Prieš Kalėdas įprasta rinkti, be kita ko, ir Metų knygą. Mano Metų knyga būtų šiemet pasirodžiusi antisovietinio pogrindžio dalyvio Juozo Prapiesčio (1949 – 2013) kūrybos rinktinė „Amalo uogos“. Masinės makulatūros jūroje autorius atrodo kaip balta varna. Graudžiai nekomercinis.
Kaip nekomerciniai būtų Vaižgantas ar Antanas Vaičiulaitis, su kuriais savo humanizmu, atjauta žmogui įprasta lyginti brandžiausią programinį Juozo Prapiesčio grožinės literatūros kūrinį „Pasaulė prasideda sodzun“.
Aš bemeilinčiau šią J. Prapiesčio aukščiausios prabos prozą gretinti su Vinco Krėvės apsakymų Dzūkijos kaimu, o ypač – su Mariaus Katiliškio novelių romanu „Užuovėja“. Tokia pati žanrinė struktūra, tokia pati žmogaus ir gamtos vienovė, toks pats šviesus gimtojo sodžiaus kaip prarasto rojaus, kaip užuovėjos nuo pasaulio skersvėjų ir negandų, paveikslas. Ir nuostabus stilius.
Jau pavadinimu „Pasaulė prasideda sodzun“ autorius byloja, jog jo pasaulėvokos centras yra gimtasis sodžius – Gerdašiai, atkampus kaimas Dzūkijos miškuose ties Nemunu (anksčiau Lazdijų, nūnai Druskininkų savivaldybė), gretimi panemunių kaimai, prigludę prie pat Lietuvos, Lenkijos ir Gudijos sienų. Pasienio kaimų gyvenimo harmonijos nedarkė tautinė nesantaika arba iki dabar mūsų visuomenėje rusenantys ir kaskart paūmėjantys „kalbos karai“. Lietuviai, lenkai, gudai nuo seno dalinosi kraštovaizdžiu, vietovardžiais, ganyklomis, žentais, nuotakomis, o po karo – ir partizanais.
„Mūsų kultūros lopšys – sodžius. Su visu kraštovaizdžiu, vardais, papročiais ir gyvenimais. To beveik nerasime metrasčiuose, – tvirtina autorius. – Didžioji pasaulio istorija tarsi praeina aplenkdama mūsų kaimus ir jų žmones, nors savo buvimu jie palieka pėdsaką žemėje, kaip ir miestų kultūra ar didžiųjų žmonių gyvenimai. Tik šios, tyliosios kultūros esmė visai kita. Jai lyg kitas tikslas žemėje skirtas – ne skleistis, bet gilėti ir parodyti, kad be didžių pasaulio problemų, šalia mūsų visada yra artimas žmogus, jaučiantis, kenčiantis, geras ir nelabai. Būti žmogumi – sau ir kitam, savo žemei – štai jos linkmė.“
Žmogus savo žemei – tai būta Juozo pašaukimo, kurį jis realizavo, kaimo vaiko akimis įamžindamas novelių kūrinyje Gerdašius, panemunių gamtos grožį ir jos niekad nesibaigiančius virsmus, nuo kūdikystės lydėjusius sodiečius, jų kalbą (nepiktnaudžiaujant tarme, saikingai dzūkuojant tik dialogais, tiesiogine kalba), paprastą buitį, darbus ir įspaustus pėdsakus gimtojoje žemėje. Čia prabėgusią autoriaus „vaikystę be televizoriaus“ (šiandien sakytume: be kompiuterio ir mobilaus telefono).
Kaip detalės, neva atsitiktinės nuotrupos į „Pasaulė prasideda sodzun“ audinį punktyru meistriškai įaustos šykščios berniuko sąmonę pasiekusios pokario užuominos apie ūkininkų varymą į kolchozus, vežimą( trėmimą) į Sibirą, Lietuvos partizaninį karą. Lyg tolimas griaustinis anapus girios.
„Didžioji pasaulio istorija“ neaplenkė tarp miškų prie Nemuno pasislėpusios mažojo Juozuko užuovėjos – Gerdašių, į šipulius sudaužydama šį vientisą šviesų harmoningą pasaulį. Tai jau kitų J. Prapiesčio rinktinės „Amalo uogos“ kūrinių tema.
J. Prapiestis yra atstovas tos pokario generacijos, kuri pirmoji augo ir brendo, jau pasibaigus masiniams trėmimams, sutriuškinus ginkluotą rezistenciją ir sovietizavus Lietuvą, taip jos mokyklą, jaunosios kartos auklėjimą: „Miškuose dar nuaidėdavo pavieniai šūviai, kai mes ėjome mokytis rašto. Baisiausi tautos istorijos laikai palengva ėjo praeitin, palikę žymes motinų veiduose ir tuščiuose soduose. Namuose mokėmės tikėjimo tiesų, o mokyklose rašto ir paniekos Dievui, – rašo J. Prapiestis „Laiške motinai“. – Mūsų tėvai buvo vadinami tamsiais ir atsilikusiais, visos klasės akivaizdoje juoktasi iš motinų, giedančių sekmadienio pamaldose. Argi gali dešimtmetis vaikas, neturintis tvirtos pasaulėžiūros, tik nesuteptą dieviškos meilės jausmą, atsilaikyti prieš viliojančią šviesaus ir tariamai laimingo gyvenimo perspektyvą. Vaikui, augusiam kaime, tas paslaptingas ir didingas pasaulis atrodė kaip pasaka, kuri patraukia ir kuria lengvai įtikima.
Po penkerių šešerių metų tokio apdorojimo jau nemokėjome mąstyti ir tikėjome tik žemės dievais. Palikome vienas motinas prie kryžiaus su netekimo skausmu, bet su viltimi, kad Dievas grąžins jų vaikus iš paklydimų“.
Šis kuklios apimties esė sukėlė išskirtinį KGB įniršį. Mat J.Prapiesčio „Laiškas motinai“ – tai ne tik asmeninis credo. Tai ir jo kartos nueito kelio dvasinio lūžio, lemtingo apsisprendimo gairė: „…mes stovime prie naujo slenksčio – arba liksim savim ir eisime tolyn, arba krisim į besisukančias istorijos girnas ir pavirsime dulkėmis“.
„Laiškas motinai“ , liudijęs apie plika akimi dar neįmatomus, tačiau visuomenės gelmėse jau prasidėjusius nesustabdomus poslinkius, buvo paskelbtas 1983 m. pogrindžio leidinyje „Lietuvos ateitis“ – po kunigų Alfonso Svarinsko teismo už pasipriešinimą prievarta brukamam ateizmui, už Lietuvos jaunosios kartos katekizaciją ir „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus Sigito Tamkevičiaus suėmimo šio teismo salėje. Juozas vienas pirmųjų iš savo kartos atsitokėjo ir surado kelią iš ateizmo dykumos atgal pas savo paliktas motinas prie kryžiaus. Vėl tapo savimi. Kaip jam tai pavyko?
Juk tuo metu – praėjusio amžiaus aštuntą ir devintą dešimtmetį, per patį Šaltojo karo įkarštį, Sovietų Sąjunga paskelbė apie galutinę socializmo pergalę, savo karine galia už geležinės uždangos įkalinusi Vidurio ir Rytų Europą, laikanti už gerklės Vakarus. „Blogio imperija“, atrodė, gyvuos per amžius.
Nesvarbu, kad Maskvos ir Vilniaus intelektualai graibstė nelegaliai platinamą 1970 m. Andrejaus Amalriko pranašišką straipsnį „Ar išliks Sovietų Sąjunga iki 1984 metų?“ – toks klausimas buvo lyg iš mokslinės fantastikos žanro. Nesvarbu, kad savo sustabarėjusia ideologija, buka agitacija ir propaganda sovietų šalis vis labiau panėšėjo į milžinišką kenotafą (tuščią kapą, tuščiavidurį paminklą). Jau net patys komunistai nebetikėjo savo skelbiamais lozungais, nukaršusiu kaip ir tuometis diktatorius Leonidas Brežnevas marksizmu – leninizmu, sovietiniais laikraščiais ir socializmo pasiekimų propaganda.
Tačiau visi tikėjo sovietų tankais ir atomine bomba, o šalies viduje – visur esančiu ir viską stebinčiu KGB. „Šios sistemos pakeisti neįmanoma, priešintis jai beprasmiška, aš nieko negaliu padaryti“, – turbūt labiausiai tuometį konformizmą (ir karjerizmą) pateisinusi ir skatinusi mintis. Todėl ne vienas Lietuvos inteligentas ar menininkas, nors širdies gilumoje šlykštėjosi socialistiniu realizmu ir jo sukurta fasadine kultūra, negalėdamas, ironiškais žymaus išeivijos rašytojo Jurgio Jankaus žodžiais tariant, pasislėpti miškuose, pasislėpė partijoje. Pridurkime: arba marksizmo – leninizmo katedrose, partinėse mokyklose.
J. Prapiestis pasislėpė vilniškiame Mokslų akademijos vadinamajame aspirantų bendrabutyje (prie M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos), kur rinkdavosi jo bendraminčių ratelis. Būdinga, kad šie jauni žmonės, atsisakę slėptis partijoje ar daryti kitokius kompromisus su sąžine, buvo technokratai, tiksliųjų mokslų atstovai, nepasirinkę humanitarinių profesijų (nors dauguma jų visą gyvenimą rašė eilėraščius) vien todėl, kad studijų suole bent kiek išvengtų privalomo ideologinio smegenų plovimo ir komunistinės indokrinacijos.
Vilniaus aspirantų bendrabutyje sielų giminystę per poeziją, literatūrą, meną, kultūros , filosofijos ir tautos istoriją, baltiškąjį paveldą atradę J. Prapiestis, Mindaugas Tomonis, Algirdas Patackas buvo Kauno politechnikos institutą baigę inžinieriai, Virginija (Gina) Vosyliūtė – geologė, Aldona Katkauskaitė – matematikė, Zita Vanagaitė – architektė. Prie jų prisijungė įstabaus talento grafikė Gražina Didelytė. Pulkelis jaunų idealistų šiandien užmirštas žodis), suabejojusių marksistine dogma, kad būtis lemia sąmonę, kad materija yra svarbiausia – visa ko pradžia ir pabaiga. Lietuvos idėjos žmonės.
Todėl dar stipriau juos suartino žygeivių kultūrinis, lituanistinis ir istorinis judėjimas – anuomet pusiau legali, valdžios pro sukąstus dantis dar toleruojama protesto forma. Juozas, vienas žymiausių žygeivių, su draugais išsiruošęs į istorines Lietuvos vietas, ieškodamas lietuvybės salelių, baltiškosios kultūros paminklų ir liudijimų Gudijoje , Rusijoje, slapčiomis lankydamas tremtinius ir partizanų kapus, dezertyruodavo iš sovietinės tikrovės – „zonos“, kaip ją vaizdingai pavadino autobiografinėje apybraižoje „Gyvenimas zonoje“. Pabėgdavo nuo paradų kultūros. Net ir tiesiogine prasme.
„Ruošiamės kelionei į Polocką. Vėl bėgsime nuo paradų alaso. Lenino prospektu vidurnakčiais marširuoja kareiviai šaukdami „ura, ura, ura“. Iki Žvėryno tas „ura“ ataidi lyg pafrontės kanonada. Aspirantų bendrabutyje prie bibliotekos dar gūdžiau. Kanonada aidi visai čia pat. Tiesiog nėra kur dingti“, – prisimena autorius „gyvenimą zonoje“.
Šie jaunuoliai nepretendavo į disidentus, nekėlė politinių tikslų – jie tik nesutiko meluoti. Tai jau savaime buvo iššūkis santvarkai, kurioje negalėjai gauti patikimos informacijos ar statistikos ir kurioje melavo visi: žurnalistai, rašytojai, meno kūrėjai, istorikai, ekonomistai, filosofai. Net psichiatrai.
Pirmąja iš bendrabučio drauguomenės KGB ir psichiatrų auka tapo restauratoriumi dirbęs talentingas poetas ir mąstytojas Mindaugas Tomonis (1940 – 1975), atsisakęs restauruoti Kryžkalnio paminklą „armijai išvaduotojai“ ir savo vardu Ateizmo muziejaus atsiliepimų knygoje surašęs protestą dėl religijos ir tikinčiųjų persekiojimo. Elgtis pagal sąžinę, spjauti į šizofrenišką viešąjį gyvenimą, kai kalbi viena, o galvoji visai ką kita – tai „zonoje“ buvo laikoma sunkia liga. Ištvėręs priverstinį „gydymą“ psichiatrijos ligoninėje Mindaugas paslaptingomis aplinkybėmis žuvo Pavilnyje po traukinio ratais.
Jauno poeto žūtį (nužudymą?) bičiuliai suvokė kaip savo garbės skolą draugui. Ir žinią (Mindaugo esė „Žinia“ to paties pavadinimo M.K. Čiurlionio paveikslo tema tapo savotišku poeto testamentu). Žinią, kad jau metas – ilgiau nebegalima taikstytis su melu ir niekšybe.
1978 m. pasirodė pogrindinis, todėl cenzūros nekontroliuojamas kultūros leidinys „Pastogė“. Leidinio idėjos ir pavadinimo autorius – M. Tomonis, leidėjai ir redaktoriai – J. Prapiestis, A. Patackas ir G. Vosyliūtė, įgyvendinę mirusio draugo svajonę ir žengę į pogrindžio kultūrą, iš kurios sugrįžti atgal „zonoje“ buvo nebeįmanoma.
Nors „Pastogė“ ir vėlesnė „pastogininkų“ savilaida neskelbė politinių manifestų, antitarybinių tekstų, jau vien tai, kad prasivėrė laisva nekontroliuojama minties erdvė, kurioje gali rašyti ir spausdinti, ką panorėjęs, be jokių leidimų ( pavyzdžiui, Oskaro Milašiaus vertimus ), „zonoje“ buvo erezija ir pavojinga shizma, kurią privalu nedelsiant užgniaužti. Ir ji buvo užgniaužta.
A. Patackas 1986 m. atsidūrė Vilniaus saugumo rūsiuose, J. Prapiesčio metaforą „Gyvenimas zonoje“ (spėju, ją įkvėpė Andrejaus Tarkovskio šedevro „Stalkeris“ apleista, negyvenama, kareivių saugoma siurealistinė „zona“) KGB pavertė realybe – po tardymų išsiuntė lietuviškos savilaidos redaktorių ir autorių į Černobylio avarijos zoną, kur Juozas gavo radiacijos dozę, po pustrečio dešimtmečio nulėmusią onkologinę ligą ir ankstyvą mirtį. Palaidotas Gerdašių paties įamžinto Baltakalnio kapinaitėse greta savo mylimų herojų.
Atgautos laisvės laikais šie pogrindžio kultūros žmonės nestovėjo per mitingus ir paradus pirmose gretose po vėliavomis, nesiveržė į tribūnas – jie tapo tyliosios kultūros žmonėmis, pasiryžę prisiimtas priedermes savo žemei vykdyti iki galo. Tai būta ir „pastogininkų“ įsipareigojimo „būti žmogumi – sau ir kitam“, riteriškos, galima tarti, patackiškos ištikimybės, moralinės skolos grąžinimo savo amžinybėn iškeliavusiems draugams.
Tai ir bendražygių sutelktomis pastangomis dienos šviesą išvydęs M. Tomonio kūrybinio palikimo solidus tomas „Žinia“. Tai ir J. Prapiesčio „Gyvenimo zonoje“ jaudinančios „Keturios memorijos bendražygėms“: Virginijai (Ginai) Vosyliūtei (1936 – 1998), Aldonai Katkauskaitei (1946 – 1995), Zitai Vanagaitei (1942 – 1990), Gražinai Didelytei (1938 – 2007). Tai ir po Juozo mirties A. Patacko ir kitų raginimai kuo greičiau išleisti J. Prapiesčio kūrybos rinkinį. Pagaliau šių metų lapkritį Kauno įgulos karininkų ramovėje bendražygių rūpesčiu atidengta atminimo lenta pačiam A. Patackui (1943 – 2015). Nenutrūkstanti, „pastogininkų“ pradėta dvasinės ištikimybės ir atminties grandinė.
Nepriklausomybės laikais Juozas suskubo įvykdyti dar vieną savo gyvenimo misiją ir įsipareigojimą gimtajai Dainavos žemei, Lietuvos partizanų kraštui: rasti ir pasakyti teisybę apie „baisiausius tautos istorijos laikus, (…) palikusius žymes motinų veiduose ir tuščiuose soduose“.
Laikai Dzūkijoje iš tikrųjų buvo baisūs ir neperprantami: iš pradžių ištisos šeimos, išėjusios į mišką ir už Lietuvos laisvę didvyriškai padėjusios galvas, suguldytos miestelių turgaus aikštėse; paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis: jau prie savo namų suguldytos nekaltos šeimos, išžudytos partizanų rankomis ir vardu. Žmonių akyse laisvės kovotojai buvo paversti banditais, enkavėdistų vadovaujami stribai – „liaudies gynėjais“. Dar viena niekšybė ir melas, kuris gyvas ir tebesitęsia iki šiol.
Užtat sukrečiantis J. Prapiesčio esė „Pūščios slėpiniai, arba uždraustojo laiko beieškant“* ne vien apie praeitį, kruviną pokarį. Pasak autoriaus, tuo gūdžiuoju metu paleistas melo ir klastos mechanizmas neužsikirsdamas veikia ir mūsų dienomis. Suvoki, kodėl Lietuvoje buvo sužlugdyta liustracija: ji tiesiog negalėjo įvykti, nes jai pasipriešinusios nematomos jėgos buvo pernelyg galingos. Todėl nepriklausomybę atgavusi Lietuva ir gyvena ant melo pamatų, murdydamasi nepasitikėjimo, tarpusavio įtarinėjimų, gandų, šmeižto ir nepatikimų tiesų liūne. To melo mastai buvo tokie dideli, jis palietė tiek daug žmonių, taip giliai įsiskverbė į jų sielas, kad visuomenė neišdrįso pažvelgti skaudžiai tiesai į akis: neverta kapstytis po praeitį, draskyti senų žaizdų ir kiršinti žmonių. J.Prapiestis išdrįso.
Nepriklausomybės metais J. Prapiestis tylomis triūsė Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba) analitiku, kuriam buvo prieinami visi archyvai. Kadangi pokario vaiko „prisiminimai, jų nuotrupos kaip kokie amalai prie medžio šakų, prilimpa ir lieka visam gyvenimui“ ( „Amalo uogos“), jie tapo nenumaldomu viduju akstinu žarstyti „rezistencijos pelenus“ ir juose ieškoti atsakymo į pačius nemaloniausius klausimus.
Apipeliję pageltę archyvų slapti NKVD/NKGB(KGB) dokumentai, blunkančiu prastu rašalu saugumiečių surašyti operacijų planai, raportai, tardymų protokolai, agentų pranešimai, atskleidžiantys nematomą kruvinų įvykių pusę ir jų dalyvių tikruosius veidus, paties autoriaus pogrindininko patirtis, leidusi tiesiogiai pažinti saugumo ir jo agentų rafinuotą klastą (vienas Juozo žygių artimiausių draugų buvo „besišypsantis niekšas“ – giliai infiltruotas ilgametis KGB agentas „Pranas“), analitiko įgūdžiai ir rašytojo talentas padėjo atverti Pūščios slėpinių vartus, už kurių laukė neįsivaizduojamas smurto, žiaurumo, melo, klastos ir išdavysčių pragaras. Neatsitiktinai šie vartai autoriui priminė sunkias kaip kapo dangtis KGB rūmų Vilniuje ąžuolines duris.
Pūščia – tai milžiniškas Leipalingio – Kapčiamiesčio miškų masyvas, besitraukiantis į Lenkiją, Augustavo linkui, seniau vadintas Skomanto giria, nusėta dzūkų kaimeliais, partizanų takais ir bunkeriais.
„Istorikai pripažįsta, – rašo J.Prapiestis, – kad Lazdijų apskrities pokario įvykiai traktuotini kaip fenomenas – kruviniausias, mįslingiausias ir nebūdingas likusiai Lietuvos daliai. Keistenybių čia daug, bet jos ir lieka istorikų nepaaiškinamos, visiškai nustelbiamos faktų baisumo ir liudytojų pasakojimų“.
Lazdijų apskrities pokario „fenomenas“ buvo suplanuotas NKVD/ NKGB centruose Maskvoje ir Vilniuje. Po legendinio partizanų mūšio 1945 m. Kalniškės miške prie Krosnos su reguliaria NKVD kariuomene, po visą Lietuvą pasklido herojiškas pasakojimas apie laisvės kovotojų parodytą neregėtą drąsą, įkvėpdamas tautą tęsti pradėtą ginkluotą pasipriešinimą. Net ir pralaimėjus nelygią kovą su šimteriopai gausesniu priešu, tautos atmintyje visiems laikams būtų likęs, J. Prapiesčio žodžiais tariant, tikėjimas: „Tas penkmetis po karo – mūsų Žalgiris“. Okupantas to negalėjo leisti. Jis pakeitė taktiką
Prieš partizanus buvo mesta ne reguliari kariuomenė, kuri atviroje kovoje būtų greitai nuslopinusi jų pasipreišinimą, bet iki tol Lietuvoje menkai pažinti čekistai su jų nenuspėjamais tikslais ir veiksmais – operatyviniais žaidimais ir kombinacijomis. Reguliari NKVD ar pasienio kariuomenė būdavo pasitelkiama tik užbaigti čekistų pradėtą darbą. Kareivio uždavinys – kuo greičiau aptikti ir nedelsiant sunaikinti priešą. Čekistui to negana – gyvas priešas jam naudingesnis, jeigu jį paversi išdaviku, agentu ar informatoriumi.
„Pūščios slėpiniuose…“ gluminančių keistenybių į valias. Lazdijams dėmesį skiria net Maskva: privalu pačiam SSSR vidaus reikalų komisaro pavaduotojui Kruglovui raportuoti apie agentūrinio operatyvinio darbo rezultatus Seinų (Lazdijų) skyriuje: kiek agentų ir informatorių per dešimt dienų užverbuota atskirai pagal NKVD ir NKGB linijas. Iš viršaus nuleidžiami agentūros verbavimo planai, iš Vilniaus į Lazdijus skrieja direktyvos, konkretūs nurodymai, kokius agentus nukreipti į vieną ar kitą būrį, grėsmingi centro perspėjimai Lazdijų enkavėdistams dėl nepatenkinamo darbo ir reikalavimai „imtis aktyvių priemonių vidinės agentūros plėtrai“.
Didžiausia keistenybė: ne partizanų naikinimas, bet agentų verbavimas ir jų infiltravimas į rezistentų gretas buvo svarbiausia Lazdijų NKVD skyriaus užduotis 1946- 1949 m. Lietuvos NKVD ir NKGB vadovybė 1946 m. buvo išleidusi direktyvą, nurodžiusią NKGB vietos skyriams: kiekvienam partizanų būriui sukurti NKGB darbuotojų grupę, kuri į būrį įvestų vidaus agentus.
Dzūkijos sodžius ir rezistencija susidūrė su iki tol nepažinta paderme, net jos vardas negirdėtas ir neatskleistas iki pat ginkluoto pasipriešinimo pabaigos: agentai smogikai. Tai melagingo partizanų būrio nariai – profesionalūs NKVD galvažudžiai, aprengti Lietuvos partizanų uniformomis. Ir vidaus agentai smogikai, patys pavojingiausi, padarę didžiausią žalą ginkluotai rezistencijai: staiga Dzūkijos partizanai pradėjo žūti ne mūšyje, o savo žeminėse – arba vidaus agentų smogikų išduoti, arba nuo jų rankos. Šie agentai daugiausia buvo rekrūtai iš pačių partizanų – legalizavusiųjų, suimtų arba įtrauktų per gimines.
Ir tai nebuvo pavieniai atvejai: ilgainiui, anot autoriaus, vidaus agentai sudarydavo kone pusę partizanų būrio. Kaip pavyko paleisti šį agentų rezistencijos gretose ir informatorių pamiškių sodžiuose konvejerį, nors savanorių beveik nebuvo? Kaip raportuojama Maskvai apie sėkmingai vydomus agentūros plėtojimo planus, agentai ir informatoriai užverbuojami vien pagal kompromituojančius duomenis. Visuotinė baimės atmosfera, kai virš kiekvienos trobos tvyro tremties į Sibirą grėsmė, nevaržomas enkavėdistų ir stribų teroras, nežmoniški tardomų partizanų ir jų ryšininkų kankinimai, šantažas ir grasinimai susidoroti su jų šeimomis, net mažais vaikais nulėmė ne vieną nuopuolio ir išdavystės dramą.
Ginkluotas pasipriešinimas buvo ardomas iš vidaus, demoralizuojant rezistentus, pakertant jų kovinę dvasią, sėjant tarpusavio nepasitikėjimą, kai kaimynas šnipinėja kaimyną, kai partizano tėvas įduoda sūnų, partizanų vado sesuo, žmona ar sužadėtinė tampa uoliomis agentėmis.
Kaip ta buvusi ilgakasė septyniolikmetė Leipalingio gražuolė gimnazistė, partizano sesuo, papasakojusi autoriui romantišką istoriją: išgirdusi iš ją įsimylėjusio miestelio kagėbisto Nikanorovo apie būsimus vežimus, lėkdavusi penkiolika kilometrų per Pūščią, kad įspėtų savo kaimo žmones. O iš tikrųjų – įgudusi agentė „Fortūna“, šnipinėjusi Leipalingio gimnazijos (kurios auklėtinis yra ir pats J. Prapiestis) pogrindinę organizaciją, perdavinėjusi žinias apie partizanus ir jų pagalbininkus.
Arba partizanė Rūta – Veisiejų vaistininkė Ubogorskienė, pelniusi visišką laisvės kovotojų pasitikėjimą, nes teikė jiems medikamentus ir tvarsliavą. Bet su KGB žinia – ši agentė „Šepylo“ vidaus agentus smogikus aprūpindavo preparatais, kuriais buvo nuodijami arba užmigdomi partizanai.
Žinomiausias iš Pūščios išdavikų – toks „mielas dzūkelis“ Antanas Urbonas, Baikio Antanukas iš Lipliūnų. Tai KGB agentas „Žinomas“ , kurio „vardas, – kaip teigia autorius, – yra visai greta didžiausių rezistencijos duobkasių – Juozo Markulio, Kosto Kubilinsko, Juozo Deksnio”. „Mielas dzūkelis“ įkalė paskutinę vinį į Lietuvos partizanų karstą, 1956 m. Kaune išdavęs ir padėjęs suimti legendinį visos Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską- Vanagą. Už šią operaciją A. Urbonas gavo 3000 rublių KGB premiją.
Bet šiurpiomis išdavystėmis, klastingais infiltruotų agentų ir užverbuotų informatorių tinklais šėtoniškas scenarijus nesibaigia. Yra dar kraupesnė ir klastingesnė jo dalis, susijusi su svarbiausia ir iki šiol slapčiausia vidaus agentų smogikų paskirtimi, kurią pirmąsyk atskleidžia „Pūščios slėpiniai…“.
Tai civilių, ištisų šeimų, neiškiriant moterų ir vaikų žudynės, palikusios giliausius randus šio Dzūkijos pakraščio pokario istorijoje ir žmonių atmintyje. Gerdašiuose per vieną naktį buvo išžudytos dvi darbščios ir doros šeimos, partizanų rėmėjos. Viso – 17 aukų.
Sodiečių ne tokį siaubą ir pasipiktinimą būtų sukėlę, jeigu šį vietinį genocidą būtų surengę iš svetur atsibasčiusi partizanais apsimetusi smogikų gauja. Bet čia žudė nuo mažumės pažįstami vyrai iš savo ar gretimo kaimo. Ir kas galėjo įtarti, kad šie rezistentai yra seniausiai užverbuoti vidaus agentai smogikai, vykdantys ne jų kruopščiai suplanuotą operaciją? Kaip ir Pūščios pabaisa Bečelė iš Buteliznos kaimo – partizanas Alfonsas Vaikšnoras-Uola, sykiu – pats vertingiausias agentas smogikas „Kurok“.
Tokių operatyvinių agentūrinių operacijų ir specialių kombinacijų taikiniais tapdavo nepasiduodantys verbavimui partizanai ir jų vadai, kai miške vidaus agentai smogikai rasdavo NKVD „pamestus“ rusiškus dokumentus, nurodančius tariamus išdavikus, kad apmeluotus laisvės kovotojus likviduotų patys partizanai. Arba dzūkų šeimos, atsisakiusios bendradarbiauti arba sutikusios, tačiau ir toliau rėmusios Pūščią (mišką). Pakakdavo kam iš gausios pamiškių kaimų agentūros šnibžtelėti apie parsidavėlius – ir iš miško pasirodydavo „keršytojai“. Vidaus agentai smogikai.
Ar kartais tų pokario „pamestų“ dokumentų šiandien nepakeitė iš nežinia kur traukiamos pažymos, o kaimo šnibždeikų tinklo – interneto trolių legionas, kompromituojant, apšmeižiant, moraliai naikinant ir šalinant neparankius asmenis? Nieko nauja po saule.
Nuošaliame izoliuotame nuo Lietuvos partizanų vadovybės regione pralietu nekaltų žmonių krauju buvo kompromituojamas ginkluotas pasipriešinimas, pakirsta jo socialinė atrama. Žmonės nusigręžė nuo partizanų. To ir buvo siekta.
Dzūkijos užkampis tapo NKVD/NKGB poligonu ar laboratorija, kurioje herojiškas pokario rezistencijos pasakojimas buvo perdirbtas į purviną banditizmo naratyvą, propagandos mašinos ištransliuotą visai Lietuvai. Žodis „banditai“, jo sinonimas „buržuaziniai nacionalistai“ buvo įskiepytas žmonių sąmonėje, įtvirtintas ir įteisintas istorijos puslapiuose.
Šio naratyvo galutinis tikslas – išniekinti ir sunaikinti pačią Lietuvos laisvės, nepriklausomos valstybės idėją, dėl kurios žuvo Lietuvos partizanai, gal net pačias jos ištakas . Kaip ir dergiant 1941 m. Birželio sukilimą, Juozo Brazaičio Lietuvos Laikinąją Vyriausybę ar emigracijoje nenutrūkusią rezistenciją, visus 26-rius atkurtos nepriklausomybės metus atkakliai ir sistemingai pakurstant pseudodiskusijas ir intelektualų kolektyvinius protestus dėl rezistencijos herojų atminimo įamžinimo.
Pasakojimo tekstas, juodinantis laisvės gynėjus, iškiliausias patriotiškas asmenybes, ir potekstė – panieka ir neapykanta pačiai nepriklausomos Lietuvos idėjai – nesikeičia nuo tolimojo pokario, nes nesikeičia ir slaptasis tikrasis naratorius. KGB forever.
Aleksandras Solženicynas sakė: melas yra slaptas metafizinis komunizmo vardas. J. Prapiestis šį slaptą vardą įminė. Jo esė „Pūsčios slėpiniai, arba uždraustojo laiko beieškant“ – paskutinis didysis „pastogininkų“ kartos mūšis su komunistiniu melu jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ar dar yra kam jų kovą tęsti? Dėl Lietuvos idėjos?
P.S. J. Prapiesčio kūrybos rinktinę „Amalo uogos“ sudarė Juozo žmona Ramutė Prapiestienė, išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Knygą galima įsigyti šio centro knygyne.
______________________
Skaitykite Alke:
J.Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (I)
J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (II)
J.Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (III)
J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (IV)
J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (V) (video)
