Sakoma, esame su Lenkija geros kaimynystės apogėjuje, tai gal jau liaukimės minėti skaudžius mūsų santykių įvykius. Pirmiausiai, lenkams tai nėra skaudūs įvykiai, apie tą agresijos laikmetį gausu didvyriškumu dvelkiančios jų istoriografijos.
Dar vis šmėžuoja nuomonės, kad tai Lietuva okupavo Vilnių 1939 metais, kad lietuviai Vilnių „gavo“ kaip „Stalino dovaną“, tuo parodydami susitapatinimą su stalinine interpretacija, nepagarba tarptautinei teisei ir paniekinimą doktrinos, kad iš neteisės nekyla teisė.
Varšuva bereikalo prabilo vienu tonu su Maskva. Nebent todėl, kad Vilnių puolė (1920 m. spalio 8–9) gavus spalio 5 d. Sovietinės Rusijos užtikrinimą, jog Lietuvos-Lenkijos sienų reikalas bus laikomas tik šių dviejų valstybių reikalu. Tuo Maskva paneigė 1920 m. liepos 12 d. įsipareigojimus Lietuvai, nors vėliau jais žaidė gilinant Lietuvos ir Lenkijos priešpriešą.
Istorijos ironija
Maskva leido Varšuvai „pasišiukšlinti“ 1920 m. Lietuvoje, kad pati 1939 m. galėtų „pasišiukšlinti“ ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.
Istoriko pareiga ne kurti pasakojimus, kaip „istorijos dekonstravimo“ mada ir „politinė pareiga“, o stengtis iš nustatytų faktų atvaizduoti istorijos vyksmą. Filosofai skeptiškai žvelgia į istorikų pastangas aiškinti praeitį, panašiai istorikai turi klaustukų filosofams dėl faktų ignoravimo.
Gyvenimas moko, kad už savo grobuonišką elgesį tenka atsakyti bent jau prieš istoriją. O pasirašant 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, užteko atsižvelgti į lietuvių pagrįstas sugestijas, ir galbūt vėl sugrįžti prie dalykiškų abiejų valstybių interesais pagrįstų santykių. Tačiau taip neatsitiko. Pasikliauta „supuvusiu“ kompromisu.
Sakoma, istorija nesikartoja. Šiandien eilinį kartą įsitikiname, kad kartojasi kažkiek pakeičiant formą, tačiau beveik gyvai atkartojant turinį. Panašūs pavojai vėl kausto mūsų kitados besivienijančias tautas ir valstybes.
Tad siekime tikros, ne trafaretinės draugystės. Šiuo rašiniu-priminimu apeliuoju pirmiausiai į lenkus, kad stipresniojo galios būtų paremtos supratingumo bei teisingumo principais. Švedų ir suomių santykių istorija tebūna ne vien virtualus proginis vaizdelis.
Besitaikant į svetimas teritorijas arba jas ginant, dažnai naudojamas statistikos ginklas. Šis būdas buvo taikomas ir bendros Respublikos „gaivinimo“ išvakarėse. Kaip tai reiškėsi mus dominančioje Vilnijoje XIX a.–XX a. I pusėje? Kiek tos teritorijos etnosas buvo atskleidžiamas objektyviai?
Šiandien trumpai ir fragmentiškai apžvelgsime Rytų ir Pietryčių Lietuvos lietuvybės palaikymą, pasireiškiantį atsidavimu, ištikimybe savo kalbai ir kultūrai, bei gebėjimu veikti ekstremaliomis sąlygomis.
Vienu iš galimų savimonės ir ištvermės šaltinių buvo tautinio atgimimo intelektualus palikimas ir vadinama lietuviškoji dvasia, sukaupta daugiausiai mūsų valstybingumo židinyje Vilniuje dar ir žymiai ankstesnių šimtmečių istorijos laikotarpiais.
Ir tas dvasingas požiūris į savąją praeitį buvo atrama ir mūsų Vilniaus ainiams čia aptariamuoju laikotarpiu. Jis buvo kuriamas per kalbos, kultūros (su sava literatūra ir liaudies teatru), švietimo (kiek jis buvo įmanomas), per skautų su sportinio jaunimo gyvensenos rengimu, ekonominio gyvenimo kėlimą, visa tam, kad pavyktų išlikti lietuviais ir ištrūkti iš degraduojančios jų gyvenimus aplinkos.
Tame pasiryžime juos stiprino Lietuvos valdžios ir visuomenė, teikiant finansinę paramą, rengiant XX a. knygnešystę į pavergtą kraštą.
Motyvacijos savo veiklai ypač mažamoksliai kaimiečiai sėmėsi kas iš jau susiformavusios tautinės sąmonės, kas iš skriaudų, persekiojimų, beteisių piliečių pozicijos supratimo, užstatų vietoje laikomų lietuvių, kuo Varšuva tik patvirtino savo okupacinę politiką.
Tačiau pati stipriausia paskata išlaikyti lietuvybę sklido įvairiais sumanymais ir formomis iš atgimusios, apgynusios savo nepriklausomybę tautinės Lietuvos.
Lietuvos, kuri nepajėgi buvo apginti savo sostinės ir nemažos dalies etninės teritorijos, bet aneksijai nuosekliai visuose forumuose sakė ne. Okupuotoji teritorija buvo laikoma laikinąja. Todėl ir vilniečiai apjungiantį jų visas organizacijas savo organą pavadino Laikinuoju Vilniaus Lietuvių Komitetu (į veiklos pabaigą Tautiniu).
Besitaikant į svetimas teritorijas arba jas ginant, dažnai naudojamas statistikos ginklas. Šis būdas buvo taikomas ir bendros Respublikos „gaivinimo“ išvakarėse. Kaip tai reiškėsi mus dominančioje Vilnijoje XIX a.–XX a. I pusėje? Kiek tos teritorijos etnosas buvo atskleidžiamas objektyviai?
Pradėkime nuo grafo S. Platerio (Plater) 1825 m. atlikto Vilniaus gubernijos gan suapvalinto čia gyvenančių tautybių paskaičiavimo. Iš viso Vilniaus gub. tuomet būta apie l mln. 200 000 gyventojų.
Tame: lietuvių – 780 tūkst, žydų – 180 tūkst. lenkų –100 tūkst, rusų – 80 tūkst gudų – 50 tūkst. Taigi lietuvių virš 60 % . Nėra pagrindo manyti, išskyrus stambų suapvalinimą, kad grafas S. Platerio kaip nors protegavo lietuvius.
Imperinės Rusijos valdomos Vilniaus gubernijos tautinius bei kalbinius santykius tyrinėjusių akad. Peterio fon Koepeno (fon Koeppen), majoro Antono (Anton) Korevo bei Mikolajaus Lebedkino (Mikolaj Lebedkin) duomenys yra pačių autorių surinkta bei iš valdiškų įstaigų paimta medžiaga, taipogi iš parapijų klebonų (katalikų ir stačiatikių) atsakymų į rusų akademiko P. Koepeno (Koeppen) 1857–1861 m. paruoštų anketų, kuriose buvo klausiama dėl konfesijos – kuria kalba vyksta pamaldos, kuria kalba žmonės kalba šeimose ir pan.
Antroji šaltinių rūšis yra įvairių surašymų, vykusių 1857–1861 m., duomenys. Kaip daugumos statistinių tyrimų rezultatus, taip ir žemiau pristatomus, tenka vertinti kritiškai, apie tai – plačiau mano monografijoje1.
Jeigu trumpai: vienur visi „vietiniai“ arba „tuteišiai“ užrašyti gudais, kitur katalikai užrašyti lenkais. Kai 1931 m. surašinėjo oficialios lenkų įstaigos, duomenys pasirodė dar „lenkiškesni“. Šie duomenys dažnai neatspindėjo realios situacijos ne vien dėl šališko surašinėjimo ar rezultatų falsifikacijos, bet turime atsižvelgti į asmens tapatybės sudėtingumą ir politinių aplinkybių įtaką.
19 a. vidurio tyrinėtojų duomenimis, tuometinės Vilniaus gubernijos ribose lietuviai sudarė apie pusę visų gyventojų. A. Korevo apskaičiavimu (1857–1861) lietuvių buvo 46%, gudų 29%, lenkų 12%, rusų 2,3% ir kt. Tame nemažai ir žydų. M. Lebedkinas lietuvių tuomet įrašė 49,98%, lenkų 18,42%, gudų 17,4% ir kitų – 12,5%.
Pagal jo davinius, lietuvių mažumos tada gyventa tik Disnos ir Vileikos apskrityse, o kitose penkiose apskrityse jie sudarę daugumą: Vilniaus apskr. – 60,7% Lydos – 63,2%, Ašmenos – 57,5%, Švenčionių – 86,9%, Trakų – 93,%. Lenkų Lebedkin’as įrašė 34,5% Vilniaus apskrity bei 18,3% Ašmenos apskrity, o kitur nerado nei po 10 %: Lydos – 7,2%, Trakų – 4,3%, Švenčionių – 3,8%…
Su šiais akademiko Koepeno, Korevo, Lebedkino ir kitų tyrinėtojų duomenimis visiškai išsiskyrė valstybinės statistikos. Stebina Rusijos oficialaus 1897 m. gyventojų surašymo duomenys. Pagal jį Vilniaus gub. užfiksuota: lietuvių – 17,59%, gudų 56%, lenkų tik – 7,1%, rusų – 4,9%, ir žydų – 12,9%. Taigi, atrodo, vietiniai ir dalis katalikų paversti nuolankiais gudais.
1909 m. oficialios rusų anketos duomenimis Vilniaus gubernijoje atžymėta vos 12,9% lietuvių.
Na ir prieiname labiausiai politizuotą ir falsifikuotą lietuvių atžvilgiu Vilniaus miesto statistiką. Tą atskleidžia kad ir naujausios kartos mokslininkas dr. Adomas Klimantas,2 naudodamasis 1909 metų Vilniaus dvasininkijos (klebonų) apklausos duomenimis dėl poreikio Vilniuje gauti religines paslaugas lietuvių kalba.
Tokių asmenų fiksuota 13 tūkstančių t. y. 7% Vilniaus m. gyventojų. Žinome, kad lenkakalbiai lietuviai lietuviškų pamaldų nei prašė, nei jas lankė, o kaip tik priešingai, prieš pamaldų „lietuvinimą“ Vilniaus katalikų Bažnyčiose aistringai kovojo.
Iki 1920 m. lietuvių skaičius Vilniuje vargu ar galėjo sumažėti pagal lenkų, o ir kai kurių lietuvių istorikų atkartojamą teiginį, iki 1–3%. Mano įvairių šaltinių analizė rodo, jog Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto globojamų organizacijų žinioje buvo ne mažiau 6 % lietuvių – Vilniaus miesto gyventojų lietuvių.
Tai įprastas Lietuvos miesto lietuviais save deklaravusiųjų skaičius. Taigi net daugiau negu Kaune tuomet užsirašiusių, t. y. virš 5 %! Tie duomenys rodo ne vien apie lietuvių miestuose stoką, kiek jų tikros padėties sudėtingumą dėl politinių aplinkybių bei asmens tapatybės būklės.
1916 m, vokiečių okupacinės administracijos surašymų duomenimis Vilnijoje užrašyta lietuviais – 18,5 % , lenkų – 58%, žydų – 14,7%, gudų vos 6,4%, rusų – 1,2%. Tokios „šokinėjančios“ oficialios statistikos nekelia pasitikėjimo.
Jos kritika užimtų mums daugiau vietos, ją galima rasti „Vilnijos lietuviai“ monografijoje. Jeigu trumpai: vienur visi „vietiniai“ arba „tuteišiai“ užrašyti gudais, kitur katalikai užrašyti lenkais. Kai 1931 m. surašinėjo oficialios lenkų įstaigos, duomenys pasirodė dar „lenkiškesni“.
Šie duomenys dažnai neatspindėjo tikros padėties ne vien dėl šališko surašinėjimo ar rezultatų falsifikacijos, bet turime atsižvelgti į asmens tapatybės sudėtingumą ir politinių aplinkybių įtaką.
Prisiminkime vokiečių okupacinės administracijos 1916 m. surašymo aplinkybes! Lietuviams gal dar tiktų priminti ir apie kitą jų sudėtingų istorinių-politinių procesų suformuotą savybę, kuri lėmė atsargumą užvaldytojų primestai valiai. Čia dalinai tiktų prof. Egidijaus Aleksandravičius skirta lietuviams pasaulyje „karklo diego“ metafora3. Priglusti, tačiau išsilaikyti ir įsitvirtini.
Galima išvardinti visą eilę gerai apmokamų profesijų, kur negalėjo būti įdarbinti deklaruoją savo tautybę lietuviai, pvz. administracijoje, pašto įstaigose, laiškanešiais, gaisrininkais, net sargais, jėgos ir saugumo struktūrose, aukštesnio lygio švietimo ir religinės hierarchijos sferose.
Grįžkime į mus ypač dominanti laikotarpį
Oficiali Lenkijos gyventojų statistika pagal vartojamą gimtąją kalbą (1931.XII. 9 d.), apimanti visą lietuvių gyvenamą teritoriją, mini 84 000 lietuvių. Mano paskaičiavimais – daugiau nei tris kart žemesnė už realų lietuvių skaičių.
Ypač nerimtas yra operavimas Vilniaus miesto lietuvių skaičiumi, nurodant 0,73 %. Šie duomenys yra akivaizdžiai politizuoto ir tendencingo surašymo rezultatas. Pats surašymo rezultatų paskelbimas ir apibendrinimas vyko po trijų „taisymų“.
Apie to meto surašymo šališkumą faktiškai kalba beveik visi lenkų istorikai, rašantys šia tema septintame dešimtmetyje ir vėliau. Tačiau retas kuris po tokio konstatavimo gilinasi į išsamų problemos gvildenimą.
Be to, šie komentarai galutinai baigiasi tautinio ir valstybinio lenkų intereso pabrėžimu. Užtat visuomet politiniais tikslais pakaltinami oponentai. Suprantama, lengviau yra pasisakyti apie surašymą virtualiai kritiškai, o itin sudėtinga yra pagrįsti kritiką empyriškai. Tam tenka įdėti daug pastangų.
Kodėl dalies lietuvių surašymo metu buvo laikomasi pasyviai ar net prisitaikoma, patiriant akivaizdų administracijos ir surašinėtojų spaudimą ar net daugeliu atvejų represijas?
Keletas motyvų
Dėl asimiliacinės, sakykim, net represyvios socialinės, ekonominės politikos. Galima išvardinti visą eilę gerai apmokamų profesijų, kur negalėjo būti įdarbinti deklaruoją savo tautybę lietuviai, pvz. administracijoje, pašto įstaigose, laiškanešiais, gaisrininkais, net sargais, jėgos ir saugumo struktūrose, aukštesnio lygio švietimo ir religinės hierarchijos sferose.
Su lenkų oficialia, politiniais interesais įvykdyta gyventojų surašymo „metodika“ ir jos rezultatais kertasi to meto ne vien lietuviški vertinimai.
Prancūzų profesorius Emanuelis de Martonas (Emmanuel de Martonn), tyrinėjęs gyventojų tautinę sudėtį Lenkijos administruojamoje Pietryčių Lietuvoje, 1931 m. Paryžiuje „Visuotinės Geografijos“ Centrinės Europos IV t. tome paskelbė, jog ten gyvena apie 400 000 lietuvių.4
Danielius Alseika „Natio“5 /1927 m./, leidžiamame Varšuvoje, teigė (remiantis rusų, vokiečių ir vietos dvasiškių domenimis), jog Vilniaus-Trakų, Švenčionių, Ašmenos, Gardino, Suvalkų ir Seinų apskrityse lietuvių skaičius siekė 300 000.
Daug dar yra žmonių, kurie lietuviškai nekalba, bet save dar laiko lietuviais. Jų skaičius gal dar galėtų siekti iki pusė milijono. Iš prancūzų geografo Emmanuelio de Martonio minimų 400 000 lietuvių, K. Pakšto nuomone pusė iš jų (200 000) dar tebekalba lietuviškai, o aktyviai lietuvybę gina 150 0006.
Maždaug tuo pačiu laikotarpiu (ketvirto dešimtmečio pirmoji pusė) atlikęs 3 ekspedicijas į okupuotos Lietuvos sritį, prof. Kazys Pakštas priėjo išvadą, kad gyventojų daugumą sudaro ten toks jų tipas, jau senokai vadinamas vietiniu/tuteišiu.
Jo antropologinė ir etnografiška kilmė lietuviška, jo kalba gudiška, o politiniu požiūriu jis jau pasidavęs lenkų įtakai. Vietiniai visame krašte sudaro galbūt 60%. Ir primena, kad 1857 m. dvasiškijos surinktais daviniais Vilniaus gubernijoje lietuviškai kalbėjo – 46%, gudiškai – 29%, lenkiškai 12%, žydiškai – 8%, rusiškai – 2,3%.
Jis tvirtino, kad lenkiškos kilmės žmonių labai maža, bet krikščionys miestelėnai, stambūs ir smulkūs dvarininkai, valdininkai ir apskritai šviesuomenė mažai reikšmės teikia savo lietuviškai kilmei, nors ir jų tarpe yra gana daug vietinių rūšies, tik jau ne gudiškai, o lenkiškai kalbančių ir savo simpatijas skaldančių tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Daug dar yra žmonių, kurie lietuviškai nekalba, bet save dar laiko lietuviais. Jų skaičius gal dar galėtų siekti iki pusė milijono. Iš prancūzų geografo Emanuelio de Martonio minimų 400 000 lietuvių, K. Pakšto nuomone pusė iš jų (200 000) dar tebekalba lietuviškai, o aktyviai lietuvybę gina 150 0006.
Kaip tas pasireiškė, neanalizavo. Čekas Džozefas Čmelaras (Josef Chmelar)7 tarpukaryje, o ukrainiečių kilmės istorikas Stefanas Horakas (Stefan Horak)8 ženkliai vėliau, reiškė nuomonę, kad pagrįstas yra 300 000 skaičius Lenkijoje gyvenančių lietuvių.
1939 vasario mėn. lenkų Ilustrowany biuletyn Informacyjny (Iliustruotas informacinis biuletenis), artimas URM-ui žurnalas Krokuvoje paskelbė, kad Vilniaus vaivadijoje gyvena 18 % lietuvių, per saldo – 222 000.
Žinios sulaukė Lenkijos pasiuntinio Lietuvoje Fransišeko Čarvato (Franciszek Charwat) intervencijos. Jis teigė: „…jeigu dar pridėsime Balstogės vaivadijos lietuvius, bus jų 250 000“. Straipsnis įvertino kaip pavojingą Lenkijos interesams ir suponavo duomenis neplatinti. 9.
Lenkijos tarnybinė (oficiali) švietimo sistemos statistika 1931 m. skelbė, kad švietimo sistemoje esą 24 tūkstančiai lietuvių mokinių.
Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijose lietuviai tėvai „Ryto“ draugijos valdybą prašė įsteigti beveik 800 privačių mokyklų (reikalavimas mokyklai steigti buvo 40 lietuvių mokinių), tad gausime apie 32 000 mokinių.
Taikydami oficialų tam regionui šeimos statistinį koeficientą, gauname 225 000 lietuvių, reikalaujančių švietimo gimtąja kalba, o žinome, kad ne visi tėvai lietuviai dėl įvairių apsunkinančių aplinkybių galėjo viešai savo prašymus teikti.
Paimkime paskaičiavimus pagal lietuviškos spaudos skaitomumą. Populiariausią „Vilniaus rytojų“ – prenumeravo 1934 m. kas 8-a lietuvių šeima, o dar buvo „Vilniaus žodis“, „Vilniaus aušra“, „Jaunimo draugas“ – viso tiražas – 7000 egz.
Nuo 1936 m. lietuvių sieninių kalendorių prenumerata siekė 3000 egz., 1938 – 10 000 egz. pasiekė kas 5–6 šeimą. Šių duomenų analizė leidžia suponuoti apie 250 000 aktyvių lietuvių skaičių.
Ogi dar buvo pasyvieji, lenkų-lietuvių kalbinio pasienio, baltarusių-lietuvių kalbinio pasienio gyventojai, nors ją (kalbą) dar mokėjo ar suprato ir pagal padėtį, tačiau sunkiai dar galėjo naudoti.
Tą savo tyrinėjimais paliudijo ir dr. Halina Turska. Tad minėtų autorių nurodyti 400 tūkstančių ar pusės milijono skaičiai, atrodo buvo ne iš piršto laužti, tačiau jų kalbinį aktyvumą, anot Dž. Čmelaro, nėra paprasta įrodyti, priešingai, negu lietuvių aktyviosios populiacijos dalies.
Štai kad ir labai sąmoningų Suvalkų krašto lietuvių surašymas 1946 m., vykdant politines represijas, parodė nulinį rezultatą, nors saugumo organai oficialiai konstatavo, jog ten tuomet gyventa 12 tūkstančių lietuvių!
Literatūra ir šaltiniai
1 Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai. 1920- 1939 metais, 1991, Vilnius „Mokslas” Žr., Bronisław Makowski, Litwini w Polsce. 1920-1939, Warszawa 1986, PWN.
2 Ekonomistas ir istorikas dr. Adomas Klimantas (neseniai apgynęs Oxforde doktoratą) remdamasis ne vien statistiniais duomenimis, kvestionuoja paplitusį mitą, jog prieš 100 metų (tarpukariu) Vilniuje lietuvių beveik nebuvo.
Jo teigimu, nors oficialioji Lenkijos statistika fiksavo mažą lietuvių procentą, šie duomenys dažnai neatspindėjo tikros padėtys dėl asmens tapatybės sudėtingumo ir politinių aplinkybių.
3 Egidijus Aleksandravičius. Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija. Versus Aureus, 2013.
Jeigu man tektu ieškoti metaforos prisitaikančiam, tačiau išliekančiam ir įsitvirtinančiam per saldo lietuviui naudočiau alyvmedžio diego metafora. Karklo metafora jau senokai savo tautai priskyrė baltarusių intelektualai ir, ko gero, taikliai. Baltarusių tauta ištisus amžius slopinama ir ignoruojama, išlieka per okupacijas, ir pamažėl stiprėja.
4 Geographie Universelle, t.IV. Europe Centrale par Emanuelis de Martonas, Paris, Librairie Armand Colin, 1931 m., p. 626 .
5 Danieliaus Alseikos rūpesčiu Varšuvoje buvo sudarytas komitetas, kuris nuo 1927 m. keturiomis kalbomis leido žurnalą „Natio“. D. Alseika buvo to komiteto ir žurnalo skirto tautinėms mažumoms spiritus movens.
6. K. Pakštas, „Vilniaus problema ir kaip ją spręsti“, Kaunas, 1935 m.
7 Chmelar J., Ntional Minorities in Central Europe, Prague, 1937, p. 27
8 Horak S. „Poland and Her National Minorities. 1919-1939, A Case Study“, N. Y. 1961, p. 91
9 AAN, MSZ, T. 11495 Slaptai. Užsienio reikalų ministerijai Varšuvoje F. Čarvato 1939.III. laiškas.
Bus daugiau
Autorius yra lietuvių istorikas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas
Nagrinėjant gyventojų tautinę sudėtį būtina atkreipti dėmesį į gubernijų ribų ir plotų pokyčius. Vilniaus gubernija 1795 – 1842 metais apėmė visai ne tą pačią teritoriją, gyventojų skaičių ir tautinę sudėtį kaip kad buvo vėliau, t.y. 1843 -1918 m.
Todėl statistikoje taip drastiškai kito ir Vilniaus gubernijos gyventojų tautinė sudėtis. Žinoma, kad po 1843 m. atliktos administracinės reformos Iš Vilniaus gubernijos buvo “atimtas” didžiulis naujai įkurtos Kauno gubernijos plotas su lietuvių gyventojų dauguma. Todėl automatiškai lietuvių skaičius ir procentas likusioje daug mažesnėje Vilniaus gubernijos dalyje labai sumažėjo.
Be to prie tos sumažėjusios Vilniaus gubernijos buvo prijungti Vileikos ir Dysnos ujezdai (apskritys) iš Minsko gubernijos ir Lydos ujezdas iš Gardino gubernijos, su vyraujančia baltarusiškų gyventojų dauguma. To pasekoje lietuvių procentas “padidintoje” Vilniaus gubernijoje dar labiau sumažėjo.
Iš paties logikos peršasi išvada, kad sudėtis kito tik dėl gubernijos ribų poyčių, bet ne dėl lietuvių gudėjimo (ir lenkėjimo)?
Netgi nekreipiant dėmesio į gubernijų buvusių ribų kaitaliojimą, pagal oficialią statistiką XIX a. pabaigoje Vilniaus apskrityje daugiausia buvo lietuvių!
Lietuvių procento Vilniaus gub. mažėjimą apsprendė ne ribos bet 1843 m prijungtų apskričių gyventojų kiekis ir nelietuviška, tautinė sudėtis. Prie senų “lietuviškų” apsričių, kuriose lietuviai sudarė absoliečią daugumą, prijungus naujas baltarusiškas procentas labai sumažėjo. Nes Dysnos ir Vileikos apskrityse lietuvių visai nefiksuota. Lydos apskrityje jų rasta tik nuo 8 iki 12 procentų ir tai tik šiaurinės dalies valsčiuose. Carinė vyriasybė Vilniaus gubernijos ribas ir keitė su labai aiškiu tikslu, kad gubernijos ribose gyventų nevienos tautos ir katalikų eligijos žmonės ir nebevyrautų lietuvių tauta
Taigi, tikslai buto tie patys, kaip dabartinių komunofašistų – sunaikinti lietuvių tautą.
Tikrai supainiojot su Ukraina.
Tai aš ir sakau – tamsta atmeti tai, kad vyko lietuvių nutautėjimo procesas. Pačiam atrodo, kad lietuvių dalies mažėjimą lėmė tik projungtos nelietuviškos sritys.
Kai š tiesų, pagrindinė priežastis – lietuvių nutautėjimas.
Tiksliau , prievartinis nutautinimas XX a. Pradžioj.
Labai daug atvejų savanoriškas. Lenkėjo, norėdami būti mandresniais, išsimokslinusiais, ponais, o ne mužikais, ar ne tokiais mužikais, kaip kiti mužikais, kaip kiti. Gudėjo, nes… lietuvių kalba sunkesnė ir lietuvis daug greičiau išmoks gudiškai, nei kaimynas gudas lietuviškai.
Apsimeti ar nežinai, kad po 1863-1864 m. sukilimo okupacinė Rusijos caro valdžia uždraudė viešai vartoti lietuvių kalbą, spaudą ir lietuviškas mokyklas 40 metų ( iki 1904 m.)? Ypač griežtai draudimas buvo vykdomas Vilniaus gubernijoje. Lenkų kalbos, spaudos ir mokyklų Rusijos caro valdžia neuždraudė. lt.wikipedia.org/wiki/Spaudos_draudimas#/media/Vaizdas:19th_C._sign_in_Lithuania.jpg
Paskaityk Alke išspausdintus Šatrijos Raganos užrašus ir rasi juose tai, apie ką kalbu – kaip lietuviai patys išsižadėdavo savo kalbos ir dėjosi lenkais.
Buvo ir lenkinama, bet buvo ir lenkėjama.
Betgi’ui. Su Ukraina Lietuvą, manau, supainiojo mūsų kolaborantinė valdžia, lietuviškas vėliavas pakeitusi ukrainietiškom.
Niekas nepakeitė . Nereikia fantazuoti.
Atsidaryk Seimo ar bet kurios valdžios įstaigos tinklalapį. Jau nekalbamt apie Vilniaus aikštes.
Straipsnyje pateikti teisingi ir nešališki vertinimai.Apgailėtina yra ir tai,kad ypač pietryčių ,rytų Lietuvos ir Sūduvos Lenkijos dalyje lietuviški,baltiški vietovardžiai yra žiauriai sulenkinti,- tai daro ir dabar Lietuvos lenkakalbių lenkiška žiniasklaida,pvz. ,,Kurier Wilenski “.
O Pietryčių Lietuvoje, dabar esančioje Lenkijos teritorijoje, kad padaryta su lietuviškais vietovardžiais?
Lietuvoje niekuomet nebuvo Lenkijos etninių žemių. Tad ir vietovardžių pavadinimai privalo būti lietuviški.
Šita žiniasklaida remiama ir iš Lietuvos valstybės biudžeto:
VšĮ „Kurier Wilenski“-9000 eurų ( 2025m.)
UAB „Znad Wilii radijo stotis“ – 10000 eurų ( 2025m.)
medijufondas.lt/2025m-tautiniu-mazumu-ziniasklaidos-projektu-finansavimo-rezultatai
Apie 1920 metus net ir nemažai lietuviškai nekalbančių gyventojų Pietryčių Lietuvoje dar žinojo, kad jų tėvai ar seneliai kalbėjo lietuviškai ir būtų sugrįžę prie lietuvių kalbos ir lietuviškos tapatybės, jei ne Lenkijos okupacija. Panašią padėtį dabar galime stebėti Ukrainoje, kur nemažai žmonių, kurie nors kalba rusiškai, bet žino, kad jų tėvai ar seneliai buvo ukrainiečiai ir kalbėjo ukrainietiškai, todėl ir patys tebelaiko save ukrainiečiais. Bet okupacija ir okupantų spaudimas nutautėti priverčia tokius žmones nutylėti savo kilmę, prisitaikyti prie spaudimo ir vaikams tos tapatybės neperduoti.
Jeigu ne Lenkijos okupacija, tai, manau, 1920-07-12 sutartimi nustatytose ribose būtų atgimusi lietuviška tapatybė ir lietuvių kalba ir nutautėjusių gyventojų turėtume ne daugiau, nei dabar turime mažesnėje teritorijoje.
ukrainiečių pavyzdys visai netikęs.
Be abejonės pateikti statistiniai duomenys apie lietuvių ar jau apgudėjusiųjų, bet dar save lietuviais menančiųjų, gyventojų skaičių 1920 metais Lenkijos užgrobtose lietuviškose, atkurtos Lietuvos valstybės žemėse byloja, kad, jeigu ne Lenkijos įvykdyta jų okupacija, jos metu vykdytas lietuvybės smaugimas, ji jose būtų atsigavusi ir šiandien gyvuotų.
Tačiau šiandien tų žemių lietuviškumą rodytų iš esmės ne dar tuo metu ten gyvenusių lietuvių skaičius, o tų vietų žemės kalba, t.y. joje išlikusių gyvenamųjų vietų ir vandenvardžių pavadinimų lietuviška kilmė. Taigi ne gyventojų statistikomis, o šiais lietuviškos kilmės pavadinimais grįstini atsikirtimai istoriniuose ginčuose dėl tų žemių prigimtinio lietuviškumo.
Visiškai sutinku ir tai žinau savo patirtimi. Mano mama kilusi iš tų kraštų, šalia Varnėnų (porą km nuo dabartinės Astravo AE). Tai jos tėvas, mano senelis, gimęs 1907 m. sakė, kad jo tėvas su savo tėvu kalbėdavo “po litvinski”, o su juo jau gudiškai. Jis lietuviškai taip ir neišmoko. Tai buvo būtent ta karta, kai įvyko nutautėjimas. Jei kraštas po 1920 m. sutarties su Rusija būtų likęs Lietuvai, ne okupuotas Lenkijos, lietuvybė ten būtų atsigavusi.
Lietuvi, saugok lietuvybę, lietuvių kalbą, lietuviškus simbolius ir Lietuvos trispalvę. Neišsižadėk lietuvių kalbos ir nepasiduok nutautinimui, lietuvink vietovardžius , pavardes, plėsk savo vaikų supratimą lietuvybės labui.
1843 m.Vilniaus gubernijos riba ėjo daug toliau į rytus ir pietryčiųs, negu 1920 m. Lietuvos siena- ties Petriškių miesteliu jau netoli Minsko, jos teritorijoje buvo Vileikos, Dysnų, Drujos, Dauginavos, Šarkauščynos,Maladečinos, Valažino miestai ir kiti miestai, bet vis tiek 1862 m. duomenimis lietuviai sudarė 50 proc. gubernijos gyventojų, lenkai 18 proc., baltarusiai 17 proc., rusai 2 proc., žydai 9 proc. gubernijos gyventojų.
Gal netgi daugiau bė 60 procebtų nita statistika sako.
Į šiaurės rytus nuo 1843 m. Vilniaus gubernijos ribos, už Dauguvos link Asvejos ežero, randame Zapasiški, Garbuli,Stakli, Saukeli, Rageleva- gal ir čia tuo metu dar gyventa lietuvių?
Aplink Valažiną randame Burneiki, Susni, Mincy, Daubeni, Dauguliauščyna, Tebuty, Mežeiki, Gintauščyna, Velikaja Dainava,Malaja Dainauka, Žamaidz, Bambaly, Nemoni, Vertimy.
Įdomus plotas ir nuo Ivenčiaus apylinkių ( į pietryčius nuo 1920 m. Lietuvos sienos) judant link Minsko : Dainava, Serkuli, Dailidoviči,Šikuti, Pakuti, Litva, Barzdy, Praužaly, Meškuti, Pauliuti, Daunary, Juržiški, Perežery, Skirmantava, kiek šiauriau- Gerveli, Dauguli, Girmašiški, prie pat Minsko žiedinio apvažiavimo- Antaniški.
Tie ‘skt’ išvardinti vietų pavadinimai yra nepaneigiami kalbotyros ir istorijos mokslų faktai, įrodantys, kad tos vietos yra pavadintos dar lietuviškai nuo senovės jose kalbėjusių gyventojų.
„O kokia politinė nauda iš to? Galėjome nušluostyti nosį šitiems labusams ir kitiems mulkiams“, – kalbėjo jis. Labusai – tai sovietmečiu vartota įžeidžianti lietuvių pravardė. Terminas kildinamas iš lietuviško pasisveikinimo „Labas“. Tame pačiame susitikime A. Lukašenka savus baltarusius taip pat pavadino bulbašais.’
delfi.lt/naujienos/uzsienyje/lukasenka-pasaipiai-pavadino-lietuvius-120237322
Tau rodo labai žemą kultūrinį lygį. Nepagarba ne tik kaimynams, bet ir saviems gyventojams. Žemiausio lygio leksika .
Bet geroji pusė ta, kad net ir norėdami mus paniekinti, vadina mus gražaus lietuviško žodžio vediniu – nes jų ausiai mus labiausia atstovauja. Tuo tarpu mūsų rytinius kaimynus pagal dažniausia vartojamą žodį tektų vadinti gan bjauriai.
Ir ne tik. Tai rodo, kad baltų gyventa ir Labos (vėliau pervadintos Elbe) pakrantėse. Ir taip vadinami palabio slavai – tai suslavėję baltai.
o gal yra kur gyvas įrašas, to, ką jis pasakė ir svarbiausia – kaip pasakė?
Lukašenkos pasisakymas : youtube.com/shorts/MovbzMuWncc
Vargu, ar ‘labusai’ kaip ir ‘bulbašai’ iš tikrųjų yra pravardžiavimai. Abejones dėl to patvirtintų ir Lukašenkos savų baltarusių pavadinimas bulbašais, tarsi laikant juos abu savais vienodos reikšmės baltarusių šnekamosios kalbos žodžiais. Taigi veikiausiai gali būti, kad pavadinimas ‘labusai’ yra radęsis šnekamojoje kalboje ne iš lietuvių ‘labas’, o iš pirminių lietuviškų *Bilabusiai/*Balbusiai pavadinimų žodžių. Beje, tai gali būti gretinama ir su pačiu pirminiu lietuvišku *Balorios (Belarūs) – baltarusių pavadinimu, kildintinu iš lietuvių žodžio bala, balos. Taigi Baltarusijoje pakvimpa gilia kalbine lietuviška senove.
Manau, tai prastuomenės kalba, bet jokiu būdu būdu ne aukščiausių vadovų leksika. Juolab, kad dabartinė Baltarusija yra suslavinta baltų žemė.
nusikalbi juodai, kaip visada. Labusas nuo labas.
Panašiai, lietuviai lenkus kartais pravardžiuoja dziendobristais.
labiau girdėtas “pšekai”
vadinimas dziendobristai, matyt, susijęs su tuo, kad yra dzenbudistai, tai yra ir dzendobristai.
Mano nuomone, ekspozicijoje rodomas XII a. baltų genčių žemėlapis Valdovų rūmuose galimai nėra tikslus- jame parodytas lietuvių gyventas plotas neapima Neries aukštupio, nors akad. Z.Zinkevičiaus tyrimais nustatyta lietuvių kalbos riba ( taip pat ir XVI a.) apima šį plotą. Pasižvalgius po Dokšycų ( Daukšyčių?) rajone esančias Neries aukštupio apylinkes, randame Šilency, Žamoisk, Šamouka,Liaudanščyna, gerokai į rytus- Kviečia. Į rytus nuo Dokšycos- Šalogiri, Biruli ( palyg. Biruliškės).
Į pietus nuo Neries ištakų – Žardziaža ( palyg. Žardiniai),dar toliau į pietus- Žirbleviči ( gudiškuose šaltiniuose teigiama, kad pavadinimas kilo nuo žodžio ‘žvirblis’).
Lietuvių plotų už Nemuno , į pietus nuo dar neseniai buvusių lietuviškų Zietelos apylinkių tame Valdovų rūmų žemėlapyje taip pat nėra, nors ten galima rasti Rodiški ir kitus lietuviškos ( baltiškos) kilmės pavadinimus.
> Naivus klausimas
Veikau paties akys kalbos dalykuose per ,,juodos”, kad pastebėtų, jog šnekamojoje kalboje veikia kalbų tarmiškumas, be to, ir ,,sugedęs telefonas”, kuris žodžio *Bilabos pradžios trumpąjį ‘Bi-‘ galėjo ‘praryti’ ir paliko ‘-labos’, panašiai kaip iš Vlado padaro Bladas ir pan.
gerbiamoji vilna, po paties arklio aiškinimo nuo irkluoti, bet ne nuo arklo, ir kitų panašių kliedesių, į visus kitus išvedžiojimus galma žiūrėti tik kaip į eilinius kliedesius, kurie kyla iš noro vėl išrasti dviratį
šį rytą radijas pranešė apie atvyksiantį itin reiklų svečią iš PL (politiką). Vienas iš jo reikalavimų – liautis be saiko lietuvinti Vilnių… … …
O kas jį kvietė?
Tiesą sakant, „tautybių surašymai“, atlikti iki modernių tautų atsiradimo (apie 1880-uosius), neturi prasmės. Tik tada masiškai pradėjo ryškėti valstiečių kilmės žmonių savimonė. Jei apie 1850 metus būtumėte kreipęsi į tipišką skurdesnės socialinės klasės gyventoją ir paklausę jo apie tautybę, jis greičiausiai būtų atrodęs sutrikęs ir netikras. Anuomet tautybė buvo skirta turtingiesiems ir bajorams (t. y. mažumai gyventojų). Nesvarbu, ar kalbame apie Vilnių, Varšuvą, ar Minską. Tik vėliau pasirodė „agitatoriai“, kurie įtikino mases, kad jie turėtų būti nacionaliniai lenkai ar lietuviai. Ir logiška, kad jie tai darė remdamiesi kalba ar religija, nes kuo gi daugiau jie galėjo tai pagrįsti
O Mažvydo Katekizmas 1547 metais, Mikalojaus Daukšos Postilė 1599 m. ?
Matyt, atsakymo į jūsų argumentus nėra.
Ak, aš atsakiau į tai kitur, bet galiu atsakyti ir čia.
Jūs painiojate du skirtingus dalykus: lietuvių kalbos istoriją ir modernios lietuvių tautos istoriją.
Mažvydo Katekizmas (1547) ir Daukšos Postilė (1599) tikrai yra labai svarbūs lietuvių raštijos ir kalbinės savimonės paminklai. Mažvydas parašė pirmąją spausdintą lietuvišką knygą (katekizmą), o Daukša savo garsiojoje prakalboje gynė gimtąją kalbą kaip svarbią bendruomenės gyvenimui. Tai rodo, kad jau XVI–XVII a. buvo žmonių, ypač tarp išsilavinusio dvasininkų sluoksnio, kurie suvokė lietuvių kalbos vertę. Bet tai dar neįrodo, kad tuo metu didžioji valstiečių masė jau turėjo modernią tautinę savimonę.
Čia ir yra esmė: ankstyva kalbinė ar kultūrinė savimonė nėra tas pats, kas moderni masinė tautinė savimonė. Daukšos tekstas yra išsilavinusio autoriaus kalbos apologija, o ne įrodymas, kad XVI ar XVII amžiaus kaimo žmogus jau mąstė apie save kaip apie modernios tautos narį. Jei jūsų argumentas būtų teisingas, tada nereikėtų viso XIX a. tautinio sąjūdžio, „Aušros“, „Varpo“, tautos „žadinimo“ ir valstiečių ugdymo. Bet patys lietuvių istoriniai pasakojimai aiškiai sako priešingai: „Aušra“ žadino tautinę savimonę, o „Varpas“ siekė ugdyti sąmoningumą ir kurti modernią lietuvių tautą. Darius Staliūnas apie 1880-uosius rašo dar griežčiau: tada dar nebuvo socialinės atramos, o valstiečius reikėjo išmokyti matyti save kaip politinius veikėjus.
Todėl Mažvydas ir Daukša nėra kontrargumentas mano minčiai. Jie yra puikus įrodymas, kad lietuvių kalba ir kultūrinė savimonė turi senas šaknis. Bet iš to automatiškai neišeina, kad 1600 ar 1850 m. paprastas valstietis jau turėjo aiškiai išplėtotą modernią lietuvių tautinę tapatybę. Tai yra du skirtingi istoriniai lygmenys, ir juos suplakti į vieną yra tiesiog metodologinė klaida. Beje, lietuviškoje akademinėje literatūroje net tiesiai sakoma, kad iki pat XIX a. pabaigos negalima kalbėti apie lietuvių valstiečių tautinę savimonę pilna prasme.
Paprastas valstietis ar miestietis – bet kurioje tautoje – vargu ar turi aiškiai išpleėtotą modernią tautinę savimonę.
Labai trafaretinis suvokimas
Aš įsitikinęs, kad kovų su kryžiuočiais, kalavijuočiais metu lietuviai puikiai ir sąmoningai save suvokė kaip tautą. Toks pasipriešinimas nebūtų galimas be visuotino sąmoningo įsitraukimo.
O vėliau, įbaudžavinus žmones, tai žinoma, kad prispaustų žmonių sąmoningumas krenta.
To laikotarpius lietuvius, kurie dar nebuvo įbaudžiauninti, o laisvi žmonės, siejo bendra kalba, bendras tikėjimas, vertybės – visa tai jie nepaprastai atkakliai gynė. Ir tie žmonės nebuvo sąmoninga tauta? Jie buvo kur kas sąmoningesnė tauta, nei, kad dabar ya bet kuri modeni tauta.
Taigi, tas bandymas tautą kaipo tokią susieti tik su XIX a. pabaigoje vykusiu tautinio sąmoningumo didėjimu yra netikės bandymas senas tautas padaryti labai jaunomis, taip nukertant jų šaknis ir per amžius besitęsiantį tęstinumą.
Dėl feodalinio baudžiavinio laikotarpio – tai taip, tada masėse tautins sąmoningumas buvo nugesęs, nes įbaudžiauninti, pavergti žmonės vargu ar gali būti pakankamai sąmoningi. Bet tai buvo tautinio sąmoningumo nuosmukio laikotarpis. Tad tai, kas vyko XIX a. pabaigoje – tai ne tautos atsiradimo pradžia, o jos atgimimo pradžia.
PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ
Man, norinčiam, gerbiamas ir mielas Skaitytojau, ką nors gera savo tėvų šaliai padaryti ar kuo nors
jai pagelbėti, atiteko ir mano luomui priderantis, ir mūsų garsiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje
paplitusiai Katalikų Bažnyčiai ne tik puikus ir didžiai malonus, bet ir labai reikalingas darbas: jau seniai
kunigo Vujeko1, mokyto teologo jėzuito, parašytus ir surinktus ir visiems katalikams didelę paslaugą
teikiančius, į čekų ir vokiečių kalbas išverstus pamokslus į savąją, mūsų, lietuvių, kalbą išversti ir visiems
skaitymui pateikti.
Tikiuosi tuo savo darbu ir patarnavimu ne tik lietuvių Bažnyčiai, bet ir visiems Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės piliečiams iš dalies įtiksiąs, kai kuriems duosiąs progos pagalvoti ir pasvarstyti didesnius
dalykus ir paskatinsiąs karščiau rūpintis gimtąja kalba ir ją skleisti. Nors, tiesą sakant, retas kuris iš mūsų,
ypač prakilnesniųjų, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti lenkiškai rašytų pamokslų, tačiau, mano
manymu, daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba menkai ją temoka. Žinau, kaip visos
tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato
versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją
vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato,
bet už tai vargu ar kas ją pagirs.
Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų
dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados
rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės
užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia
savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir
padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas
beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.
Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės
būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas,
ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas,
beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį
sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo
gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia
kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.
Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja
tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką
ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.
Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi
pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą2 iki pat
debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir
sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos
niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų.
Juk iš prigimties kiekvienas labiausiai linksta ir stipriai prisiriša tiek prie savo tautos ir kraujo, tiek ir prie
savo kalbos. Antra vertus, kuo gi išsilaikė iki šiol ta didžioji Persijos karalystė, senovinė monarchija? Tiktai
savo kalbos santaika. Kuo gi kitose tautose garsėjo ana Romos valstybė? Dėl ko jų žygdarbiai net
tolimiausius žemės kraštus pasiekė? Vien tik išlaikymu gimtosios kalbos, kuriai praturtinti ir skleisti ne
tiktai įstatymus leido, bet ir įvairius filosofijos mokslus dėstė ir savo dievų garbę aprašė. Graikų kalbą
draudė vartoti įstatymuose ir senate. Kuo išsilaikė Arabų šalis, Graikų valstybės ir kiti tolimi kraštai? Vien
tiktai savo gimtosios kalbos išlaikymu. Nekalbu apie Italų žemę, kuri taip rūpinasi išlaikyti ir skleisti savo
kalbą, jog nėra jokių, net sunkiausio turinio knygų, kurių jos žmonės nebūtų išvertę į savo kalbą. Neliesiu,
nes visi tai žinome, mūsų kaimyninės Lenkijos, kurioje kaip žydi ir turtėja kalba – kas nežino? Kas nėra
girdėjęs?
Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir
tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su
garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos
apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja. Duok Dieve, kad mes laiku apsidairytume ir iš to
praradimo kada nors prisikeltume. Argi nematome, kiek daug mūsų Didžiojoje Kunigaikštystėje žūsta
dėl tikybos ir sielos išganymo dalykų nežinojimo; kiek daug atsilikusių ir paskendusių sunkiuose
pagoniškuose prietaruose ir šiandien tebegyvena. Argi negirdime, kiek daug jų miršta, piktai ir
nekrikščioniškai gyvenę, ir į amžiną prapultį eina. Tai žala, atsirandanti dėl tėvų kalbos apleidimo, dėl
gimtosios kalbos paniekinimo. Kaip paprasti žmonės supras, kas gera ir išganinga, jeigu tas, kuris turi
juos mokyti, jų kalbos arba nemoka, arba ja bjaurisi; kaip jie klausys ir tikės, sako šv. Paulius, jeigu neturi
skelbėjo3; ką jie darys, jeigu nesupranta mokytojo. Pasigailėkime mūsų pačių kraujo, kuris džiūsta dėl
barbariškos ganytojiško darbo padėties. Pasigailėkime mūsų pačių kūno dalių (nes mes sudarome vieną
kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje). Neleiskime, kad mūsų pačių dalis taip niekingai pražūtų.
Neniekinkime sielų, apšlakstytų brangiu Kristaus krauju, idant rūstusis Dievas tame didžiajame
Tribunole nepateiktų mums didžiulės sąskaitos, idant tasai, kuris, gyvybę atėmęs kūnui, turi galią
nutremti sielą į amžinąjį pasmerkimą4, nepareikalautų iš mūsų atpildo už mūsų brolių kraują. Bijokime
to drebėdami ir neniekinkime savo tautos kalbos – ypač tie, kurie žmonių sieloms tarnaujame, nes dėl
jos nepaisymo ir apleidimo mes su visa gentimi atsiduriame pavojuje. Štai kas, štai kas iš tiesų didžia
dalimi pažadino ir paskatino mane išversti tas knygas į mūsų tėvų kalbą; štai kas tą iš tiesų nelengvą
darbą pasaldino, padarė jį dėkingą ir malonų.
Tad priimkite, žmonių sielų Ganytojai, tą menką savo brolio paslaugą. Priimki, Lietuvos Didžioji
Kunigaikštyste, tą mano darbelį, mažą, bet atsiradusį iš didelės meilės Tau. Klausyki ir mūsų tauta,
mokyto vyro, pagarsėjusio savo tuo turtingo išganingo mokslo veikalu ir Lenkijoje, ir kitose šalyse,
bylojančio į Tave jau ne lenkų, o tavo pačios kalba. Ir čia išgirsi gryną ir nesuklastotą Tavojo Jėzaus
mokslą. Pasisemsi iš čia sukauptos Šventųjų Tėvų ir mokytų vyrų senovinės išminties bei tikrojo katalikų
tikėjimo. Čia rasi tiesos apgynimą nuo naujų pseudomokslų. Skaitykite visi su meile, o ypač jūs, kurių
rūpesčiui patikėtos tikinčiųjų sielos. Iš čia semsitės sveiko mokslo, teisingo visuotinio tikėjimo mokymo,
kurį jiems perteikinėsite. Ir čia išmoksite, kaip suprasti ir aiškinti Šventąjį Raštą bei įveikti jo neaiškumus.
Iš čia kaip iš strėlinės galėsite traukti aštrias strėles, kuriomis perversite ir beveik sunaikinsite ir eretikų
žabangas, ir klaidingų mokslų apgaules, ir naujus piktžodžiavimus. Čia rasite vaistų įvairiausioms
dvasiškoms ligoms ir žaizdoms gydyti. Čia sužinosite net savo ir savo Avelių privalomas pareigas. Kai
kada tas mano veikalas galės padėti ir užsiėmusiems ganytojams, kurie dažnai sugaišta gerokai laiko,
ieškodami pamokslui medžiagos ir žodžių. Ši knyga palengvina ir viena, ir kita. Nes ir medžiagos
įvairumas, ir žodžių gausumas lengvai praturtins stropų skaitytoją. Padės taip pat ir katalikams
ūkininkams, kurie kartais arba kokių nors sunkumų supančioti, arba dėl didelio bažnyčių atstumo (nors
kiekviena katalikų šventė turėtų tuos sunkumus lengvinti) negali atvykti į pamokslą. Tai galės išlyginti,
skaitydami tuos pamokslus namie, semdamiesi iš jų, kaip pridera, dvasinės stiprybės bei krikščioniškos saldybės ir naudos.
Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių kalbą, gana man
bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, – kaip manau ir geidžiu, – duosiu pradžią ir paskatinsiu
mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, labai turėtų rūpėti. Likis su Dievu, mielas Skaitytojau, ir gauk
iš šių taip reikalingų knygų malonumo ir naudos.
šaltiniai.info/files/literatura/LD00/Mikalojus_Dauk%C5%A1a._Prakalba_%C4%AF_malon%C5%B3j%C4%AF_skaitytoj%C4%85.LD0600.pdf
O dėl Vilniaus krašto priklausomybės tarpukariu. Tai ne Lenkijos valstybės kaltė, kad vietiniai lietuviai iš Lietuvos kovojo už savo žemę. Pirmoji Lietuvos–Baltarusijos Lenkijos kariuomenės divizija, kuri, vadovaujama Lucjano Żeligowskio, 1920 m. įžengė į Lietuvą, susidėjo iš žmonių, gimusių šiuose kraštuose (t. y. Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Minsko kraštuose). Tai nebuvo dirbtinai atsiųsti lenkai iš „Didžiosios Lenkijos“, bet Lietuvos žemės vaikai, troškę amžinos Lietuvos ir Lenkijos sąjungos (unijos nuo 1385 metų). Kaip niekas neturi priekaištų „baltiškiems“ lietuviams, kad jie kovojo už savo Lietuvą, taip pat negalima turėti priekaištų lenkiškiesiems lietuviams, kurie kovojo už savo Lietuvą, suprastą kaip lenkišką kraštą.
Taip, bet tas pats tinka ir parvežusiems Stalino saulę ar stribams.
Ar nematai skirtumo tarp daugiau kaip 500 metų bendros tradicijos ir atvirai antilietuviškos komunistų veiklos (nes komunizmas pagal savo pačią apibrėžtį skelbia susitapatinimo su šalimi ar tauta mirtį ir kalba apie vieną „visuotinį proletariatą“)?
Paradoksas, bet prie tų komunistų lietuvių kalba, kultūra suklestėjo. Ir Trakų pilis atstatyta.
Lenkams, kovojusiems už savo Lenkiją aš ir neturiu jokių priekaištų. Sulenkėjusius lietuvius, ginančius savo teises į savo žemę ir kalbą aš suprantu. Kaip ir kitas tautas. Bet, jeigu jie tai daro mūsų tautos ir mūsų žemės sąskaita, mes ginamės. Nes tai mūsų tautos žemė. Nedidelė mums dar likusi jos dalis.
+++
Išimčių ir novatoriškų pavyzdžių visada galima rasti, bet jei kalbame apie masinį mastą, tai, norom ar nenorom, tiesa, kad prieš du šimtus metų dauguma Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos pasienio gyventojų neturėjo aiškiai apibrėžtos tautybės.
Tik vadinamoje Vilniaus gubernijoje atliktas surašymas rodo, kad tuomet daugiausia buvo lietuvių.
Halina Turska aiškiai parodė, kad valstiečius ponija lenkinti pradėjo tik po baudžiavos panaikinimo. Iki tol lenkiškai kalbėjo tik ponija. Nes tai buvo tapus valdžios kalba. Ir net didelė dalis ponijos mokėjo lietuviškai, ją vartojo namie ir visi žinojo, kad jie lietuviai.
Neneigiu to, ką parašė Halina Turska, tiesiog verta suprasti, kad iki XIX amžiaus 9-ojo dešimtmečio didelė dauguma žmonių iš esmės dar neturėjo išplėtotos tautinės savimonės. Ir nesvarbu, ar tai buvo lietuviškai kalbantys valstiečiai iš Vilniaus apylinkių, ar lenkiškai kalbantys iš Varšuvos apylinkių. Nei pirmieji buvo lietuviai, nei antrieji buvo lenkai tautinės priklausomybės prasme, nes jiems labiau rūpėjo žemiškesni dalykai, tokie kaip išgyvenimas, o ne svarstymai apie tautinius klausimus.
nesąmonę parašei. Lietuviškai kalbantis valstietis buvo lietuvis, o lekiškai kalbantis prie Varšuvos – lenkas. Nebūtina kasdien sąmoningai suvokti, kad esi lietuvis ar lenkas. Kalba yra tautybės pagrindas.
Paties peršama mintis labai patogi, siekiant paneigti lietuvių tautos nenutrūkstamą labaj ilgą istoroją, nukirsti jos sąsają su LK, LDK ir paryti lietuvius kaip atsiraduaius visai neseniai. Ir kurių kalbą vos ne sukūrė Jablonskis.
Čia ne aš rašau nesąmonę – nesąmonė yra painioti kalbą, etninę kilmę ir modernią tautinę savimonę. Niekas neneigia lietuviakalbių gyventojų istorinės tęstybės. Tačiau iš to automatiškai visiškai neišeina, kad XIX a. pirmoje pusėje didelė dauguma valstiečių jau turėjo išplėtotą modernią tautinę savimonę. Istorikai kaip tik ragina labai atsargiai vertinti kaimo „nacionalizavimą“: lenkų istoriografijoje net pabrėžta, kad valstiečių tautinė sąmonė neaugo savaime, o spauda ir mokykla turėjo kaimui paaiškinti jo priklausymą platesnei tautinei bendrijai.
Būtent todėl patys lietuvių tautinio sąjūdžio šaltiniai kalba ne apie jau pilnai susiformavusią masinę savimonę, bet apie jos žadinimą. Mokymo medžiagoje aiškiai rašoma, kad „Aušra“ žadino tautinę savimonę ir savigarbą, o „Varpas“ siekė ugdyti sąmoningumą ir kurti modernią lietuvių tautą. Darius Staliūnas apie 1880-uosius rašo dar tiesiau: tuomet „nebuvo jokios socialinės atramos“, nes bajorai po 1863 m. buvo nutildyti, o valstiečius dar reikėjo išmokyti matyti save kaip politinius veikėjus. Lietuviškoje akademinėje literatūroje, remiantis Sauliumi Pivoru, taip pat tiesiai sakoma, kad iki pat XIX a. pabaigos negalima kalbėti apie lietuvių valstiečių tautinę savimonę pilna prasme.
Todėl pavieniai pavyzdžiai iš Basanavičiaus surinktų pasakų nieko neįrodo apie didelę daugumą. Iš to, kad kai kurie žmonės tam tikromis aplinkybėmis jau skyrė „savus“ ir „svetimus“, dar neišeina, kad visa valstietija XIX a. pirmoje pusėje jau buvo moderniai tautiškai susipratusi. Net Vilniaus krašto publicistai XX a. pradžioje rašė, kad „tautinis susipratimas dar nepasiekė tų liaudies masių“, kurios dalyvavo konfliktuose. O vėliau J. Purickis tiesiai aiškino, kad jeigu žmonės nebus tautiškai susipratę, kalbėjimas apie Vilnių bus tuščias – vadinasi, tą sąmonę dar reikėjo ugdyti, o ne apsimesti, kad ji nuo amžių jau buvo visur vienodai susiformavusi.
Nuvertini paprastus žmones. Pasiskaityk Basanavičaus išleistų pasakų ir pamatysi, kad viską jie puikiai suprato. Ir aiškiai skyrė žmonių tautybę.
Paprasti kaimo žmonės, prieš 200 metų dar baudžiauninkai, taip, tiesa, neturėjo sąmoningo savo tautinės tapatybės suvokimo. Bet kuris tai kalba kalbėjo. Ir surašymai, kurie būtent pagal kalbą ir priskirdavo lietuviams, gudams, lenkams ar rusams rodo, kad lietuvių buvo dauguma.
Aukštesnieji sluoksniai jau buvo stipriai sgulenkėję, tačiau XIX a. pabaigoje, prasidėjus tautiniam pakilimui, nemaža dalis jų atsigręžė į savo lietuviškas šaknis ir tapo tais, kurie atvedė į 1918 m. vasario 16 d. Ir tas skilimas, kai net broliai pasirinkdavo priklausyti skirtingoms tautoms, buvo didelio masto.
Tačiau sutik, kad Želigovskis, jei nebūtų Pilsudskio ir Lenkijos palaikymo, nebūtų atlikęs savo žygio, o jei ir būtų, Lietuvos kariuomenė jį būtų nugalėjusi. Lietuvos rytinė ir pietinė sienos būtų grrokai toliau ir šis kraštas būtų beveik lietuviškas.
Pats Piłsudskis buvo lietuvis ir pasiūlė Želigovskiui žygiuoti į Vilnių. Piłsudskis svajojo atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tai jis pats ne kartą patvirtino, tačiau atsitrenkė į sieną. Nei „naujieji“ (baltiškieji) lietuviai – jis pats juos taip vadino – nei baltarusiai su tuo nenorėjo sutikti. Galiausiai jis nusprendė bent jau pasiekti, kad jo mylimas Vilnius būtų tautos, su kuria jis pats tapatinosi, t. y. lenkų tautos, ribose, ir kartu su Želigovskiu sukūrė „Vidurio Lietuvos“ planą.
Taigi, Pilsudskis gyveno praeities vaizdiniais, nesuvokė šiandienos ir dėl savo įgeidžių padarė neatitaisomą žalą tiek Lieuvai ir lietuviams, tiek ir Lenkijai bei lenkams.
> Gabriel
Pagal tavo logiką išeitų, kad ir dėl lietuvių stribų Maskva, kaip ir dėl Želigovskio su Pilsudskiu atveju – Lenkija, laikytina niekuo dėta.
Tad gal neieškotum čia durnių…
Taip, – esmino skirtumo priverstinai kuriant svetimą tautiškumą vietoje turimo tarp komunistų veiklos ir Liublino unijos, paskelbusios Lenkiją Rzeczpospolita obojga narodow, t.y. Respubliškai bendra (vieninga) tauta, nėra, nes komunistai vertė tapti vieninga rusų kalbos, o žečpospolitininkai – lenkų kalbos tauta.
Lietuviai patys pasirinko krikštytis katalikiškai per Lenkiją, atiduoti savo tuo metu imperiją Lenkijai. Taip įvarydami save į priklausomybę nuo Lekijos ir neišvengiamą lenkėjimą.
Tad ir kaltė tenka patiems lietuviams, to meto LDK valdančiajam lietuviškajam elitui ir jo galvai – Jogailai.
Įvykdė gyventojų apklausą? Aukštuomenė krikštinosi, nes turbūt pavargo du šimtu metų kariauti su visa tuometine NATO. O pusė valstybės jau anksčiau buvo krikštyta. Tai teko tik pasirinkti kurią kryptį pasirinkti – Rusijos bizantišką ar Lenkijos lotynišką.
Ar aš neigiu, kad krikštijimasis buvo neišvengiamas? Tik, krikštijusis katalikiškai, buvo padaryta katastrofiška klaida. Ordiną (kaip sakai, tų laikų NATO) vis viena teko nugalėti mūšio lauke, tam paaukojant esminius Lietuvos išteklius ir tuo tik sustiprinant Lenkiją. Lietuviai didikai neišvengiamai pajudėjo link lenkystės. O stačiatikiškos LDK žemės pajudėjo link Maskvos.
Ir tai baigėsi ne tik LDK žlugimu. Tai, galų gale baigėsi blogai ir Lenkijai.
Tai manai, kad reikėjo krikštytis per Maskvą ? Tada būtumėm sustiprėję ?
Ne per Maskvą, o stačiatikiškai ir įtvirtinti Vilniuje šios tikybos centrą. Algirdas dar nesikrikštijęs jau darė tokius žygius. Apsikrikštijus stačiatikiškai tai tikrai būtų pavykę. Maskva būtų netekusi stačiatikiškų žemių vienytojos kozirio.
O mišios būtų laikomos bažnytine slavų kalba ?
Manau, kad pavojus suslavėti krikštijusis stačiatikiškai būtų buvęs mažesnis, nei krikštijusis katalikiškai per Lenkiją. O viską nusveria tai, kad nebūtume tapę iš imperijos Lenkijos vasalu.
Tu turi atskirti agresyvų išorinį antpuolį, primestą iš Maskvos, nuo procesų, kilusių iš pačių Lietuvos elitų sprendimų. 1569 metų Liublino unija nebuvo maskvietiškas užkariavimas, bet bendras Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrinys, paremtas didelės Lietuvos bajorijos dalies. 1920 metų Vilniaus įvykiai neatsirado iš niekur: jie buvo tolimas Jogailos sprendimo priimti Lenkijos karūną ir visos vėlesnės Jogailaičių tradicijos padarinys, galiausiai įtvirtinęs ilgalaikį Lenkijos ir Lietuvos ryšį 1569 metais. Jau XVI amžiaus pabaigoje Vilniaus mieste nebedominavo lietuvių kalba, o lenkų ir rusėnų kalbos, ir tai pripažino net Augustinas Rotundas Meleskis, vienas ryškiausių Lietuvos atskirumo nuo Lenkijos gynėjų. Jei tad nori ieškoti kaltų dėl 1920 metų Vilniaus situacijos, pirmiausia pažvelk į pačią Lietuvos bajoriją, kuri per šimtmečius savanoriškai polonizavosi ir įsiliejo į Abiejų Tautų Respublikos politinę tautą. Ir aš čia nekalbu apie vėlesnę lietuvių ar baltarusių valstietijos polonizaciją, bet apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitą, kurio niekas jėga nevertė nei tapatintis su lenkiškumu, nei remti tokių aktų kaip Gegužės 3-iosios konstitucija, ribojusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atskirumą.
Lenkų sukilėliai nužudė visus aštuonis Lietuvos vadovus, kurie priešinosi Gegužės trečiosios konstitucijai.
Austrai seniai kalbėjo vokiškai – ar tai reiškia, kad Hitlerio anšliusas buvo teisėtas ?
Pirma, teiginys, kad „lenkų sukilėliai žudė Lietuvos vadovus už priešinimąsi konstitucijai“, visiškai iškraipo istorinius faktus. 1794 m. sukilimo metu mirties bausmės buvo vykdomos ne „lietuviams už tai, kad jie lietuviai“, o valstybės išdavikams – Targovicos konfederatams. Šie žmonės (pvz., Simonas ir Juozapas Kosakovskiai) buvo nubausti už tai, kad veikė išvien su Rusijos imperija prieš savo valstybę ir privedė prie jos padalijimo. Jų veikla po 1792 m. nebuvo joks kilnus „Lietuvos atskirumo gynimas“, o paprasčiausias savo asmeninių, prorusiškų interesų ir privilegijų saugojimas užsienio durtuvų pagalba.
Be to, tai nebuvo joks „lenkų kerštas lietuviams“. Lygiai taip pat Varšuvoje minia ir sukilėlių teismai korė Lenkijos (Koronos) atstovus – pavyzdžiui, etmoną Piotrą Ożarowskį, vyskupą Juzefą Kosakovskį (Lietuvos atstovą, nubaustą Varšuvoje) ar Juzefą Ankwiczių. Tai buvo politinis valymas nuo prorusiškų išdavikų, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo iš Vilniaus, ar iš Krokuvos. Verta prisiminti ir tai, kad Simoną Kosakovskį Vilniuje nuteisė ir pakorė vietiniai, Lietuvos sukilėliai, vadovaujami LDK kariuomenės inžinieriaus Jokūbo Jasinskio (Jakub Jasiński). O ir pats viso sukilimo vadas Tadas Kosciuška buvo kilęs iš LDK žemių ir save laikė litvinu.
Taip pat klaidinga teigti, kad Lietuva vieningai priešinosi Gegužės 3-iosios konstitucijai. Didžioji dalis LDK bajorijos ją palaikė, ją po kelių mėnesių užtvirtino 1791 m. spalio 20 d. priimtas „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“ (Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów).
Antra, tavo palyginimas su Austrija ir Hitlerio anšliusu yra grubi loginė klaida. XX amžiaus totalitarinės diktatūros invazija, pagrįsta moderniuoju etnonacionalizmu, neturi absoliučiai nieko bendro su XVI–XIX a. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos savanoriška kultūrine asimiliacija ir politinės tautos formavimusi.
Istorijos negalima piešti tik juoda ir balta spalvomis. Jei norime suprasti LDK ir ATR istoriją, turime nustoti taikyti šiuolaikines tautines etiketes ir „mes prieš juos“ naratyvą praeities įvykiams, kurie veikė pagal visai kitokią logiką.
Visi imperininkai, prisijungę ir nutautinę svetimas tautas, stengiasi įtikinti save ir kitus, kad aukos taip norėjo pačios. Žinoma, tie, kas nenorėjo, paskelbiami tiesiog išdavikais ir nužudomi. Nesvarbu, savo ar kolaborantų rankomis. Visa Lenkijos istorija iš esmės tokia pati kaip ir Rusijos. Duginas ir ten, ir ten.
Na, nereikia neigti, kad lietuviškasis LDK elitas pats atsidavė Lenkijai 1385 m. Jei jie nesuprato tada, kad tai kelias į visišką sulenkėjimą ir tapimą Lenkija, tai jų trumparegiškumas. Na, juk 1385 m. Lenkija neužgrobė LDK, kad būtų galima sakyti apie tai, kad jie grobikai ir pavergėjai.
Tad aš lenkų nekaltinu – jie paisė savo valstbės interesų o į mus žiūrėjo kaip į tuos, kurie pasidavė ir pairinko būti iš esmės lenkais, tad atskiri bandymai likti lietuviais buvo priimami kaip išsišokimas.
“Lietuvos kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis nepasirašė Liublino unijos, vertino ją neigiamai, nes matė joje “ laidotuves ir susinaikinimą laisvos ir savarankiškos valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“ 15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-mikalojus-radvila-rudasis-kunigaikstis-nepasirases-liublino-unijos-582-399877
Naiviam. Valdininkija ar jos dalis, priversta aplinkybių ar neįvertinus grėsmių, padaro tam tikrus žingsnius, vedančius į tautos naikinimą. Bet tai nereiškia, kad tauta praranda teisę gintis.
Kai baigiasi istoriniai argumentai, prasideda emocingi lozungai ir visiškai absurdiški palyginimai.
Pirma, lyginti Lenkijos ir Lietuvos unijos istoriją su Rusijos imperializmu yra neteisinga. Rusijos imperija plėtėsi karine prievarta, naikindama elitus ir įvesdama autokratiją. Tuo tarpu ilgalaikis Lenkijos ir Lietuvos ryšys prasidėjo nuo to, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos sostą, o ne atvirkščiai. TAI BUVO LIETUVIS, KURIS TAPO LENKIJOS KARALIUMI, O NE LENKAS TAPO LIETUVOS DIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU. LDK bajorija (Radvilos, Sapiegos, Pacai) nebuvo jokios „aukos“, kurias kažkas nutautino per prievartą. Laikui bėgant jie patys savanoriškai perėmė lenkų kalbą ir kultūrą, nes tai buvo prestižo, politinės galios ir respublikinių laisvių kalba. Skirtingai nei Rusija, Lenkija niekada nesiuntė kariuomenės, kad priverstų lietuvių bajorus kalbėti lenkiškai ar uždarytų jų mokyklas.
Antra, vadinti 1794 m. pakartus Targovicos konfederatus „tautos kankiniais ir nepriklausomybės gynėjais“, yra tiesiog pasityčiojimas iš pačios Lietuvos istorijos. Žmonės, tokie kaip Simonas Kosakovskis, nebuvo jokie Lietuvos patriotai. Jie ėmė pinigus iš Jekaterinos II ir kvietėsi Rusijos kariuomenę, kad išsaugotų savo asmenines privilegijas ir sunaikintų valstybės reformas. 1794 m. buvo baudžiami ne žmonės už tai, kad jie lietuviai, o Targovicos veikėjai, susiję su prorusiška stovykla. Tarp nubaustųjų buvo ir Lietuvos, ir Koronos atstovų: Simonas ir Juozapas Kosakovskiai, Juozapas Zabiela, bet taip pat Piotras Ożarowskis bei Juozapas Ankwiczius. Tai svarbu, nes čia kalbame apie politinę ištikimybę valstybei, o ne apie kažkokį „lietuvių naikinimą“.
Trečia, Aleksandro Dugino, šiuolaikinio rusiško fašizmo ideologo, minėjimas čia rodo tik vieną dalyką – visišką nesuvokimą, kas buvo ir kaip veikė daugiatautė Abiejų Tautų Respublika. Tai desperatiškas bandymas pigiais šūkiais maskuoti faktų trūkumą.
Jei jau nori kalbėti rimtai, tai vietoj lozungų apie „Duginą“ atsakyk konkrečiai: apie kokius aštuonis nužudytus Lietuvos vadovus tu kalbėjai?
Pritarčiau pačiam, ką parašei.Bet jau kur kss vėliau buvo prievartinio lenkinimo, ir ypač tarpukariu.
Suprantama, kad lenkai nebūtinai žudė už tai, kad jie lietuviai, bet gynė savo kolonijas. Kresus.
Kresai ne kolonijos. Reikia vis tik skirti, kas yra kolonija, ir kas yra šaliai prijlausanti kitos etninės grupės teritorija.
Lenkija niekada nebuvo kolonialinė šalis. Kaip, beje, ir Rusijos imperija nebuvo kolonialinė. O štai D.Britanija, Pranc9zija – taip.
O kuo iš esmėsskiriasi Anglijos kolonijos nuo slavų valstybių užgrobtų, ar klasta prijungtų kitų tautų žemių ?
skiriasi iš esmės. Tingiu rašyti tsi, ką nors kiek besodomintis turėtų žinoti.
Skiriasi iš esmės, bet esmės nieks nežino. Be to svarbiausia, kad aš taip noriu.
Na bet stebini mane. Kuo skiriasi tikrai ne paslaptis ir tikrai lengvai surandama informacija.
Tad nereikia čia vaizduoti nežinia ko.
>+++
Gal galėtumėte pateikti aštuonių lenkų nužudytų Lietuvos lyderių vardus ir pavardes už tariamą priešinimąsi Lenkijai?
Ir ar atsakytumėte ir į mano argumentus?
LDK didysis kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega,
LDK lauko etmonas Simonas Martynas Kasakausas,
Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kasakauskas,
Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis
Kitų mintinai neatsimenu.
Mano požiūrį atitinka Algimanto Liekio rašinys :
Algimantas Liekis. Lietuvių elito vištakumas tautos nepriklausomybės šviesoje.
Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis (g. 1726 07 22) buvo tarp konfederatų ir kovotojas tiek prieš Lenkijos, tiek prieš Rusijos šeiminkavimą LDK. Jo tėvas kunigaikštis Mykolas Juozapas Masalskis buvo vyriausiasis Lietuvos kariuo¬menės vadas (didysis etmonas) irgi visą laiką aistringai pasisakė už LDK savarankiškumą, smerkė Liublino uniją kaip naudingą tik Lenkijai ir pražūtingą Lie¬tuvai. Tad, matyti, iš dalies ir dėl to Lietuvos savarankiškumą visur rėmė ir jo sūnus Ignas Jokūbas, kuris, vos tapęs vyskupu (1763 m.),paskelbė priklauso¬mumo nuo lenkų pražūtingumą Lietuvai, darė žygių, kad ir Lietuvos Ka-talikų bažnyčia būtų atskirta nuo Lenkijos, įkurta atskira Lietuvos bažnytinė provincija, kurios arkivyskupas turėtų Lietuvos primo titulą ir būtų pavaldus tik Popiežiui. Ne kartą jis savo projektus svarstyti buvo pateikęs Lenkijos-Lietuvos Seimui, tačiau lenkai visokiais pretekstais jam užkirsdavo kelią.
Nuo pirmųjų vyskupavimo dienų I. J. Masalskis nurodė parapijų kuni¬gams steigti lietuviškas parapines mokyklas, kad jose galėtų mokytis visi, nepaisant luomų (tam jis paskyrė savo 23 tūkst. auksinų), 1765 m. jis įsakė, kad Vil¬niaus kunigų seminarijoje būtų dėstoma Lietuvos istorija, o po dešimtme¬čio jo pastangomis Vilniuje įkurta mokytojų seminarija (jai išlaikyti vyskupas paskyrė 25 tūkst. auksinų); tais pačiais metais vyskupo iniciatyva įsteigta lietuviškiems vadovėliams rengti draugija, kuri iki 1790 m. parengė ir iš¬leido jų daugiau kaip 15 tūkstančių egzempliorių.
Vyskupo pastangomis Vilniuje 1775 m. įsteigtos felčerių ir akušerių mokyklos Šv. Roko ligoninėje (jai vyskupas buvo atidavęs savo rūmus Se¬reikiškėse). Daug lėšų ir energijos paaukojo Vilniaus katedros perstaty¬mui, vyskupo rūmų N. Verkiuose projektavimui ir statybai, savo lėšomis išlaikė Lietuvos kariuomenės pulką (apie 1200 karių) ir t.t. Tai buvo vie¬nas ryškiausių tų metų savarankiškos Lietuvos atkūrimo patriotų, tuo tikslu jis prisi¬dėjo ir prie konfederatų, pakilusių kovon prieš gegužės 3-iosios konstituciją, bet patikėjo, kad Rusija, remdama juos, nori tik padėti Lietuvai atgauti savarankiškumą. Tuo patikė¬jusių, kaip minėta, buvo daug. Jų nuostatas iš dalies rodo ir stojančiųjų į konfederaciją priesaika: „Aš […] stodamas į konfederaciją […], prisiekiu, jog visomis jėgomis neleisiu lenkų karaliaus valdžios išplėtimo, naikinsiu tuos, kurie prieš šlėktos laisves, už sosto paveldimumą […
Prieš rusų įgulas ir jų pagalbininkus 1794 m. prasidėjo sulenkėjusio lietuvio generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas gin¬kluotas sukilimas. Jis gimė 1746 m. vasario 12 d. Lietuvoje, Slomino apskrityje, Kosovskų parapijoje, Merečiovčiznos dvarelyje, neturtingo lietuvių bajoro šeimoje. Mokėsi įvairiose karinėse mokyklose, išvykęs į JAV dalyvavo jos Nepriklausomybės karuose, pelnė ten brigados generolo laipsnį. 1784 m. sugrįžo Lietuvon, apsigyveno tėvų dvarelyje, po to vadovavo Respublikos daliniams kovose su konfederatais ir juos remiančia rusų kariuomene. Pralaimėjus kuriam laikui buvo pasitraukęs į Saksoniją, bet 1794 m. pradžioje vėl buvo pakviestas vadovauti ginkluotam sukilimui prieš rusų įgulas ir jos rėmėjus. Lietuvoje sukilimui vadovavo inžinierius pulkininkas Jokūbas Jasinskis. Vilniuje sukilėlių buvo sudaryta laikinoji Vyriausybė – Tautinė Lietuvos aukš¬toji taryba , kuri planavo po pergalės atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. To siekti skatino ir minėtasis vyskupas I.J.Masalskis. Tai siutino lenkus. Ir kai vyskupas 1794 m. pradžioje to sukilimo reikalais nuvyko Varšuvon, jis buvo, kaip ir šimtai kitų nepritarusių gegužės 3 d. konstitucijai ir LDK suliejimui su Lenkija, suimtas ir uždarytas į kalėjimą, lenkų kankintas ir nužudytas.
Apie lietuvių vyskupo L J. Masalskio nužudymą 1794 m.birželio 28 d. (prieš tai, gegužės 9 d., Varšuvoje taip pat be jokio teismo buvo pakartas Livonijos vyskupas Juozas Kazimieras Kasakauskas) Varšuvos priemiestyje, vadinamojoje Krokuvoje, priešais Bernardinų bažnyčią istorikas N. Kostromarovas (Kostromarov), rašo: „[…] Iš laikinai to kalėjimo Bruehlio namuose Varšuvoje Masalskį išvedė skerdžius, girtuoklis Klinovskis. Jo vadovaujama iš pasitenkinimo klykianti lenkų minia virvėmis suraišiotą vyskupą tempė kartuvių link, daužydami jį pagaliais, kumščiais, dėl ko jis visas kruvinas apalpo dar iki kartuvių nepriėjęs. Bet budeliai pakelę vėl daužė pagaliais, kumščiais, spardė kojomis, kol užkėlė po kartuvėmis ant suolelio, užnėrė virvę ant vyskupo kaklo. Tuomet mūrininkas Dolgertas užsliuogė ant kartuvių, pririšo virvę ant jų skersinio, o stovintieji apačioje kojomis išmušė suolelį iš po vyskupo kojų ir jis pakibo…“ (Girdėti balsų, kad Lietuvos katalikų Bažnyčia privalėtų vyskupą paskelbti šventuoju, Nepriklausomos Lietuvos globėju).
Susidorojimui su vyskupu, kaip ir kitais gegužės 3 d. konstitucijos priešininkais – „separatistais“ – lietuviais, siekusiais išlaisvinti Lietuvą nuo lenkų ir jų katalikų Bažnyčios hierarchų viešpatavimo, pritarė ir tas mūsų tautietis ir labai garbinamas Sukilimo vadas gen. T.Kosčiuška. Ne be jo sutikimo buvo nužudyta ir daug kitų lietuvių, pasisakiusių už nepriklausomos LDK atkūrimą, dėl to jis, atvykęs Vilniun išvaikė sukilėlių sudarytąją Vyriausybę, daug jos narių irgi už „separatizmą“ įsakę nužudyti, tarp jų Lietuvos kariuomenės etmoną Simoną Kasakauską (pakorė balandžio 25 d., dar bene 50 tos Lietuvos Tarybos narių nubaudė įvairiomis bausmėmis), o talentingąjį sukilimo Lietuvoje vadą Jokūbą Jasinskį, ypač drąsiai ir sumaniai vadovauį Lietuvos sukilėliams kovose prieš Rusijos kariuomenę, irgi apkaltinęs „separatizmu“, atleido iš pareigų, ir su sargyba pasiuntė „ginti Varšuvos“, o jo vieton T. Kosčiuška paskyrė nuožmų lenkų šovinistą ir davatką generolą Michalą Velhorskį (Michal Wielhorski) ir susirinkusiai vilniečių miniai T. Kosčiuska paskelbė, kad yra tik viena Lenkija ir yra tik viena jos Vyriausybė – Vyriausioji taryba Varšuvoje.
alkas.lt/2018/12/15/a-liekis-lietuviu-elito-vistakumas-tautos-nepriklausomybes-sviesoje-iv/
> Naivus klausimas
Tai pačiam ta ‘maskviškė’ tamsa akyse vis neišblunka. Sakau, gal čia tas komjaunuoliškas ‘plėšinių’ įsisavinimas dar iš Kremliaus lango matosi…
“tamsa neišblunka” – tai puikiai parodo, kaip nesigaudai reiškiniuose.
Apie tautines savimones – turėjo jas gyvntojai ar neturėjo – yra tuščia kalba. Tautinių savimonių formavimosi procesai yra visai kitos srities dalyko klausimas, beje, nesantis tinkamu, kad patvirtinus gentinio gyvenimo toje žemėje aplinkybes. Gi šiuo atveju tai, kad tų žemių gyventojai buvo lietuviai byloja seni jų vietų ir vandenvardžių lietuviški pavadinimai, jų išlikimas net svetimai valdžiai ir bažnyčiai apslavinant senuosius gyventojus. Šis lietuviškumas yra patvirtinamas visų mokslų duomenimis. Todėl ‘Gabriel’ bandymas manipuliuoti tautinės savimonės klausimu tėra aiškaus dalyko painiojimas.
> Naivus klausimas
Akivaizdu, kad būsi iš tų, kai dar nesugraibo kamuolio, o piktybiškai makaluojasi Eurolygos aikštelėje ir gana… Tad gal rastum nors kultūros ir pasiieškotum savo lygio publikos kur feisbukuose… Taškas.
Ne tau spręsti. Ir, jei savo palatoje ir jautiesi Napoleonu, tai tikrai taip nėra.
Irkluotojas ant arklio…
Sakote, ‘Lietuviai patys pasirinko krikštytis katalikiškai per Lenkiją’. Vargu, ar tvirtinti, kad ‘lietuviai patys pasirinko krikštytis per Lenkiją”, būtų tiesa. Visų pirma, tai lietuviai jau buvo krikštyti -1009 m. karaliaus Netimero, 1251 m. – karaliaus Mindaugo. Taigi apsikrikštyti tereikėjo tik pačiam Jogailai bei sustiprinti evangelizaciją tarp prišlietos teritorijos gyventojų. Tad Jogailos atliktas Lietuvos krikštijimas iš esmės laikytinas formaliu politiniu veiksmu, t.y. jis buvo reikalingas Lenkijai tam, kad pagal bažnytinę ir valstybinę to meto teisę Jogailos prie Lenkijos karalystės prišliejamos Lietuvos žemės taptų nuosava Lenkijos karalystės teritorija.
Be to, Krėvos unija yra Jogailos su Vytautu suokalbio prieš Kęstutį įvykdymo rezultatas. Taigi krikštijimą per Lenkiją pasirinko ne, apskritai, lietuviai, o tai įvykdė karine jėga suokalbininkai preš Lietuvą(Kęstutį) Jogaila su Vytautu, laikydami Lietuvą ne lietuvių tautos, o jiems kaip valdovams priklausančiu turtu.
Tad taip, bendrame kontekste vertinčiau ‘krikšto per Lenkiją’ istorinius faktus.
Nereikia pilti pamazgų ant Vytauto. Krįvos unijoje jis buvo tik vienas iš tų, kurie sutartį patvirtino – sutartį sudarė oficiali Lenkijos karalystės delegacija ir Jogaila Lietuvos vardu, sutartį patvirtino jo broliai Kaributas, Skirgaila, Lengvenis ir pusbrolis Vytautas.
Savo vietininku Lietuvoje Jogaila paliko brolį Skirgailą, kuris aštriai konfliktavo su Vytautu. Vytautas sugebėjo sutelkti Lietuvos diduomenę, kad ji paremtų jo pastangas tapti pilnateisiu Lietuvos valdovu, nors jau ir faktišku Jogailos vasalu. Vytautas Jogailos vietininku LDK tapo 1392 m. Jis tai iškovojo ir jo valdymo metu LDK dar sustiprėjo, nors tai ir buvo Lenkijos vasalo padėtis.
Taigi, nereikia pilti pamazgų ant Vytauto, esą jis sąmoningai bendradarbiavo su Jogaila atiduodamas Lietuvą lenkams. Jei taip būtų, po Krėvos jis būtų iš karto paskirtas vietininku, o ne Skirgaila. Yra aplinkybės, kurių net jis nebegalėjo pakeisti, bet esant kurioms jis padarė tikrai labai nemažai.
Kas žino, gal būt toks jo toks darbas – galimai menkinti Vytautą, Lietuvos prezidentą Smetoną bet kokia proga ?
Pritariu.
Pridėtoje nuotraukoje matyti Lenkijos kariuomenė Vilniaus katedros aikštėje 1919 m. balandį. Tuo metu Lietuvos kariuomenė jau vijo bolševikų kariuomenę iš Lietuvos link Zarasų. Tačiau, kaip galima spręsti iš nuotraukos kariuomenėje jokio nerimo nėra, ji Vilniuje jaučiasi rami. Tad ar skyrė Lietuvos kariuomenė kokį dėmesį tam, kad ir lenkai būtų išvyti iš sostinės Vilniaus. Apie tai istorija tyli. Jokio istorinio pateisinimo kaip ir nėra. Tai gal, sakau, Smetonos kaip kariuomenės vado šiuo atveju koks nurodymas buvęs? O tai daug ką bylojantis istorinis faktas būtų!
Taigi tuomet Lietuvos kariškiai pliekėsi Giedraičių- Širvintų fronte. Ir labai sėkmingai. Lenkpalaikiai iš ten buvo išvyti!
Lietuva gavo Prancūzijos ir Anglijos perspėjimą, kad jei vys lenkų kariuomenę toliau, įsikiš jie.
Ne iš nuotraukų reikėtų spręsti apie Lietuvos kariuomenės nuotaikas.Pasiskaitykite Širvintų-Giedraičių mūšio dalyvių , tame tarpe Lietuvos kariuomenės karininko- savanorio kūrėjo Kosto Batūros (dr.Romo Batūros tėvo) , atsiminimus
etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2020~1615886070654/J.04~2020~1615886070654.pdf
Giedraičiai ir Širvintos, tai čia 1920 m. spalis. Nesipainiokite.
Lietuvos kariuomenė radosi savanorišku pagrindu tik 1918 m. lapkričio mėnesį, tad per kelis mėnesius ją suformuoti ir pilnavertiškai apginkluoti buvo neįmanoma. Žymiai gausesnė Lenkijos kariuomenė buvo suformuota buvusių ginkluotų Austro- Vengrijos imperijos Lenkų legionų ir lenkiškų karinių pajėgų Rusijoje pagrindu.
1919 m. balandį Lietuvos kariuomenė net nebandė Lenkijos vyti iš Vilniaus. Lenkijos pilsudskininkus besiveržusius užimti Alytų Lietuvos karuomenė 1919 m. vasarį sumušė prie Bobriškių netoli Senosios Varėnos. Kadangi bolševikai iš kitos pusės jau buvo beužimą Alytų, tai kuriuomenė, sumušusi lenkus, buvo permesta prie Alytaus. Bolševikai prie Alytaus neatsilaikė ir pradėjo bėgti. Taip jie be atvangos buvo lietuvių vejami per visą Lietuvą net už Zarasų. Tada prie Radviliškio lietuviai supylė bermontininkus ir išvijo juos iš Lietuvos. Kodėl 1919 m. nebuvo imta lenkus vyti iš Vilniaus kažkodėl istorija tyli. Matyt, dėl smetoniškos valdžios vasališko palankumo Lenkijai…
Lietuva savo kariuomenę tik kūrė. Iš nieko. Ir visa Lietuvos aukštuomenė buvo lenkiška, žydiška, vokiška. Stebuklas, kad Lietuva išvis sugebėjo atsikurti.
Laimei, Prezidentas buvo lietuvis.
Dėka to, kad dauguma gyveno kaime, o kaimas buvo lietuviškas. Dabartiniai Lietuvos priešai tai perprato ir vykdo kaimo ir lietuvybės naikinimą.
Dabar kaime mažai gyvena visur, o kur, atsilikusiose, dar nemažai, tai irgi sparčiai mažėja. Tad tai nėra jokia kryptinga. prieš Lietuvą nukreipta veika, o tokie raidos dėsniai
Naiviam klausimui V.Uljanovo citata:
,,Mums reikia netyčia, svetimomis rankomis pastumti krintantį žmogų”
> Visgi
Beje, patikslintina, – 1919 m. metais balandį, kai Lietuvos kariuomenė bolševikus grūdo iš Lietuvos, o lenkų kariuomenės įsitaisiusios Vilniuje iš jo nejudino, tai teisėtai kaip ir neįsteigtos Prezidento institucijos ‘prezidentu’ ėmė ir patapo, veikiausiai tai vilniškei istorinei Lenkijos ‘laimei’, į Lietuvą po kelių mėnesių iš užsienio sugrįžęs ‘lenkiškasis’ lietuvis. Šių politinių įvykių sutapimai gali būti ir ne atsitiktiniai. Tačiau, Lietuvos laimei, viską pakoregavo 1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimų rezultatai, kai po jų ‘lenkiškųjų’ lietuvių valdžioje ilgam nebeliko…
Tai va, dėl tos galimos buvimo ‘Prezidentu laimės’…
‘ Antanas Smetona….1919 04 04–1920 06 19 pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas (išrinktas Lietuvos Tarybos)…’ .vle.lt/straipsnis/antanas-smetona/
Ar tamsta laikai šį Lietuvos Tarybos sprendimą neteisėtu?
Teko gyventi viename daugiabutyje su kaimynais, kurie buvo atvažiavę iš miestelio Vilniaus rajone, prie pat dabartinės Gudijos sienos. Jie save vadino lenkais, tačiau tarpusavyje ir su vaikais kalbėjo tik rusiškai, lietuviškai neva nesuprato. Vieną savaitgalį pas kaimynus buvo didelė giminės šventė,berods krikštynos. Jau neblogai įšilęs kaimynas išėjo į laiptinę su armonika ir užgrojęs uždainavo …. lietuviškai be jokio akcento ! Jam lietuviškai pritarė svečiai ( gal giminės).
‘… kursai’, neiškraipykite minčių, ne Lietuvos kariuomenei priekaištauju dėl Lenkijos nevijimo iš Vilniaus, bet jos politinei ir karinei vadovybei.
Skaityti mūšio dalyvių atsiminimus man nėra reikalo. Viską žinau iš senelio prisiminimų, kuris dalyvavo 1919 m. vasarį mūšyje ties Bobriškėmis, kuriame buvo sumušti Lenkijos pilsudskininkai ir nuginti už Marcinkonių. Po to tais pačiais 1919 m. vijo bolševikus iš Lietuvos nuo Alytaus iki Zarasų. Ten frontą prieš bolševikus Lietuvos kariuomenė perdavė Latvijai, o pati ėmėsi bermontininkų. Šie neatlaikė lietuvių fronto prie Radviliškio, telkėsi prie Šiaulių, bandė juose priešintis lietuviams, tačiau ir ten buvo pralaužti ir Lietuvos kariuomenės išginti už sienos į Rytprūsius.
Visuose šiuose Lietuvos kariuomenės karo veiksmuose dalyvavo mano senelis. Be to, senelės brolis žuvo Suvalkų fronte kovose prieš Lenkiją. Taigi pačių Lietuvos karių nuotaikos 1919-1920 metais kovojant su priešais, ypač Lenkija dėl Vilniaus, man žinomos.
Tai tiek žinių iš tų laikų ‘Švietimo kursams’ ir šiandienos Lietuvai…
> ‘>Kažin’
Viską dėl teisėtumo tuo klausimu pasako 1920 m. Steigiamasis Seimas, savo sprendimu įkūręs Lietuvos Prezidento instituciją. Iš to aišku, kad Seimas nelaikė šios institucijos jau esant tinkamai įsteigtos.
Be to, Vasario 16-osios akte pasakyta, kad valstybės pamatus nustato Steigiamasis Seimas. Taigi Lietuvos Taryba spręsti Lietuvos prezidento institucijos kaip pamatinio valstybės klausimo neturėjo galių. Tokiu atveju Smetona gali būti laikomas tik Lietuvos tarybos kaip institucijos, o ne Lietuvos kaip šalies ar valstybės, prezidentu.
Atsižvelgus į tai, Smetonos vadinimas Lietuvos valstybės prezidento pavadinimu teisiškai yra panašus į saviveiklą.
Gal neatidžiai perskaitėte Vasario 16-osios Aktą :”…. Lietuvos Taryba pareiškia , kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo GALUTINAI nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas….”
> ‘>Kažin’ bei – ką domina
Dėl tos Vasario 16-osios akto nuostatos teisiškai viskas aišku, t.y. kad galią turi – yra teisėti tik Steigiamojo Seimo dėl valstybės pamatų nustatyti dalykai. Smetonos teisinė ‘saviveikla’ nebuvo Seimo palaiminta, taigi teisinės galios neįgavo.
Pagal paties „ logiką ” išeitų, kad ir Lietuvos Taryba bei jos sprendimai buvo „saviveikla“ ir „teisinės galios neįgavo“?
Ne, turint teisinių žinių bei darbo su teisiniais tekstais patirties, taip išeina.
Remiantis tamstos “teisinėmis žiniomis bei darbo su teisiniais tekstais patirtimi” išeitų, kad galimai ir Lietuvos Tarybos priimtas Vasario 16-osios aktas dėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo buvo “saviveikla” ir “teisinės galios neįgavo” ?
Tai jums taip išeina. Neturite žalio supratimo teisėje, o gal ir kultūros… Savo ‘išėjimų’ problemas spręskitės patys.
Kai nebeturite istorinių argumentų savo logikai paremti, belieka bandyti menkinti kitus?
Tiek menki išmanymo, bendravimo kultūros prasme, tiek piktybiškumo sugraužti atrodote, kad nebėra kur pačių ir menkinti… Tai gal, sakau, keliautumėte sau sveiki ten, iš kur išdygote ne pačių kultūros ir supratimo lygio Alke.lt…
Kol nebuvo sušauktas Steigiamasis seimas, Lietuvą valdę Lietuvos Taryba.
Matyt, galimai jam ( jai ) per sunku tai suvokti?
Taip, – kol nebuvo sušauktas demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas, Lietuvą valdė Lietuvos Taryba. Tačiau Vasario 16-osios aktu ji savo valdymo galias apribojo, pareikšdama, kad VALSTYBĖS PAMATUS, taip pat atitinkamus kitus akte išvardintus dalykus PRIVALĖS galutinai nustatyti Steigiamasis Seimas. Tai Seimas 1920 m. gegužę demokratiškais pagrindais ir atliko, įsteigdamas Lietuvos Respublikos Prezidento instituciją. Tokiu atveju, manytina, kad Smetonos vadovaujama Lietuvos Taryba, 1919-04-04 rinkdama Lietuvos valstybės prezidentą, pažeidė tiek demokratinius valstybės tvarkymo pamatus, tiek viršijo savo galias, nustatytus Vasario 16-osios akto.
Beje, net „Laisvojo žodžio“ LRT, jai laisvinėjant 35 metus, tai nepastebėjo. Tad, ar ne nuo lietuviškumo misijos, iš tikrųjų, skelbiasi – laisva…
Betgi visos valstybės turi arba karalius, arba prezidentus.
> ‘>+++’ (gal maskolijai)
Tai vis dar Alke amsite lyg Maskva Ukrainai, sakydama jai, čia Rusija ir gana…
> Visgi
Šlubuoja logika, – ne apie tai kalba…
Ar ‘Mikabalis’ ir ‘Kažin’ – vienas ir tas pats?
dar ir Saulės Vilna😁 neatmesčiau, kad ir karalystės pajėgos.
dar ir Saulės Vilna😁 neatmesčiau, kad ir karalystės pajėgos.
dar ir Saulės Vilna😁 neatmesčiau, kad ir karalystės pajėgos.
Lietuvos Seimo internetinėje svetainėje rašoma, kad Sovietų valdžia laikė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimus neteisėtais:
“Laisvės sargyboje 1991 m. sausio 10–11 d.
Sausio 10 d. (ketvirtadienis)
Lietuvoje:
SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas paskelbė kreipimąsi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kuriame ultimatyviai reikalaujama nedelsiant atkurti SSRS konstitucijos galiojimą ir atšaukti visus anksčiau priimtus nekonstitucinius aktus. Kreipimąsi jis pradeda žodžiais: „Reikia žvelgti tiesai į akis ir matyti tikrąsias susidariusios padėties priežastis. Jas sąlygoja grubūs pažeidimai ir nukrypimai nuo SSRS konstitucijos.“
Vilniuje spaudos konferenciją surengė LKP CK pirmasis sekretorius Mykolas Burokevičius ir antrasis sekretorius Vladislavas Švedas, kurie aiškino, kad viskas, kas dabar vyksta Lietuvoje – jos dabartinės valdžios politikos išdava, o kaltinimai, kad Maskva inspiravo pastarųjų dienų įvykius, yra be pagrindo. Jie teigė, kad Lietuvos parlamento politikai nepritaria dauguma Lietuvos gyventojų, todėl ruošiamasi organizuoti streikus ir demonstracijas….’
lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35661&p_k=1
Lygiai taip pat reagavo Lenkija į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą – jų supratimu tai pažeidė Gegužės Trečiosios konstituciją.
Turite omeny Lietuvos Tarybos priimtą Vasario 16-osios Aktą ?
Visus lietuvių tautos veiksmus Lenkijos imperininkai vertina Gegužės 3-iosios konstitucijos požiūriu – grobuonys bandantys pabėgti auką laiko pažeidėju. Aš jį jau pagriebiau ir net atsikandau, ir jis leidosi, o dabar bando bėgti. Aiškiai dirba mūsų priešams. Todėl privalo būti sunaikintas.
Lenkija niekada nebuvo ir negalėjo būti imperija, tad nėra ir jokių lenkų imperininkų. Yra lenkų šovinistai.
Naiviam. O kas buvo Lenkija, prisijungus Lietuvą ? Ir imperininkas gali nepajėgti sukurti imperijos.
Matyt, Lenkija tuo pačiu nelaikė Antano Smetonos teisėtu Lietuvos prezidentu?
Patys Lenkai pasinaudojo tautų apsisprendimo teise, paskelbta JAV prezidento Vilsono. Bet savo pačių aukoms tokios teisės netaikė.
Laukiu tavo atsakymo
Gabrieliui
Vladas Turčinavičius. Žvelgiant į Lietuvos istoriją per kaimynų agresyvų imperinį elgesį
1792 m. birželio 25 d. Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Generalinė konfederacija, kurios vadovais tapo LDK lauko etmonas Simonas Martynas Kasakausas ir jo brolis Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kasakauskas, siekė pirmiausiai sugrąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teises.
1792 m. liepos 23 d. prie Targovicos konfederacijos prisijungė karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas, tuo galutinai panaikindamas unitarinės Lenkijos valstybės šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. Konstituciją. Žvelgiant istoriškai matome, kad LDK elito mentalitetas reiškėsi tikėjimo, tautos ir Tėvynės Lietuvos meilės motyvais, o ne baimės ar asmeniniais interesais.
1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta Antrojo pasidalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Rusijai atiteko buvę istorinės LDK teritorijos: Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Lietuvos Brastos žemė ir rytinė Voluinės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torūne, Poznane. 1793 m. birželio 17 d. Gardine sušauktas Rzeczpospollitos Seimas, Rusijos kariuomenės apsuptyje buvo priverstas patvirtinti pasidalijimą. Lietuvos didysis iždininkas – ministras Mykolas Kleopas Oginskis, didysis kancleris Liutauras Chreptavičius, didysis etmonas S. M. Kasakauskas, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, kaip ir dauguma Seimo narių, savo parašu patvirtino Abiejų Tautų Respublikos teritorijų atidavimo sutartis su Rusija ir su Prūsija.
Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. 1793 07 22 Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.
Žvelgiant į ateitį, tai 1920.07.12 Taikos sutartyje tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos, Rusija, atsisakydama Lietuvos suvereno teisių, patvirtino tas pačias sienas. Deja viską suteršė Kostiuška 2-asis – Juozapas Pilsudskis (Giniotas), užgrobęs Vilniaus kraštą stengėsi atkurti unitarinę Lenkiją be Lietuvos valstybingumo.
Tačiau 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje prasidėjo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir karas prieš antrąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemių užgrobimą, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška. Jis save laikė lietuviu, buvo kilęs iš senų etninių lietuviškų žemių gyventojų, tuo metu jau suslavėjusių, o po II pasidalijimo jo gimtinė Kosava buvo likusi LDK teritorijoje, tačiau buvo užsikrėtęs Lenkijos centralizuotos unitarinės valsybės sukūrimo idėja.
1794 m. balandžio 16 d.sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose, o balandžio 23-24 d.Lietuvos sukilėliai užėmė Vilnių ir sostinėje paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta vyriausybė – Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Jokūbo Jasinskio, pradėta kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Inžinieriaus Jokūbo Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. Tačiau tam pasipriešinęs T. Kostiuška panaikino Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą, o vadovą J. Jasinskį atleido.
Deja, karas prieš Rusijos okupaciją buvo pralaimėtas (visa tai galima buvo numatyti, čia ne Amerika, kur T. Kostiuškai teko kovoti už nepriklausomybę), 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunės Dainavą ir Suvalkiją. 1794 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos prievartinė sutartis, trečiasis ATR pasidalijimas. Galima teigti, kad T. Kostiuškos sukilimas buvo beprasmis, nes sulaužė 1793.07.22 Seimo ratifikuotą Antro pasidalijimo sutartį, kurioje buvo įteisinta „amžina ir nepajudinamą taika“ tarp Rusijos ir ATR, todėl išaukė Rusijos karinį atsaką bei Lietuvos ir Lenkijos teritorijos trečiąjį pasidalijimą su LDK valstybingumo panaikinimu ir ATR sunaikinimu. 1795 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus institucija, kiti titulai ir valstybės pilietybė. Stanislovas Augustas atsisakė sosto, o LDK Didžiaja kunigaikštiene tapo Jekaterina II. Karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas kaip garbės kalinys išvežtas į Peterburgą, jam paskirta pensija. 1796 m. mirus Rusijos imperatorei, Lietuvos didžiajai kunigaikštienei Jekaterinai II, sostą paveldėjo jos ir kito meilužio, Sergejaus Saltykovo sūnus Pavelas I. Buvusio ATR karaliaus išlaikymui skirtos lėšos buvo sumažintos, 1798 m. vasario 12 d. Stanislovas Augustas mirė turėdamas daugybę skolų.
Galime pastebėti, kad LDK karo vadai, didikai ir bajorai ir net aukšti religijų vadovai puoselėjo viltis ir dėjo daug pastangų norėdami atstatyti Lietuvos valstybės – kunigaikštijos teises, net ir Rusijos imperijos sudėtyje. Šiam tikslui ir veiksmui paskata buvo Gegužės 3 d. konstitucijos LDK teisių ir valstybingumo panaikinimas. Stebėtina, kad istorijografijoje šie veiksmai vadinami prorusiškais ir net išdavikiškais, tai prolenkiškos istorijos traktavimas. Akivaizdu, kad Lietuvos patriotiškas elitas siekė, nors su autonominėmis Kunigaikštijos teisėmis, Lietuvos valstybės, išlikimo ir tęstinumo.
Keletas duomenų apie iškilųjį asmenį vyskupą Ignotą Jokūbą Masalskį, LDK didžiavyrį, Verkių rūmų – būsimą Vilniaus Versalį statytoją, jo rūpesčiu rekonstruota Vilniaus katedra. Vilniaus vyskupas buvo labai išsilavinęs žmogus, bendravo su žymiais to meto meno ir mokslo žmonėmis, globojo architektus Martyną Knakfusą ir Lauryną Gucevičių.
1762 m. tapęs Vilniaus vyskupu, jis Vilniaus vyskupiją padalino į tris konsistorijas: Trakų, Gardino ir Slucko. Baro konfederacijos metu I. J. Masalskis, siekdamas taikos, tarpininkavo tarp įvairių politinių grupuočių, buvo Edukacinės komisijos įkūrėjas ir vadovas. Vyskupas nusipelnė, kurdamas Lietuvos parapinių mokyklų tinklą su lietuvių kalbos mokymusi. Tai buvo plataus užmojo projektas ir originalus lietuviškos Apšvietos manifestas. Greta parapijos bažnyčios – šioje uždaroje aplinkoje turėjo atsirasti ir parapijos mokykla. Tokia dvipolė „bažnyčios–mokyklos“ ašis turėjo ugdyti naują tautos atstovo tipą, pretenduojantį tapti aktyviu valstybės piliečiu. Vyskupas pertvarkė Vilniaus kunigų seminariją, įvedė Lietuvos istorijos, lenkų kalbos dėstymą. Kartu reikalavo, kad kaimo parapijose dirbantys kunigai mokėtų lietuviškai. Visa tai I. J. Masalskis subrandino 1778-1792 m. keliaudamas po Vakarų šalis Prūsiją, Prancūziją ir Italiją. 1788 m. dalyvavo Ketverių metų Seime, pasisakė prieš naikinančią Lietuvą Gegužės 3 d. konstituciją ir jos reformas, o 1793 m. Gardino Seime prisiekė imperatorei Jekaterinai II, turėdamas tikslą atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją Rusijos imperijos sudėtyje.
1794 metų sausį I. J. Masalskis atvyko į Varšuvą. Kaip Teisingumo departamento pirmininkas redagavo universalą, kuriuo pasmerkė Tado Kosciuškos sukilimą. Sukilėliai jį sučiupo ir apkaltino Lenkijos valstybės išdavimu ir 1794 m. birželio 28 d. Lietuvos didžiavyrį be teismo paniekinamai pakorė Varšuvoje. 1795 m. vyskupo I. J. Masalskio palaikai pargabenti į Vilnių ir palaidoti katedros kriptoje.
“Simonas Kosakovskis (1741–1794) – vienas aktyviausių Švietimo epochos valstybininkų, priskirtinas prie ryškiausių Senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – istorinių asmenybių, lemtingai paveikusių visuomenės būvį ir valstybės raidą. Svarbiausios jo visuomeninės raiškos sferos buvo politika ir karyba, epizodiškai – diplomatija”. (Vydas Dolinskas “Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla LDK 1763 – 1794).
Tai antrasis Lietuvos didžiavyris Simonas Mykolas Kasakauskas 1792 m. birželio 25 d. Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje vykusioje iškilmingoje sueigoje, kurioje dalyvavo Vilniaus universiteto profesoriai bei miesto amatininkų atstovai, jis buvo paskelbtas Lietuvos Didžiuoju etmonu. Šv. Mišias aukojo Livonijos vyskupas jo brolis Juozapas Kazimieras Kasakauskas (1738–1794). 1793 metų Gardino seime, svarstant antrąjį ATR pasidalinimą, S. M. Kasakauskas siūlė Lietuvą prijungti prie Rusijos atskiros kunigaikštijos autonominėmis teisėmis, todėl karalius Stanislovas Augustas paskyrė jį į deputaciją, turėjusią derėtis su Rusijos pasiuntiniu Jokūbu Sieversu.
Deja, šiuos planus sužlugdė T. Kosciuškos sukilimas. T. Kostiuškos įsakymu 1794 m. balandžio 24 d. S. M. Kasakauskas buvo suimtas Vilniuje ir pasodintas Arsenalo rūsyje. Balandžio 25 dieną kriminalinis teismas nuteisė LDK Didyjį etmoną mirties bausme pakariant. Jis buvo pakartas priešais Vilniaus rotušę. Užveržiant paskutiniam LDK Didžiajam etmonui kilpą suskambo Šv. Kazimiero bažnyčios varpai, o minia pradėjo skanduoti: „Tegyvuoja Rzeczpospollita!“ Taip buvo paniekinančiai nužudytas Lietuvos didžiavyris, kuris veikė ir kovojo už LDK teisių atstatymą. Vėliau jo kūnas palaidotas Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios požemiuose.
Juozapas Kazimieras Kasakauskas gimė 1738.03.16 Šilų dvare Jonavos vlsč. 1765 m. Vilniaus katedros prelatas, o iki 1769 m. Vilniaus dvasininkų kolegijos vadovas. 1773 m. Volpoje pastatydino bažnyčią, Jonavos bažnyčios fundatorius, Volpoje ir Jonavoje įsteigė Marijonų vienuolynus. Vilniaus koadjutorius, poetas, dramaturgas, memuaristas, vertėjas. Nuo 1781m. Livonijos vyskupas. 1782–86 Nuolatinės Tarybos (ATR aukščiausia vykdomoji valdžia) narys, buvo Baro konfederacijos priešininkas. Ketverių metų seime (1788–92) laikėsi LDK teisių atstatymo pozicijos. Pasisakė prieš Gegužės 3 d. konstituciją, apie ją kūrė paskvilius. Kartu su broliu Simonu vadovavo Targovicos konfederacijai Lietuvoje ir siekė atstatyti LDK teises. Prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui liko Varšuvoje. 1794.04.17 Kosciuškos įsakymu sukilėlių Varšuvoje suimtas ir įkalintas arsenale; nuteistas mirties bausme ir pakartas.
Išvardinti LDK patriotai didžiavyriai vyskupai – kankiniai ir paskutinis Lietuvos Didysis etmonas, paniekinamai nužudyti pakariant nėra pagerbti dabartinėje Lietuvoje. Priešingai, T. Kostiuška, dėl kurio organizuoto sukilimo buvo visiškai sunaikinta ATR, yra pagerbtas, jo vardu yra pavadinta gatvė Vilniuje ir Kaune. Valdovų rūmų muziejus galėtų imtis iniciatyvos šią skriaudą mūsų istorijai ir patriotams didžiavyriams atitaisyti.
Kita Lietuvos įžymi asmenybė grafas Mykolas Kleopas Oginskis ne tik kūrė muziką, bet atliko svarbų vaidmenį paskutiniu ATR gyvavimo laikotarpiu.
M. K. Oginskis buvo LDK politikas ir diplomatas, 1793 m. ministras – LDK Didysis iždininkas, vėliau – Rusijos imperijos senatorius, slaptasis imperatoriaus Aleksndro I patarėjas, Vilniaus universiteto garbės narys ir mecenatas.
Ketverių metų Seimo laikotarpiu M. K. Oginskis reiškėsi jau kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininkas. 1790 metų kovo 29 d. Abiejų Tautų Respublikai ir Prūsijai pasirašius sąjungos sutartį, M. K. Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Nyderlandų respublikoje, kur siekė ir gavo olandų prekybos namų paskolas ATR.
M. K. Oginskis pasisakė prieš 1791 m. Gegužės 3 d. konstituciją. Ši jo kritika pasiekė Stanislovo Augusto ausis, tad grafui teko aiškintis karaliui dėl savo elgesio bei įrodyti lojalumą, tuomet nedelsiant atvyko į Vilnių ir Rotušėje įsirašė į municipaliteto knygas. Todėl 1792 metų gegužės 3 d. dalyvavo pirmųjų Konstitucijos metinių minėjimo iškilmėse Varšuvoje kaip „Vilniaus municipaliteto delegatas“. Rusijos intervencijos akivaizdoje Gardino Seime, būdamas LDK Didžiuoju iždininku ir pasirašęs Antrojo pasidalijimo sutartį, skubiai išvyko į užsienį. Kai buvo sekvestruoti jo dvarai, sugrįžo ir prisiekė Torgovicos konfederacijai.
Prasidėjus 1794 m. sukilimui, stojo į sukilėlių gretas, buvo Lietuvos Tautinės Aukščiausiosios Tarybos narys. M. K. Oginskis organizavo savo kavalerijos diviziją. Po sukilimo ir trečiojo ATR pasidalijimo emigravo. Emigracijoje Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis laiškais kreipėsi į Napoleoną Bonapartą, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleonas pripažindamas, kad nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai pateko Rusijos valdžioje, bet jos kaip ir kitos tautos privalo ginklo pagalba atsikovoti savo valstybių teises.
1802 metais, gavęs Rusijos imperatoriaus Aleksandro I malonę, sugrįžo į Tėvynę ir 1803–1806 metais M. K. Oginskis įsijungė į Rusijos imperijos švietimo reformos, vykdomos pagal ATR Edukacinės komisijos modelį, įgyvendinimą. 1810 metais M. K. Oginskis tapo imperijos senatoriumi Lietuvai ir slaptuoju patarėju vakarinių Rusijos imperijos gubernijų klausimams. Rusijos ir Prancūzijos karo išvakarėse senatorius M. K. Oginskis imperatoriui Aleksandrui I pateikė autonominės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atkūrimo projektą. Nors imperatorius pradžioje buvo pritaręs, tačiau tarptautinė padėtis keitėsi ir projekto įgyvendinti nepavyko. Šią M. K. Oginskio veiklą reikėtų nuodugniai tyrinėti Rusijos imperijos archyvuose, kodėl nepavyko atkurti autonominės LDK Rusijos imperijos sudėtyje?
Nors istorijos tolimesnis vyksmas rodo, kad po 1808-09 m. karo tarp Rusijos ir Švedijos, Suomijos didžiajai kunigaikštijai pavyko tapti autonomine kunigaikštija Rusijos imperijoje, kuri gyvavo iki 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę. Juolab tyrinėti archyvus skatina tai, kad Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitikęs su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Po to su imperatoriumi dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. Taigi, Lietuvos elito idėja išlaikyti autonominę LDK Rusijos imperijos sudėtyje nebvo įgyvendinta, bet šia idėja pasinaudojo Suomija ir Lenkija. 1907 m. Napoleonui nugalėjus Prūsiją, Lenkijos dalis ir Lietuvos Užnemunės Dainava ir Suvalkija priklausiusios Prūsijai tapo Varšuvos kunigaikštystės dalimi, kurioje veikė Napoleono kodeksas ir buvo panaikinta baudžiava. Po Napoleono pralaimėjimo Rusijai, 1915 m. Europos valstybių vadovų Vienos kongrese buvo atkurta ir Lenkijos karalystė Rusijos imperijos sudėtyje. Galima prielaida, kad T. Kostiuška pasirūpino tik Lenkijos atkūrimu, o jo įsakymu nužudžius LDK vadovus, buvusius savo bendrapiliečius ir nujautęs, jog gali būti nuteistas, todėl manytina, kad pokalbiuose su Aleksandru I stengėsi, jog Lietuvos DK nebūtų atkurta. Ši prielaida dar kartą veda prie minties ir galimos priežasties, kodėl imperijos senatoriui M. K. Oginskiui, turėjusiam imperatoriaus pasitikėjimą, nepavyko įgyvendinti Aleksandro I pažado atkurti Lietuvos DK Rusijos imperijos sudėtyje. Priešingai, T. Kostiuškai, sukilimui pralaimėjus ir patekusiam į Rusijos nelaisvę bei du metus kalėjusiam Petropavlovsko kalėjime, pasisekė įtikinti imperatorių, o Rusijos senatoriui grafui M. K. Oginskiui nepavyko, tai kur čia “šuo pakastas”?
Po LDK didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto visų titulų panaikinmo, Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės titulas atiteko Rusijos imperatorei Jekaterina II, o Rusija tapo LDK suvereniteto teisių perėmėja. Galima teigti, kad 1815 m. Vienos kongrese vadovaujantis tarptautine teise buvo atstatytos Lenkijos karalystės valstybingumo teisės, o LDK suvereno teisės atiteko Rusijos imperijai.
Šį Lietuvos istorijos laikmetį vertinau iš Lietuvos intersų, todėl kai kurios įžvalgos nepatiks istorikams prisitaikėliškai kalbantiems ar rašantiems pagal kaimynų istorinius pasakojimus (naratyvus).
aidas.lt/lt/istorija/article/24062-07-26-zvelgiant-i-lietuvos-istorija-per-kaimynu-agresyvu-imperini-elgesi
Amsėjimas iš pykčio Lietuvai tiek iš lenkiškų, tiek iš rusiškų pozicijų čia – nesvietiškas… Bet šiandien Lietuva nuo Vilniaus iki Klaipėdos, ar ne ‘pašvilpkite’…, – sako.
yra dar iš kvailio pozicijų – tai čia apie patį.
Artėja Gegužės 3-oji, tai gal pagaliau Vilniaus meras Benkunskas teiksis pateikti savivaldybės Tarybai svarstyti klausimą dėl lietuvių koriko T. Kosciuškos nuo sovietinių laikų užsilikusio gatvės pavadinimo pervadinimo vysk. I. Masalskio vardu. Be abejonės paraginti jį tai atlikti yra ir LRT vykdomos valstybinės paskirties, juolab atskirų ‘laisvo žodžio” LRT žurnalistų, pareiga.
Pasapnuoki, motinėle…
Tai, po velniais, ar Benkunsko ir kitų partijos yra Lietuvos, ar Lenkijos jos… Rinkimai artėja, o nieko lietuviško, ką būtų galima rinkti, nėra. Gal laikas Vilniui kaip sostinei susiimti ir galų gale parodyti lietuviškesnio savivaldybės tarybos ir mero išrinkimo pavyzdį…
Kaip tai nieko lietuviško?
Moksleivių rūmai pervadinti į Hobiverse. Būreliai: Steam, Cosplay , Lindy Hop, Verslumo akseleratorius… Beveik visi renginiai mieste vadinami angliškai. Kavinės irgi. Net valstybiniuose elektroniniuose puslapiuose užrašai prikimšti angliškų žodžių.