- Vilniaus Didysis Seimas 1905 m.
- Saliamono Banaičio leidyba
- Nepriklausomybės kovos 1918-1920
- Trispalvės iškėlimas Vilniaus Gedimino pilyje 1919 m. sausio 1d. vadovaujant karininkui K.Škirpai
- Šaulių sąjunga
- Marcelė Kubiliūtė
- Klaipėdos krašto išvadavimas 1923 m.
- Darius ir Girėnas – skrydis per Atlantą
- Lietuvos sukilimas 1941 m. birželio 23d.
- Juozas Savulionis – žuvo 1941 m. birželio 23d. išgelbėdamas nuo susprogdinimo P.Vileišio tiltą Kaune
- Pasaulio teisuoliai
- Kalniškės mūšis
- Lietuvos partizanai ir jų vadas Jonas Žemaitis – Vytautas
- Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis
- Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis
- Tėvas Stanislovas
- Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
- Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
- Trispalvė virš Kauno rotušės Vasario 16 d. 1952 m.
- Tautinės giesmės giedojimas Kauno sporto halėje vykusiame Mokytojų suvažiavime 1940 m. rugpjūčio mėnesį vietoje „Internacionalo“
- Pasaulio Lietuvių charta 1949 m. ir Pasaulio Lietuvių bendruomenės veikla
- Romas Kalanta ir masiniai Kauno pavasario protestai 1972 m.
- Antanas Terleckas ir Lietuvos Laisvės Lyga bei rugpjūčio 23-ios 1987 m. mitingas ir Lietuvos disidentai
- Etninis – etnografinis, paminklosauginis ir gamtosauginis sąjūdžiai
- Birželio 3-ios susirinkimas – SĄJŪDŽIO įkūrimas
- Sausio 13-os, Medininkų užkardos gynėjai – gyvieji ir žuvusieji
POLITINĖ KULTŪRA
- Gedimino laiškai
- Lietuvos metrikos, statutas, konstitucijos
- Mykolo Kazimiero Paco testamentas
- Paulavos Respublika
- Lietuvos krikščioniškoji ir socialinė demokratija, konservatizmas, liberalizmas ir tautiškumas bei valstybės – politinio darinio ir ją steigiančios tautos kultūros politika
- Ateitininkija ir Pavasarininkai, skautija
- Vasario 16-os aktas
- Perlojos Respublika
- 1949 m. Lietuvos partizanų deklaracija, ištakas turinti 1936 m. deklaracijoje „Į organiškosios valstybės kūrybą “
- Santara-Šviesa
- Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika
- Romo Gudaičio straipsnis „Sušaudytų dainų kraštas“ (1988 m.)
- Arvydo Juozaičio pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“ (1988 m.)
- Pirmasis viešas nepriklausomas laikraštis – „Sąjūdžio žinios“ ir Atgimimo laikotarpyje gimusi patriotinė spauda
- SĄJŪDŽIO SUVAŽIAVIMAS 1988 10 22-23
- Baltijos kelias (1988 08 23)
- Lietuvos šimtmečio asmenybės
- Bendros aukštos gerovės, teisinė, saugi, laisva, tvarkinga valstybė
TEISINĖ KULTŪRA
- Stasys Šilingas (Teismų santvarkos, Tautai ir valstybei saugoti, Spaudos įstatymų, 1938 m. Lietuvos valstybės Konstitucijos, kurią priėmė Ketvirtasis Seimas ir vėl įgalino Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba 1991 m. Kovo 11d. parengėjas)
- Mykolas Riomeris
- Vasario 16-os ir Kovo 11-os Lietuvos valstybės atkūrimo aktai bei jų minėjimai
- Įstojimo į NATO ir ES sutartys
VALDYMO, DIPLOMATIJOS IR KOMUNIKAVIMO KULTŪRA
- Krivulė
- Jono Basanavičiaus „Varpas”, Vinco Kudirkos „Aušra”
- Periodiniai leidiniai „Naujoji Romuva“, „Naujasis židinys“, „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „Kultūros barai“, „Šiaurės Atėnai“, „Žiemgala“, „Metai“
- Kauno radiofonas
- Stasys Lozoraitis
- Chiune Sugihara ir Janas Zvarterdijkas
- Trumpabangininkai Sausio 13-ą Seime
- Lietuvos internetas, valdžios įstaigų interneto svetainės
EKONOMIKOS, DARBO, VERSLO IR FINANSŲ KULTŪRA
- Lietuvos litas, jo įvedimas 1922 ir 1993 m.
- Amatų gildijos, profesinės sąjungos
- Žemės ūkio rūmai, Pieno centras
- Domas Cesevičius
- Lietuvos ekonomika 1933 m. pasaulinės krizės laikotarpiu
- Universalių bazinių pajamų palaipsnio įvedimo idėja
ŠEIMOS IR BENDRUOMENIŲ KULTŪRA
- Šv.Velykos, Šv.Jono (Rasos), Žolinė, Kūčios ir Šv.Kalėdos
- Aukštaičių vestuvių apeigos
- Vardynos, krikštynos, sidabriniai ir auksiniai vestuvių jubiliejai
- Motinos ir vaiko poilsio namai Palangoje bei Druskininkuose
- Lietuvos kultūros kongresas 1925 m. ir jo tąsa
- Kaimo parlamentas
- Vyskupas Motiejus Valančius ir blaivybės sąjūdžiai
- Tęstiniai festivaliai ir kultūros sostinės
KULINARINIS PAVELDAS
- Juoda ruginė naminė duona
- Šakotis
- Skilandis
- Vėdaras
- Žemaičių kastinys
- Naminis apynių, miežių alus
URBANISTIKA ir ARCHITEKTŪRA
- Trakų pilis
- Vilniaus pilių kompleksas
- Vilniaus Arkikatedra (arch.L.Gucevičius)
- Vilniaus Šv.Onos bažnyčia – gotikos šedevras
- Vilniaus Šv.Petro ir Povilo bažnyčia – baroko šedevras
- Vilniaus Rotušė (arch.L.Gucevičius)
- Vilniaus Sapiegų rūmai
- Vilniaus universiteto ansamblis
- Vilniaus Operos ir baleto teatras (arch.N.Bučiūtė)
- Vilniaus Nacionalinis dramos teatras (arch. A. ir V.Nasvyčiai)
- Vilniaus Lazdynų mikrorajonas
- Vilniaus valdovų rūmai
- Rumšiškių etnografinis muziejus
- Rekonstruoti dvarai
- Kauno rotušė (arch. B.Choinauskis, Jonas Matekeris)
- Laisvės alėja
- Kauno pilis
- Kauno tarpukario modernas – Centrinio pašto, Lietuvos banko rūmai
- Vilniaus, Kauno, Kėdainių senamiesčiai
- Pažaislio vienuolynas
- Tytuvėnų vienuolyno kompleksas
- Šeduvos malūnas
- Palangos Tiškevičių rūmai
- Klaipėdos senasis paštas
- Marijampolės geležinkelio stotis
- Dionyzo Poškos baubliai
- Orvydo sodyba
KELIAVIMO IR MISIJŲ KULTŪRA
- Kurėnai
- Aleksandro Griškevičiaus Žemaičių garlėkys ir jo muziejus
- Arklio muziejus
- ANBO lėktuvas
- Pociūnų dirbtuvių sklandytuvai
- Greitkelis Vilnius-Klaipėda
- Siaurasis geležinkelis
- Andrius Rudamina(kun., lietuvių krikščionių misionierius Kinijoje 16 a.)
- Kazimieras Bėkšta (kun., lietuvių misionierius Brazilijos džiunglėse, 20 a.)
- Jonas Svirnelis (kun., lietuvių misionierius Indijoje, 20 a.)
- Antano Poškos kelionė motociklu į Indiją
- Lietuvos alpinistai ir jų memorialas
- LRT Nacionalinė ekspedicija
- Atlanto įveikimas valtimi ir įkopimas į Everestą (Aurimas Vajulavičius , 2022-2025 m.)
- Ramiojo vandenyno įveikimas (Aurimas Mockus)
PARKAI, KAPINĖS, PAMINKLAI
- Vilniaus Vingio parkas
- Bernardinų sodas
- Vilniaus Antakalnio kapinės
- Vilniaus Rasų kapinės
- Kauno Ąžuolynas
- Kauno Petrašiūnų kapinės
- Nemuno kilpos ties Birštonu parkas
- Palangos parkas
- Druskininkų Karolio Dineikos sveikatingumo parkas
- Intos Akmenų muziejus
- Čiurlionio koplytstulpių kelias
- Krikštai, koplytstulpiai
- Paminklas Gediminui Vilniaus Arkikatedros aikštėje
- Laisvės paminklas Kaune
- Vyčio paminklas Kaune
- Trijų kryžių kalno kompozicija
- Puntukas – paminklinis akmuo prie Anykščių
- Paminklas Radviloms Kėdainių senamiestyje
- Paminklas „Tautai ir kalbai“ Marijampolėje
- Paminklas Šabadui – daktaro Aiskaudos prototipui
- Kauno IX forto skulptūrinė kompozicija
KŪNO KULTŪRA IR SPORTAS
- Lietuvos krepšinio rinktinė – EUROPOS MEISTERIS 1937, 1939, 2000 (čempionai)
- Algirdas Šocikas (boksas)
- Ričardas Tamulis (boksas, Europos čempionas, olimpiados sidabro medalio laimėtojas 1964 m.)
- Danas Pozdniakas (boksas, olimpinis čempionas 1968 m.)
- Modestas Paulauskas (krepšinis, olimpinis čempionas, 1972)
- Vladas Česiūnas (irklavimas, olimpinis čempionas, 1972 m.)
- Angelė Rupšienė (olimpinė čempionė, 1976, 1980 m.)
- Lina Kačiušytė (plaukimas, olimpinė čempionė, 1980 m.)
- Robertas Žulpa (plaukimas, olimpinis čempionas, 1980 m.)
- Vida Vencienė (slidinėjimas, olimpinė čempionė 1988 m.)
- Arminas Narbekovas (futbolas, olimpinis čempionas, 1988 m.)
- Viačeslavas Sukristovas (futbolas, olimpinis čempionas, 1988 m.)
- Vladas Garastas (krepšinio treneris)
- Arvydas Sabonis (krepšinis, olimpinis čempionas, 1988 m.)
- Valdemaras Chomičius (krepšinis, olimpinis čempionas, 1988 m.)
- Rimas Kurtinaitis (krepšinis, olimpinis čempionas, 1988 m.)
- Sergejus Jovaiša (krepšinis, olimpinis čempionas, 1988 m.)
- Gintautas Umaras (olimpinis čempionas, 1988 m.)
- Romas Ubartas (disko metimas, olimpinis čempionas, 1992 m.)
- Virgilijus Alekna (disko metimas, olimpinis čempionas, 2000 ir 2004 m.)
- Daina Gudzinevičiūtė (sportinis šaudymas, olimpinė čempionė, 2000 m.)
- Rūta Meilutytė (plaukimas, olimpinė čempionė 2012m.)
- Laura Asadauskaitė – Zadneprovskienė (penkiakovė, olimpinė čempionė, 2012 m.)
- Kauno „Žalgiris“ (krepšinis – penkis kartus SSRS čempionai, Tarpžemyninė taurė 1986, Eurolygos taurė 1999)
- Kauno „Žalgiris“ (moterų rankinis – Europos taurė 1967,1968)
- Vilniaus „Žalgiris“ (futbolas, SSRS bronzos medaliai 1987)
- Jurgis Kairys(lietuvių lakūnas, aviacijos konstruktorius,akrobatinio skraidymo meistras, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, daugkartinis pasaulio čempionatų prizininkas, nugalėtojas, laimėjęs daugiausiai FAI Pasaulio Taurės (Grand Prix) varžybų).
- Vladas Mikėnas (šachmatai)
- Viktorija Čmilytė (šachmatai, Europos čempionė 2011 m.)
- Vilhelmina Augustinavičiūtė-Bardauskienė(lengvaatletė, šuolininkė į tolį, pirmoji moteris pasaulyje nušokusi daugiau nei 7 metrus).
- Adolfas Aleksiejūnas (bėgikas, olimpinis rekordininkas 1964 m.)
- Arvydas Juozaitis (plaukikas, olimpinis rekordininkas 1972 m., Europos taurės laimėtojas)
- Pasaulio lietuvių sporto žaidynės
MOKSLAS IR UGDYMO KULTŪRA
- Filosofai Vilniaus Gaonas, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius, Vytautas Kavolis, Arvydas Šliogeris
- Algirdo Juliaus Greimo semiotika
- Marija Gimbutienė ir Baltų kultūra
- Baltistika (Jonas Kazlauskas, Vytautas Mažiulis, Zigmas Zinkevičius)
- Tikimybių teorijos mokykla (Jonas Kubilius, Vytautas Statulevičius)
- Lazerių mokykla (Algis Petras Piskarskas)
- DNR redagavimo technologijos (Virginijus Šikšnys)
- Kardiologai Algirdas Marcinkevičius, Jurgis Brėdikis, Vytautas Sirvydis
- Vibrotechnika (Kazimieras Ragulskis)
- Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepcija (1988 m.)
- Lietuvos Mokslų Akademija
- Vilniaus Universitetas
- Kauno Vytauto Didžiojo universitetas
- Lietuvos muzikos ir teatro akademija
- Muzikos ir dailės mokyklų sistema
- Pasaulinė jaunųjų informatikų olimpiados iniciatyva apjungusi šimtinę valstybių (iniciatorė prof. Valentina Dagienė)
- Marijampolės šimtametė Jono Jablonskio gimnazija
- Tarpukario Mokytojų draugija „Saulė“
- Seinų, Lazdijų, Prienų, Šakių „Žiburio“ gimnazijos
- Lietuvių mokslo draugija 1918-1940 m.
KRAŠTOVAIZDIS IR REZERVATAI
- Lietuvai pagražinti draugija (1921–1940 m. veikusi ir 1995 m. atkurta visuomeninė organizacija)
- Stelmužės ir Rykantų ąžuolai – tradicinės tvirtybės ir saugojimo ženklai
- Kernavės piliakalniai
- Puškorių atodanga
- Kraštovaizdis nuo Merkinės piliakalnio
- Raigardo slėnis
- Panemunių kelias nuo Kauno iki Jurbarko
- Žemaitijos kraštovaizdis nuo Medvėgalio, Šatrijos piliakalnių
- Nidos ir Kuršių Nerijos vaizdas nuo Didžiosios kopos
- Palangos panorama nuo jūros tilto
- Kauno panorama nuo Žaliakalnio
- 1576 m., 1581 m. Vilniaus grafinis atvaizdas (Map of Vilna Lituaniae, Metropolis, by Georg Braun and Franz Hogenberg. Civitates orbis terrarum. Koeln, 1581. T.3)
- Vilniaus panorama nuo Gedimino kalno pilies
- Čepkelių raisto rezervatas
- Žuvinto rezervatas
- Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas
KRITERIJAI – Humaniškumas ir reikšmingumas. Estetiškumas. Žinomumas. Pripažinimas. Nuopelnai Tautai, Tėvynei ir Pasauliui.
Bendraautoriai: Robertas Bitinas, Arvydas Guogis, Romualdas Liutkus, Gediminas Merkys, Laimutė Motuzienė, Vytautas Rubavičius, Eugenijus Skrupskelis, Vladas Terleckas, Dalia Urbanavičienė, Kęstutis K. Urba, Birutė Visokavičienė
sakyčiau, kad 143 derėjo taikliau formuluoti su Nidos dailės plenerais. Negali visko preciziškai sužiūrėti…
Manau, yra labai keistų ,skubotų siūlymų- 50. Grupė “Antis” ( vadovas Algirdas Kaušpėdas)-jokios ypatingos kultūros čia nematau, tai tiesiog savo laiku buvusi nebloga agitbigada, muzikos kultūrinė- meninė vertė,manau, nedidelė. Gal geriau įtraukti M.Tamošiūno vadovautą “Oktavą”- visig tai buvo vienas iš pirmųjų lietuviškų džiazroko kolektyvų ( “Mediniai ratai” ir kt.). Keistas siūlymas įtraukti K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum”- manau, tai tiesiog istorinių fantazijų rinkinys.
,,Antis” kvietė pamąstyti apie mūsų būtį ,,Zombiai atrieda atidunda”…
Dėkui… visko neįmanoma sužiūrėti. OKTAVA tikrai verta dėmesio, o ANTIS masinei kultūrai padarė daug įtakos ypač SĄJŪDŽIO metais. Atkreipkite dėmesį, kad tai ne kultūros kanonas, o tik akcentai, kurių gali būti kad ir septyni šimtai. K.Sabaliauskaitė yra kontraversiškas reiškinys, tačiau žinomas vakarų valstybėse, jos dėl tiražų negalima ignoruoti. Nelabai kas ir reprezentuoja taip mūsų literatūrą užsieniuose. Man jos stilius ne itin, bet kriterijai verčia traukti
Pamiršta: K.Donelaitis ( Metai), Veliuonos madona ( XVI a. gotikinė skulptūra iš Veliuonos Šv. Marijos Dangun ėmimo bažnyčios), aktoriai Juozas Budraitis, Algimantas Masiulis, Valentinas Masalskis, Jūratė Onaitytė, Kauno choras , gerai žinomas tarptautiniu mastu, pelnęs daug apdovanojimų ( dir. J.Bingelis), fotomenininkų A.Macijausko, R.Požerskio, kūryba, Jono Meko filmai ( pripažinti pasauliniu mastu), Jono Vaitkaus režisuoti spektakliai, Šiuolaikinio meno centro Vilniuje architektūra (iki šiol laikomas geriausiu Lietuvos moderniosios architektūros pastatu, arch. V.E.Čekanauskas) , kaip reiškinys-visa Kauno modernizmo architektūra, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, Biržų kunigaikščių Radvilų pilis, Veliuonos piliakalniai, Nemuno slėnio panorama Vilkijoje ( Vydūno alėja) , Vilniaus apylinkių verbos, kardiologas prof. Rimantas Benetis ( širdies persodinimo operacijos ir moksliniai darbai), gastroenterologas chirurgas prof.J. Pundzius ( kepenų persodinimo operacijos ir moksliniai darbai), neurochirurgas prof. Arimantas Tamašauskas ( galvos smegenų operacijos ir moksliniai darbai). Muzikos skyriuje galėtų rastis lietuviško roko grupės- kultūrinės rezistencijos prieš sovietų okupaciją dalyviai- “Kertukai” ( mano nuomone,” Antis” neverta,M.Levickis per anksti įtrauktas ). Kodėl R.Barzdžiukaitės ir jos kolegių kūryba įtraukta du kartus, neaišku. Manau, LRT Nacionalinės ekspedicijos su savo galimais siūlymais steigti atskira “Vilnijos regioną”,įtraukimas yra klaida. Taip pat manau, kad filmas “Jausmai” ( 1968 m.) geresnis už “Niekas nenorėjo mirti”.
Dėkui. K.Donelaičio METAI tikrai nepamiršti, tačiau jie gigūruoja Knygų kategorijoje 153. Knyga yra ir daiktas, ir kūrinys, bet, gal iš tiesų, verta talpinti poezijos dalyje, o ne vertingiausių knygų, kad nebūtų akibrokšto. “Kertukus” žinau, tačiau apie jų indėlį pvz. “kalantinėse” neteko girdėti: vien vakarų muzikos srovės imitavimas nėra toks jau labai vertingas. M.Levickis yra vienas mūsų muzikinės kultūros užsienyje “ambasadorių’, tad vertas būti akcentu. LRT nacionalinės ekspedicijos reportažai buvo labai žiūrimi – įvykis. Dėl piliakalnių, panoramų, Biržų pilies, Veliuonos madonos… verta pagalvoti ir traukti
Klausimas, ar Sabaliauskaitės literatūra apskritai gali būti laikoma lietuvių kultūra. Juk tai lenkiškųjų šlėktų laikai, smaugę lietuvybę dvasiškai. Panašiai, kaip su šiuo šlėktystės atveju, yra ir su komunistų socialistinio realizmo literatūra, vaizdavusia komunizmo statybą pagal lietuvio dvasiai svetimą komunistų dūdelę. Tai ne lietuvių kultūros. Tad Sabaliauskaitę matyčiau kaip lietuviškai rašančią lenkiškąją rašytoją. Tiražų dydis, tai jos asmeninio pasisekimo reikalas, iš dalies gal ir Europos domėjimosi atsigaivinusia Lietuva pasekmė. Taigi, kas Ciesoriaus – atiduokime Ciesoriui…
Kaip bebūtų, Lietuva tada irgi egzistavo.
Sabaliauskaitės vertingiausias romanas ,,Petro imperatorė”, rodanti daug ko istorines ir psichologines…šaknis.
Lietuva egzistavo tik kaip “Polska na Litwe”, tokia kultūra lietuviui negali būti priimtina. Tai pražūties kelias.
Taip, Lietuva buvo pogrindyje. Bet didžiausia vertybė, kad išlaikė kalbą. O ir turėjom savo lietuviškos aukštuomenės, kurios paveldo šaknų, palaidojimo vietų Lietuvoje tebeieškome iki šiol, su katalikų tikėjimu, dar išlikusiais architektūros paminklais, universitetu, kultūra ir mokslu…
taikliai
Deja, geras trečdalis Lietuvos lietuvių kalbos nebeišlaikė- dar 1825 metais ( prieš 1831 m. sukilimą) grafo Pliaterio duomenimis lietuviai sudarė apie 65 nuošimčius Vilniaus gubernijos, kurios rytinė riba buvo daug toliau į rytus, negu 1920 m. Lietuvos siena- ėjo netoli Polocko, Minsko ( ties Petriškių miesteliu). Prieš 1863-1864 m. sukilimą lietuviai sudarė apie pusę visų gubernijos gyventojų. Baltarusių (17) ir lenkų nuošimčiai (18) kartu sudarė daugiau nei trečdalį gyventojų.Metai po sukilimo, staiga baltarusių nuošimtis beveik patrigubėjo (47), o lietuvių mažėjo per pus… Ir taip toliau…en.wikipedia.org/wiki/Vilna_Governorate
Lietuviai buvo ir yra ne tik katalikai- yra ir liuteronų , evangelikų reformatų, yra ir senojo lietuvių tikėjimo atstovų ( Romuva) .Protestantai jau nuo XVI amžiaus itin rūpinosi lietuvių kalba- steigė mokyklas, leido knygas. Kalbos ir spaudos draudimo metais lietuviškos knygos daugiausia protestantų buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje ir per Nemuną gabenamos į Didžiąją Lietuvą.
polonizacijos, o po to ir rusifikacijos procesai, iš tiesų, vyko, bet Lietuva atsilaikė, pakilo. Jau vien tai, kad K.Sabaliauskaitė sava kūryba vėl skatina apie tai diskutuoti yra labai vertinga
Diskutavimas su lenkizmu yra savęs lenkinimo tęsimas. Jokia tai ne vertybė, o gaivaliojimasis nuosmukio klampynėje. Oskaras Milašius visame tame dėjimesi su lenkizmu matė tik Lietuvos (lietuvybės) prapultį. Šiuo požiūriu turi būti griežtumas. Negali būti toliau tęsiamas tas lenkizmo išplautos sąmonės lietuvių tautos tipas. Žiūrėkime už ko griebėsi J. Marcinkevičius – Mindaugas, Mažvydas, Katedra, Donelaitis, Baranauskas. Lietuviškų vertybių turime pakankamai visose gyvenimo srityse, taigi neubagaukime.
man ši dilogija šiek tiek ištęsta, bet ir ji mūsų istorinio romano dykroje yra vertas akcentavimo kūrinys
Tikrai reikalingas straipsnis.
Manau, darant apžvalgas apie Lietuvos situaciją, pranešimuose pirmiausia turėtų būti rodikliai,- kiek Lietuvoje pagerėjo ( jei pagerėjo) kriminogeninė situacija, toliau apie gyventojų sveikatos pagerėjimo rodiklius, po to apie švietimo pasiekimus, kultūros ir tik po to ekonomikos ir finansų. Nes tikrai ne viskas nuo jų priklauso.
O dėl kanono,- puiki pradžia, sėkmės įgyvendinime!
palietėte Gerovės valstybės problematiką plačiose sferose, tačiau čia koncentruojamės prie kultūros bandydami išplėtoti jos užgriebiamą lauką. Žinokite, kad akcentai, kanonas yra dėliojami be jokio cento – savanorystė, tad vietoj sėkmės linkėjimų, prašau, prisidėti, kad reikalas būtų įsuktas į Kultūros ministerijos ir seimo kultūros k-to ‘girnas”
Jeigu tai yra įtraukta, laimei, į Vyriausybės programą, reikia sekti, kad būtų patilkslinta Priemonių plane.
kas suseks, kad premjerės patarėja kultūrai nepražiopsotų?
Sabaliauskaitė tiktų į antilietuvišką kanoną. Visa jos kūryba, pozicija yra lietuviškumo, lietuviškos tapatybės menkinimass, naikinimas.
Ne, nesutinku. Vien tiktai, kad ji Petro l žmoną laiko lietuve, nepasakyčiau, kad tai antilietuviškumas.
O koks čia gali būti didžiavimasis tuo, kad Petro I žmona tarkim buvo iš lietuvių, pagal tokį principą turėtume didžiuotis ir Pilsudskiu. Tai ar toks “lietuviškumas” gali būti kanonizuotas.
Martos Skavronskos kilmė miglota… į akcentus įtraukta rašytoja K.Sabaliauskaitė meniškai atskleidė pragaištingą imperinę kremliaus politiką, kurios nereikia painioti su totaliu antirusiškumu
Taigi jos kūryboje išreikšta gryniausia imperinio lietuvybę trypiančio lenko interesų pozicija. Gi lietuvio pozicija – blokšti į šoną tiek ruso, tiek lenko imperinius kėslus. Nesidėti nei su vienu, nei su kitu. Sabaliauskaitės kūryba ne tokiai lietuviškumo laikysenai vaizduoti skirta.
Nei atskleidė, nes neužtenka jai proto suvokti sudėtingus dalykus, nei meniškai. Tai pigi politkonjunktūrščina. Kuriai pasidavęs ir pats esate. Nei suu mokslu, nei su menu, nei su verte tai neturi nieko bendro. Kęstuti, jūs stumiate primityvią propaganščiną konjunktūrščiną.
neišsigalvokite….K.Sabaliauskaitė kaip tik išsako nuoseklią antiimperinę maskolijos nuostatą neigiančią poziciją: Petras I įtaigiai vaizduojamas kaip girtuoklis, lėbautojas, palaidūnas, grobikų armijos vadeiva, o Vilnius – kultūringas, civilizuotas jos aukštinamas miestas
Labai rekomenduoju perskaityti D.Kuolio strapsnio ” Nusiginklavimas” I dalį, kurioje jis mini,kaip supratau, Sabaliauskaitės požiūrį į K.Donelaičio kūrybą.„Jums tas mūsų tautinis epas nekelia jokios, nė mažiausios problemos? Šita murmelė atbukusiam girnų arkliui, besisukančiam keturių metų laikų ratu? Šito sušikto juodaskvernio batvinių Homero Iliada žemės ūkio vergams?Po galais, norėčiau pamatyti tą tipą ar tipus, kurie šitą vargo rašliavą išvilko į dienos šviesą ir šitaip prasuko mūsų tautinės tapatybės reikmėms! Įtraukė į mokyklų programas ir pradėjo mokinukams kalti į galvas!Nabagėlio sindromą, kantrų pasyvumą nuo mokyklos suolo, su nepatenkinamu pažymiu vien už mintį, jog šitai gali būti visiškas šūdas!“ – taip aistringai prieš gerą dešimtmetį Kristijoną Donelaitį ir jo „Metus“ „demaskavo“ rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės personažas Danielius Dalba („Danielius Dalba ir kitos istorijos”, 2012). Šiemet tokį požiūrį, jau kaip asmeninį ir ekspertinį, LRT televizijos laidoje visuomenei išdėstė pati Kristina Sabaliauskaitė.Pasak rašytojos, Rusijos grėsmės akivaizdoje „turėtume pradėti nuo savęs – susitvarkyti savo valstybę“. O „susitvarkyti“ nepavyks, „neapsivalius“ nuo Donelaičio „Metų“ ir kitų lietuviams kenksmingų tekstų.
Cituoju Sabaliauskaitę: „Aš jau kelerius dešimtmečius, puolama ten visų įmanomų sovietinių moterėlių iš literatūros institutų, kalbu, kad mes tėvynės gynėjų su Donelaičio „Metais“ ir būrais, kurių preambulės paskutinis žodis yra „vargsim“, neužauginsim… Mes turime galutinai apsivalyti nuo tų sovietinių, dar sovietiniais laikais įtvirtintų, naratyvų, kad mes čia esam vargšai, būrai, kažkokie mužikėliai be savo valstybės, be istorijos…“ (LRT Forumas, 2025 m. sausis).Taigi Donelaitis – „sovietmečiu įtvirtintas naratyvas“. Daiktas, kurį su kitais visuomenei pavojingais daiktais šiandien būtina „desovietizuoti“….”. alkas.lt/2025/07/18/d-kuolys-nusiginklavimas-iv/
yra mažas niuansėlis tarp naratyvo, kad esame būrai, vargšai ir tarp džiugaus pavasariško Donelaičio – “Jau saulelė vėl…”. Taigi, K.Sabaliauskaitės neteigta, kad “Donelaitis yra sovietmečiu įtvirtintas naratyvas”, o tokiu yra kupiūruotas mūsų “vivaldi” “Metų” naratyvas, kuris pasuktas link sovietinės klasių kovos ideologijos apie išnaudotoją poną. Kaip tik yra poreikis sureikšminti kitą mūsų istorijos pusę, kuri formavosi ir Vilniaus universitete
>>Rašant apie kultūrą, nederėtų vartoti chamiškų žodžių.
Donelaitį išaukštino Justinas Marcinkevičius savo poemoje, taigi, suprantama, taip per Donelaičio niekinimą galima netiesiogiai niekinti J. Marcinkevičių. Matyt, ne iš niekur – tai, kad norėta jį paminkle simbolizuoti “sugniaužytu lapu”.
Tai mes sudarom lietuvišką kanoną, ar antirusišką kanoną?
buvo kaltinimas K.Sabaliauskaitei, kad ji antilietuviška. Teko paneigti. Pats klausimas neadekvatus, nors gal derėtų labiau sureikšminti V.Kudirkos “Lietuvos tilto prisiminimus’ apie vziatkovičius kruglodurovus…
Klausimas labai adekvatus – kas vertingo Sabaliauskaitės kūryboje, kad ji verta būti įtraukta į kanoną? Aš teigiau, kad jos kūryba antilietuviška, ji niekina, kas yra lietuviška, todėl traukti į mūsų kanoną negalima. Jos antilietuviškumas rodi jos seklumą. Jūs gi norite įtraukti, nes jos kūryboje yra Rusiją menkinančių dalykų. Man tai atrodo visiškai nepriimtina, nes antirusiškumas nėra jokia vertybė.
Jūs tikrai skaitėte Sabaliauskaitės knygas? Susidaro įspūdis, kad ne. Nes kitaip tikrai kristų į akis, kaip paniekinamai ji atsiliepia apie lietuvių liaudiškas dainas, sutartines, kaip paniekinamai kalba apie Žematiją – jai tau tamsa ir blogis ir tai ji sieja su vėlyvu krikštu. T.y. mūsų senasis tikėjimas jai atgrasus, tai tamsa. Toliau panieka Donelaičio kūrymai. O Vilniui blogiausia pasak jos, kas galėjo atsitikti – tai, kad jis grįžo į Lietuvos sudėtį, nes mužikai lietuviai jo neverti. Tai lenkų ir žydų miestas, lietuviškumas čia svetimybė. O jos puolimas prieš Marcinkevičių, prieš kalbos komisiją ir t.t. Tai čia dar maža, kad ją laikyti antilietuve???
Ta proga į Kanoną reikia įtraukti istoriko Mykolo Balinskio ( pasirašinėdavo slapyvardžiais Auszlawis, Mokitinis, Usztaritojis,laikė save lietuviu-litwin, o ne polak ar rusin.Galimai mokėjo savo protėvių lietuvių kalbą- savo straipsniuose įterpdavo lietuviškų žodžių ar posakių ) 1835 m. išleistą knygą “Vilniaus miesto statistinis aprašymas”. Jos 61 puslapyje istorikas teigė, kad Vilniaus gyventojai pagal kilmę yra lietuviai, rusėnai, vokiečiai ir žydai. Kitų tautybių kilmės gyventojų tiek nedaug, kad atskiro skyriaus jie sudaryti negali. Spėju, kad Sabaliauskaitė galimai nėra skaičiusi šitos knygos.polona.pl/item/opisanie-statystyczne-miasta-wilna,Nzk4/37/#info:metadata
Bet, ar Vilnius jai ne visų pirma – tai, kaip Lenkijos dalis… Čia yra esmė.
Sabaliauskaitė turėjo teisę kritikuoti LTSR Rašytojų sąjungos komunistų partinės organizacijos vadovą J.Marcinkevičių vien jau todėl, kad šis nėjo su Antanu Terlecku, nors poetas buvo ir gan nuosaikus bei suprato, kad dalyvauja politiniame prievartos spektaklyje
Vidutinybė, negyvenusi tais laikais, turėjo teisę kritikuoti genijų, kuriam likimas lėmė gyventi tais itin sunkiais laikais? Jūs čia rimtai?..
Šiaip, Lietuvos kultūros Kanoną suprantu kaip mūsų tautos sukurtą istorinę, kultūrinę, techninę medžiagą, kurią kaip MINIMUMĄ privalu perskaityt, išklausyt ir peržiūrėt audio ar videomedžiagose, pradedant tai daryti gimnazijose, tęsti kolegijose, karo mokyklose ir tęsiant universitetuose bei akademijose. Tam reikia turėti VIZIJĄ, – kas turi būti Lietuvos Kultūros Kanone, o ne pateikti 406 vnt. kratinį, dėl kurio turinio ginčytis galima iki begalybės. Komisija ar mokslo taryba Kanono sudarymui todėl čia yra reikalinga. O už pradžią, gerb. Kęstuti, nuoširdžiai dėkoj. Graži iniciatyva.
p Rimgaudai – pirma savo galvoje išnaikinkite vizionistinį kratinį. Tamsta gražiai kalbate apie visapusišką kultūrinį išprusimą, o skiriamės mes veiksmų konkretumu: teko surašyti dar ir Švietimo įstatymo pataisas ir paduoti į rankas ministrei – kitaip niekas nesikeis. Vizionierių miražų kūrėjų pas mus per akis, tik kad nuo to niekas nepajudės. Lietuvos kultūros akcentai yra reikalingi kaip apžvalginė medžiaga iš kurios būtų galima bandyti atrinkti tai kas vertingiausia kanonui. Jo struktūrą brėžia rubrikos, išvedamos iš pačios kultūros definicijų. Žinoma, galima pasirinkti švediškas – jos atrodo geriausiai, bet galima pasidėlioti ir savas. Bėda, kad Lietuvoje ir LRT absurdiškai kultūrą tapatina vien su menais – “Kultūros savaitė” ir pan. laidos neleistinai siaurinančios kultūros lauką. Pliurapalams apie komisiją ar mokslo tarybą priešpastatau veikimą – A.Juozaitis telkia profesionalius ekspertus savanorius kanono sudarymui, nežiūrint skeptikų ir kenkėjų per viešą erdvę a la Gelūnas, Putinaitė…. Gerai, kad dar beaaukojančių savo laiką tokių dirbančių, o ne pagalius kaišiojančių savanorių randasi. Pasiimkite sau į komisiją ir tarybą tą patį Gelūną, Putinaitę, Šeiną, Narušytę ir pažiūrėkite kas gausis. Jei jiems bus mesta keletas šimtų tūkstančių eurų, tai kažkokio šnypštuko apie nušvilptą Marių Ivaškevičių gal ir galima tikėtis. Švedai kanono susikūrimui metė didelius pinigus, mes gi dirbam už ačiū, o tokie chamiški “pamokymai” apie kratinį, vietoje konkrečių siūlymų su “padėka” yra elementari patyčia – darbuojiesi metus, o čia ateina “žinovas” ir viską sudergia dar ir su tariamu nuoširdumu. Akcentų gali būti ir penki ar septyni šimtai, kanono įrašų šimtas – pusantro, svarbu, kiek ir kokie reikalavimai turi būti keliami moksleivijai – kiek jie gali aprėpti bei įsisavinti kultūrinės informacijos. Besiplieskiantys ginčai ir diskusija jau yra savaime vertingi
>Kęstutis K. Urba
Mielas Kęstuti. Į Kanoną žiūrite politizuotai, kaip kad politizuotai į mūsų kultūrą ir meną žiūri Lietuvoje jau esanti Kultūros Taryba. Atsipeikėkite, prašau. Šneku apie Tarybą Lietuvos kultūros Kanono sudarymui, kur, be jūsų, galėtų būti taip pat, pavyzdžiui, A. Juozaitis, J. Vaiškūnas, J. Basanavičiaus kultūrinės premijos laimėtojai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas prie Seimo dr. Antanas Vinkus, kadangi užsienio lietuvių mokyklėlėms, kad nepasiklystų, irgi svarbu skaityti, žiūrėti arba klausyti būtent Lietuvos Kultūros Kanonui priklausančią istorinę medžiagą. Dėkoju.
tamstai derėtų išsiaiškinti sąvokas. Politika yra ir kova už tautos interesus bei viešųjų reikalų tvarkymas. Kas yra Lietuvos V ir VI kolonos – nekomentuosiu. KRATINYS yra daugelio įvairių dalykų su vertimas į krūvą be jokios tvarkos, todėl akcentai sudėlioti į ‘lentynėles” į šią kategoriją nepatenka- skaitykitės su žodžiais. Sudarinėkite kiek norite tarybų, nuo to bemaž niekas nesikeis, nes reikia dirbti valstybei juodai ir kasdien. Aš nesu didelis pačios kultūros ekspertas – kiek sudėliojau su besidomėjusiais, tiek, į dvidešimt septintą akcentų variantą, nes man labiau žinoma sritis – kultūros politika (žr. KULTŪROS BARAI, 2024 NR.11, kur atskleista kultūros sampratos eklektika strategijoje LT 2025). Tad į jokias tarybas nepretenduoju. Dr.A.Juozaitis yra filosofas, kultūrininkas, jis turi jau ekspertų būrelį ir jie dirba be jokio užmokesčio, kaip ir aš. J.Vaiškūnas yra didelis senosios baltų kultūros žinovas, o ir naująją gerai pažįsta ir dėkui Jam, kad užtikrina kanono reikalo medžiagos sklaidą. Pasaulio lietuvių bendruomenėje už kultūrą yra atsakinga Caspersen iš Ciuricho, o Vinkus yra medikas, kuris žlugdė Lietuvos sveikatos sistemą. Kokios yra ekspertinės Kultūros tarybos galios – nežinau, kaip ir Basanavičiaus premijų laureatų; turbūt labai specializuotos. Vadinama Kultūros kongreso taryba, nors ir yra labai susnūdusi lėtapėdė, bent jau nekaišioja pagalių. Medžiagų oficiali sklaida priklauso nuo ministerijų biurokratų – jais linkiu ir užsiimti.
p Rimvydai, nepainiokite savokų nenorėdamas matyti skirtumo tarp “antiimperinės politikos prieš kremlių ” ir “antirusiškumo”. Tai netapatūs dalykai, todėl neiškraipykite minčių ir nedpriskirkite man žodžių kurių nesakiau. Atrodo, kad yra keliama isterija prieš žinomą rašytoją Kr.Sabaliauskaitę, todėl, kad ji sako tiesą apie kremliaus niekšus
Kleopo Oginskio „Polonezas“??? Nejau tada ir žemaičių bajorų palikuonio Pilsudskio ( Gineitaičio Pilsūdiškio) darbus – Vidurio Lietuvos sukūrimą- įtrauksime? Tokiu atveju į Kanoną reikėtų įtraukti lietuvio Baranausko sukurtą vieno JAV cento monetą. O gal geriau įtraukti Adomo Micekvičiaus poemą “Gražina”. Vladislovo Sirokomlės “Margirį” ?
Šis atsisveikinimo su Tėvyne Polonezas yra nepaprastai populiarus liaudyje, nes griebia paprasta muzikine kalba už dūšios ir yra tapęs mūsų muzikinės kultūros savastimi. Mano mamos tetos brolis, pasienio su Lenkija saugotojas turėjo katiną vardu …Pilsudskis – tuo viskas pasakyta. O kad verta pagalvoti apie polonistikos Lietuvoje reprezentavimą, kaip ir judaistikos – abejonių nekyla, nes tai irgi Lietuvos kultūros akcentai. Tik kas tai kvalifikuotai atliks. Svarstome gi ne lietuvių, o Lietuvos.
>K. K. Urba.
Užuot filosofavę, griebkimės darbo ir siūlykime svarstymui į Lietuvos Kultūros Kanono sudarymo Tarybą tautiškai susipratusius žmones. Taigi, į LKK sudarymo Tarybą siūlau Tėviškės Alkas portalo vyriausiąjį redaktorių Joną Vaiškūną. Kas pritaria?
ir ką tamstos svarstysite bei bandysite teisti? Geriau jau pasistenkite įvardinti ekspertus, kokiais pvz. senojoje Lietuvos literatūroje yra dr.Darius Kuolys, naujesnėje prof.Viktorija Daujotytė, tapyboje – dr.Arvydas Šaltenis, teatrologijoje Daiva Šabasevičienė,,,
Taigi ir siūlykite į Lietuvos kultūros Kanono sudarymui tarybą Tamstos išvardintus asmenis balsavimui. Kas draudžia?
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje rašoma:LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius….skelbia šią Konstituciją.”
> Rimgaudui. Kodėl turėčiau siūlyti kažkokią neaiškaus plauko ir paskirties tarybą, kai metai dirba Juozaičio telkiama grupė. Tamsta ne tuo užsiimate. Vietoj kitų mokymo ir bandymo vadovauti procesui, pats galėjote bent jau veidaknygėje paplatinti šį straipsnį
Betgi kanonas kuriamas kaip Lietuvos valstybės, kuri yra lietuvių tautos kūrinys ir kaip tokį yra pareiga kurti toliau, o ne kaip geografinės sąvokos arba kaip “Polska na Litwe” prasme.
manau, kad kanono variantas parengtas Juozaičio ir ekspertų bus lietuvių kultūros atspindys jau vien dėl įrašų ribotumo. Lietuvos kultūros akcentai jau gali apimti ir vertingą Lietuvos polonistiką bei judaistiką. Pvz. G.Kanovičiaus kūrybą
>Jonui Vaiškūnui
P. S. Kadangi atėjo laikas pritarimui į LKK tarybos narius, susilaikymui arba ne, ruošiant medžiagą Kanonui, kviečiu gerb. Joną Vaiškūną įdėti portale balsavimo lentelę, kur matytųsi siūlytojai ir balsuotojai už vieną ar kitą kandidatą į Tarybos narius viešoje proceso eigoje. Dėkoju.
>K. K. Urba.
Jūs vietoj Tarybos, kuri po jos sudarymo išsirinktų Pirmininką, manote tautai primesti Juozaičio su ekspertais (gal jums pirmininkaujant?) sudarytą kultūrinę grupę? Manau, kad tai nėra teisingas kelias, kadangi jis neatitinka demokratiniams visuomenės interesų tenkinimo principams.
>Kęstutis K. Urba
Na, įžūlumo kištis į mūsų TAUTOS, įskaitant ir užsienio lietuvius, kultūrinius reikalus pas jus yra per akis. Mes priklausom Skandinavijos žmonių tautiniam branduoliui, o jūs, Kęstuti, mūsų kultūrai ketinat primesti pietinius polonistiką ir judaistiką? Manyčiau, gerb. J. Vaiškūnai, laikas pašalint iš šių debatų Kęstutį K. Urbą, tęsiant tautos kultūrinių reikalų aptarimą be jo dalyvavimo.
Oi, palyginot…Asmenybe, kurio rūmuose istoriškai klestėjo kultūra, mecenatavimas, M. K. Čiurlionio globojimas ir…išdavikas Pilsudskis. Be komentarų.
>RIMGAUDUI. Labiau nusišnekėti poNulis, negalėjote… nieko aš neprimetinėju … A.Juozaitis su ekspertais-profesionalais dirba net nesitaręs su manim prie solidaus Lietuvos kultūros kanono projekto jau visi metai. Mano vaidmuo buvo sudaryti eskizinį – orientacinį Lietuvos kultūros akcentų sąvadą, iš karto po pernykštės konferencijos Seime, kad būtų iš principo aišku, kaip tai GALĖTŲ atrodyti ir iš ko maždaug verta atrinkinėti vertybes Lietuvos kultūros kanonui bei būtų išvengta supriešinimo, sukurti savotišką kanono apvalkalą. Žinau, kad A.Juozaitis diskutavo su Vyteniu Andriukaičiu dėl rubrikų – kanono temų. Bandykit kurti pats gausybę tarybų, komisijų … iki apsidirbimo ir tuščio pliauškimo, net neturėdamas sampratos apie bazinių sąvokų prasmę ir turinį: įsitikinsit artimiausiu metu rezultatu Mes demokratiškai prastūmėme į vyriausybės programą kanono įteisinimą, nes esame darbininkai, teikiame įstatymų, kultūros projektų tekstus, o ne tušti tauškaliai. Ir nesumanykit kišti savo nagus prie esamo akcentų teksto, nes tamstai uždedu COPYRIGHT, kad nesusigundytumėte INTELEKTUALINIO JUODO DARBO VAGYSTE. Kurkit savus akcentus, kanonus – tik pasidžiaugsime, jei kažkas apčiuopiamesnio gausis, po Nuliui, kuris bando diktuoti ir mokyti mokytus pats nieko nenuveikęs. Jei šį kartą apsėdo idėja fix sukurti kult-sovietą, tai tokių bandymų jau yra buvę
>RIMGAUDUI. Chamiško įžūlumo tamstai tikrai netrūksta. Juolab man šiemet dėkojo Pasaulio Lietuvių bendruomenės atsakingoji už kultūrą veikėja prisiminusi pernykščius pokalbius Vilniaus Rotušėje, kai sureikšminau ir kultūros kanoną, ir artėjusį Lietuvos kultūros kongreso šimtmetį. Dar viena tamstos nesąmonė – “lietuvių priklausymas Skandinavijos žmonių tautiniam branduoliui”. Mus ne tik skiria jūros marios, bet ir mentalumas, ne ta pati kalbinė grupė, o jungia priklausymas NATO bei ES. Vėl iškraipote mano mintis – nežadu primetinėti mūsų kultūrai polonistikos ir judaistikos, o tik, sakau, atliepdamas vienam komentatoriui, kad jiems turėtų atsirasti derama vieta Lietuvos kultūros akcentuose, bet ne kanone – vien jau dėl pastarojo apimties ribotumo. Už tautinės nesantaikos kurstymą bei antikonstitucinį bandymą riboti informacijos skleidimą tamstai jau priklauso atsakomybė pagal BK straipsnius.
>KĘSTUČIUI K. nulis URBAI
Tai gal toj pačioj kameroj, jums taikant irgi tą patį BK straipsnį, sėdėsim ir ten kultūringai apie Lietuvių tautos Kultūros Kodekso esmę, bebūnant kartu ir išsiaiškinsime?
Vokietijos Federacinės Respublikos Konstuticijoje taip pat rašoma “Vokiečių tauta ” ( Deutsche Volk), o ne Vokietijos tauta ( Deutschlands Volk).
taip, yra skirtumas tarp ‘Lietuvos kultūros kanono’ ir ‘Lietuvių kultūros kanono’. Kuris variantas aktualesnis ir reikšmingesnis? Pagarba kitataučių kultūrai bent jau akcentuose, manau, kad ne pro šal…
Manau, į Kultūros kanoną reikėtų įtraukti lietuvišką filmą ” Tas prakeiktas nuolankumas” (1970 m.)
taikliai… ir atitinkamą kūrinį apie Mykoliuką… gal į kanoną ir ne, bet į akcentus – kodėl gi ne?
Kristinos Sabaliauskaitės knygos sulaukia plačios kritikos, dažniausiai teigiamos, pabrėžiant jų istorinį tikslumą, literatūrinį stilių ir kultūrinę svarbą. Tačiau kai kurie kritikai kelia klausimus dėl šaltinių nenurodymo ir istorinių interpretacijų.
📚 Bendras vertinimas
Kristina Sabaliauskaitė laikoma viena ryškiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų. Jos romanai, ypač tetralogija „Silva rerum“ ir dilogija „Petro imperatorė“, sulaukė didelio pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Prancūzų kritikai apie „Petro imperatorę“ rašė, kad tai „ne romanas – tai uraganas“, pabrėždami epinį mastą, poetišką ir žiaurų stilių, kultūrinių tapatybių sandūras bei intensyvų pasakojimo ritmą.
„Le Monde“ pažymėjo, kad romanas gali būti skaitomas ne tik kaip istorinė saga, bet ir kaip kelionė per išnykusius praeities pasaulius.
Marie Rogatien iš „Le Figaro Magazine“ išskyrė Sabaliauskaitės gebėjimą perteikti moters ir tautos likimą imperijos kontekste.
🧠 Temų gilumas ir istorinė perspektyva
Autorė dažnai nagrinėja nutildytų istorinių personažų, ypač moterų, likimus. Ji siekia atskleisti, ką reiškia būti moterimi karo ir prievartos kontekste.
Sabaliauskaitė vengia bulvarinių detalių, remiasi patvirtintais istoriniais faktais ir stengiasi išvengti supaprastinimo.
⚖️ Kritika ir diskusijos
Kai kurie kritikai kaltino autorę dėl nenurodytų šaltinių, ypač „Petro imperatorėje“. Sabaliauskaitė atsakė, kad tai yra meninis kūrinys, o ne akademinis darbas, ir kad ji remiasi istoriniu tyrimu, bet sąmoningai vengia per didelio dokumentavimo.
Lietuvoje dalis skaitytojų diskutavo, ar „Petro imperatorė“ stilistiškai prilygsta „Silva rerum“ serijai ir ar rusiška tema sudomins lietuvių auditoriją. Kritikai pripažino, kad autorė sugebėjo išlaikyti skaitytojų dėmesį ir kokybę.
Rašytoja, kuri patologiškai nekenčia ikikrikščioniškos lietuviškosios tapatybės dalies, kuri niekina iškiliausius jau krikščioniškos Lietuvos rašytojus, poetus negali atstovauti nei lietuvių tautą, nei valstybę. Taipogi tokia jos panieka minėtiems dalykams rodo jos paviršutiniškumą, vienpusiškumą. Ji vidutinybė. Butikinė tuštutė, blizgučius laikanti vertybėmis. Liberastinių vakarų, kurių dabartinis lygis ir gylis, o iš tiesų dugnas puikiai atspindėtas per Paryžiaus olompiados atidarymą, panegirikos jai, vienai iš jų, visiškai ne rodiklis. Banalybė.
Dėkui už nuomonę apie talentingą tyrėją – rašytoją, kuri gerai ‘įkirpo” rusiškam imperiniam mentalumui bei vertinama vakarų valstybėse. Bet kodėl prie jos knygų bibliotekose eilės ir kur mūsų garbieji kritikai? Dar kartą aiškinu – ji neniekina Lietuvos poetų (rizikuojate gauti bylą dėl šmeižto), o pirmiausiai smerkia naratyvą ideologų iškupiūruotą iš Donelaičio kūrybos bei J.Marcinkevičiaus prisitaikymą prie sovietinės nomenklatūrinės sistemos
Popsos rodikliai tolygu tikrai verčiai, minties gyliui??? Ar jūs juokaujate? Negi nesuvokiate, kad ji ir buvo išsukta, išreklamuota, nes tai, ką ji rašo, atitinka liberastinę ideologiją – išlietuvinimą, išvalstybinimą. Taip, ji rašo neblogu, įtraukiančiu stiliumi, taip, ji prikaupusi daug faktų ir žinių apie tą laikotarpį, apie kurį rašo. Ir masei, su reklamos pagalba,i tai tinka puikiai. Bet tai netolygu žinojimui, išmanymui.
O dėl neniekinimo – jeigu tai, ką ji prirašė, ne panieka, tai kas tada panieka? Lietuviškumo niekintoja siūloma į mūsų kultūros kanoną… viršūnė.
tai ką ji rašo apie Petrą I kaip niekas kitas smogia kremliniam imperiniam mąstymui, lėbavimui, plėšikavimui bei išaukština Vilnių. todėl “maskvos radijas” visaip ją bando diskredituoti
Hmmm….,turint omenyje, kaip aršiai dabartiniai kultūrininkai gina dabartinę Lietuvos kultūrą nuo Žemaitaičio, ar nederėtų į Kanoną įtraukti tik tai, kas sukurta Landzberginėje Lietuvoje ? Juk tai, kas buvo sukurta rusų laikais ( kinas, teatras, literatūra…) , palyginus su dabartiniu kultūros lygiu – neprilygsta menine , dvasine išliekamaja verte…. dabar juk kuriami tik kultūriniai šedevrai.
Tai tikrai atitiktų Lietuvos lygį. Daugiau, deja, netempia. Pagyrūniškumas, arogancija, dergimas, paviršutiniškumas, popsizmas, poNulizmas – štai šių dienų tipiškas lietuviškas kultūrininkas
labai gerai, kad tamsta pabrėžėte ir savo asmenines savybes – juk sistemingai dergiate liežuvaudamas jau nuveiktą didelį darbą lyg informacinio karo fabriko “diežurnyj po rotie”
Tai, kas čia siūloma, tolokai nuo kultūros kanono. Tai, kad tarp kriterijų labai vyrauja politkonjunktūriniai dalykai su nacizmo dvokeliu, labai sumenkina visą reikalą. Tą puikiai rodo, kodėl į kanoną siūloma Sabaliauskaitė. Jei tokiais kriterijais bus vertinama, tai getiau išvis neturėti tokio kanono.
Tiesa sakant, esu skeptiškas dėl šio reikalo. Pernelyg mūsuose daug pseudokultūrininkų, pernelyg mažai tikrai išmintingų žmonių. Jei turėsime kanoną, tai ne tiek kultūrinį, kiek propagandinį.
jokių polikonjunktūrinių dalykų bei nacizmo čia nėra, bet jei tamstai nepatinka Sabaliauskaitės antiimperinė-antikremlinė knygų leidybą, tai kaip sakoma “skatertju doroga”. Bandymas sumenkinti visą reikalą, kurio vienas tikslų, kad moksleivijos akrtos būtų kultūriškai išprusę yra akivaizdus. Kriterijai labai geri, kad tamsta esate pseudokultūrininkas demagogas yra akivaizdu. Beje, man yra tekę Seimo Kultūros k-to posėdyje ginti kultūrininkų reikalus, bet, deja, ne tuščiakalbiui tamstai. Dar signataras Algirdas Patackas aiškino, kad Lietuvai pavojus ne Rusija, o jos imperinis mąstymas, kurį kaip tik pliekia K.Sabaliauskaitė sujudinusi snūdrius Lietuvos istorinio romano vandenis
Imperijos yra civilizacinis reiškinys, kuris negali būti vienareikšmiškai vertinamas. Kaip su D.Britanijos imperija, globalia JAV imperija ir t.t.? Teiginys, kad Sabaliauskaitė išnagrinėjo – visiškai neatlaiko kritikos. Paviršutiniškas ir vienpusiškas pasikapstymas labai toli nuo išnagrinėjimo ir atskleidimo. Na, bet dabar toks mūsų lygis.
Darbas padarytas nemažas. Bet tai savaime nėra vertybė. Galima parašyti 1000 psl. knygą, bet tai tebus makulatūra lyginant su 50 psl. šedevru.
Jei nėra gilaus, sąžiningo, išmintingo suvokimo apie reikalą, geriau net nedaryti.
tamstos kremliaus grobuoniškos politikos pateisinimo argumentas: ” o Amerikoje negrus muša” ir “prie ruso buvo geriau” yra senokai žinomi
Taip ir nesuprantate, apie ką kalba eina, taip ir nesuvokiate esmės. O klišėmis drabstotės kaip tikras patriotas.
Nesąmonės. Siūloma čia esmė, pagrindas. O siūlyti iškilius autorius, kūrinius galima papildomai. Tam ir yra daromas sąvadas, iš kurio bus išrinkti iškiliausieji.
ar K.Sabaliauskaitės knygose yra prolenkiškumo?
Kristinos Sabaliauskaitės kūryboje kai kurie skaitytojai ir kritikai pastebi tam tikrą palankumą lenkų kultūrai, ypač per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorijos vaizdavimą, tačiau tai dažniau interpretuojama kaip istorinės tikrovės atspindys, o ne ideologinis prolenkiškumas.
🧭 Istorinis kontekstas
Sabaliauskaitės romanų ciklas „Silva rerum“ vaizduoja LDK bajorų gyvenimą XVII–XVIII a., kai bajorija dažnai kalbėjo lenkiškai, mokėsi lenkų kultūros įstaigose ir buvo glaudžiai susijusi su Abiejų Tautų Respublikos lenkiška dalimi.
Lenkų kalba romanuose naudojama kaip autentiškas istorinis elementas, o ne politinis pareiškimas.
Autorė pabrėžia, kad jos tikslas – atkurti istorinę atmosferą, o ne propaguoti vieną kultūrinę tapatybę.
📚 Literatūrinė kritika
Kai kurie skaitytojai Lietuvoje išreiškė susirūpinimą dėl „lenkiškos bajorijos romantizavimo“, tačiau literatūros kritikai dažniau vertina tai kaip autentišką istorinės epochos rekonstrukciją, o ne šališkumą.
Sabaliauskaitė pati yra sakiusi, kad jos kūryba siekia atkurti LDK daugiakultūriškumą, kur greta lenkų kultūros egzistavo lietuvių, žydų, vokiečių, rusėnų ir kitų tautų įtaka.
🧠 Kultūrinės tapatybės klausimai
Autorės kūryboje dažnai keliami tapatybės, atminties ir istorinio naratyvo klausimai, bet ji vengia vienos tautos išaukštinimo.
„Petro imperatorė“ dilogijoje dominuoja rusų imperijos kontekstas, o ne lenkų kultūra, kas rodo autorės gebėjimą keisti perspektyvas.
🗣️ Vieši pasisakymai
Sabaliauskaitė interviu yra sakiusi, kad jai svarbu ne tautinis naratyvas, o žmogiškas pasakojimas istorijos fone. Ji pabrėžia, kad LDK bajorija buvo lenkiškai kalbanti, bet tai nereiškia, jog ji buvo lenkų tautybės – tai buvo unikalus regioninis identitetas.
Siūlyčiau gerb. Sabaliauskaitei perskaityti Vladislovo Sirokomlės ( rašė lenkiškai, bet laike save lietuviu- litwin, o ne polak ar rusin) 1857 m. išleistą knygą “Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą” Joje rašytojas minėjo, kad kai kur ( Stakliškėse) bajorai tebekalbėjo senąja- lietuvių kalba. Pats Sirokomlė gailėjosi, kad nebemokėjo lietuviškai (” Lietuvis lietuvių krašte negalėjau susikalbėti su lietuviu”).
Beje, Sirokomlė gimė Smalgavoje, dabartinės Baltarusijos Minsko apskrityje.
>RIMVYDUI. Labai gerai suprantu tamstos palaikančias proimperines kremliaus aspiracijas -tokia yra tamstos nuolatinės demagogijos esmė. Kieno Krymas?
Taigi, kad nesuprantate. Ir tą akivaizdžiai parodote. Ir kuo toliau, tuo akivaizdžiau. Labai gerai atsiskleidėte per trumpą laiką. O klausimas “kieno Krymas” jau tampa lietuviškųjų chunveibinų skiriamuoju ženklu. Jų visas sudėtingo ir spalvingo pasaulio suvokimas taip susiaurėjęs, kad telpa į šį klausimą. Sveikinu – uždavęs šį klausimą pasiekėte jų lygį.
Turbūt puikiai suprantate, kad atsakinėti į šį, šiaip jau paprastą ir aiškų klausimą, tokiame kontekste – tai negerbti savęs ir nusileisti į uždavusiojo lygį.
Klausimas ‘kieno krymas?’ yra tapęs akibrokštu prorusiškiems chunveibinams kaip tamsta, todėl vengdamas atsakymo, žinoma, kad sukate uodegą. Mano pasaulio suvokimo dalis kultūros srityje yra pateiktas itin plačia Lietuvos kultūros akcentų panorama – vėl nusišnekate įžūliausiai bandydamas apmeluoti. Tamstos pasaulio suvokimas telpa matomai į “ura” ir kaip minėjau – “o Amerikoje negrus muša”
V.Sirokomlės poema “Margiris. poema iš Lietuvos istorijos ” (1855) polona.pl/item-view/0f288ab9-7408-4cda-a3dd-4966f6c021cc?page=8 ” Lietuvių ir prūsų metraštininkai aprašė 1336 metų kryžiuočių vykdytą Pilėnų pilies puolimą, jos didvyrišką gynybą, vadovaujamą Margirio ir lietuvių žūtį . kurie nenorėjo pasiduoti priešams gyvi ir patys paaukojo save dievams susidegindami” ( iš autoriaus įžanginio žodžio).
Taip, Pilėnai, tai buvusios oriausios lietuvių dinastijos, ėjusios nuo Mindaugo tėvo, tautos vadinto Litvojaus vardu, ar dar senesnių laikų, sudorojimo įvykis. Kaip žinoma iš metraščių Pilėnų įvykiai vyko lietuviams esant beviltiškoje kryžiuočių apsuptyje (veikiausiai dalyvaujant ir Mozūrams, kadangi kaip kryžiaus žygis Pilėnų užpuolimo atveju organizuotas nebuvo). Mat, į Pilėnus lietuviai buvo susirinkę iš visų keturių žemių, taigi vilties sulaukti pagalbos iš kitų pilių nebuvo. Veikiausiai tai galėjo būti Vytenio sūnaus vestuvės (Markučių dvaras Vilniuje tapatintinas su Margirio vardu). Esant beviltiškiems atvejams lietuviai kaip paprastai dėl vilties tokiais atvejais klausdavo Dievų. Kaip galima spręsti iš metraščiuose minimų faktų, tokia kalbėjimosi su Dievais apeiga – turto ir žmonių aukojimas, degant laužui, – vyko ir Pilėnų apgulties metu. Taip apeigos metu Dievams nerodant, kad yra viltis išsigelbėti, jiems pasiaukojo ir pats Margiris su žmona.
Tad gal V.Sirokomlės “Margiris. poema iš Lietuvos istorijos ” derėtų perskaityti ne tik Sabaliauskaitei, bet ir lietuviui apskritai. Be to, Pilėnus būtina ne tik į kanoną įtraukti, bet ir visų pirma moksliškai išsiaiškinti kas jie ir kur jie buvo.
Kanonas turi būti apie tautos veiklas (kultūras) įvairiose gyvenimo srityse istorijos vyksme. Konkretūs asmenys ir konkretūs įvykiai, kūriniai (verslai, priemonės, instrumentai) istorinėje tautos gyvavimo veikloje konone turi būti tik įvardinti kaip turėję lemiamos įtakos tautos fiziniam ir dvasiniam išlikimui ir gyvavimui pasaulyje. Tokią matyčiau kanono struktūrą ir jos sudarymo principus.
manau, kad A.Juozaičio darbo grupė taip ir kuria, kad ir neturi nė cento už juodą darbą, kaip ir pats už Kultūros akcentų dėliojimą. Nurodėte tik principą, bet ne struktūrą. Abstrakčia kalbėti yra lengva, bet reikalą į priekį tegali stumti konkretybės
Kadangi prolenkiška Lietuvos valdžia lietuviška Lietuvos istorija nesirūpina ir maža vilties, kad ją greitu laiku pavyktų išsirinkti lietuvišką, tai gal dėl lėšų kanonui rengti derėtų kreiptis į užsienio verslą. Antai, valdžiai nepritarus, kad Lietuvos verslas finansuotų filmą apie Čiurlionį “Laiškai Sofijai”, jo režisierius dėl lėšų kreipėsi į Britanijos ir Vengrijos verslininkus ir šie finansavo jo kūrimą. Tai gal finansavimo galimybės iš užsienio verslo būtų galima paieškoti ir kanono rengimo atveju.
A.Juozaičio darbo grupė, kurianti kanoną, kad ir nesulaukus valstybės finansavimo, – šaunuolė. Tai buvusio Sąjūdžio dvasia.
tai jau būtų didžiulė gėda valstybei. Neaišku ką nuveikė Lietuvos kultūros taryba su savais ekspertais po to, kai ministras Birutis iš Seimo tribūnos birželio mėnesį konferencijoje akcentavo Lietuvos kultūros kanono būtinumą. Turbūt, NIEKO
O ar valstybės valdžia tos gėdos paiso. Antai, 1994 m. dvišalė valstybinio bendrumo kultūros srityje sutartis su Lenkija, kurios susitarimais stabdomas lietuvybės valstybinis stiprėjimas šalyje, ar tai ne gėda. Jos terminas baigėsi 2009 metais, tačiau ji vis pratęsiama dar 5-iems metams.
>Kęstutis K. Urba
tamstos citata: “reikalą į priekį tegali stumti konkretybės”. Sutinku su šia mintimi, kadangi, reikalą stumiant į priekį, konkretus prieškario laikų karininkas mano tėvas Henrikas už Lietuvos “reikalų stūmimą į priekį” gavo 10 m kalėjimo su įstrižu užrašu ant bylos, kad jis yra “buržuaznyj nacionalist”.
Parengė: doc. dr. Kęstutis Urba
MOKINIAMS REKOMENDUOJAMOS KNYGOS
– ibbylietuva.lt/content/uploads/2023/05/Rekomenduojamos-knygos_2023.pdf?fbclid=IwAR0503O2V3BNv_xjmZLmVaObYIJpFh5KTSO-UOixLDuAEyi0cn01YBRMXE4
Ar tas sąrašas vis dar galioja?
prie ko čia mano bendravardis bendrapavardis?
Kanonas – tai tas, kas lieka nusijojus vienadienius žybtelėjimus. Pirmiausia ir esminė vertybė – pati lietuvių kalba. Antra – Lietuva, kaip šalis. Trečia – liaudies kultūrinio palikimo visuma, nesismulkinant apie duoną ar sviestą. Profesionalios kultūros neverta maišyti su sąskrydžiais ar proginiais pagiedojimais.
Įrašydami ,,konstitucijos” turit galvoj ir Gegužės Trečiosios konstituciją ? Tada gal ir LTSR konstituciją ?
Jei įrašytas lito sukūrimas, gal bent skliaustuose reiktų paminėti ir jo sunaikinimą ?
O sportininkų šuoliai išvardyti labai smulkiai, nors aš to Kultūros kanonui nepriskirčiau.
Kino skyrelyje nematau Jausmų ir Jono Meko. Antis buvo smagi, bet trumpam, ir tai, mano nuomone, tėra Frankie Goes To Hollywood replika.
Staliliūnaitė ne vien Barbora. Jos visa asmenybė ir kūryba prilygsta Barborai.
Aš paminėčiau mūsų skaitovų ir dubliažo meną – tai aukščiausias lygis.
Kino skiltyje įrašyčiau Hamleto operatorių Gricių.
Vienui vieni, manau nevykęs Vaitkaus filmas, tuo tarpu jo Karalius Ūbas su Staliliūnaite – šedevras.
Repšys tai ne vien freskos Universitete. Tai medaliai, iškabos, ištisa stiliaus pakraipa.
Puipa ne vien piešiniai, jis išgarsėjo savo litografijomis.
Tarp svarbiausių knygų nematau Jono Basanavičiaus Lietuviškų pasakų rinkinio. Taip pat – Narbuto Lietuvių tautos istorijos, Lietuvos virėjos (Kucharka Litewska), Lietuvos statuto.
Tarp poetų nematau Bložės ir Jono Meko. Tarp knygų nematau Katiliškio Seno kareivio sugrįžimo.
Tarp vaikų poetų pasigendu Kosto Kubilinsko. Ar tikrai jis išdavė, žinom tik iš saugumiečių dokumentų. Bet kuriuo atveju, jo Ėjo kretanti senelė, Stovi pasakų namelis ir Vilkas Vilkišius – tai perlai.
Parkus jungti su paminklais, man atrodo, išvis nesusipratimas. Jei parkus su kuo nors jungti, tai su kraštovaizdžiu. Kuo toks svarbus Kašubos Gedimino paminklas ? Meniniu požiūriu jis, mano nuomone, labai šiaip sau. Nors jo medaliai geri. Kaip ir Vytis Kaune. Man atrodo, žymiai vertesni Mikėno Kregždės, Jakūbonio Mickevičius, Aleksandravičiaus Žemaitė, Vildžiūno Nėris, Gaigalaitės Jūratė ir Kąstytis Palangoj.
Šabado skulptūra gan miela, kaip ir kitos Kvinto darytos žydų skulptūros, gausiai išmėtytos po Vilniaus senamiestį. Bet kanonišku laikyčiau patį Šabada, o ne jo skulptūrą. Nors tarp gydytojų buvo ir pranašesnių už jį. Šabadas išgarsėjo tuo, kad nemokamai gydė vargšus. Bet nemokamai jis gydė tik žydų vargšus, kai tuo pat metu dirbęs Jonas Basanavičius – visus, nežiūrėdamas tautybės ir tikėjimo. Todėl į jo laidotuves ir suplūdo tokia minia. Pats Basanavičius su visa jo veikla yra atskiras Kanono skyrius. Kudirka, su visa pagarba, buvo tik jo mokinys. Nebūtų Aušros, nebūtų ir Varpo. O nebūtų Lietuviškų pasakų rinkinio, tai neaišku išvis kas būtų.
Sąrašas atrodo labai suveltas – atskiri sužibėjimai sumaišyti su dideliais reiškiniais. Per daug skyrių.
Geriau daryti du kanonus – vieną trumpesnį ir tokį, kuriuo neabejojame, ir kitą platųjį, kad kas nors neliktų praleistas. Sabaliauskaitę, Ivaškevičių ir Putinaitę įrašyčiau nebent į pastarąjį. Ir Tomą Venclovą įrašyčiau. Ir poetą Rimą Buroką. Tankiausias Europoj piliakalnių tinklas ? XIX amžiuje, svetimos imperijos pavaldume didžiulis bažnyčių statymo vajus. Kitataučių ar kito tikėjimo palikimas turi turėti atskirą skyrių. Lenka sako, kad tikras poetas turi būti iš Vilniaus – nes čia Sarbievijus, Slovackis, Mickevičius. Ir čia Filomatai, Filaretai, Moravskis.
Gaonas ne filosofas, o tradicinio judaizmo centrinė figūra. Iš žydų paminklų svarbiausias – šventyklų kompleksas su Didžiąja sinagoga. Totorių, Karaimų ir rusų sentikių paveldas. Škotai Kėdainiuos, Vokiečiai Suvalkijoj ir suvokietinta Mažoji Lietuva, deja, beveik sunaikinta sovietmečiu ir tebenaikinama. Radvilų kunigaikštystė.
Kaip galima tokius galingus kultūros klodus suversti į vieną krūvą su vienkartiniais sportininkų laimėjimais ?
Dėkui. Neužmirškite, kad tai ne kanonas, o tik jo “apvalkalas” – akcentai. Be to, tai tik eskizas. Sportas yra sureikšmintas dėl keleto priežasčių. Tai ir kūno kultūros, kad ir hipertofuota, dalis einanti nuo antikinės Graikijos. Liaudžiai olimpiniai ir kitokie medaliai yra svarbūs – ypač aukso. Kanonas, akcentai orientuojami į mokyklines programas ir tai yra kaip kultūrinis masalas vaikinams. Ivaškevičius buvo nušvilptas inteligentijos Operos teatre – sietinas su kategorija ‘Kostas Kubilinskas ir kiti’. Apie šį poetą negatyviai žmonėse kalbėta dar sovietmečiu. Be to, akcentai ir kanonas orientuoti į laiko patikrintus dalykus. Putinaitė? J.Basanavičių žeminusi asmenybė, purvasklaidos sureikšminta negatyvi marginalė. Tomas Venclova? Matyt, akcentuotinas dėl veiklos. Įdėta gi „Pirmosios kregždės“ (skulptūra, aut. Juozas Mikėnas) (113 įrašas). Skyrių ir įrašų akcentuose ne pernelyg daug – kuo esame turtingi, tuo, bet daugelis tamstos pastebėjimų yra vertingi. Pikčiausia, kad tyli vadinama Lietuvos kultūros taryba su ekspertais – biudžetininkai. nors ministras Birutis tarė svarų žodį iš Seimo tribūnos. Šiaip ar taip – kanono idėją per metus ir truputį “pramušėme”: vyriausybės programoje ir vejamės latvius, švedus, kuriuos gal ir pranoksime.
Gerb Kęstuti. Su Lietuvos kultūros taryba kontakto nesulauksite, nes jos kultūrinis darbas yra politizuotas. Kaip kad ir jūs esate politizuotas ir net su asmeniškumais. Trys Pliusai paaiškino, kokią vizija derėtų jums su komanda turėti. Iniciatyva graži. Sėkmės.
dar kartą sakau; išsiaiškinkite pačią POLITIKOS sąvoką. Tai yra ir kova už tautos ar didelių žmonių sluoksnių interesus bei viešųjų reikalų tvarkymas. Būti nusišalinusiu nuo šių dalykų tereiškia būti depolitizuotu arba susvetimėjusiu valstybei. Lietuvos kultūros taryba yra užbiurokratėjusi biudžetinė organizacija, kuri, matyt, ir piršto nepajudins, kol negaus nurodymo iš viršaus. Lietuvoje intensyviai veikia V ir VI kremliaus kolonos – juk ne tik USA, bet ir Vokietijos žvalgyba per Bundestagą ką tik įspėjo Lietuvą, o Nausėda sako “liudi Bagdada spitie spokojno’, nors viskas pamažu eina velniop – jau vien Lietuvos kaimo sunaikinimas neužgydoma žsizda – tauta prarado demografinį resursą. Jokių asmeniškumų neturiu – vėl neišsigalvokite, tik matau kas veikia kolonų naudai
Pradžia gera. Juoab, kad įsijungė ir norinčių profesionaliai padėti komentuotojų būrys.
Sėkmės stumiant šį tikrai reikšmingą darbą Lietuvos kultūrai! Ir ačiū Alkui už viešinimą!
Sportas yra kultūros dalis, bet ir, pvz., ekonomika yra kultūros plačiąja prasme dalis. Tad, manau, kultūros kanonas turi būti kultūros siaurąja prasme kanonas, kitaip neaišku, kur sustoti.
Dėl masalo liaudžiai – to tikrai nereikia. Pataikavimas liaudžiai visada nuleidžia kartelę ir kokybę. Tų masalų liaudžiai ir taip per daug, o kanonas privalo būti pati aukščiausia kartelė, daugelio siekiamybė., bet toli gražu ne kiekvienam įveikiama per suvokimą. Susipažinti turi visi, bet , kad visi supras, tikrai nereikia tikėtis. Čia, vis tik, ne popsa.
nekalbėkit niekų. Pasaulinio garso kultūrologai Klein, Weber senokai perspėjo apie kultūros suvokimo siaura prasme (menai…) pragaištingumą. Masalas ne liaudžiai, o jaunuoliams, kurių gyvenime sportas užima svarbią vietą. Baikit tas atsibodusias demagogijas, nes nesuvokiate, kas yra kultūra ir nuolat pliauškiate niekus bei mokinate kitus. Kultūros politikos aktualijose turi būti DARBO, VERSLO, POILSIO, TEISINĖ, POLITINĖ, ŽINIASKLAIDOS, VALDYMO, EKOLOGINĖ, ELGESIO, ŠEIMOS, JAUNIMO, UGDYMO, KŪNO, VAIŠINIMOSI IR T.T., o ne tik menų raiškos ir sklaidos, paveldo – etnikos, sakralikos
Na, kaip sakoma: “Durnių ir bažnyčioj muša”. Ir nieko daugiau čia nebepadarysi. O gaila.
Kvailystes rašinėjate ir tiek. Tada ir gaunasi kilometrinis sąrašas, kuris praranda bet kokią prasmę. Jau nekalbant, kad iš kanono darote popsinį TOP.
Žodžiu, eilinį kartą parodėte, kad ne kultūrininkas, o chaltūrininkas esate, toks lietuviškas chunveibinukas.
kas ant kito sako – ant savęs pasisako. poNuli… tuoj įrodysiu, kad esate smulkus niekšelis. Mano įdirbyje: Kultūros strategijos projektas (2015), dešimtys straipsnių kultūriniuose leidiniuose, pvz. “Kultūros baruose”, pastaruoju metu ir wiki tekstai kultūros kitose valstybėse tema, Lietuvos kultūros kongreso rezoliucijos “Dėl kultūros politikos dominantės” projektas ir t.t., viešos paskaitos, diskutavimas Seimo Kultūros komiteto posėdžiuose, pokalbiai su kultūros ministrais, p Nausėda, p Grybauskaite, … Europos parlamento prezidentu…pagaliau dalyvavimas sava kūryba tapybos, skulptūros parodose, sieninė tapyba, prizas Poezijos pavasario konkurse, pradedant tapimu Dainų šventės laureatu prieš šešiasdešimt metų. Dabar rūpinuosi Lietuvos Kultūros akcentais. Iki šiol nesuvokėte, kad kultūros suvedimas vien į menų raišką ir sklaidą bei infrastruktūrą yra didžiulis stabdis, nes dingę kitos mano minėtos kultūros sferos (pvz. dėl itin žemos valdymo bei politinės kultūrų prarasti ir milijardai, ir bemaž apie milijonas gyventojų), kurias visai nebūtina visas kuo pačaiau išskleisti, kad ir kanono “apvalkale” – kultūros akcentuose. Išsiblaivykite, popsos etiketę prisklijuokite pats sau – nebūtinai ant kaktos, nes akcentų eskizinį variantą tapatinate su kanonu, kurį su profesionalais dėlioja dr.A.Juozaitis. Kanono apimtis, manau, kad bus tarp šimto – šimto penkiasdešimties įrašų, o akcentų gali būti ir penkios šimtinės – kultūros talmudas moksleivijai bent jau akims paganyti. Ir dr.Krescencijos Stoškus, ir aš kovojame su ministerijos silpnaprotyste, kuri kultūrą dešimtmečiais yra įspraudusi į siaurą sampratą, nenori nieko keisti, o pats chunveibiniškai palaikote tuos biurokratėlius. Vadinamos masinės kultūros negalima visai ignoruoti – pasižiūrėkite kokią įtaką plačiam pasauliui padarė QUEEN “Bohemiška rapsodija”… Apsijuokėte, chamiškai nusišnekėjote – ir tiek
Smagu žiūrėti, kaip taip vadinamas kultūrininkas giriasi, plaikstosi, putojasi, chamavoja, t.y. rodo savo nekultūrą🙂 jau minėjau, kad per trumpą laiką atsiskleidė visa chunveibiniška prigimtis.
Kalba eina apie kanoną, o ne apie kultūros politikos aktualijas. Matyt, jau pasimetėte, ką čia kuriate? Kultūros siaurąja prasme perlų yra tiek, kad bus geras sąrašas. To būtent ir reikia.
ir vėl PoNulis susipainiojote, nes neturite elementaraus suvokimo apie pasaulines kultūrologijos tendencijas. Šis Lietuvos Kultūros akcentų eskizas kaip tik bando biurokratams parodyti, kad KULTŪROS LAUKAS yra gerokai platesnis, nei jų galvelės išneša – ne vien menai ir paveldas. O pati kanono idėja buvo iškelta kaip kultūros politikos vėliava Seimo Konstitucijos salėje, todėl yra neatsiejama ir nuo kultūros politikos, nes ne stalčiui kuriama, bet jos įgyvendinimas reikalauja ir įstayminių permainų kurias pateikėme. Kada atsikratysite siauro fragmentuoto požiūrio ir suvoksite reiškinius holistiškai – sistemiškai?
Apie holizmą kalba žmogus, pats nesuvokiantis, ką tai reiškia, ką įrodė savo tuneliniu nemažos dalies reiškinių suvokimu (nacistinės paraiškos – puiki to iliustracija):) Jums iki holizmo vėliavnešio Lietuvoje Gylio kaip iki MėNulio. Na, tiek to..
Švedijos kultūros kanoną sudaro šios dalys: proza, poezija, vaizdai ir formos, muzika, filmai ir performansai, teisė ir teisingumas, religija, ekonomika, išradimai, viešinimai.
Išėmus ekonomiką, tai iš esmės ir yra kultūra siaurąja prasme. Teisė ir teisingumas yra kultūros dalis (tik ne BK, CK ar net ir ATR Konstitucija, bet Statutai – taip), išradimai – irgi, nes tai išimtinai kūryba. O mes ekonomikoje turime kažką itin unikalaus per kultūrnę prizmę? Tik nejuokinkite su lazeriais.
Bet išpuikęs chaltūrininkas prirašė, kad turi būti DARBO, VERSLO, POILSIO, TEISINĖ, POLITINĖ, ŽINIASKLAIDOS, VALDYMO, EKOLOGINĖ, ELGESIO, ŠEIMOS, JAUNIMO, UGDYMO, KŪNO, VAIŠINIMOSI IR T.T.
Platūs užmojai – ką ten kvaišos švedai, taip susisiaurinę. NepoNulis apžios viską. Beje, švedai ABBA neįtraukė. O QUEEN “Bohemiška rapsodija” priskirti popsai gali tik neišmanėlis. Tai kūrinys, galvomis perlipęs per popsą. Populiarumas ir popsa nėra tapatu. Bet pačiam tai nesuvokiama?..
>Kęstutis K. Urba
Norėtųsi, gerb. Kęstuti, kad A. Juozaitis ir kiti jo grupės ekspertai į diskusijas irgi galėtų įsitraukti. Dėkoju.
Iš tikrųjų keistokas veikimas, kai pats A. Juozaitis, tuo klausimu tyli.
Susidaro įspūdis, kad bandoma įtraukti kuo daugiau kitataučių kultūros ženklų, galimai pamirštant nemažai savosios, lietuviškos.Net Stanislovo Rapolionio sąraše nepavyko rasti…Pamiršti autochtonai lietuviai dabar kitose valstybėse esančiame Gervėčių krašte, Pelesoje, taip pat Suvalkų ir Karaliaučiaus srityse. Manau, argumentai, kad tai Lietuvos kanonas, o ne lietuvių, netinka, nes tada reikėtų vadinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanonu ir įtraukti Nesvyžiaus, Naugarduko ir kitas pilis…. Manau, pamiršta Valdovų rūmų teritorijoje rasta metalinė plokštė su galimai lietuviškų runų raštu ir graikiškų įrašu Algirdos Basileos- imperatorius Algirdas. Bet panašu, niekam tai neįdomu, “Silva Rerum” galimai tikresnis Lietuvod kultūros liudijimas? Ką ten tie lietuvių imperatoriai,…..:( alkas.lt/2023/09/20/neiminta-misle-valdovu-rumuose/ Tokia mano nuomonnė.
kad neteisingas įspūdis, o apie reikšmingą Lietuvai letoniką, polonistiką, judaistiką dar tik svarstome kiek jos turėtų būti akcentuose, bet ne kanone vien dėl šio apimties ribotumo. Negalima visko pačiam apimti – paliktas laukas įdirbiui Pasaulio Lietuvių bendruomenėje: dar prieš metus kalbėta buvo. Kultūros akcentų sudėliojimas, kaip ir kanono, yra kolektyvinis darbas, reikalaujantis ekspertinių vertinimų bei įžvalgų. Pradžią daro mėgėjai, pusiau profesionalai…
apie poNulį RIMVYDĄ: jis, nelyg šunelis, apsiuostinėjo apie kultūros akcentus ir pakėlė koją pabrukęs uodegą. Jam žūt būt knieti, matyt vykdant “zadaniją”, iškvosti, kurią pusę palaikau. Paaiškinu, kad p Gelūnas nepatinka ir dėl siauros kultūros sampratos, ir dėl asmeninės arogancijos. Gi Žemaitaitis atvirai pasakė, kad nors ant jo sienų kabo brangūs paveikslai, bet Kultūros ministerijos sfera ir finansai jam nepažįstami. Bent jau tiek. Man nepatinka ir septynios dešimtys vyriausybės programos kultūros srities lozungų dėl abstraktumo, apart vienos – kad kultūros kanonas bus įteisintas įstatymine tvarka, kurios atsiradimu per metus ir išsirūpinome. Inteligentas dėl savo išsilavinimo yra pasmerktas amžinai opozicijai, nes pastebi visų valdžių spragas. Svarbu, kad oponavimas būtų konstruktyvus
Puikiai atsiskleidinėjate:) Kaip rudeniniai lapai nubyra visas kiautas, ir lieka esmė – chamavotas išpuikęs mužikėlis. Taip, žinių nestokojantis, bet neturintis nei išmanymo, nei išminties, nei vidinės kultūros.
Ir tai Lietuvos kultūrininkas?..
pasižiūrėkite į save…. nieko pats nekuriate, nedirbate ir į akis šokinėjate, įžeidinėjate. Įrodžiau, kad esi smulkus niekšelis. Esu savo laiku net I Lietuvos jaunų mokslininkų konkursą laimėjęs, šiandien visą dieną sunkiai dirbau savo tyrinėjimų srityje, o kartais prasiblaškydavau čia pasiliksmindamas. Man svetimas politkorektiškumas ir bekonfliktis pozityvumas, nes esu ir karys. Belieka dabar atsigręžti į išmintį tamstos liaudiškame apibūdinime – “duok kiaulei ragus – pusę svieto išbadys” ir “su durnu – du turgu”.
>Rimvydas
Citata: “Ir tai Lietuvos kultūrininkas?”. Kaip tik todėl, Rimvydai, ir paprašiau A. Juozaitį su jo žmonėmis dalyvauti diskusijose, kad matytųsi jų pačių vidaus kultūros lygis. Jeigu nedalyvaus, tai reikšti du dalykus: 1. Jų vidinė kultūra tokia pati kaip Kęstučio K. Urbos. 2. Jų nėra, kadangi jie išsilakstė. 3. Kęstutis K. Urba už kitus kalba vienasmeniškai. Prosit! Tai – lotyniškas žodis.
P. S. Vietoj p.3 reikia dėti kablelį. Atsiprašau.
1. Nesu ir nesidedu jokiu Lietuvos kultūrininku, o esu opozicijoje visiems niekdirbiams konkrečiu įdirbiu. A.Juozaitis davė žinoti prieš metus apie kongresiečių šimtmečio rengimo konferenciją Seime Konstitucijos salėje, tai pasakiau baigiamą kalbą, kurią stipria pavadino buvusi Seimo vicepirmininkė, dabartinė kultūros k-to narė R.Baškienė. Esu konkrečius darbus darantis žmogus. 2. A.Juozaičio idėja turėti Lietuvai kultūros kanoną yra stipri, todėl ją palaikiau darbu: įstatymų pataisų projektu, straipsniais, kultūros akcentų idėja. 3. Fariziejai varantys promaskolišką skiedalą – Rimvydas, Rimgaudas patys išvadino mane chunveibinu, o dabar postringauja apie … vidinę kultūrą. Komedija… o tempora o mores. Naudos iš jų tik tiek, kad žinia apie nesiliaujančius komentarus ir duodamus atkirčius šiek tiek didina straipsnio matomumą ir skaitomumą. O man proga pasiliksminti iš nevykėlių nemokšiškumo ir diletantiškumo
>Kęstutis A. Urba
Citata: “A. Juozaičio idėja turėti Lietuvai kultūros kanoną yra stipri”.Todėl išeina, Kęstuti, kad jūs esate tik A. Juozaičio ruporas. Kreipiuosi todėl į gerb. Arvydą Juozaitį (atsimenu jus iš Sąjūdžio laikų, kai į mitingą atsinešėte plytą. Ką ta proga sakėte, irgi atsimenu): “Arvydai, jeigu tylėsite, tai reikš, kad jūsų vadovaujama ekspertų grupė, kartu su jumis išsilakstė, likimo valiai palikusi Kęstutį A. Urbą”. Dėkoju.
Išblaivykite vieną kartą netikšą RIMVYDĄ. QUENN “Bohemišką rapsodiją” priskiriu masinei kultūrai, o netikėlis jau meluoja, kad tai vadinau “popsu”. Lietuvos Kultūros kongresas šimtmečio rezoliucijoje nurodė užduotį akademinei bendruomenei – METŲ KULTŪROS KNYGOS sukūrimą, kuriame būtų identifikuoti procesai vykstantys išvardintose daugybėje kultūros sričių (Darbo, verslo, poilsio, vaisšinimosi, teisinėje, politinėje, žiniasklaidos…) bei teikiamos korekcijos, o tas nevykėlis net garbiems Lietuvos kultūros kongreso žmonėms – dviem dešimtim į akis šokinėja. Kiaulė teršia aplink save kur tik gali
>Kęstutis K. Urba
Kadangi idėja rašyti Lietuvos Kultūros Kanoną pirmiausia kilo Arvydui Juozaičiui, tai – pagarba jam. O, kad nelabai tinkamus žmones idėjos propagavimui jis pasirinko, tas irgi matosi. Kalbėkite, Arvydai.
Dėl dr.A.Juozaičio. Arvydas įtemptai dirba – rašo libretą, baigia dar vieną knygą ir yra baisiai užimtas. Dar ir ekspertus, kurie už AČIŪ dirbtų telkia ir rūpinasi kanonu. Šia tema pasakė kalbą Seimo konferencijoje birželio 27 dieną. Sako, kad kanono išbaigimui reikia dar metų. Rugpjūti dėl lokalių kultūrinių reikalų lankėsi pas Plungės merą – Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovą. Man už straipsnį trumpai padėkojo.
Taip. Atrodo, atvažiavom.
šį tą paaiškinu iš kultūrologijos srities besidomintiems. Pats bendriausias KULTŪROS apibrėžimas yra duotas filosofų:” kultūra yra viskas ką sukūrė žmogus (gera ar bloga) greta natūros, t.y., to ką sukūrė gamta. Dar Kanto ir Giotės draugas filosofas Herderis pabrėžė, kad kultūra turi apimti ir paročius, ir, netgi, prekybą, pramonę. Skiriamos siauroji – germaniška kultūros samprata (menai…) ir plačioji. Pagal ES nuostatas ir Lietuvos kultūros pagrindų įstatymą: “Kultūra – žmonių individualios ir (ar) kolektyvinės kūrybinės veiklos rezultatas, istoriškai susiformavusi ir nuolat kuriama reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes, apimanti kalbą, žinias, menus, raštiją, tikėjimus, moralę, papročius, kitus materialius objektus ir nematerialius reiškinius, su tuo susijusias technologijas ir kitus vertingus asmenų ir bendruomenių gebėjimus ir veiklas “. Taigi, įtvirtinta pozityvi kultūros samprata greta negatyvo – “antikultūros”. Man Kultūra (pažangioji) – veiklos, kuriomis siekiama pagrindinių visų visuomenių tikslų: GEROVĖS, TEISINGUMO, SAUGUMO, LAISVIŲ ir tam reikalingos TVARKOS, – t.y. telpa ir į savo abstraktumu plačią įstatymo apimtį. Deja, ministerijos klerkai toliau įsikibę labai siauros kultūros sampratos
Tamsta parodei, kad visiškai nesusigaudai atsakomybės sričių pasidalinime valstybėje ir kaip yra viskas vykdoma faktiškai.
Kultūros ministerija tiesiogiai atsakinga už kultūrą siaurąja prasme, nes už kitas sritis, kurios patenka į kultūrą plačiąja prasme, atsakingos kitos šakinės ministerijos – ekonomikos, švietimo, teisingumo, žemės ūkio, sociminas ir kt.
Tamstos žiniai, kultūrai skiriamas finansavimas nepadengia net nedidelės dalies kultūros siaurąja prasme poreikių. Liūtos dalis nukeliauja infrastruktūrai, bet ir tai tik nedidelė dalis, kiek reikėtų skirti – tad turime daugybę netvarkomo paveldo, kultūros įstaigų. O, pvz., etninė kultūra išvis negauna lėšų. Nes jų tiesiog nėra – pasidomėkite, kiek skiriama Valstybės biudžeto lėšų – ašaros. O ES lėšų tam nepanaudosi, nes ES kiti prioritetai.
Nepaisant to, ministerijos biurokratai, kaip juos vadinate, puikiai supranta kultūros horizontalumą ir nuolat kovoja su kitomis ministerijomis, kad jos tą ne tik pripažintų, bet ir skirtų, kad ir kažkiek, lėšų tam horizontalumui. Bet žinybinis uždarumas ir lėšų ne visai savo sričiai skyrimo klausimas visada opus. O ir koks bendravalstybinis politikų požiūris į kultūrą matome – lietuviškas siauraprotiškumas.
Žodžiu – tamsta kaip pilypas iš kanapių, įsivaizduojantis besąs proto bokštas, o visi aplink durniai ir nesupranta. Tokie kaip tamsta – patys baisiausi, nes priskaldo malkų per neišmanymą, lipa ant to paties grėblio.
Lito įvedimai įrašyti. Puiku.
Bet pasigedau sąraše lito atsisakymo. Ar tai nėra kultūros dalis? Ar neįrašoma, nes tai antikultūra?
Antikultūros kanono nekurs niekas?
Jonas IVOŠKA: Ar mūsų valstybės viešasis sektorius turi supratimą apie vertybių hierarchiją?
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/isklausyk-respublika/jonas-ivoska-ar-musu-valstybes-viesasis-sektorius-turi-supratima-apie-vertybiu-hierarchija/
Na ką, per gan neilgą laiką puikiai atsiskleidė žmogus. Gal tikrai verta su tuo atsiskleidusiu grožiu supažindinti tikrai gerbiamus Juozaitį ir kitus intelektualus? Žmonės turi žinoti, kas iš tiesų slypi po fasadu. Juk turime reikalą su nesubrendusia asmenybe, nepaisant jau gan solidaus amžiaus. Akivaizdus išpuikimas, begalinis noras pasirodyti, panieka “ne jo lygio žmonėms”, tų, kurie nesutinka su jo nuomone niekinimas, apvardžiavimas, pamazgų pylimas. Ir tas savęs aukštinimas bei kitų niekinimas persiduoda ir į kitą lygmenį – iš čia ir nacistinės apraiškos. Atrodo kaip vaikas, kuris, negavęs ko nori, pagyrų, dėmesio, puola trypti kojomis ir isterikuoti, šaukti “o aš toks, o aš ten, o mane tas, aš dabar tą darau ir t.t.”. Koks skirtumas, kas tave ir kur tu ten ką, jei čia ir dabar esi tiesiog neišprusėlis nesubrendęs mužikas? Tai puikiai parodo “aš karys, kas laimės – medžiotojas ar žemdirbys”. Berniukas žaidžia indėnus… Žinios iš mužiko ir chamo savaime nedaro kažko daugiau. O ir plikos žinios dar neatstoja nei proto, nei išminties.
Kultūros laukas turi apsivalyti nuo tokių pseudokultūrininkų, nes žalos iš jų kur kas daugiau, nei naudos. Juk juos veda į priekį tik noras save išgarsinti ir nesvarbu, kaip. Kad ir pseudomokslu, kad tik išsišokti prieš kitus.
“puikiai atsiskleidė žmogus”… – apie kurį čia žmogų rašei, p. Rimvydai? Kokia jo pavardė?
netikėli provokatoriau, mane garbaus amžiaus žmogų prilyginęs … chunveibinams ir drįstantis minėti vidinę kultūrą. Esi susireikšminęs neadekvatas ir vykdai “zadaniją” išgirdęs šeimininko FAS prieš Sabaliauskaitės traukimą į kultūros akcentus, nes ji atskleidė grobuonišką kremlinę imperinę maskolijos politiką. Mes dirbame, rašome tekstus, įstatymų projektus, diskutuojame su politikieriais, o jūs provokatyviai pliurpiate, nes “dižuruojate” alkas.lt
Kalbant istoriškai: “O, kaip į šią sudėtingą situaciją Lietuvoje atsakytų Eglė žalčių karalienė, kur žaltys – laiko simbolis”. Panašu, kad į tai ji jau atsakė, – pagimdė dukterį Ingą. Dėkoju.
P. S. Tvirtą dukterį, o ne svyruojančią.
niekšas RIMVYDAS, pirmiausiai apšaukia mane chunveibinu antikultūrininku. Kai paneigimui išvardinu seką atliktų darbų, tada jis pradeda tyčiotis, kad tai savigyra. Pagal įstatymą esu tik KULTŪROS DALYVIS: “3. Kultūros dalyvis – kultūros paslaugas teikiantis asmuo ar kitas asmuo, aktyviai, sistemingai ir kryptingai kuriantis kultūrą ar joje dalyvaujantis”. Kitų žodžių kaip putlerinė išgama jam jau nerandu
Na, nepatingėjau sudėlioti paties pėdų mėtymą ir blaškymąsi😊
Pirmas pavyzdys:
Aš parašiau „Jau nekalbant, kad iš kanono darote popsinį TOP“.
Buvo atrašyta „Vadinamos masinės kultūros negalima visai ignoruoti – pasižiūrėkite kokią įtaką plačiam pasauliui padarė QUEEN “Bohemiška rapsodija”.
Aš atrašiau „O QUEEN “Bohemiška rapsodija” priskirti popsai gali tik neišmanėlis. Tai kūrinys, galvomis perlipęs per popsą. Populiarumas ir popsa nėra tapatu.“.
Buvo atrašyta „QUENN “Bohemišką rapsodiją” priskiriu masinei kultūrai, o netikėlis jau meluoja, kad tai vadinau “popsu”.
Tai ar ne man pasakius apie popsą, pats pateikei QUEEN, o po to pradėjai žviegti, kad tai aš meluoju, kad tu QUEEN priskyrei popsui?
Kitas pavyzdys:
Aš parašiau „Tad, manau, kultūros kanonas turi būti kultūros siaurąja prasme kanonas, kitaip neaišku, kur sustoti.“
Buvo atrašyta „Pasaulinio garso kultūrologai Klein, Weber senokai perspėjo apie kultūros suvokimo siaura prasme (menai…) pragaištingumą. turi būti DARBO, VERSLO, POILSIO, TEISINĖ, POLITINĖ, ŽINIASKLAIDOS, VALDYMO, EKOLOGINĖ, ELGESIO, ŠEIMOS, JAUNIMO, UGDYMO, KŪNO, VAIŠINIMOSI IR T.T., o ne tik menų raiškos ir sklaidos, paveldo – etnikos, sakralikos.
Aš parašiau: „Švedijos kultūros kanoną sudaro šios dalys: proza, poezija, vaizdai ir formos, muzika, filmai ir performansai, teisė ir teisingumas, religija, ekonomika, išradimai, viešinimai. Išėmus ekonomiką, tai iš esmės ir yra kultūra siaurąja prasme. Teisė ir teisingumas yra kultūros dalis (tik ne BK, CK ar net ir ATR Konstitucija, bet Statutai – taip), išradimai – irgi, nes tai išimtinai kūryba.“.
Buvo atrašyta: „Lietuvos Kultūros kongresas šimtmečio rezoliucijoje nurodė užduotį akademinei bendruomenei – METŲ KULTŪROS KNYGOS sukūrimą, kuriame būtų identifikuoti procesai vykstantys išvardintose daugybėje kultūros sričių (Darbo, verslo, poilsio, vaisšinimosi, teisinėje, politinėje, žiniasklaidos…) bei teikiamos korekcijos“.
Tai kalbame apie Kultūros kanoną, ar apie Metų kultūros knygą? Ir ar tai tas pats? Man regis, ne. Tad pats painiojatės, kad tik paties viršus būtų ir, kad tik kitą sumenkinti.
poNulis RIMVYDAS mane chamiškai išdrįsęs prilyginti chunveibinui ir nacikui drįsta dar rodyt savo neišmanymą ir visaip suka uodegą, nes prisidrbo šmeižimu pagal BK. Baisiuosi jo negebėjimu suvokti kultūrą bei jos politikos aktualijas kaip visumą, o tai rodo siaurą fragmentuotą mąstymą. Kultūros politikos dominantę pagal Lietuvos Kultūros kongreso pirmą rezoliuciją sudaro Lietuvos kultūros kanono sukūrimas bei įteisinimas ir “Lietuvos kultūros knygos” sukūrimas akademinės bendruomenės pajėgomis bei pristatymas visuomenei ir valdžiai, pačią kultūrą traktuojant plačia prasme, kaip vardinta…”Darbo, verslo, poilsio…valdymo…politinė…” kultūrų sferos. Pirmiausiai buvau užsipultas, kad Kultūros kanono “apvalkalas” Kultūros akcentai dėl plataus kultūros traktavimo išsipūstų iki begalybės. Tai netiesa, nes planuojama pridėti prie esamų išvardintų akcentų dar šimtinę ir iš komentavusių siūlymų. Gi kanono rubrikos yra praplėstos nuo siauro kultūros traktavimo – plakimo vien su menais į platesnį rubrikų rinkinį: AJuozaitis dėl to diskutavo su V.Andriukaičiu. Tad ir kanonas, ir akcentai ir metų knyga turi šaukte šaukti kultūros infrastruktūros biurokratijai, kad laikas pradėti rimtai rūpintis kur kas platesniu kultūrų lauku, tarp kurių bene opiausi yra valdymo bei politinė kultūra dėl kurių netobulumo pasaulyje kasmet prarandama milžiniškas kiekis investicijų. Gi siaurakaktis poNulis Rimvydas bando suvokti atskirus kultūros ir jos politikos elementus atskirai, po vieną, nes plačiau matyti nesugeba – netraukia smegenėlės, kurių kiaušinio dydis yra būdingas šiaip jau ropliams ir smulkesniems graužikams. Uždavinėja durniausius klausimus, painiojasi ir pripainioja, nesuvokia, kad kanonas fiksuoja sustingusį laiką, o metų knyga skirta dinaminiams kultūros procesams ir vienas kitą tik papildo. Akivaizdžios poNulio Rimvydo problemos su tekstų suvokimu, o puikybės ir fanaberijos – per kraštus
Stebėtina, kaip žmogus pats save vis labiau kompromituoja…
atrodo, kad poNulis viską darėte ir toliau darote, kad mane diskredituoti, nes kultūros akcentuose – ir K.Sabaliauskaitė, kuri atskleidė grobuonišką kremliaus imperinę politiką ir išaukštino Vilnių
Džiaugiuosi, kad po genialios Sabaliauskaitės genialaus išaiškinimo pačiam galų gale tapo aišku, kas gi ta grobuoniška kremliaus imperinė politika ir, kad Vilnius iškilus miestas.
Konferencija Kultūros tyrimų i-te spalio 16-17 d.
„Tradicija, jos kaita ir sąveikos Lietuvos kultūroje“
Programa ir prisijungimo nuorodos i-to svetainėje
“siaurakaktis poNulis Rimvydas bando suvokti atskirus kultūros ir jos politikos elementus atskirai, po vieną, nes plačiau matyti nesugeba – netraukia smegenėlės, kurių kiaušinio dydis yra būdingas šiaip jau ropliams ir smulkesniems graužikams” – rašė Kęstutis K.Urba.
– Nesekiau jūsų ginčo ir neketinu jame dalyvauti, bet atsitiktinai šias eilutes pamatęs turiu pastebėti: čia nekultūringo žmogaus rašyta!
būti politkorektišku, pozityviu ir “kultūringu” su V ir VI kolonų dalyviais, kurie dergia, griauna viską ką pasiekia Lietuvoje ir kitur – ar suvokiate ką parašėte? Vyksta informacinis, psichologinis karas, todėl kartais tiesiog tenka išprovokuoti oponentus, kad jie “atsiskleistų” ir pažeistų įstatymus. Tada jau galima imtis atitinkamų priemonių
Tikras neregimojo fronto karys, garbingas mezolito medžiotojų palikuonis, lietuviškasis Čingančgukas.
„Kultūros sunkiasvoriai“ su D. Kuoliu.
Kada kultūra pagaliau taps valstybės prioritetu?
− ziniuradijas.lt/laidos/kulturos-sunkiasvoriai/kada-kultura-pagaliau-taps-valstybes-prioritetu?video=1
LRT: Savaitė:
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000530045/savaite
nuo 15:55 min. – pokalbis su V. Landsbergiu: „Lietuva pati save nuskriaudė”.
Kai ko žiurnalistė turėjo nerodyti .