Kovo 22 d. aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas apdovanojo Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio atrankos konkurso nugalėtojus. Konkursas parodė, pasak ministro, kad regionuose daroma labai daug gražių darbų, tik dar per mažai jie garsinami. Vietos bendruomenių iniciatyvos ir pastangos kartais svarbesnės nei ES parama, nes pasiekiama įspūdingų rezultatų.
Šį konkursą organizavo Aplinkos ministerija, bendradarbiaudama su Etninės kultūros globos taryba (EKGT). Juo siekta išrinkti vietoves, geriausiai atspindinčias Lietuvos etnografinių regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos), Mažosios Lietuvos, Suvalkijos (Sūduvos) ir Žemaitijos – prigimtinę savastį.
Konkursui buvo pateiktos 33 paraiškos – vietos bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, muziejų, savivaldybių administracijų, valstybinių parkų direkcijų. Vertinimo komisijai, kaip sakė jos pirmininkas, Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, buvo nelengva išrinkti laureatus, nes konkurse dalyvavusios teritorijos labai skyrėsi ir dydžiu, ir sutvarkymo lygiu. Vienos nuo seno žinomos kaip gamtinio kraštovaizdžio etalonai (Ladakalnio, Šatrijos, Rambyno apylinkės), kitos – kelis dešimtmečius kurti „gyvojo kaimo“ muziejai, trečios – tai nauji vietos bendruomenių inicijuoti projektai savo autentiškai gyvenamajai aplinkai išsaugoti.
Daugiausia paraiškų pateikė aukštaičiai ir žemaičiai, todėl iš šių regionų buvo atrinkta net po keturias išskirtines teritorijas. Nors regioninės autentikos bene daugiausia yra išlaikę dzūkai, jie pateikė tik tris paraiškas. Komisija, pasitelkusi žinomus šalies kultūros ir kraštovaizdžio specialistus, iš regionuose atrinktų laureatų išskyrė geriausius.
Geriausiai etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio etalonais pripažinti:
Aukštaitijoje: Ladakalnio-Ginučių gamtinis-archeologinis kompleksas Ignalinos krašte, Kleboniškių gatvinis kaimas ir apylinkės Radviliškio rajone, istorinė Sosių ir Liaudos žemė Kėdainių rajone ir Niūronių gatvinis kaimas bei apylinkės Anykščių rajone.
Žemaitijoje: Bukantės dvaro ir apylinkių teritorija (Plungės r., Žemaitės memorialinis muziejus), Platelių miestelis ir jo apylinkės, Šatrijos kraštovaizdžio draustinis ir apylinkės, Veliuonos miestelis.
Dzūkijoje: Dieveniškių regioniniame parke esančios Poškonių ir Rimašių etnografinių kaimų – Bėčionių piliakalnio apylinkės ir prie Neries įsikūręs unikalus gatvinis Grabijolų kaimas.
Suvalkijoje, pasak Vidmanto Bezaro, komisijos narius pakerėjo Plokščių miestelis (Šakių r.), įsikūręs Sūduvos lygumų ir Nemuno šlaito sandūroje, – atsiveriančiais vaizdais, senais želdiniais, upės-gatvės aplinka, originaliais želdiniais ir kt. Zyplių dvaro sodyba ir Gelgaudiškio dvaras bei miestelio aplinka atspindi žmogaus pertvarkyto kultūrinio kraštovaizdžio etalonus.
Mažosios Lietuvos regione sunku pranokti Rambyno Bitėnų apylinkių grožį, kultūros vertybes, šimtametes tradicijas. Tačiau komisijos nariai ne mažiau buvo sužavėti ir Klaipėdos rajono Agluonėnų seniūnijos ir bendruomenės darbais saugant, atkuriant ir kuriant naujas šio regiono kraštovaizdžio vertybes. Viešvilės bendruomenės centras „Skalvija“ parodė, kaip reikia saugoti urbanizuotas teritorijas, mylėti savo miestelį, ieškoti jo savitumo formų.
