Bus paminėtas Lietuvos partizanų vado B. Vaičėno gimimo 100-metis

Lapkričio 21 d., šeštadienį, 12 val. Obelių miestelyje, Laisvės kovų istorijos muziejuje (Vytauto g. 18), Rokiškio r, įvyks Lietuvos partizanų vado Balio Vaičėno (1915–2015) gimimo šimtmečio minėjimas. B. Vaičėnas – Aukštaitijos partizanų vadas kovojęs su sovietiniais okupantais septynerius metus iki savo žūties, paliko mums penkerius metus rašytą dienoraštį, laiškus ir dainas.

Minėjime dalyvaus Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų sraigtasparnis, Balio Vaičėno bendražygis partizanas Andrius Dručkus, istorikai Valius Kazlauskas ir Dainius Noreika, fotomenininkas ir knygų apie B. Vaičėną leidėjas Klaudijus Driskius, Rokiškio tremtinių choras „Vėtrungė“ (vadovė Jurgita Raugienė).

Balys Vaičėnas – Aukštaitijos partizanų vadas

Balys Vaičėnas – Pavasaris, Liubartas, Lordas vienas iš Šiaurės rytų Lietuvos partizanų vadų, kovojęs Rokiškio, Zarasų, Utenos apylinkėse ir pietinėje Latvijos dalyje.

Kovose su sovietine kariuomene ir stribais atlaikė pirmuosius okupantų puolimus rytų Aukštaitijoje, kurie buvo labai intensyvūs, siekiant palaužti partizanų pasipriešinimą, kad jis nepersiduotų į dar neokupuotas Lietuvos teritorijas. Balys Vaičėnas – Lordas vienas iš pirmųjų suorganizavo partizanų būrį, kurį pavadino Vyties kuopa Lokio rinktinėje, Vytauto apygardoje.

1948 m. lapkričio 18 d. Balys Vaičėnas pakviečiamas dirbti į Vytauto apygardos štabą propagandos ir agitacijos skyriaus viršininku.

1948 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 28 Balys Vaičėnas skiriamas Lokio rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. Jis redaguoja ir leidžia laikraštį „Sutemų keleivis“.

1950 m. paskiriamas Vytauto apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininku, kartu tampa apygardos vado pavaduotoju ir išrenkamas apygardos partizanų karo lauko teismo pirmininku. 1951 m. sausio 26 d. Balys Vaičėnas – Pavasaris paskiriamas Vytauto apygardos vadu ir Rytų Lietuvos (Kalnų srities) partizanų vado pavaduotoju.

Istorikas, žurnalistas Aras Lukšas „Lietuvos žiniose“ (2012 m. lapkričio 23 d.) rašė: „Paskutinis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas – Lordas, Liubartas, Pavasaris retai minimas spaudoje ar istorikų darbuose. Nedaug trūko, kad šis žymus laisvės kovotojas būtų taip ir likęs nežinomas plačiajai visuomenei, ir prisimenamas tik savo artimųjų. Tuo metu Balys Vaičėnas, gyvenimo pabaigoje ėjęs Rytų Lietuvos (Kalnų srities) partizanų vado pavaduotojo  pareigas, nusipelno nė kiek ne mažiau dėmesio nei tokie žymūs partizanų vadai, kaip Adolfas Ramanauskas – Vanagas ar Juozas Lukša – Daumantas, kurių vardai tapo legendomis. Balio Vaičėno likimas buvo kiek kitoks. Šis kovotojas žuvo mūšyje. Taigi, jam nebuvo iškelta baudžiamoji byla, iš kurios šiandien būtų galima susidaryti bent kiek išsamesnį vaizdą apie partizanų kovas. Ilgą laiką niekas nė nenumanė, kad Balio Vaičėno archyvas vis dėlto išliko – jį sovietmečiu, smarkiai rizikuodamas savo laisve, išsaugojo jauniausias būrio partizanas ir Balio Vaičėno patikėtinis Andrius Dručkus, šiandien gyvenantis Obeliuose“.

Balys Vaičėnas gimė 1915 m. lapkričio 23 d. Rokiškio apskr., Obelių vlsč., Vaičėnų k. Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje. Iš septynių vaikų išaugo trys: Balys, Emilija, Bronius. Tėvas Norbertas buvo laikomas kaimo šviesuoliu, kuris vaikus iš mažens mokė mylėti tėvynę, jos žmones, padėti jiems nelaimėje.

Balys Vaičėnas 1937 m., tarnaudamas kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs, tapo aktyvus Lietuvos Šaulių sąjungos narys. Buvo vienas iš Šaulių sąjungos namų Obeliuose statybos organizatorių. Atidarant Šaulių sąjungos namus Obeliuose jis kalbėjo, kad kaimo vyrai, įpratę valdyti arklą, auginti duoną, bet, iškilus reikalui, mokės su ginklu rankoje ginti savo Tėvynę. 0 Nuo 1938 m. tarnauja pasienio policijoje Klaipėdos krašte. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, grįžta į tėviškę, įsidarbina Obeliuose socialinio draudimo punkte. Prasidėjus areštams, išeina iš tarnybos ir slapstosi.

1941 m. birželio 22-27 d. su Matu Kurkliečiu organizuoja sukilėlių būrį Obelių krašte. Apsaugo nuo susprogdinimo Obelių bažnyčią, geležinkelio stotį. Vėliau dirba policijoje, platina pogrindžio spaudą, įspėja vyrus nuo vokiečių vykdomų reidų. 1944 m., artėjant frontui, Balys Vaičėnas su broliu Bronium, to paties kaimo Baliu Dručkum ir jo pusbroliu Vytautu Dručkum organizuoja partizanų būrį, telkdamas vyrus iš gretimų kaimų: Niaukių, Kalnočių, Obelių, Aleksandravėlės, Kriaunų apylinkių. Susibūrę partizanai greitai tapo Vyties kuopa, kuriai ir vadovavo Balys Vaičėnas. Partizanai Rokiškio rajone paralyžuodavo okupacinės valdžios veiklą, užiminėjo miestelius, išlaisvindami suimtuosius. Tad sovietiniai pareigūnai be kariuomenės negalėjo kaimuose pasirodyti.

Vyties kuopa, įėjusi į Vytauto apygardos Lokio rinktinę, įsikūrė Antazavės šile ir ruošėsi žiemoti. Lokio rinktinės partizanai, vadovaujami karo mokyklos kursanto Mykolo Kazano, gerai įsirengė bunkerius su gynybiniais apkasais aplinkui. Šv. Kalėdų išvakarėse atvyko ir Balys Vaičėnas su savo Vyties kuopos vyrais. Iki šiol neaišku, kaip sužinojo sovietų kariuomenė, kuri 1944 m. gruodžio 26 d. apsupo partizanų stovyklą. Įnirtingas mūšis truko visą dieną, tačiau partizanų stovyklos sunaikinti nepavyko. Tuomet kariuomenė išsikvietė iš Daugpilio garnizoną, kuriam dar neatvykus partizanai vakare sėkmingai pasitraukė. Žuvo vienas partizanas Jonas Kairys. Žmonės šnekėjo, kad mašinom vežė nukautus karius. Tam, kad galėtų saugiai peržiemoti, partizanai išsiskirstė mažomis grupelėmis.

Pirmosios netektys

1945 m. gegužės 2 d. kariuomenė su stribais apsupo Vaičėnų kaimą. Įsiveržę į Juozo Dručkaus sodybą, darė kratą. Po to suėmė šeimininką ir jo sūnų Balį Dručkų, kuris po mobilizacijos mėnesiui buvo paleistas dėl sutrikusios sveikatos (per tardymus buvo smarkiai sumuštas). Stribai, varydami suimtuosius į miškelį, dar pakeliui sudegino Balio Vaičėno sodybą, o Balį Dručkų tėvo akivaizdoje žiauriai nužudė, kuris buvo vienas iš artimiausių Balio Vaičėno bendražygių.

1945 m. pavasarį Balys Vaičėnas su savo kuopa apsistojo Obelių šile, Rudžionių miške. Partizanai įsirengė stovyklą, iškasę apkasus ir įrengę bunkerį. Stovykla buvo gerai paruošta gynybai. 1945 m. liepos 13 d. stovyklą apsupo Imbrade dislokuota 137-tojo šaulių pulko 9-toji kuopa (35 kariai), vadovaujama karininko Poniatovskij, ir 10 stribų iš Antazavės būrio. Partizanai kariuomenę prisileido gana arti ir pasitiko granatomis bei kulkosvaidžių ugnimi. Balys Vaičėnas, vadovavęs mūšiui, savo dienoraštyje rašė: „kariuomenėje pasigirdo keiksmai ir sužeistųjų šauksmai“. Kariuomenė, patyrusi nemažus gyvosios jėgos nuostolius ir negalėdama paimti stovyklos, išsikvietė 232-ą pasienio pulką. Partizanai, pajutę atvykstant kariuomenės pastiprinimą, nutarė veržtis iš apsupimo. Inscenizavę kontrpuolimą, sėkmingai išėjo iš apsupties. Žmonės šnekėjo, kad matė kraunant į mašinas nukautus karius. Poniatovskij ataskaitoje rašė, kad žuvo du seržantai, keturi buvo sunkiai sužeisti ir lengvai sužeistus vežė į Obelius, supanikavę istrebiteliai pasitraukė.

Partizanai iš apsupties išėjo gerai nusiteikę, matydami, kad gali kautis su sovietine kariuomene ir net laimėti trumpus mūšius. Balys Vaičėnas savo dienoraštyje rašė: „Mes laimėjome trumpą mūšį, bet dar nenugalėjome sunkios vergijos. Bet mūsų veiduose viltis, kad ir ją sugriausime“. Persikėlę į Dusetų girią, Balys Vaičėnas rašo testamentą: „Kiek daug jau mes esame netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis pastojo jiems kelią. Jeigu man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirti. Visas mano turtas – ginklai, kuriuos, be abejo, pasiims, kai mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia. Bet… tebeturiu aš turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į didijį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir sesėms, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi“.

Skaudi netektis ištinka Balį Vaičėną. 1947 m. sausio mėn., patekęs į pasalą, žūsta brolis Bronius. Balys Vaičėnas parašo broliui nekrologą: „Likimas sulaužys didvyrio krūtinę, tik nieko nebijo valia geležinė: 1947 metų sausio mėn. iš ketvirtadienio 16 į 17 naktį suklupo jaunas, pilnas energijos ir gyvenimo vilčių, nuo kulkos, pasiųstos žiauraus budelio, kuri negailestingai nutraukė tavo gyvenimą. Neapraudojo Tavęs sena motina, sesuo, brolis nei giminės, neužmerkė akių ir neatsisveikino, tik žiaurūs Tavo žudikai kurčiai juokėsi Tave negyvą išniekindami. Veltui lauks Tavęs motina – nebenušluostysi jai ašarų nuo suvytusio veido. Žaizda, likusi jos širdyje nuo atsisveikinimo su Tavim dienos, liks amžinai…“. Taip atsisveikina Balys Vaičėnas su savo broliu. Sesuo Emilija pasakojo, kad sužeistą brolį stribai įmetė į roges, galva vilkosi per sniegą, stribai susėdę ant lavono gurkšnojo naminukę iš aliumininės gertuvės už nukautą „banditą“. Nuvežę į Bebrinę (Latvija) pametė aikštėje priešais mokyklą. Stribai, tyčiodamiesi spardė kojomis, baksnojo durtuvais. Partizanas pusantros paros dar buvo gyvas ir kankinosi mirties agonijoje. Net mokyklos  direktorius kreipėsi į saugumą, kad matant mokiniams tokį vaizdą, neįmanoma vesti pamokų. Nukankintą partizaną kažkur užkasė Bebrinės žvyrduobėse.

Rokiškio krašto partizanai pereidavo į Latvijos teritoriją ir, susijungę su latvių partizanais, paraližuodavo KGB veiklą rajonuose. 1947 m. Balys Vaičėnas buvo išrinktas lietuvių ir latvių partizanų junginio „Jutis“ vadu.

1948 m. rudenį Balys Vaičėnas pakviečiamas dirbti į Vytauto apygardos, Lokio rinktinės štabą. Padedant girininkui Vincui Šermukšniui ir Lokio rinktinės štabo darbuotojui atvyksta į štabą, kur po kelių dienų paskiriamas propagandos ir agitacijos skyriaus viršininku. Lokio rinktinė tampa kovingiausia ir pavyzdingiausia tarp rinktinių. 1948 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 28 Balys Vaičėnas skiriamas Lokio rinktinės spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. Jis redaguoja ir leidžia laikraštį „Sutemų keleivis“. 1950 m. paskiriamas Vytauto apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininku, kartu tampa ir apygardos vado pavaduotoju. Taip pat išrenkamas apygardos partizanų karo lauko teismo pirmininku.

1951 m. sausio 26 d. Balys Vaičėnas – Pavasaris paskiriamas Vytauto apygardos vadu ir Rytų Lietuvos (Kalnų) srities partizanų vado pavaduotoju.

Balio Vaičėno būrio žūtis

1951 m. pavasarį Balys Vaičėnas – Pavasaris kviečiamas į susitikimą su Šiaurės-rytų Lietuvos partizanų vadovybe Strazdų kaime (Utenos apskr.) aptarti tolesnius partizanų veiksmus esamomis aplinkybėmis. Tų pačių metų balandžio 10 d. jis kartu su Vytautu Dručkum – Šernu (Džiugo r. partizanų štabo nariu), Alfredu Garneliu – Čigonu (Džiugo r. partizanų  vadu), Vladu Juozapavičiumi – Askalu (Šventosios partizanų štabo nariu, Laisvės kuopos vado pavaduotoju), Čičeliu Jonu – Tėvu (Erškėčio kuopos vadu). Kelyje dar prisijungė Jeronimas Bulka – Gintaras (Lokio rinktinė) ir Sidoravičius Juozas (Šventosios partizanų štabo narys, Laisvės kuopos vado pavaduotojas). Kaip pasakoja Vaclovas Mikalaičiukas – Sakalas, jis irgi buvo gavęs kvietimą susitikti ryšininko Urbono sodyboje, bet jam kilo įtarimas, kada matė atvykstant į mišką mašinas su kariuomene, o iš miško jos grįždavo tuščios. Kariuomenės apsuptyje į pasitarimą atvyko smogikai. Matydami gerai ginkluotus partizanus, smogikai patalpoje nesiryžo vykdyti užduoties ir, tik šiems išėjus į kiemą, atidengė ugnį.

Supratę, kad yra išduoti, partizanai atsišaudė. Sodyba buvo apsupta kariuomenės ir čekistų, kurie padegė ūkinį pastatą kartu su visais gyvuliais. Partizanams buvo aišku, kad prasiveržti nėra jokių galimybių. Balys Vaičėnas įsakė kautis ir nepasiduoti. Kaip pasakojo Juozo Čibiro dukra Lionė, Balys Vaičėnas – Pavasaris, matydamas žūstančius draugus, nakties glūdumoje uždainavo savo mėgstamą dainą „Sudiev pavasari malonus, sudiev pavasari gražus…“ Partizanų vadas, būdamas sužeistas, uždainavo tėvynės laukams, savo 35-ajam paskutiniam gyvenimo pavasariui. Žūtbūtinėje kovoje žuvo visi septyni partizanai. Kulkos suvarpė jų kūnus, bet okupantai nepajėgė sušaudyti jų kovos idealų, vilties, tikėjimo ateitimi. Taip žuvo vienas tauriausių Lietuvos partizanų vadų su priesaika – už Dievą ir Tėvynę.

Balys Vaičėnas – paskutinis Vytauto apygardos vadas savo testamente rašė: „Kritusieji už laisvę įpareigoja tęsti jų vestą kovą, kad jų pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras yra, kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikų džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Atgavus laisvę, Tau Tėvyne, linkiu stiprėti dvasioje, kad ateity, jeigu panašus likimas pasikartotų, neatsirastų nei vieno išgamos lietuvio.            Jums išdavikai keršto nelinkiu ir nenoriu, kad mano likusieji broliai jums keršytų, nes esu katalikas. Linkiu, kad šiame pasaulyje jus nuteistų civilizuotas teismas, o aname – teteisia Dievas“.

LIETUVOS PARTIZANŲ VADO BALIO VAIČĖNO GIMIMO ŠIMTMEČIO (1915–2015) MINĖJIMO 

PROGRAMA

Obeliai, 2015 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

12.00 val. – Šv. Mišios Obelių parapijos  šv. Onos bažnyčioje.

13.00 val. – atminimo žvakučių uždegimas ant simbolinio Balio Vaičėno kapo ir paminklo Obelių krašto partizanams Obelių kapinėse.

13.30 val. – Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų sraigtasparnio nusileidimas prie Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose, karių susitikimas su krašto žmonėmis, Balio Vaičėno ąžuoliuko sodinimas, kareiviška košė.

14.30 val. – partizanų vado Balio Vaičėno 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Laisvės kovų istorijos muziejaus salėje:

– Laisvės kovų istorijos muziejaus vedėjo, partizano Andriaus Dručkaus įžanginis žodis;
– istoriko – muziejininko  Valiaus Kazlausko pasisakymas;
– istoriko, Vilniaus universiteto doktoranto Dainiaus Noreikos pranešimas „Balio Vaičėno asmenybė“;
– parodos apie Balį Vaičėną pristatymas, kraštiečio Klaudijaus Driskiaus žodis;
– Rokiškio tremtinių choro „Vėtrungė“ (vadovė Jurgita Raugienė) programa.

16.00 val. Balio Vaičėno tėviškės lankymas.

Rengėjas: Laisvės kovų istorijos muziejus Obeliuose
Renginio rėmėjai: Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Saulis, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, Obelių seniūnija