Lietuvos Respublikos Seimas žengė lemiamą žingsnį stiprindamas šalies gynybinę galią. Po jausmingų ir įtemptų diskusijų parlamente buvo priimtas Kapčiamiesčio karinio poligono steigimo įstatymas.
Už šį projektą balsavo 109 Seimo nariai, o prieš pasisakė tik nedidelė dalis valdančiosios koalicijos atstovų. Kariuomenės vadovybė žada, kad pirmosios pratybos naujajame poligone prasidės jau 2028 metais, nors anksčiau buvo minima vėlesnė data.
Šis skubėjimas grindžiamas būtinybe kuo greičiau parengti infrastruktūrą Lietuvos divizijos plėtrai ir sąjungininkų iš NATO priėmimui.
Seinų apskrities pozicija: baimė dėl saugumo ir logistikos aklavietė
Nors Lietuvos politikai džiaugiasi sustiprinta gynyba, kitoje sienos pusėje, Lenkijoje, nuotaikos kur kas niūresnės. Seinų apskrities savivaldybė ir vietos gyventojai jau kurį laiką bando atkreipti Lietuvos valdžios dėmesį į jų nuogąstavimus.
Didžiausią jų nerimą kelia faktas, kad poligoną žadama įrengti prie pat valstybės sienos, o šaudymo kryptis numatyta būtent Lenkijos pusėn. Seinų krašto žmonės baiminasi ne tik triukšmo, bet ir galimų atsitiktinių sviedinių bei nuolatinės įtampos. Bet ar pagrįstai?
Pasak Seinų savivaldybės tarėjų, visi jų prašymai susitikti su Lietuvos kariuomenės atstovais ar Krašto apsaugos ministerijos vadovybe liko be atsako.
Jie pasigenda atviro dialogo, kuris padėtų išsklaidyti abejones. Padėtį dar labiau sunkina logistikos klausimai. Lenkijos gynybos ministerija patvirtino, kad jų kariai ateityje žada dalyvauti pratybose Kapčiamiestyje, tačiau neaišku, kaip sunkiasvorė technika pasieks šią vietovę.
Kol Seime vyko debatai, Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje susirinko keli šimtai protestuotojų. Protestuotojai piktinosi skaidrumo trūkumu.
Jų teigimu, visuomenė nebuvo supažindinta su išsamia kaštų ir naudos analize bei poveikio aplinkai vertinimu. Įstatymas numato, kad tokio masto projektui bus taikomos išimtys, leidžiančios statybas be įprastų leidimų ir ilgų patikrų. Tai vietos bendruomenei sukelia nesaugumo jausmą, nes atrodo, kad jų nuomonė sprendimų priėmimo procese visiškai nebuvo išklausyta.
Krašto apsaugos ministerijos atsakas: strateginė būtinybė
Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas ryžtingai gina poligono sumanymą. Jis pabrėžė, kad ši vieta pasirinkta po kruopščios analizės, įvertinus septynias galimas vietas visoje Lietuvoje. Kapčiamiestis pasirinktas todėl, kad čia valstybei reikės išpirkti mažiausiai privačių sodybų – tik trylika. Likusiems gyventojams bus leista patiems nuspręsti dėl savo turto likimo.
Ministras taip pat atkreipė dėmesį į geopolitinę padėtį. Vos už 10 kilometrų nuo Lietuvos sienos, Baltarusijoje, veikia Gožos poligonas, kuriame nuolat vyksta Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių pratybos. Lietuvos atsakymas į šią grėsmę turi būti adekvatus.
Pasak ministro, kariams pratyboms reikalingi būtent miškų masyvai, o ne tuščios laukymės, todėl visiško miško išsaugojimo pažadėti neįmanoma. Tačiau jis patikino, kad bus kertami tik tie plotai, kurie būtini šaudykloms ir privažiavimo keliams įrengti.
Gebėjimai ir būsimi pokyčiai
Poligonas ir pratybų laukas iš viso užims daugiau nei 14 tūkstančių hektarų plotą. Į šią vietą patenka ne tik sodybos, bet ir apie 800 miškų bei žemės ūkio sklypų.
Vyriausybė žada teisingas kompensacijas: už gyvenamuosius pastatus numatyta vidutiniškai 51 885 eurų suma, o už miško sklypus – 5 765 eurai. Taip pat numatyti mechanizmai neturtinei žalai atlyginti bei papildomos išmokos ūkininkams.
Siekdama sušvelninti neigiamą poveikį gyventojams, kariuomenė žada nutiesti naujus asfaltuotus kelius ir apvažiavimus, kad karinis transportas aplenktų gyvenvietes.
Žadama statyti akustines sieneles triukšmui mažinti bei atsodinti medžių juostas. Įdomu tai, kad dalyje teritorijos bus leidžiama tęsti ūkinę veiklą, pavyzdžiui, baidarių turizmą ar kaimo turizmo paslaugas, kai nevyks aktyvūs šaudymai.
Nors sprendimas priimtas, aistros nerimsta
Lietuvos valdžia stovi prieš sunkų pasirinkimą: kaip užtikrinti valstybės saugumą nesugriovus trapios gamtos pusiausvyros ir nepraradus kaimyninės šalies gyventojų pasitikėjimo. Artimiausi keleri metai parodys, ar pažadai apie „mažiausią žalą“ ir „modernų dialogą“ taps tikrove.
Iš to ploto planuojama iškirsti 1.000 ha. Lyg ir ne tiek daug, galvojant apie skaičius, ar ne, o ar susimąstėte, kokio dydžio plotą jie užima tikrovėje? Kam sunkiau su matematika, padėsiu – šis plotas tolygus 10 km2. Daug tai ar mažai? Vertinimai gali būti labai subjektyvūs, priklausonai nuo to, kaip tas plotas bus išdėstytas. Galbūt, tai tiesiog “nedidelis” kvadratas, kurio kraštinės kiek daugiau negu 3 km, o gal stačiakampis – 2km x 5km ar 10 km x 1 km, o gal 100 m pločio miško juosta, nusidriekusi 100km – kaip nuo Vilniaus iki Kauno, arba 50m miškelio juosta, nusidriekusi abiejose greitkelio pusėse, sugerianti išmetamus automobilių teršalus ir sudaranti vaizdą, kad važiuoji per mišką – Kapčiamiesčio atveju tokia netilptų, bet ploto didumui įsivaizduoti kai kuriems nuo pasaulio atitrūkusiems Vilniaus gyventojams – pats tas. Pritrenkiantis vaizdas? Taigi …, o dar juk yra ir poveikis aplinkai dėl toje teritorijoje esančių draustinių.
Tai, ko gero, Belmonto miško dydis.
Iš tikrųjų tiesą pasakėte, kad Vilniaus gyventojai yra nuo pasaulio atitrūkę. Jei anksčiau jie dar galėjo traukiniu nuvažiuoti iki Druskininkų ir iš jų į KapČIAmiestį ar link Augustavo dviračiu nukakti, tai dabar jau 35 metai, kai Druskininkai lenkiškų lietuvių valstybinės valdžios yra palikti be geležinkelio į Vilnių, nors jo 15-20 km vėžei, ėjusiai per Baltarusiją, perkelti į savo teritoriją už ES fondų lėšas galimybių per tą laiką buvo iki valiai. Tačiau ne tokia politika valstybės ir LG valdžių yra vykdoma…
Taigi, belieka manyti, kad Vilniaus, jo gyventojų atžvilgiu turime okupacinės Lenkijos politikos vyksmą, dariusios jį pasaulyje lenkišku užkampiu. Geležinkeliai į Vilnių nuo Europos kaip ir ‘atkirsti’, tiesa, kažkokia vėželė per aplinkui – nuo Balstogės per Kazlų Rūdą, dar yra. Tokiu atveju beliko dar dronais jį padaryti ir be susisiekimo su pasauliu oru. Tad, ar ne to dronizmo vyksmą Vilniaus atžvilgiu, valdžiai, kaip paprastai, neskiriant jam ir šiuo atveju deramo lietuviško dėmesio, dabar ir regime?…
“Jeigu nori taikos, tai ruoškis karui,” – šis posakis yra žinomas nuo seno. Pratybos poligone yra ruošimasis tam, taigi, kad niekam nekiltų noro kam nors su mumis pakariauti. Va tep.