Žvakės Perkūnui

Vasario 4 d. Aukštadvario regioniniame parke (ARP) vyko Perkūno dienos (Gramnyčių) minėjimas ir pažintinis žvakių liejimo užsiėmimas. Renginį surengė  ARP vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė, ARP darbuotoja Angelė Taraškevičienė, Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė.

Renginį vedė ARP vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė ir Trakų Romuvos atstovas – vaidila Vidmantas Velička. Prisiminta tradicinė Gramnyčių – pirmosios Perkūno dienos – šventė. Pokrikštiniu laikotarpiu, tai yra po Trijų Karalių šventės, buvo liejamos žvakės, kurios vasario 2 d., per tikrąsias Gramnyčias, šventinamos bažnyčiose. Apskritai žvakių liejimo tradicija ir pačios žvakės turi ir archajišką baltišką, ir krikščionišką simbolinę, apeigines prasmes.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė istorikė iš Marcinkonių Virginija Pugačiauskienė ir Rita Balsevičiūtė iš Aukštadvario prisiminė jau primirštą seną graudulinių žvakių liejimo tradiciją, ieškojo pateikėjų, istorinių šaltinių, surinko ir aprašė pačius seniausius tokios paskirties žvakių pavyzdžius. Teko gilintis ir su senoliais aiškintis šių žvakių panaudojimo prasmę ir jų gamybos papročius. Virginija parodė įvairių tipų žvakes, kurias pati nuliejo, taip pat ji, remdamasi istoriniais šaltiniais, pagamino ypatingas keturkampes žvakes (sukas). Tokių ypač sudėtingų žvakių gamyba reikalauja patyrimo bei meistriškumo. Reikia pabrėžti, kad šios senoviškiausios Gramnyčių (graudulinės) žvakės, Ritos ir Virginijos pastangomis atkurtos, buvo pirmą kartą ir parodytos šiame renginyje.

O žvakių liejimo būdą parodė Audrius Kasperavičius iš Trakų. Jis dalyvavo su šeima, dviem vaikais ir žmona Alma. Pasirodo, kad žvakių liejimas – ilgas, ypatingos kantrybės reikalaujantis darbas, trunkantis apie 3 valandas. Visi renginio dalyviai – nuo vaikučių iki senolių – turėjo galimybę dalyvauti žvakių liejimo vyksme, nuo virvelių („knatų“) žvakėms gaminimo, vaško kaitinimo iki paties žvakių liejimo, „auginimo“, sukantis ratui.  

Beje, reikia paminėti, kad žvakėms lieti būtinas tikras bičių vaškas, kurio parūpino Rita Balsevičiūtė, bites auginanti Bronislava Vasiliauskienė iš Elektrėnų ir Audrius Kasperavičius.

Apie šventės prasmę kalbėjo ir vaidila, lietuvių etninės kultūros tyrinėtojas Vaclovas Mikailionis. Pasirodo, kad Perkūno diena, arba Gramnyčių šventė, per kurią yra liejamos, šventinamos žvakės, susijusi su Perkūnu, ir etimologiškai yra susijusi ne su „grabu“, bet su žodžiu „griaudėti, griausti“.

O pasak vaidilos Jono Vaiškūno, išties šios dienos pavadinimas yra kildintinas iš gudiško žodžio „gromnica“, pažodžiui tai būtų – „perkūninė“. Pasak J. Vaiškūno, „Tikima, kad graudulinės žvakės gali apsaugoti namus nuo žaibų, laukus nuo ledų, o žmogų nuo perkūnijos ir ligų. Graudulinę žvakę uždegdavo ir statydavo ant lango, užslinkus audros debesims ir pradėjus griaudėti Perkūnui.“

Per renginį koncertavo etnografinis ansamblis „Lėda“, vadovaujamas ARP kultūrologės Ritos Balsevičiūtės. „Lėda“ atliko dainas, skirtas deivėms Gabijai, Laimai, taip pat karines istorines dainas. Dainavo ir baltiškais tautiniais drabužiais pasipuošusios viešnios iš Elektrėnų, tarp jų – Ona Šakienė, ji papasakojo ir legendą apie savo gimtinę (Perkūnkiemio kaimą).

Audrius Kasperavičius atliko iš latvių kalbos verstą dainą, skirtą Perkūnui. Pasak A. Kasperavičiaus, latvių folklore yra išlikusių kur kas daugiau dainų, kuriose garbinamas Perkūnas ir kiti baltų dievai.

O Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė, kilusi iš Gruožninkų k., Trakų r., supažindino su dzūkiškais orų spėjimo papročiais per Gramnyčių šventę. Kaip Ramunei pasakojo Ramutė Mackevičienė iš Čižiūno kaimo: „Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą būsiančios vešlios pievos ir daug gero šieno. Šiemet to tikėtis neverta…; Jei Grabnyčios giedros, tai vasarą bus  dideli griausmai (dzūkai sako: velei vilkų an kiemo regėc, nei saulį grabnyčių dzienų), o jei pusto, tai pašarą pavasarį iš kluonų išpustys. Jei Gramnyčios išpuola šeštadienį, negalima tais metais šeštadienį sodint bulvių, nes kirmėlės jas sugrauš.“

Galiausiai, baigiantis renginiui, visi renginio dalyviai gavo po pagamintą žvakelę. Užsidegę žvakeles, visi kartu su ansambliu „Lėda“ sugiedojo laiminimo giesmę („Eik Laimele, laimingo“).

Renginyje dalyvavo apie 60 žmonių, vos tilpusių į Aukštadvario regioninio parko salę, nuo vaikučių iki senolių, iš Aukštadvario, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Trakų, Trakų r. Škilietų kaimo, taip pat Elektrėnų, Trakų Vokės, Merkinės, Marcinkonių, Alytaus, Prienų r. Vyšniūnių, Antaveršio kaimų. 

Dalyvavo ir Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Turizmo ir informacijos skyriaus vyr. specialistė Laima Saviščevienė iš Merkinės. Ji yra tautodailininkė, gaminanti sodus, liejanti žvakes, kurianti kitus rankdarbius. Ji pasakojo apie žvakių liejimo amatą, pačios ugnies prasmę kaimo žmogaus dvasiniame gyvenime. Kaip ir daugelį kitų amatų žvakių liejimą vaikai perimdavo iš savo tėvų. L. Saviščevienė visus ragino nepamiršti savo protėvių paliktų dvasinių turtų, juos perimti ir toliau puoselėti. Švytintys vaikų veidai mums tik parodo, kad šiuos darbus privalome rodyti jaunimui.

Šventėje dalyvavo ir  Eugenijus Martinkus, Vilniaus Šventaragio romuvos vaidila. Ona Vilčiauskienė iš Vyšniūnų, muzikologė, buvusi muzikos mokytoja, pristatė savo gaminamus muiliukus. Dalyvavo ir Užuguosčio bendruomenės pavaduotoja Rasa Žvirblienė, taip pat Vilma Breikštienė iš Antaveršio kaimo, kuri visus renginio dalyvius vaišino savo kepta duonele.

Į šį renginį atvyko ir akademinės bendruomenės atstovai, tarp jų – aukštadvarietė VGTU dėstytoja, filosofijos mokslų daktarė Laima Monginaitė, taip pat biologijos mokslų daktaras Šarūnas Ašmantas, pasakojęs apie nepakartojamą šių kraštų gamtą.

Šventėje dalyvavo ARP bičiulis, papročių puoselėtojas ir patriotas Laurynas Baltrūnas su savo nuostabia šeima: žmona Daiva ir keturiais vaikais: Rugile, Smilte, Ąžuolu ir Viesulu…

Visi šventės dalyviai vaišinosi suneštiniais užkandžiais. Ypač buvo gardūs Bronislavos Vasiliauskienės, buvusios Elektrėnų sveikuolių pirmininkės, sveikuoliški užkandžiai.

Svarbu paminėti, kad šventės talkininkams – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos darbuotojoms bei Trakų krašto romuviečiams  – R. Balsevičiūtė padovanojo žolelių arbatos „Škilietų raganos čėbrų“ bei kvietė visus toliau bendradarbiauti kaip vienos šeimos narius. Renginio dalyviai, nuo vaikučių iki senolių, buvo labai patenkinti su senaisiais liaudies amatais ir apskritai baltų kultūra supažindinusiu renginiu, ir dėkojo jo rengėjams.