P. Šimkavičius. Monsinjoro A. Svarinsko atminimui pirmą kartą skambėjo oratorija „Himnas Meilei“ (video, nuotraukos) (0)

Alfonso Svarinsko atminimo vakaras | P. Šimkavičiaus nuotr.

Alfonso Svarinsko atminimo vakaras | P. Šimkavičiaus nuotr.

Birželio 12 d. Vilniaus rotušėje iškilmingai pagerbtas ginkluotos pokario rezistencijos dalyvio, politinio kalinio, Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nario, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjo, Lietuvos Aukščiausioios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nario monsinjoro Alfonso Svarinsko ir Lietuvos partizanų atminimas. Gausiai susirinkę atminimo vakaro dalyviai pirmą kartą išgirdo Lietuvos nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorijos „Himnas Meilei“, skirtos mons. A. Svarinsko atminimui, dalį. Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje buvo aukojamos šv. Mišios už mons. A. Svarinską.

A. Svarinsko asmenybei abejingų nebuvo

Iškilmingą renginį pradėjo ilgametis mons. A. Svarinsko bendražygis antisovietinėje veikloje Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Pasisakymo pradžioje vyskupas paminėjo Donato Stakišaičio ir Linos Šulcienės parengtą pirmąją atsiminimų knygą apie mons. A. Svarinską „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“, kurioje pasigedo atsiminimų žmonių, kurie buvo nepatenkinti A. Svarinsku, kurie griežtai pasisakydavo ir jį labai kritikuodavo. Vyskupas sakė, kad A. Svarinsko asmenybei abejingų nebuvo. Vieni už jį galvą guldė, net jeigu ir klaidų padarydavo, o kiti jį kritikuodavo ir sakydavo, kad viskas per daug aštru. Taip yra ir su partizanais, vieni juos vadina didvyriais, o kiti – banditais. „Kodėl su partizanais ir su A. Svarinsku buvo greta tie vardai. Vienas dalykas, jų buvo tokių ir tokių. Ir ką kaltinti dėl kai kurių partizanų virsmo į išdavikus ir smogikus klausia Juozas Prapiestis savo knygoje „Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant“. Jo knygos herojus klausia, kas tie vyrai, vienas vabalo neužmina, o kitas žmogų užmuša. Gal kokia Viešpaties klaida? Juk viskas Viešpaties valioje“, – tęsė pasakojimą J. Kauneckas. Paaiškindamas okupanto tikslus vyskupas pasikliovė J. Prapiesčio tyrinėjimais ir analize: „Pagrindinis tikslas buvo ne partizanų sunaikinimas, bet pasiekti, kad partizanas tėvynės kilnios žmonių gynėjas būtų paverstas žmonių galvose plėšiku-banditu“.   

Pasisakymo pabaigoje vyskupas J. Kauneckas perskaitė ištrauką iš minėtos J. Prapiesčio knygos: „Gal viskas bus mums aiškiau, kai aiškiai nubrėšim skirties ribą tarp partizano ir bandito, kurį dabar žinom kaip vadinti. Tai vidaus agentas-smogikas. Ir buvo jų ne vienas, ir ne du. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip lengvai okupantai manipuliavo žmonių likimais ir naudojosi jų silpnybėmis. Patriotinės idėjos subliūkšdavo, kai žmogų užgriūdavo milžiniškas spaudimas sunaikinti jo artimuosius. Kiti galbūt pasiryžtų žūti patys, bet leisti sunaikinti vaikus jokiam žmogui nepakeliama. Tokia tad yra virsmo iš partizano į banditą kaina“.

Atminimo vakaro ašis – oratorija „Himnas Meilei“

Labai įspūdingai tarp iškilmingo minėjimo svečių pasisakymų nuskambėjo A. Martinaičio oratorijos „Himnas Meilei“, skirtos mons. A. Svarinsko atminimui, dalis. Susirinkusieji išklausė tris jos dalis: „Atleisk Viešpatie“, „Tremties traukinys“ ir „Himnas Meilei“, kurias atliko choras „Brevis“ (dirigentas Gintautas Venislovas),  instrumentinė grupė: Vytautas Mikeliūnas (smuikas), Daumantas Slipkus (klavišiniai), Vytis Nivinskas (kontrabosas), Tomas Kulikauskas (perkusiniai instrumentai). Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Einantys trėmimai“ bei A. Svarinsko 1955 m. gegužės 30 d. laiško iš tremties vietos Abezėje (Komija, Rusija) Jonui Čeponiui fragmentus skaitė aktorius Ridas Jasiulionis. Skambėjo Č. Sasnausko giesmė „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“, kuri buvo giedama tremties traukiniuose, pirmojo laiško Korintiečiams žodžiai, o taip pat traukinio palydovo – aktoriaus Valentino Krulikovskio – komandos rusų kalba.Kompozitorius A. Martinaitis informavo renginio dalyvius, kad šią oratorijos dalį jis parašė vyskupo J. Kaunecko prašymu.

Iškilmingo renginio dalyviai, tarp jų: Audronis Ažubalis, Teresė Birutė Burauskaitė, Antanas ir Jonas Burokai, Arūnas Dudavičius, kun. Robertas Grigas, kun. Gintautas Jankauskas, Rytas Kupčinskas, Jeronimas Kraulys, Petras Plumpa, Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Vytautas Sinica, Romas Petras Šaulys, Agnė Širvinskienė, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, prof. Ona Voverienė ir daugelis kitų, padėkojo atlikėjams už puikiai atliktą kūrinį šiltais plojimais. Norisi tikėti, kad ten aukštybėse šį kūrinį išgirdo ir mons. A. Svarinskas. Ir, tarsi, davė ženklą – prasisklaidė debesys ir nušvito saulė, nors iškilmingo atminimo vakaro pradžioje dangus verkė ir liūdėjo.

Bažnyčios ir tikėjimo, tautos bei šeimos gynėjas

Apie mons. A. Svarinsko darbus ir idealus kalbėjo politologas dr. Vincentas Vobolevičius, mokytoja Marija Baltuškaitė ir prof. dr. Vytautas Radžvilas.

Dr. V. Vobolevičius prisiminė, kad prisidėjo tiesiogiai prie aukos mons. A. Svarinskui, su mamos pagalba pasirašydamas peticiją dėl monsinjoro paleidimo iš įkalinimo vietos Sibire. O per „Amerikos balsą“ išgirdęs apie mons. A. Svarinsko susitikimą su JAV Prezidentu Ronaldu Reiganu (Ronald Reagan) pranešėjas prisiminė pajautęs didžiulį džiaugsmą: „Štai pagaliau atėjo laikai, dėl kurių senelis buvo išvežtas, o kita giminės pusė – sušaudyta ar mirė kalėjime“.

Mokytoja Marija Baltuškaitė labai jautriai ir nuoširdžiai pasakojo, kad bendraudama su mokiniais žmones pagal vertybes skirsto į keturias pakopas: malonumų, prestižo ir konkurencijos, įnašo (ką aš galiu duoti?) ir aukščiausią – mistinę (žmogaus auka, kančia ir net mirtis už Tėvynę). O mons. A. Svarinsko – kunigo ir partizano – gyvenimas ir kova už gėrį yra gražus pavyzdys mokiniams.

Profesorius V. Radžvilas sakė, kad kalbant apie mons. A. Svarinską šiandien reikia suvokti, ką jis reiškia dabarčiai ir ką labai greitai reikš ateičiai. Kalbėdamas apie bažnyčią ir tikėjimą profesorius pabrėžė, kad monsinjoras buvo vienas iš tų nepalaužiamųjų, kuris iki paskutinės gyvenimo minutės visada gynė tikrąjį, neiškreiptą, nesuklastotą mūsų tikėjimą. Lygiai taip pat monsinjoras liko nepalaužiamas gindamas tautą ir šeimą. Kas iš tiesų sieja bažnyčios ir tikėjimo, tautos ir šeimos gynimą? Sieja vienas pamatinis bruožas – tai gyvenimo formos, be kurių žmogus paprasčiausiai subyra. Jis savo asmeniu įkūnijo ir gynė didžiuosius mūsų gyvenimo simbolius, be kurių mes negalėtume išlikti.

„Turime aiškiai suprasti, kad kiekviena karta, vis ateinantys nauji į šį pasaulį žmonės, privalo apginti tai, kas juos daro žmonėmis – šeimą, tautą ir Lietuvą“.

Iškilmingo minėjimo pabaigoje oratorijos „Himnas Meilei“ atlikėjai ir visi susirinkusieji atsistoję sugiedojo Lietuvos himną.

Mons. A. Svarinskas – patikimas švyturys

„Net ir didžiausioj tamsoj gera keliauti, kai yra švyturių. Švyturių, kurie rodo kryptį gyvenimui, kančiai – vertę, darbams – prasmę, o džiaugsmui – išmintį“, – pradėjo pamokslą kun. Kęstutis Brilius. Kunigas pabrėžė, kad A. Svarinsko asmuo tapo švyturiu daugeliui dabartinės kartos žmonių gyvenimuose.

Šv. Mišioms vadovavo vyskupas J. Kauneckas, koncelebravo vyskupas Juozas Matulaitis, kunigai – Kęstutis Brilius, Robertas Grigas, Gintautas Jankauskas, Vytautas Sakavičius ir kiti.

Mons. A. Svarinsko ir Lietuvos partizanų atminimo vakarą organizavo jaunimo sambūris „Pro Patria“, žurnalo „Ateitis“ redakcija, Lietuvos visuomenės institutas ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga.

Renginį vedė politologijos absolventas, klierikas Linas Braukyla.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *