Gali skambėti keistai, tačiau nepaisant dvasinio gyvenimo centro, istorijos paminklo ir atminties vietos svarbos, Vilniaus katedros tyrimai XX a. vykdyti nesistemingai, dažniausiai kaip būtina pasirengimo atlikti paveldo vertybės atnaujinimo darbus dalis.
Reikšmingiausi Vilniaus katedros moksliniai tyrimai atlikti architektūros ir dailėtyros srityje (Vladas Drėma, Napalys Kitkauskas, Regimanta Stankevičienė ir kt.).
Fragmentiški istorinės raidos tyrimai atlikti tik kaip Vilniaus Žemutinės pilies topografinių tyrimų (Birutė Rūta Vitkauskienė ir kt.) ar šalia esančių viešųjų erdvių, pvz., Katedros aikštės tyrimų (Feliksas Sliesoriūnas) dalis.
Išsamiau tyrinėti šventovės požemiai ir jų palaidojimai (Napalys Kitkauskas, Vytautas Urbanavičius), koplyčios (Viktoras Petkus), taip pat Vilniaus katedros lobynas (Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas, Birutė Rūta Vitkauskienė ir kt.).
Neabejotina, kad Vilniaus katedros istorija dar slepia daug praeities paslapčių. Nuo pirmosios Lietuvos karaliaus Mindaugo katedros – mūro civilizacijos pradžios Lietuvoje liudininkės – statybos, požemių ar kitų slaptaviečių lokalizavimo, Lietuvos valdovų ir žymių dvasininkų bei garsių didikų palaikų atpažinimo iki atskirų koplyčių istorinės bei meninės raidos atskleidimo.
Vytauto Didžiojo palaidojimo vietos paieškos
Viena didžiausių, Lietuvos visuomenės vaizduotę akimirksniu įaudrinančių temų yra Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) palaidojimo vietos Vilniaus katedroje paieškos bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio palaikų atpažinimas.
Vytautas neabejotinai buvo palaidotas Vilniaus katedroje, valdovo atmintis šventovėje visada buvo gyva. Tačiau tikslių duomenų apie palaidojimo vietą nebebuvo nuo XVII a. vidurio, maskolių „tvano“ laikų.
Įvairios diskusijos dėl Vytauto palaidojimo vietos ir palaikų atradimo vyksta jau bemaž šimtmetį. Jos skambės vis garsiau artėjant 2030-iesiems, kuomet minėsime 600-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines.
Akivaizdu, kad visuomenė turi teisę gauti atsakymą į klausimą: ar įmanoma surasti bene iškiliausio visų laikų Lietuvos valdovo palaidojimo vietą Vilniaus katedroje bei atpažinti Vytauto Didžiojo palaikus?
Istorikai, archeologai, menotyrininkai, medicinos antropologai ir kitų disciplinų mokslininkai privalo nustatyti: visuomenės poreikis atskleisti šią ir kitas istorijos paslaptis yra esmingai susijęs su visuminių tarpdisciplininių Vilniaus katedros tyrimų būtinybe.
Pritaikius naujausius bei naujoviškiausius būdus, neabejotinai atsirastų galimybė sistemiškai pažvelgti ne tik į archeologams ar istorikams rūpimas, bet ir visuomenei svarbias problemas. O tuo pat metu „atrakinti“ įvairias Vilniaus katedros iki šiol saugomas paslaptis.
Nemažiau svarbi užduotis – įtraukti Vilniaus katedros istoriją į Lietuvos visuomenės gyvenimą, sukuriant naują pasakojimą apie šį didingą pastatą. Jo sąsajas – su valstybės ir tautos praeitimi, simbolinę reikšmę bei vertę istorinei atminčiai bei nacionalinei tapatybei.
Sukurta visa pripažintų žinovų komanda
Tokių tarpdisciplininių kompleksinių tyrimų 2026–2030 metų dienotvarkė jau yra sukurta bendromis Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto Istorijos bei Medicinos fakultetų, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, Bažnytinio paveldo muziejaus ir kitų institucijų iškilių ir kompetentingų, nepriekaištingą reputaciją ir tyrimų patirtį turinčių mokslininkų, muziejininkų, švietėjų pastangomis.
Pažymėtina, kad metus trukusiuose pokalbiuose dalyvavo ir Vilniaus arkivyskupijos atstovai. Nemažiau svarbu, kad dialogas vyko ir su Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Švietimo, mokslo ir sporto bei Kultūros ministerijos žinovais, kuruojančiais mokslo, kultūros ir paveldo temas.
Šiose diskusijose sutarta, kad kompleksiniai tarpdisciplininiai Vilniaus katedros tyrimai turėtų aprėpti penkias svarbiausias sritis:
1. Archeologinius tyrimus.
2. Bioarcheologinius ir paleogenetinius identifikacinius tyrimus.
3. Mūro tyrimus.
4. Istorinių šaltinių tyrimus.
5. Meno istorijos tyrimus.
Taip pat sutarta, kad svarbu imtis naujoviškų tyrimų. Jais būtų atliekama iki šiol (ypač XX a.) vykdytų sporadiškų archeologinių, istorinių, meno tyrimų inventorizacija. Taip pat būtina nepamesti iš akių gyvo Vilniaus katedros tvarkybos ir nacionalinės reikšmės paveldo išsaugojimo poreikio.
Brėžiant naujas veiklos gaires išryškėjo Vilniaus katedros tyrimus galinčių vykdyti mokslininkų komandų kontūrai. Pasiektas preliminarus sutarimas, kokios mokslo institucijos gali kuruoti aukščiau įvardytų tyrimų įgyvendinimą. Tuo pat metu daug kalbėta apie tarpinstitucinį bendradarbiavimo poreikį.
Pavyzdžiui, medicinos antropologų, atliksiančių bioarcheologinius ir paleogenetinius indentifikacinius tyrimus, darbo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo jų ir istorikų gebėjimo bendrauti bei bendradarbiauti. Išreikštas pasitikėjimas, kad kompleksinių tyrimų programos kūrimą koordinuojančia ir žinovus buriančia institucija taps Lietuvos istorijos institutas.
Žinoma, buvo preliminariai apskaičiuota, kiek galėtų kainuoti tokie, 2026–2030 metais vyksiantys, dešimčių mokslininkų nuolatinio darbo Vilniaus katedroje, archyvuose, bibliotekose bei laboratorijose pareikalausiantys tyrimai. Taip ir jų rezultatų sklaida nacionalinėje bei tarptautinėje akademinėje bendruomenėje ir – o tai svarbiausia – Lietuvos visuomenėje.
Ar reikalingos lėšos bus rastos? Šis klausimas nėra mokslininkų kompetencija. Svarbu, kad pirmieji žingsniai jau padaryti ir darbai pradėti.
Mes visų pirma esame pasiruošę atsakyti į klausimą, kam šių tyrimų reikia?
Kompleksinių Vilniaus katedros tyrimų įgyvendinimas turi parodyti Lietuvos valstybės siekį ir gebėjimą rengti fundamentalius istorijos tyrimus. Šie tyrimai kuria mūsų supratimą apie praeitį ir stiprinančius mūsų istorinę kultūrą bei savastį.
Tokį interesą Lietuvos valstybė buvo parodžiusi ne kartą. Šiuo atveju gražiu pavyzdžiu, į kurį galėtume susitelkti, yra Lietuvos tūkstantmečio programa.
Vilniaus katedros tyrimai padidintų valstybės bei visuomenės pasiruošimą atremti įvairias grėsmes, kylančias daugybinių saugumo krizių akivaizdoje. Čia galima užduoti gana nejaukiai skambantį klausimą: o kas, jeigu Vilniaus katedrai nutiktų panaši nelaimė kaip Paryžiaus Dievo Motinos katedrai? Ar mes esame pasiruošę tokiems likimo smūgiams?
Vilniaus katedros tyrimų rezultatų sklaida
Vilniaus katedros tyrimų rezultatų sklaida neabejotinai skatintų visuomenės pilietinį patriotizmą ir stiprintų jos atsparumą prieš dezinformacines kampanijas. Jose aktyviai panaudojamas istorijos klastojimo būdas, nuosekliai teigiant, esą „Lietuvos dar viduramžiais pasirinktas integracijos į Vakarus kelias – klaida“.
Taip pat: „Atmesdama pagonybę ir pasirinkdama krikščionybę lietuvių tauta atsižadėjo savosios tapatybės“; „Lietuva per visą savo egzistenciją nieko savito nesugebėjo sukurti“ ir pan.
Taigi apibendrinant galima teigti, jog Vilniaus katedros kompleksinių tyrimų projektas turi ne tik pažintinę, bet ir valstybės bei visuomenės saugumo reikšmę. Todėl šių tyrimų poreikį derėtų laikyti nacionaliniu interesu.
Mėgindamos atliepti šį nacionalinį siekį įvairios institucijos savo galimybių ribose jau vykdo įvairius svarbius tyrimus. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įgyvendina ambicingą Lietuvos kultūros paveldo vertybių skaitmeninimo naudojant 3D technologijas projektą.
Simboliška, kad pirmąja suskaitmeninta šiame projekte vertybe tapo Vilniaus katedra. O šio darbo eigoje gautais rezultatais jau naudojasi Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, ką tik pradėję įgyvendinti seniausių Vilniaus katedros mūrų tyrimų projektą.
Šis projektas leis ne tik geriau suprasti seniausios mūro architektūros Lietuvoje istoriją, bet ir padės priartėti prie atsakymo į klausimą, kuriose seniausios mūsų šalies bažnyčios sienose egzistuoja anomalijos, galimai vis dar saugančios istorijos paslapčių.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto Medicinos fakultete – Žmogaus bioarcheologijos ir paleogenetikos centre – dirbantys mokslininkai imasi didžiausiame Ukrainos stačiatikių vienuolyne – Kijevo Pečorų Lauroje – surastų, tikėtina, kunigaikščių Olelkaičių, giminystės ryšiais susijusių su Gediminaičiais, palaikų tyrimų.
Taip profesoriaus Rimanto Jankausko vadovaujami mokslininkai kuria prielaidas Vilniaus katedroje, tikėtina, archeologų ateityje surasimų palaikų DNR tyrimams ir šių DNR atsargiam ir atsakingam palyginimui.
Galimas dalykas, kad aukščiau pristatyti ambicingi tarpdisciplininių ir kompleksinių tyrimų planai bei dabar vykstantys moksliniai tyrimai daugeliui Lietuvos istorija besidominčių žmonių atrodys kaip nesuprantamas, klampus ir todėl nervinantis baltas triukšmas – „čia tiek daug sudėtingų žodžių ir tiek mažai aiškumo!“. Tokia reakcija, deja, nuspėjama.
Sudėtingos mokslinės problemos įprastai sprendžiamos tylių ir kruopščių, kvalifikuotų ir kompetentingų mokslininkų, susitelkusių į tyrinėtojų grupes bei konsorciumus, kurie kartais dirba daug metų. Jie lėtai, tačiau nenumaldomai artėja prie sudėtingų problemų sprendimų ir argumentuotų atsakymų į visuomenę jaudinančius klausimus.
Būtent tokiems tyliems pasišventėliams dažniausiai pavyksta atverti praeities paslaptis dabarčiai.
Vilniaus katedros reikšmė Lietuvos istorijoje
Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (toliau – Vilniaus katedra) yra ne tik reikšmingiausias mūsų valstybės klasicizmo architektūros paminklas, bet ir didelės Lietuvos visuomenės dalies religinio gyvenimo centras.
Ji nuo pat Lietuvos krikšto iki XX a. vidurio be pertraukos atliko svarbiausios Lietuvos katalikų šventovės vaidmenį, kurį tęsia ir šiandien. Katedroje ilgus šimtmečius buvo 1387 m. įkurtos Vilniaus vyskupijos centras. O nuo 1925 m. – arkivyskupijos centras.
Čia 1397 m. buvo įkurta pirmoji parapinė mokykla Lietuvoje, čia vyko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pakėlimo iškilmės, čia buvo valdovų, didikų, Bažnyčios hierarchų nekropolis, čia saugomos Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero relikvijos.
Nors XVII a. viduryje šventovė maskolių buvo smarkiai nuniokota. Ji iki šiol išsaugojo Gotikos, Renesanso ir Baroko epochų paveldo esminius ženklus.
XVIII a. antrojoje pusėje Vilniaus katedrą atnaujino vienas žymiausių Apšvietos epochos lietuvių architektų – Laurynas Gucevičius. XIX a. nelaisvės metais Vilniaus katedra buvo istorinės atminties saugotoja.
Antireliginės politikos ženklai
Vilniaus katedroje įsispaudė ir sovietinės valdžios XX a. viduryje vykdytos antireliginės politikos ženklai – 1949 m. sovietų valdžios ji uždaryta, o 1953 m. perduota Dailės muziejui.
Atgimimo laikais, 1988 m. šventovę grąžinus tikintiesiems, ji tapo ryškiu dvasinio išsilaisvinimo simboliu. 1993 m. čia savo apaštalinę kelionę Lietuvoje pradėjo popiežius Jonas Paulius II, paskelbtas šventuoju. Tad Vilniaus katedros istorijoje atsispindi ir persipina svarbiausi tikėjimo ženklai, Vilniaus ir visos Lietuvos istorijos įvykiai, sąsajos su Europos raida.
Tokia įvykių sampyna paverčia Vilniaus katedros pastatą viena svarbiausių atminties vietų Lietuvos visuomenei. Žvelgdami į šį statinį arba vaikščiodami po šventovės vidų, apžiūrinėdami didikų funduotas koplyčias, gėrėdamiesi tapybos, skulptūros, auksakalystės šedevrais, skaitydami užrašus ant įvairių memorialinių lentų, mes nejučiomis leidžiamės į pamatinio klausimo – „Kaip mes tapome tuo, kuo esame šiandien“? – svarstymus.
Vilniaus katedra yra bene geriausias atskaitos taškas kelionei į mūsų būtovės slėpinius. Jeigu kada nors norėsite svečiui iš užsienio, pirmą kartą besilankančiam Vilniuje, parodyti, kur yra Lietuvos istorijos gravitacijos centras, nedvejodami veskite jį link Katedros ir pasakokite apie pirmojo bei vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo sukurtą valstybę.
Taip pat apie šios valstybės krikštą ir su juo prasidėjusį Lietuvos europėjimo kelią, laisvę mylinčių žmonių miestą Vilnių ir jo amžiną priešininkę – despotų valdomą Maskvą.
Apie katedroje vainikuotų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kalavijais perskeltą senovės rytų slavų pasaulį ir Gediminaičių bei Jogailaičių kurtą „aksominės imperijos“ projektą, senosios Lietuvos valstybės pasiektą civilizacinę brandą ir šios valstybės saulėlydį.
Apie tris sukilimus bei ilgą XIX-ąjį amžių lietuvių tautai mėginant save tarsi surasti iš naujo ir subrandinti naują tapatybę. Taip pat – dramatiškų išgyvenimų kupiną XX šimtmetį, kurio pabaiga sutapo su Nepriklausomybės atgavimu.
Beveik viską, ko reikėtų iliustruoti šiam pasakojimui apie lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istoriją, Jūs rasite Katedroje arba žvilgsniais bei žingsniais išmatuojamoje Vilniaus senamiesčio erdvėje, atsiveriančioje šalia šio monumentalaus klasicistinio architektūros paminklo.
Autorius yra Lietuvos istorijos instituto direktorius
Keista, kad Kęstučio genų ieškos pas Algirdaitį Ukrainoje. Nenori ne kaikas kryptingų tyrimų, tiesiog apsimeta , kad nežino kur palaidoti Kęstučio vaikai. Vytauto broliai Butautas ir Survila yra palaidori Prahoje šv. Tomo bažnyčioje. Kripta neliesta. Genocido centras apie tai turi informaciją, jau beveik metai laiko. Tačiau visuomenė neinformuojama, ar atliekami/neatliekami kryptingi tyrimai. Be to Rokiškyje palaidoti kunigaikščiai Krošinskiai neabejotinai yra Vaidoto palikuoniai, tai yra Kęstučio palikuoniai. Tiesa tai vėlesnės kartos. Atliekant tyrimus Algirdaičių, galima ir Švitrigailą paversti Vytautu. Esama ir daugiau pastabų.
Tikrai keistu keliu ieškoma genetinio ryšio įrodymų. Tokiu keliu einant pirmiausiai derėtų gentiškai nustatyti, kad pats Algirdas yra Gediminaitis. Juk Vytautas kažkodėl daugiau Algirdo ne Kęstučio augintas, taigi gali būti, kad Algirdas yra tarkim Skomantaitis ir buvo ne Gedimino sūnus, o žentas, taigi Vytauto tėvas, tad Kęstutis jam – dėdė. Tokiu atveju bet kokio Jogailaičio rasti palaikai pagal Algirdo genus gali būti palaikyti Vytauto palaikais. Todėl tikrumas ieškant Vytauto palaikų būtų nekeliantis abejonių sulyginus Katedroje rastus palaikus su Prahoje palaidotų Kęstutaičų genais.
Sakoma, kad vieta jau rasta. Tik reikalingi kilmę įrodantys tyrimai.
Nesinori labai kritikuoti profesionalaus istoriko, juolab – LII direktoriaus, tik gal, visgi, atsargiau reikėtų kalbėti apie tą vadinamąją “Mindaugo katedrą” 😄.
Jei statybos laikotarpis vėlesnis, tai tada jau ir ne Mindaugo, kuris Vilniuje gal net niekada ir nesilankė, nes miestas ten ėmė kurtis tik po pusės amžiaus, o jei ne Mindaugo, tai jau ir ne katedra, taigi, ir nebuvo reikalo perstatinėti ją į pagonišką šventyklą, užuot iš karto ją tokią toje vietoje – rago kyšulyje – pasistačius, kurią, kas jau yra tikrai žinoma, po Lietuvos krikšto perstatė į krikščionišką bažnyčią.
tu rimtai teigi, kad Vilnius ėmė kutis tik po pusės amžiaus nuo Mindaugo???
Mūrai XIII amžiaus, o Kreivoji pilis dar senesnė.
Iš kur paimta informacija, kad Aleksandras ir Vytautas palaidoti šalia vienas kito. Bohušas viso labo teigė, kad jie palaidoti katedroje. Jeigu ir buvo 4 asmuo šalia Jogailos palikuonių ir artimųjų, tai tikrai ne Vytautas, o Švitrigaila, Poderis tikslingai veržiasi prie ne kai kurios vietos, tikslingai interpretuodamas ir skelbdamas senas tiesas apie Kloso mauzoliejų. Tikslas vieta, o pasakos, kad leistų prieiti prie tos vietos.
Iš tikrųjų Vilnius tradiciškai nuo neatmenamų laikų buvo laikomas išskirtine (sakralia) – Lietuvos didžiojo kunigaikščio (krivaičio) sosto – vieta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo Jogaila niekam – nei Skirgailai, nei Vytautui nebuvo perleidęs, jis pats juo titulavosi ir tapęs Lenkijos karaliumi. Tai ne šaipsau yra, o teisiškai esminga. Beigi, kaip istorija byloja, šie du kunigaikščiai buvo gavę iš Jogailos valdyti vietinę Trakų kunigaikštystę ir pavestas Lietuvos didžiojo kunigaikščio (Jogailos) vietininko Lietuvoje pareigas. Tai vis Vytauto tarnystės Lenkijai požymiai.
Skirgaila mirė jam valdant Kijyvą, ten yra ir palaidotas. Vytautas, nors buvo pagal pareigas Jogailos vietininku Lietuvoje iki mirties, tačiau mirė ne kaip Lietuvos, o kaip jos vietinės Trakų kunigaikštystės valdovas. Juk ir Europos monarchų kongresą 1429 m. Vytautas šaukė ne šaipsau ne Vilniuje, o Lucke, Trakų kunigaikštystėje. Be to, čia svarbu ir ką J. Dlugošas sako. Jis rašė apie Vytautą tik kaip išgarsinusį ‘savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę’. Tokiu atveju prielaidoms, kad jį karališkoji Lenkija būtų galėjusi laidoti Vilniuje (Katedroje) istorinio pamato yra mažai.
Ar ne rimčiau būtų pirmiau Lietuvos, Vilniaus istorines žinias gilinti, o ne iškart griebtis Vytauto palaikų Katedroje ieškoti. Beje, gal Vytautas, apskritai, daugiau literatūrinis herojus negu istorinis lietuvis.
Smagu belekokistinį alia šapokistinį-bumbalistinį “blūdą” skaitaliot;
skaitalionė lyg dėlionė, – kur noriu, kaip noriu, ką galiu, – tą ir “dedu”
(na didžiausia nauda nuo dėlionių tai – dabar ir parduotuvėse, o anksčiau turguose,
– tekdavo vežt gūdžiu sovietmečiu prekiaut …vištų pridėliotų kiaušinių kraites )) ))
būdavo užlenda kur, – vos randi kut tvartelyje tvartelyje pridėlioja:)
Taigi, tas noras nuo Lietuvos – Šventųjų Panerio miškų – ir Vilniuje, ir aukščiauar
žemiau Neriu – “perdėlioti” užlenkintus, užgudintus, ar užmargintus magistrinius-ordininius
svetimkūnius, kreiviau ar spoksiau -žiū per Krokuvos-Maskovijos-Marienburginius “okuliorus”
– labai netikęs.
Galų gale, ar pradžių pradžioj gerbt save, – tautą ir visą be išlygų praeitį metas. Pareiga net.
Protėvių, tėvų, gimtojo lopšio, žodžio, o labų labiausiai Dievų aplinkos visumą, Dievus, –
kaip ir valdovus (negi legenda tai ką tariame lietuvių su latvių ar prūsų žodžiu?).
Ne. Tai paveldas tvarka ir atmintis.
Garbė. Tiesi duotybė iš Šventos ir visų dieviškiausios žemėje aplinkos:
Tykocino…Zietelos…Trakų…Vilniaus – pasaulio stogo, – gyvo ir gyviausio dabar už belekokistinių piramidžių mūrų lykius.
Taip. Gyvybė srovena nuo Didžiojo Vytenio, – jo darbų ir uždavinių vykdytojo perėmėjo ANT VILNIAUS
– Gedimino valdų (žyniai suturėję apdairiai “įkrovimą” ateities sostapilės ANT NAUGARDUKO,
numatę slaviško gaivalo išskydimo trapią ateitį, – Valstybės Sostinės ateičiai) meto.
O vaikai, – valdę po, jo mažyliai Kęstutis su Algirdu, vėliau nir jų vaikų globa – po karališkojo Vilniaus sostu – Dievų ramove. Karalyste ateities, – kurią kuriame visi visi čia ir dabar – “lietuviškai”
(Frydriko Bajoraičio-Paukštelio iš Prūsijos Balandžių ŽODIS!)
> -.-.-
Vėlyvesnis negu paprastai Vilniaus kaip miesto kūrimasis aiškintinas tuo, kad Vilnius ir jo apylinkės buvo lietuvių genčių sakralinis centras, apaugęs pagal senąjį tikėjimą vadinamais šventais miškeliais, šventomis giraitėmis vadinamomis, į kurias svetimtaučiams įžengti nebuvo galima. Lietuvių tai buvo laikoma žemės užteršimu – Dievo įžeidimu.
Kaip žinoma, miestų radimąsi sąlygojo prekybos plėtra. Prekyba susijusi su svetimtaučių lankymusi. Kadangi svetimtaučiams Vilniuje ir aplink jį esančiose miškelių zonoje lankytis nebuvo leidžiama, taigi Vilniaus vietoje nesant prekybos galimybės – nesirado ir miestas. Fakta sakytų, kad prekybos kelias Nerimi nuo Kernavės, aplenkdamas Vilnių, ėjo į Nemenčinę.
Tą šventų miškelių plotą aplink Vilnių lietuviai galėjo vadinti senu žodžiu sala (saula/suola). Suprantama, kad visi statiniai, bokštai, suolai, stalai ir t.t. šventų miškelių Saloje (Sauloje/Suoloje) negalėjo būti ne mediniai.
Kaip žinoma, lietuvių gyvenamų žemių nusiaubimą Livonijos ordinas įvykdė 1236 metais. Kai kalavijuočiai išdeginę ir nusiaubę lietuvių kraštą jau rengėsi grįžti namo, kelią jiems prie Soule vietos ar upelio pastojo lietuvių kariuomenė ir įvykusiame mūšyje juos sumušė tiek, kad tik kas dešimtas begrįžo namo. Taigi perėjimas prie mūrinės statybos, kurio rasta po Katedra, sietinas ir su galimu paties Vilniaus (Soule) sakralinio centro plotų nusiaubimu. Suprantama, nebūtinai tai turėtų būti siejama su Mindaugo katedros statyba, tai gali būti ir dar pagoniškas perėjimas prie mūrinės statybos. Tačiau senasis Vilniaus sakrališkumas be abejonės buvo išjudintas – žemė suteršta 1236 metais kalavjučių įvykdytu lietuvių krašto kartu su centrinės Vilniaus šventvietės išdeginimu ir nusiaubimu. Taigi iš po Katedra rasto mūro dalies tyrimų tikslesnių duomenų turėtų paaiškėti, ar tai visgi Mindaugo katedros vieta.
Manau, kad ieškant senųjų bažnyčių, kurių ,,sienose egzistuoja anomalijos, galimai vis dar saugančios istorijos paslapčių”, yra tyrinėtina ir Rudaminos bažnyčios ir netoli esančio dvaro vietos. Juk pagal Vijuką Kojalavičių, beje, taip manė ir J. Basanavičius, Mindaugas buvo karūnuotas Rudaminoje, o ji, kaip žinoma, yra jotvingių žemėse. Tačiau karūnavimas joje nėra jau visai negalimas daiktas, nes tais laikais buvo paprotys karūnuoti karalystės žemių paribyje, tuo užtikrinant atitinkamos kitos genties žemės teisėtą priklausymą karaliumi įšventintojo valiai. Regis, kad ir Volynės kunigaikštis tuo metu buvo karūnuotas ne jos centre, o pasienyje su Lenkija. Būtent, dėl to, kad Lietuvos karalystė įgytų teisę valdyti jotvingių žemes, Mindaugas galimai tais sumetimais buvo karūnuotas Rudaminoje kaip Jotvingių ir Mozūrų žemių paribyje. Taigi Mindaugo katedros ,,mūro” ieškotina ir Rudaminos bažnyčios ar netoliese esančio dvaro rūmų vietose. Kaip žinoma, karūnacijos proga Mindaugas kaip savo dovanojo Ordinui ir vyskupui Kristijonui Veisiejų ir Deinovės (veikiausiai Seinai) dvarus, esančius jotvingių žemėse. Dovanojimo teisės turėjimo faktas, kad ir netiesiogiai, taip pat bylotų Mindaugo karūnavimo Rudaminos vietovėje naudai.
Koks durnius gali tikėti, jog tautų naikintojai leis Lietuvai turėti savo kapus ?