V. Vasiliauskas. „Soldafonų  potiomkino“ kaimai

Iš karto atsiprašau Lietuvos kariuomenės, jos karininkų ir kareivių, savanorių ir šaulių – visus be išimties Tėvynės gynėjus nuoširdžiai gerbiu. Rusicizmą „soldafonas“ (jo neatstoja ir nepakeičia koks nors lietuviškas „kareiva“) taikau tiems kariauninkams, kurie niekad nelaikė ir neketina laikyti rankose ginklo, savo karus pradeda ir laimi tribūnose, žiniasklaidoje arba dar saugesnėje užuovėjoje – Graikijos saloje. Soldafonais vadinami nemąstantys kietakakčiai, nebūtinai uniformuoti, aklai vykdantys kvailiausius įsakymus, instrukcijas ir  reikalaujantys, kad ir kiti gyventų pagal jų komandas.

Viena tokių komandų nuaidėjo prieš praėjusias Kalėdas iš S. Daukanto aikštės – Valstybės gynimo taryba nutarė, kad šiais metais  Kapčiamiestyje bus rengiamas poligonas. Ir nei valdančiajai partijai ir jos daugumai Seime, nei Vyriausybei nekilo nė mažiausio klausimo ar abejonės, kokiais sumetimais pasirinkta ši vieta. Juk Lietuvoje, tame pačiame Lazdijų rajone, prie Suvalkų koridoriaus, kiek širdis geidžia plynų dirvonų, niekam nereikalingų dykrų, – tai kodėl prezidento Gitano Nausėdos pirštu durta į Kapčiamiestį? Bet tikri soldafonai komandas vykdo be klausinėjimų.

Ir tik erzinantis  laiko gaišinimas tas dzūkų lalesys ir skundai  dėl išvarymo iš gimtųjų namų, apeliacijos į nacionalinę ir Europos teisę – Kapčiamiesčio miškų masyvas įeina į Europos vieningą saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“, čionai pagal 1992 m. Europos Tarybos Buveinių direktyvą, įpareigojančią Tarybos nares saugoti natūralią gamtos fauną ir florą, biologinę įvairovę, įsteigti  net penki draustiniai. Bet saugomas teritorijas ir draustinius su visa biologine įvairove Lietuvos valdžia pervažiuos net ne buldozeriu, o tanku.

Šio tanko nesustabdys net ir tai,  kad šie miškai, besitraukiantys nuo Leipalingio – per Veisiejus, Kapčiamiestį – iki Augustavo, turi ne tik neįkainuojamą gamtinę – ekologinę, rekreacinę, bet ir istorinę ir net sakralinę vertę. Anksčiau šie miškai buvo vadinami Skomanto – legendinio jotvingių (sūduvių) kunigaikčio – giria.

Tad neteisybė, kad problemos nebeliktų, jeigu valstybė sąžiningai atsiskaitytų su tenykščių vienkiemių ir miškų savininkais. Bet tai bendras Tautos turtas  užmirštas neoliberalizmo laikais žodis), kurį ji paveldėjo iš protėvių, iš amžių glūdumos ir kurį privalo palikti  savo ainiams, ateinančioms kartoms. Kas su jomis atsiskaitys?

Bet tokie klausimai – kaip žirniai į sieną. Negana to, jie sukelia nepaaiškinamą įniršį. Antai  Seime  šį antradienį svarstant – skubos tvarka! – Kapčiamiesčio poligono įstatymo projektą, neišgirdome argumentų, kaip jis sustiprins mūsų ir Suvalkų koridoriaus saugumą. Valdantieji, o ypač opozicijos atstovai kalbėjo ne apie poligoną, o apie tuos atskalūnus, kurie išdrįso balsuoti prieš projektą arba susilaikė, pliekė šiuos nenaudėlius išsijuosę.

Iki šiol nepaneigta nesyk viešai išsakyta Kovo 11-osios Akto signataro, pirmojo Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus nuomonė, kad Kapčiamiesčio poligonas – viso labo komercinis objektas,  kuris nėmaž nesustiprins mūsų gynybos pajėgumų. Toks dar vienas Potiomkino kaimas. Bet gal ir milžiniška  pinigų plovykla?

Aure, ir valdantieji, ir opozicija, suglaudę ausis, tyli, kai Lietuvos žiniasklaida paskelbė, kad į Rudininkų poligono statybos rangovų konkursą buvo pakviesta ir jį laimėjo  „Merko statyba“, priklausanti Estijos didžiausiam statybos koncernui „AS Merko Ehitus“, kuris su savininku Tomu Annusu nuteistas korupcijos ir kyšininkavimo byloje? Kodėl akis užmerkusi buvo STT, kaip leidimą dirbti su slapta informacija išdavė VSD? „Merko statyba“ , pakeitusi pavadinimą ir skilusi į dvi dalis, ir toliau ganosi šiose milijardų vertės ganyklose. Turbūt dėsninga, kad  iš Rudininkų poligono jau pasiekė žinios apie pradėtą pirmąjį ikiteisminį tyrimą. Laukite tęsinio.

Prezidentui G. Nausėdai primetus tuos 5,38 proc. nuo BVP krašto gynybai, mūsų politinę klasę tarytum ištiko soldafoniškas mąstymo paralyžius. Ar karinė psichozė. Lietuva didžiuojasi tais rekordiniais procentais, tarsi jie savaime ją apsaugos nuo V. Putino. Ir nenori nė girdėti to paties A.Butkevičiaus zyzimo, kad  toli gražu ne tie gynybos finansavimo prioritetai: poligonų betonas ir tankai galėtų palaukti, kai ant galvų krenta balionai ir dronai. Negi mus pažadins tik raketos?

Kai valstybė skriaudžia policininkus, ugniagesius ir kitus jai ištikimai tarnaujančius pareigūnus, nepakankamai finansuojamas dūsta švietimas, per visas siūles braška sveikatos apsauga, o Lietuvos keliais jau galime rengti Dakaro lenktynes, toks karingas barzdotas nykštukas, kaip nulietas soldafonas, savo pavarde darantis gėdą šlovingam Kauno miestui, nebeišmano, kur dėti milijardus.

Todėl praėjusį pirmadienį, balandžio 13-tą, į Krašto apsaugos ministeriją (KAM) suvažiavo merai tų savivaldybių, kuriose įrengti poligonai. KAM  savo nuožiūra išdalino savivaldybėms daugiau nei 11 mln. eurų infrastruktūrų plėtrai. Kas šių milijonų panaudojimą kontroliuos, kam savivaldybės už juos atsiskaitys? Ar toks ministerijos ir merų  iškilmingai pasirašytas susitarimas teisėtas?

Iki šiol maniau, kad valstybės ir savivaldybių biudžetinius asignavimų projektus ruošia Finansų ministerija, pritaria Vyriausybė ir teikia Seimui, kur dar laukia Biudžeto ir finansų komiteto filtras, iki projektas taps Biudžeto įstatymu. Tokiomis procedūromis paskirstomi ir kontroliuojami valstybės finansai, kad nė vienas biudžeto euras neprašaptų. Bet kam tie formalumai soldafonų valdomoje valstybėje, kuri taip pamėgusi Potiomkino kaimus?

Tik ar šios milijonų ministerijoje dalybos nepatvirtina nuogąstavimų, jog Lietuvą apėmusi poligonų manija gali virsti įteisintu pinigų plovimu?

Prieš pora savaičių Lietuvoje triukšmą sukėlė estų interneto leidinyje anglų k. „The Baltic Sentinel“ išspausdinta buvusio NATO generalinio sekretoriaus Jenso Soltenbergo knygos recenzija. Daug kas išsigando, neva NATO ketino mus parduoti. Bet mane labiau išgąsdino šalimais skelbiamas kitas straipsnis, kuriame estų karo analitikas rašo, kad lietuviai, norėdami apsaugoti Suvalkų koridorių natūralia kliūtimi, ketino sodinti mišką; bet šios idėjos atsisakė, nes medžiai per lėtai auga.

Estų autorius nežinojo, kad lietuviai,  užuot apsaugoję natūralia kliūtimi Suvalkų koridorių, ne tik nesodins naujo miško, bet ir kirs sengirę. Tai kas čia parduoda Lietuvą? Tikrai ne NATO.