Kovo 25 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje buvo paminėtas Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto, Vytauto partizanų apygardos Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko 65-osios žūties metinės.
“Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau? Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti? Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti? Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai! <…>.
Todėl ir tikėjau šventu stebuklu, ir šaukiau Karo tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus! Uždegs žvakes. Sukalbės Amžinąjį atilsį. Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar sakau okupantų Karo tribunolui: SUŠAUDYKIT MANE!”, – šiuos paskutiniojo Lietuvos partizano žodžius iš Antano Paulavičiaus knygos “Kraujo upeliai tekėjo” minėjime perskaitė gydytoja Danutė Mačiulienė.
Renginio dalyviams tylos minute pagerbus žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir gyvai sugiedojus Švenčionių krašto himną – Broniaus Jonušo maršą “Į kovą, į kovą”. O prieš tai Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje vyko šv. Mišios, kurios buvo aukojamos už Vincą Žaliaduonį-Roką, taip pat už buvusį Zarasų krašto bendrijos “Ežerėnai” pirmininką Lionginą Radzevičių, mirusį prieš vienerius metus, ir kitus.
Lyriška minėjimo pradžia
Minėjimo vedėja Vanda Gumauskienė žodį suteikė poetui Leopoldui Stanevičiui, kuris perskaitė savo eilėraštį “Žuvusiojo laiškas motinai Tėvynei”, skirtą Adolfui Matuliauskui, narsiam “Skrajojančio būrio” partizanų vadui, vadovavusiam antisovietinei kovai Ceikinių, Daugėliškio ir Mielagėnų apylinkėse: “Ar gyva dar mama partizano/ Labanoro, Antanų miškų?/ Ar pasieks laiškai širdgėlos mano/ Ją, našlaitę, po skausmo, vargų?…”. L. Stanevičius padėkojo minėjime dalyvavusiam ramovės viršininkui Gaudentui Aukštikalniui už skirtą labai jaukią salę ir įteikė savo poezijos rinktinę “Lietuvos termopilai” partizano V. Žaliaduonio-Roko dukrai Nijolei Miškinienei.
Meninę minėjimo dalį tęsė Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis “Vilnelė” (vadovė Laima Purlienė). Folkloro ansamblis atliko keletą partizanų dainų: “Pučia vėjas, medžiai kažką šlama”, “Kareivis praeidams pro šalį”, “Senai motinėlei ašaros riedėjo” ir “Man prisimena rūsčiosios dienos”.
Poeto ir kunigo Silvestro Gimžausko giminės atstovė, “Vilnelės” dainininkė Ona Gimžauskaitė-Pepalienė tarmiškai papasakojo iš dėdienės lūpų išgirstą pasakojimą apie stribų tėvų akivaizdoje sušaudytą jauną partizaną Neverauskų Kazimierą bei sudegintą tėvų pirkią ir į Sibirą ištremtą šeimą.
Skambėjo Bernardo Brazdžionio eilės “Aš čia gyva” ir “Mano protėvių žemė”, kurias skaitė D. Mačiulienė. Dianos Glemžaitės eilėraštį “Partizano sesuo” skaitė Švenčionijos klubo pirmininkė Gražina Banevičienė.
Klubo narė Liudgarda Savickaitė prisiminė Sąjūdžio laikus ir gimusią idėją pastatyti memorialą visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę. Tačiau apgailestavo, kad tokio paminklo iki šiol nėra. “Mes gerbiame kitus, bet pamirštame savus”, – apibendrino L. Savickaitė. Ji perskaitė savo eilėraštį “Girių knygos”.
V. Žaliaduonį-Roką pripažino ir gerbė krašto partizanai ir vietos gyventojai
Apie partizaną V. Žaliaduonį-Roką – Dainavos krašto sūnų, Antrojo pasaulinio karo pradžioje likimo dėka atsidūrusį Nalšios krašte ir čia partizanavusį nuo pat ginkluoto pasipriešinimo pradžios iki jo saulėlydžio, – papasakojo buvęs politinis kalinys Vytautas Bielinis. Vincas Žaliaduonis gimė 1910 m. lapkričio 2 d. Kalviškių kaime dabartiniame Lazdijų rajone. Baigęs Lazdijų gimnaziją (dabar – Motiejaus Gustaičio) įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą, kurioje mokėsi 1935-1938 m. Vėliau leitenantas V. Žaliaduonis tarnavo Pirmajame pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulke Ukmergėje būrio vadu. O 1939 m. spalio 28 d. su savo kariniu daliniu iškilmingai įžengė į atgautą Vilnių. Ir nuo tada jo likimas labai tampriai buvo surištas su Vilniaus, o vėliau ir Švenčionių kraštu. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir pradėjus naikinti jos kariuomenę, 1941 m. pradžioje V. Žaliaduonis pasitraukė iš kariuomenės ir kurį laiką gyveno nelegaliai. Toliau V. Bielinis tęsė pasakojimą apie V. Žaliaduonio dalyvavimą Birželio sukilime ir darbą Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamente, o vėliau vokiečiams panaikinus laikinąją vyriausybę – Lietuviškajame saugumo policijos skyriuje prie vokiečių saugumo policijos. Visą vokiškosios okupacijos laikmetį jis dirbo žvalgybos karininku, jo veiklos baru buvo Armija Krajova.
V. Bielinis papasakojo apie trumpą Lietuvos karininko V. Žaliaduonio šeimos laimę, prasidėjusią 1943 m. jam sumainius žiedus su Jadvyga Basyte, kilusia iš Paringio kaimo (Ignalinos rajonas). Jiedu 1944 m. susilaukė sūnaus Roberto, o 1946 m. – dukrelės Nijolės. 1944 m. artėjant frontui iš rytų šeima bandė pasitraukti į Vakarus, tačiau Jadvygai su mažu kūdikiu ant rankų nusprendus neišvykti, Žaliaduonių šeima persikėlė gyventi į Paringį.
V. Bielinis prisiminė V. Žaliaduonio-Roko partizaninę veiklą, kuri prasidėjo 1944 m. rugpjūčio mėnesį kartu su žmonos broliais Kazimieru ir Klemensu Basiais išėjus į mišką. Tuo pačiu metu Labanoro girioje formavosi Tigro rinktinė, kurioje metų pabaigoje buvo apie 450 vyrų, 6 dideli bunkeriai, turėjo 25 arklius, avalynės, aprangos ir ginklų taisymo dirbuves, pirtį. 1945 m. vasario 4 d. į Labanoro girią atvyko V. Žaliaduonis su savo būriu. Tuo metu į rinktinės vadus pretendavo du kovotojai, turintys paskyrimo raštus, tai – Leonas Basys-Švyturys ir Vladas Vaitkevičius-Gaidukas. Tas neapibrėžtumas sukėlė ginčus, bet buvo greitai išspręstas vienam kovotojui pasiūlius kompromisinį variantą – vadu paskirti vienintelį karininką, leitenantą Roką. Tačiau rinktinei jis vadovavo tik 20 dienų, nes atvykus iš Vilniaus kapitonui Benediktui Kaletkai-Seniui savo iniciatyva perdavė vadovavimą rinktinei aukštesnį karinį laipsnį turinčiam karininkui. V. Žaliaduonis-Rokas buvo paskirtas kuopos vadu.
Antrą kartą Tigro rinktinės vadu Rokas paskiriamas 1946 m. spalio 1 d., tačiau paskyrimo raštas dėl įvairių priežasčių jo nepasiekė iki 1948 m. rugsėjo pradžios. Roko vadovavimo rinktinei metu iki jo žūties 1952 m. kovo 27 d. pagerėjo partizanų drausmė ir jų santykiai su vietos gyventojais. “Tačiau aukščiausiu vado įvertinimu reikėtų laikyti tai, kad jį pripažino ir gerbė krašto partizanai ir vietos gyventojai.
Būdamas reiklus ir griežtas, jis buvo teisingas ir labai rūpinosi tiek partizanų, tiek gyventojų saugumu, nors suvaldyti mažomis grupėmis išsiskirsčiusius partizanus buvo nepaprastai sunku. Geras konspiratorius, visada pasitempęs, nedaug kalbantis ir konkretus, svajingos veido išraiškos idealistas – tokį jį prisimena senosios kartos Ignalinos ir Švenčionių rajonų gyventojai”, – rašoma V. Bielinio parengtame lankstuke “Vincas Žaliaduonis-Rokas”.
Baigdamas kalbą V. Bielinis apibendrino partizaninio pasipriešinimo reikšmę:
“1. Jau visi pripažįsta, kad partizaninis judėjimas vis dėlto atpirko 1940 m. besąlygišką ir gėdingą kapituliaciją. Ir kas paneigė mitą apie laisvanorišką Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. 2. Pasipriešinimas sustiprino tautos dvasią ir laisvės troškimą bei istorinę atmintį. 3. Sovietų Sąjunga buvo priversta skaitytis su Lietuva”.
Nepriklausoma Lietuva neužmiršo savo garbingo sūnaus
Apie istorinės atminties išsaugojimą ir puoselėjimą kalbėjęs buvęs politinis kalinys Albinas Cibulskas pabrėžė, kad iškiliausio partizanų vado V. Žaliaduonio-Roko įamžinimo pradžia galima laikyti 1997 m., kai Švenčionių rajono sąjūdiečių iniciatyva jo žūties vietoje Bujutiškės kaime (Ignalinos rajonas) buvo pastatytas kryžius. A. Cibulskas pasidžiaugė, kad Švenčionijos klubui tvarkant žūties vietą visokeriopą pagalbą teikė Švenčionių seniūnijos seniūnas Tadas Bečelis, ūkininkas iš Pašaminės kaimo Izidorius Balčiūnas, tautodailininkas Algis Matulionis, Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas ir kiti.
A. Cibulskas taip pat priminė renginio dalyviams apie 1999 m. Adutiškio girioje kelio tiesimo metu rastą bidoną, prikimštą dokumentų. Tai buvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės archyvas. Šie dokumentai 2003 m. buvo patalpinti į knygą “Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė 1945-1950 m.” (vyr. redaktorius Kęstutis Remeika).
“Nepriklausoma Lietuva neužmiršo savo garbingo sūnaus. 1999 m. Vincas Žaliaduonis (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Lazdijuose prie Motiejaus Gustaičio gimnazijos, kurioje mokėsi būsimasis partizanų vadas, pritvirtinta memorialinė lenta”, – kalbėjo A. Cibulskas.
Vilniaus molėtiškių bendrijos pirmininkas Vilius Maslauskas įteikė Švenčionijos klubo pirmininkei G. Banevičienei bei V. Žaliaduonio-Roko dukrai N. Miškinienei Janinos Šyvokienės knygą “Gyvenimą paaukojęs Tėvynei. Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai”.
N. Miškinienė savo ir brolio Roberto vardu nuoširdžiai padėkojo už gražų renginį. “O skaudžiausia tai, kad iki šiol neturime kapelio ir nežinome kur yra palaikai. Tik žinome žuvimo vietą, kurią laikome vos ne kapeliu”, – sakė partizanų vado dukra.
