Prieš beveik tris dešimtmečius režisierius Algimantas Puipa ėmėsi nelengvos užduoties – į kino ekraną perkelti Leonardo Gutausko romanų trilogijos „Vilko dantų karoliai“ pasaulį. Prisiminimų, sapnų, tikrovės ir fantazijos kupina istorija kine virto savarankišku kūriniu, kuriame menininko gyvenimas pasakojamas ne tiek nuoseklia įvykių seka, kiek vaizdais, būsenomis ir atminties fragmentais.
1997 m. pasirodęs filmas „Vilko dantų karoliai“ spalio 21 d. vėl sugrįš į didįjį ekraną – juo Vilniaus rotušėje bus užbaigtas šių metų „Knyga + Kinas: Rudens kino vakarų“ ciklas. Tai trečiasis programos filmas, tęsiantis pokalbį apie lietuvių literatūrą ir jos gyvenimą kine.
Prieš filmo sugrįžimą kalbamės su jo režisieriumi Algimantu Puipa ir aktoriumi Vidu Petkevičiumi – apie Leonardo Gutausko literatūros pasaulį, kino ir sapno santykį, aktoriaus laisvę filmavimo aikštelėje, beveik po trijų dešimtmečių išlikusius prisiminimus ir tai, kodėl senas filmas gali iš naujo atrasti savo žiūrovą.
Literatūra – kelias į savitą kino pasaulį
– Algimantai, „Vilko dantų karoliai“ sukurti pagal Leonardo Gutausko to paties pavadinimo romaną. Kas jo kūrinyje Jus labiausiai patraukė ir paskatino imtis ekranizacijos?
A. Puipa: – Ieškojau ypatingos literatūros. Leonardo Gutausko trilogija „Vilko dantų karoliai“ – tarsi Marcelio Prousto lietuviška versija, savotiškas menininko savimonės kalendorius. Žmogiškumo ir totalitarizmo akistata parodyta vaiko, jaunuolio, subrendusio menininko akimis. Įvairiais Tado gyvenimo tarpsniais įsirėžia nepamirštami potyriai, tampantys svarbiausiais romano motyvais, simboliais.
Perskaitęs visus tris tomus supratau, kad atidarysiu Pandoros skrynią.
– Literatūros kūrinio pasaulį perkeliant į kiną neišvengiamai tenka kažko atsisakyti, o kažką sukurti iš naujo. Kas Jums buvo svarbiausia ieškant kino kalbos, kuri išlaikytų Gutausko kūrinio dvasią, bet kartu taptų savarankišku filmu?
A. Puipa: – Visada, pradėdamas naują kūrybos etapą, sakydavau: „Literatūra – man tik žemėlapis, kuriuo turiu eiti, sudėlioti ne spalvotus paveikslėlius, o sukurti savitą asmeninį pasaulį.“
Įsiminė Leonardo Gutausko žodžiai: užklaustas, koks bus filmas pagal jo romaną, atsakė: „Koks bus filmas, žino tik Dievas ir Puipa.“ Rašytojas man suteikė visišką laisvę.
– Vidai, o Jūs prieš filmavimą buvote susipažinęs su Gutausko romanu? Kiek literatūrinė medžiaga padėjo kuriant vaidmenį?
V. Petkevičius: – Prieš filmavimą nebuvau susipažinęs su L. Gutausko romanu. Žinoma, literatūrinė medžiaga visada padeda geriau įsisavinti vaidmenį. Ta fantazija, kuri atsiveria skaitant, padeda plačiau mąstyti, kaip personažas gali veikti vienokioje ar kitokioje situacijoje.
Kai tikrovė susilieja su sapnu
– Algimantai, filme susipina tikrovė, prisiminimai, fantazija ir menininko vidinis pasaulis. Kaip kūrėte ribą tarp realybės ir vaizduotės?
A. Puipa: – Tai filmas, kuriame grįžau į savo tėvų jaunystę, kurią vizualiai sukūriau savo vaizduotėje. Rėmiausi ir dailininko Leonardo Gutausko sakraliniais paveikslais, prisodrintais bibliniais siužetais, sapnais ir metaforomis. Romano tekstai tarsi pastūmėjo kino filmo kalbą sapno link.
Filme daug asmeninių, režisūrinių atradimų, kuriuos žiūrovas turėjo pastebėti. Didžiulis kino operatoriaus Viktoro Radzevičiaus nuopelnas, jog filmas tapo toks vizualus. Ruano Šiaurės šalių kino festivalyje filmas apdovanotas pagrindiniu prizu už vizualumą.
– Vidai, ar tokia ne visai realistinė pasakojimo forma aktoriui kėlė kitokių užduočių?
V. Petkevičius: – Dirbant su tokiu fantastišku režisieriumi kaip A. Puipa, tik spėk „virškinti“, ką pasakė režisierius. Jo fantazija – beribė ir tavo užduotis suspėti su juo.
– Kiek erdvės režisierius palikdavo Jūsų paties interpretacijai ir improvizacijai?
V. Petkevičius: – Režisierius niekada neįsprausdavo manęs į jokius rėmus, turėdavau erdvės improvizacijai, savo matymo pateikimui. Svarbu pasiūlyti rimtą idėją, o jau A. Puipa žiūrėdavo, ar tai tinka visam filmo audiniui.
Vieno žmogaus gyvenimas – nuo vaikystės iki brandos
– Algimantai, pagrindinis filmo personažas Tadas į savo gyvenimą žvelgia per prisiminimus, sutiktus žmones ir patirtis. Koks Jums pačiam buvo šis personažas ir ką per jį norėjote pasakyti apie menininką bei jo santykį su gyvenimu?
A. Puipa: – Pagrindinis filmo personažas Tadas mano vizijoje sapnuoja visą savo gyvenimą: nuo ankstyvos vaikystės iki gyvenimo patirties paženklintos brandos. Užpildydamas filmą sapnais, galėjau nesilaikyti griežtos literatūrinės fabulos ir susitelkti ties dvasine dailininko pasaulio evoliucija, kurioje ne paskutinį vaidmenį atlieka jo santykiai su Motina, Tėvu, Babyte Marija.
„Vilko dantų karoliai“ man brangus ir artimas filmas.
– Vidai, šiame filme teko kurti ne vieną personažą. Kaip šiandien, praėjus beveik trims dešimtmečiams, žiūrite į savo darbą?
V. Petkevičius: – Pirmą kartą vaidinau du personažus – Tadą ir tėvą. Nemanau, kad dabar suvaidinčiau geriau, netgi turėdamas daugiau patirties. Su šiuo filmu pirmą ir paskutinį kartą dalyvavau tarptautiniame kino festivalyje. Man tai daug reiškė…
– O kokie prisiminimai iš paties filmavimo iki šiol išliko ryškiausi?
V. Petkevičius: – Įsiminė aktorius Jonas Čepaitis. Jis didelis komikas, bet filme suvaidino rimtą kunigo vaidmenį. Aš pirmąkart susidūriau su juo ir man paliko didžiulį bendravimo įspūdį. Dar nustebino mano filmo sūnus, berniukas iš vaikų namų, labai rimtai ėmėsi savo vaidmens ir puikiai suvaidino.
Na, ir, žinoma, mano partnerė, aktorė Monika Bičiūnaitė, su kuria mes taip lengvai, vienu kadru suvaidinome finalinę filmo sceną. Iškart po to mums pranešė, kad į geresnį pasaulį išėjo režisierius Vytautas Žalakevičius. Tokie dalykai – neužmirštami.
Kuo mažiau literatūros ekrane, tuo geriau?
– Algimantai, Jūsų kūryboje literatūra užima labai svarbią vietą. Kas, Jūsų akimis, lemia, kad literatūros kūrinį norisi perkelti į ekraną?
A. Puipa: – Mano požiūris į literatūrą su metais keitėsi. Sovietiniais laikais klasikos ekranizacija buvo saugi teritorija, vengiant filmo cenzūros bei filmo „sukarpymo“.
Leonardo Gutausko literatūroje ieškojau tik man būdingų kodinių ženklų: tai personažo vidinės šviesos paslaptis ir gebėjimas tą šviesą spinduliuoti net ir ribinėmis aplinkybėmis.
Filmuodamas absurdišką epochą, pilną tragiškų įvykių, gali nuspalvinti istorinę aplinką ir personažus siurrealistiniais ženklais. Renkantis literatūrą slypi daug pavojų. Dialogai literatūroje ir ekrane skiriasi savo įtaiga. Tenka priartinti tekstus prie šnekamosios kalbos. Kartais rašytojams atrodo, kad taip sumenkinami jų tekstai, prarandamas teksto išskirtinumas.
Yra toks posakis, paplitęs tarp autorinio kino atstovų, ekranizuojančių literatūrą: „Kuo mažiau literatūros ekrane, tuo geriau ir knygai, ir filmui.“
– Vidai, filme daug kalbama apie atmintį, praeitį, kūrybą ir žmogaus bandymą suprasti savo gyvenimą. Ar šios temos Jums šiandien rezonuoja kitaip nei tada, kai filmas buvo kuriamas?
V. Petkevičius: – Atmintis, praeitis, kūryba, bandymas suprasti savo gyvenimą – labai svarbios temos ir dabar. Jaunieji kūrėjai murkdosi mažose problemėlėse, o man atrodo, kad visada reikia kelti amžinas problemas ir bandyti jas spręsti. To ir palinkėčiau jauniems, gabiems, naujojo kino kūrėjams!
Senas kinas – geras kinas
– Algimantai, „Vilko dantų karoliai“ po beveik trijų dešimtmečių vėl sutiks žiūrovus. Kaip šiandien žiūrite į kino gebėjimą sugrįžti ir būti iš naujo atrastam kitos kartos?
A. Puipa: – Filmas – kaip pasakų džinas, išlendantis iš atvertos skardinės dėžės. Žiūrovas sėdi tamsioje salėje ir sapnuoja svetimą sapną. Dabar Lietuvos kino pasaulis vadinamas „mažuoju kino aukso amžiumi“. Aš ne Saljeris ir linkęs paspausti kiekvienam Mocartui ranką. Ar jis būtų kūrėjas, ar žiūrovas.
– Vidai, o ką Jums reiškia žinia, kad „Vilko dantų karoliai“ vėl bus rodomi didžiajame ekrane?
V. Petkevičius: – Labai ačiū sumanytojams, kad bus rodomas filmas „Vilko dantų karoliai“.
Senas kinas – geras kinas!
– Dėkojame už pokalbį!
Filmo peržiūra Vilniaus rotušėje
„Vilko dantų karoliai“ bus rodomi spalio 21 d. 18 val. Vilniaus rotušėje – filmu bus užbaigtas jubiliejinis „Knyga + Kinas: Rudens kino vakarų“ ciklas. Po seanso žiūrovai bus kviečiami pratęsti pokalbį apie literatūros ir kino ryšį, ekranizaciją ir po beveik trijų dešimtmečių į ekraną sugrįžtantį filmą.
