Bus paminėtas laisvės kovotojo monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas

Birželio 12 d. 18 val. Vilniaus miesto rotušėje bus iškilmingai pagerbtas ginkluoto pokario pasipriešinimo dalyvio, 22 metus Sibiro lageriuose praleidusio politinio kalinio, Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nario, vieno „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų, Lietuvos nepriklausomybę atkūrusios Aukščiausiosios tarybos nario monsinjoro Alfonso Svarinsko šviesus atminimas. Kartu bus pagerbti ir visi už Lietuvos laisvę kovoję pokario pasipriešinimo dalyviai.

Renginyje dalyvaus ir pasisakys ilgametis A. Svarinsko bendražygis antisovietinėje veikloje, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, VU profesorius Vytautas Radžvilas, politologas dr. Vincentas Vobolevičius ir mokytoja Marija Baltuškaitė. Renginį ves politologijos absolventas, klierikas Linas Braukyla.

Minėjimo dalyviai pirmą kartą išgirs Lietuvos Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorijos „Himnas Meilei“, skirtos mons. A. Svarinsko atminimui, dalį. Atlikėjai: choras „Brevis“ (dirigentas Gintautas Venislovas), instrumentinė grupė (Daumantas Slipkus, Vytautas Mikeliūnas, Tomas Kulikauskas, Vytis Nivinskas), aktoriai Virgilijus Kubilius ir Valentinas Krulikovskis.

„Alfonsas Svarinskas yra, ko gero, ryškiausia taikios pokario antisovietinės rezistencijos figūra, dėl savo nekonformistinės laikysenos, Dievo žinios skelbimo ir atviros nužmoginančių ideologijų kritikos buvęs sopuliu tiek okupacinei valdžiai, tiek ir posovietinei nomenklatūrai, toliau skleidusiai marksistines vertybes po naujais lozungais. Nenuostabu, tačiau vis tiek neteisinga, kad šis autentiška laisve spinduliavęs žmogus iki šiol nesulaukia deramo valstybės ir tautos, kuriai paaukojo gyvenimą, dėmesio. Kartojasi taisyklė, jog didvyriams įvertinti prireikia laiko. Šiuo ir ankstesniais monsinjoro Svarinsko atminimo renginiais siekiame taisyti šią klaidą, primindami apie monsinjoro darbus ir idealus visiems, subrendusiems šią žinią išgirsti. Laisvės kovotojų atminimas neabejotinai yra ir turi būti vienu mūsų kol kas trapaus valstybingumo ramsčių,” – teigė vienas renginio rengėjų, Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ narys, politologas Vytautas Sinica.

20 val. Gailestingumo šventovėje bus aukojamos šv. Mišios už mons. A. Svarinską (pamokslą pasakys kun. Kęstutis Brilius).

Rengėjai: Jaunimo sambūris „Pro Patria“, žurnalo „Ateitis“ redakcija, Laisvos visuomenės institutas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga.

***

A. Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnuose, Deltuvos valsčiuje, Ukmergės apskrityje. 1932–1936 m. mokėsi Vidiškių pradžios mokykloje, 1936–1942 m. Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje. 1942–1946 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.

A. Svarinskas į pogrindinę veiklą įsitraukė dar mokydamasis gimnazijoje. 1946 metais prasidėjus persekiojimui jis paliko nebaigtas studijas kunigų seminarijoje ir išėjo pas partizanus. Buvo Ukmergės apylinkėse veikusios pogrindinės Šarūno partizanų grupės ryšininkas, pasirinkęs Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanus vaistais, spauda ir dokumentais. 1946 m. gruodžio 21 d. A. Svarinskas buvo suimtas ir tris mėnesius tardytas bei žiauriai kankintas. Už antisovietinę veiklą jį tuomet nuteisę kalėti 10 metų darbo pataisos lageriuose. Tik 1956 m. jis grįžo į Lietuvą.

1958 m. A. Svarinskas vėl buvo suimtas ir nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. 1958–1964 m. kalėjo Mordovijos lageriuose. 1961 m. už akių jį dar nuteisė ir LSSR Aukščiausiasis teismas, pripažinęs A. Svarinską ypač pavojingu recidyvistu. A Svarinskas buvo perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą.

1964 m. balandžio 9 d. išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą, tik po 20 mėnesių vėl gavo leidimą dirbti kunigu, nuolat buvo saugumo sekamas. 1965–1971 m. buvo Miroslavo Švč. Trejybės parapijos vikaras ir Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos vikaras. 1971–1976 m. dirbo Igliaukos Šv. Kazimiero parapijos klebonu, kartu aptarnavo ir Patilčių Šv. Petro Išvadavimo parapiją. Nuo 1972 m. bendradarbiavo pogrindiniame leidinyje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. 1976–1983 m. Viduklės Šv. Kryžiaus parapijos klebonas. Kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises, rengė tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes, ugdė jaunimą.

1978 m. lapkričio 13 d. kartu su kitais kunigais disidentais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus. 1983 m. sausio 26 d. Viduklėje buvo suimtas trečią kartą. 1983 m. gegužės 6 d. nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983–1988 m. kalėjo Čiusavovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežtojo režimo lageriuose.

1988 m. Maskvoje lankęsis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paprašė SSRS vadovo Michailą Gorbačiovą išlaisvinti A. Svarinską. 1988 m. liepos 11 d. A. Svarinskas buvo paleistas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. – ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. 1988–1990 m. lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas, net 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę grįžo į Lietuvą.

1990–1991 m. buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris. 1991–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas. 1991–1995 m. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, pirmasis šias pareigas Lietuvoje ėjęs dvasininkas. Atsargos pulkininkas. 1997–1998 m. Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios rektorius bei Kauno Prisikėlimo bažnyčios kunigas talkininkas. 1998–2000 m. Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas. Nuo 2000 m. kovo 30 d. Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas.

1989 m. A. Svarinskui buvo suteiktas garbingas Italijos Leko miesto garbės piliečio vardas. 1998 m. jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio ordinu, 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2001 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2009 m. A. Svarinskui buvo suteiktas Raseinių garbės piliečio vardas.

Politologas Marius Kundrotas taip apibubino A. Svarinsko pažiūras: „Būdamas tvirtas tradicinis katalikas, Monsinjoras pasižymėjo savotišku pažiūrų platumu. Kuriantis Piliečių sąšaukai už dorą ir tautą, aktyviai įsijungė į jos veiksmus, nors joje vyravo protestantai, būta ir laisvamanių, ir pagonių tikėjimo šalininkų. Visada tvirtai laikėsi savo pozicijos, bet gerbė kitų pozicijų žmones, jei tik jie siekė gėrio ir tiesos, kad ir kitomis formomis. Mėgdavo pabrėžti: man tas pats, kas daro gerą darbą. Niekada nesitaikstė su neteisybe, visada gynė Tėvynę ir skriaudžiamą žmogų. Jį matėme tiek Garliavos dramos sūkuriuose, tiek Tautos ir Žemės referendumo gynėjų gretose. Dėl to nebijojo išsiskirti net su didžiausiu savo autoritetu Vytautu Landsbergiu, kurį kitais atvejais rėmė“.