M. Kundrotas. Antanas Smetona – signataras, tautininkas, prezidentas (2)

Antanas Smetona | istorineprezidentura.lt nuotr.

Antanas Smetona | istorineprezidentura.lt nuotr.

Straipsnis skiriamas 1905 m. gruodžio 4–5 d. suburto Didžiojo Vilniaus Seimo 109-osioms metinėms.

1874 m. rugpjūčio 10 d. gimęs Antanas Smetona jau mokykloje išsiskyrė tautiškumu ir lyderio bruožais. Skaitė ir platino uždraustą lietuvišką spaudą, atstovavo moksleiviams konfliktuose su valdžia. Baigęs Peterburgo universitetą įgijo teisininko specialybę. Dirbo advokatūroje, po to – Žemės banke [1].

Jau universitete pasirinko dešiniąsias pozicijas. Socializmą atmetė. Jo supratimu klasių kova skaldė taip reikalingą tautos vienybę, antra vertus – jį atstūmė antireliginės socializmo nuotaikos, galiausiai – jau tada būsimasis politikas pirmenybę teikė kultūrinei veiklai, nuo kurios atitraukianti socialinė kova.

Apie 1903 m. įsijungė į Lietuvių demokratų partiją (LDP), išrinktas jos Centro komiteto nariu. Ši partija susibūrė aplink dr. Vinco Kudirkos laikraštį „Varpas“. Jos principas: Lietuva – lietuviams. Siekiai – demokratinė savivalda nuo seniūnijų iki visiems luomams atstovaujančio Seimo, lietuvių kalbos lygiateisiškumas, tikėjimo laisvė, autonomija etnografinėse ribose, o galiausiai – laisva valstybė [2].

Užsibrėžtas tautos vienybės idealas leido čia susiburti labai margai publikai – nuo konservatyvių tautininkų iki radikalių socialistų. Išryškėjo trys srovės. Dešiniajam sparnui atstovavo Juozas Bagdonas, Juozas Kubilius ir A. Smetona – jie pabrėžė tautiškumą ir evoliucinį kelią. Kairėje – Povilas Višinskis, Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius – jie atstovavo socializmui ir kvietė revoliucijai. Centro lyderiu tapo Jonas Vileišis – ši srovė ieškojo kompromiso ir siekė išsaugoti vienybę [3].

Ideologinis margumynas vis mažiau tenkino tiek dešinę, tiek kairę. Jau 1902–1903 m. sandūroje radikaliausi socialistai perėjo į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). Konkurencija dėl liaudies protų ir širdžių bloškė į kairę pačią LDP. Prasidėjo sąlyčio paieškos su tautinių mažumų liberalais, vis garsiau prabilta apie socialinę revoliuciją. 1904 m. atsisakyta šūkio „Lietuva – lietuviams“, o 1906 m. Lietuvių demokratų partija persivadino Lietuvos demokratų partija [4]. Tautinės valstybės idealą pakeitė internacionalinės autonomijos projektas. 1904–1908 m. vienas po kito ėmė trauktis dešinieji.

1905 m. gruodžio 4–5 d. dr. Jono Basanavičiaus iniciatyva susibūrė Lietuvių Suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas. Jame atstovautos visos politinės srovės. LDP atstovas A. Smetona išrinktas į prezidiumą, pirmininkavo dviems posėdžiams, dalyvavo rengiant rezoliuciją. Šia rezoliucija reikalauta Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose, demokratinio Seimo, santykiai su kitomis Rusijos tautomis – konfederacijos pagrindais. Šis Seimas atskleidė lietuvių tautos pasirengimą savarankiškam politiniam gyvenimui ir drauge tapo A. Smetonos lyderystės pradžia.

1905 m. gruodžio 10 d. konservatyvieji tautininkai įkūrė Tautiškąją lietuvių demokratų partiją (TLDP). Jos pagrindu tapo Petro Vileišio laikraštis „Vilniaus žinios“, lyderiu – J. Basanavičius. A. Smetona su     J. Bagdonu ir J. Kubiliumi liko LDP gretose. 1906 m. Rusijos Dūmos rinkimuose išryškėjo A. Smetonos vienytojo ir derybininko vaidmuo. Jo iniciatyva LDP sutarė su TLDP dėl bendrų kandidatų – 1 LDP ir 2 TLDP atstovai tapo Dūmos deputatais [5]. Deja, kylant socialinės revoliucijos judėjimui ir carizmo reakcijai, TLDP sunyko, o LDP galutinai sukairėjo. 1907 m. A. Smetona pasitraukė iš Centro komiteto, o 1908 m. ir iš partijos.

1907 m. spalį jis pradėjo leisti laikraštį „Viltis“. Partinę veiklą pakeitė šviečiamoji. Vedamajame rašė: „Partijos darbas daugeliui pasirodė per siauras ir per ankštas, dėl to rados noro dideliu būriu darbuotis savo šalies naudai (…) Politikos gyvenimas labai yra varžomas, tad naudokimės visuomenės gyvenimu. Jis priruoš mus politikos gyvenimui“ [6]. „Viltis“ siekė suvienyti kataliką su protestantu ir laisvamaniu, valstietį – su dvarininku, dešinįjį – su kairiuoju. Taip augo antroji tautininkų srovės karta. A. Smetona – jau vienareikšmis šios srovės lyderis. 1913 m. „Viltį“ perėmus krikdemams, 1914 m. A. Smetona su kitais tautininkais ėmė leisti žurnalą „Vairas“.

Drauge su leidybine veikla jis dalyvavo mokslo plėtroje. Priklausė Lietuvių mokslo draugijai, dirbo jos bibliotekininku, 1916 m. su kitais pasirašė laišką Rusijos prislėgtųjų tautų ir tikybų komitetui, kuriame dėstytos Rusijos skriaudos Lietuvai tautiniu, politiniu ir religiniu pagrindu [7]. Vertė, redagavo, leido filosofijos, matematikos, literatūros tekstus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui įsijungė į socialinę veiklą, dalyvavo, po to – vadovavo nukentėjusiųjų nuo karo šalpos komitetui.

1916 m. Peterburge įsikūrė Tautos pažangos partija (TPP), po kiek laiko persikėlusi į Lietuvą. Idėjiniu lyderiu tapo A. Smetona, o 1920–1924 m. buvo jos pirmininku. Ši partija aiškiai pasisakė už Lietuvos valstybingumą ir demokratines žmogaus teises, nors valstybės santvarką laikė antraeiliu klausimu.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje susirinko J. Basanavičiaus vadovaujama Lietuvių Konferencija, išrinkusi Lietuvos Tarybą valstybės atkūrimui. Jos pirmininku išrinktas A. Smetona. Jam teko sunkus moderatoriaus darbas, derinant skirtingas politines sroves, laviruojant tarp Lietuvos ir kraštą okupavusios Vokietijos interesų. Už kompromisus su pastarosios atstovais sulaukė radikaliau nusistačiusių kairiųjų reakcijos, atsistatydino. 1918 m. vasario 15 d. Tarybos pirmininku išrinktas J. Basanavičius.

Jo vadovaujama Lietuvos Taryba vasario 16 d. paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą. Iškart po to jos pirmininku vėl išrinktas A. Smetona. 1919 m. balandžio 4 d. jis išrinktas pirmuoju valstybės prezidentu.

Jam vadovaujant valstybei vyriausybėms paeiliui vadovavo tautininkas, liaudininkas, krikdemas, vėl liaudininkas, galiausiai – nepartinis. Vyriausybių sudėtis taip pat buvo marga, įskaitant socialdemokratus ir liberaliai kairiuosius tautininkus – santariečius. Tarybai aiškinantis santykius su vyriausybe dėl vykdomosios valdžios funkcijų, pažangiečiams ginčijantis su krikdemais, krikdemams – su liaudininkais, A. Smetonai daugelį kartų teko taikytojo ir vienytojo vaidmuo.

1920 m. išrinkus Steigiamąjį Seimą, daugumą sudarė krikdemai, po to rikiavosi liaudininkai, valstiečiai, socialdemokratai ir tautinės mažumos. Tautininkai rinkimus pralaimėjo. Žinia, jų lyderiai – A. Smetona, Augustinas Voldemaras, Martynas Yčas, Liudas Noreika – visą darbą skyrė valstybei, kol krikdemai ir kairieji stiprino savo pozicijas visuomenėje. Be to, atkūrus valstybę visuomenei labiau parūpo socialiniai klausimai, ypač žemės reforma, kur krikdemai ir kairieji pasisakė už jos dalijimą,        o tautininkai laikėsi rezervuotai. Galiausiai, už krikdemų pečių stovėjo autoritetingoji Katalikų bažnyčia. Birželio 19 d. A. Smetona perdavė prezidento pareigas Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui.

Užbaigęs prezidento darbą A. Smetona atsidūrė gatvėje. Nei būsto, nei išlaikymo. Butą rado žmona, jis pats grįžo į leidybą, įsidarbino dėstytoju universitete. Stojo vadovauti Tautos pažangos partijai, bet nei kituose, nei dar kituose Seimo rinkimuose ji parlamento mandatų negavo. Užtai pats A. Smetona greitai prisimintas. 1920 m. jis vadovavo Lietuvos delegacijai tarptautinėje arbitražo komisijoje nustatant sieną su Latvija, ko pasėkoje Lietuva atgavo Palangą, o 1923 m. tapo valstybės įgaliotiniu Klaipėdos kraštui, įteisinant Klaipėdos krašto lietuvių sukilimo pasekmes – prisijungimą prie Lietuvos valstybės.

1924 m. Tautos pažangos partija susijungė su Žemdirbių sąjunga į Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS). Pirmininku išrinktas Vincas Krėvė-Mickevičius. 1925 m. birželį šios pareigos perduotos A. Smetonai [8]. LTS tikslas – laisva ir demokratinė Lietuva su Vilniumi, Gardinu, Klaipėda. Tautinėms bendrijoms – kultūrinė autonomija, pripažįstama Klaipėdos krašto autonomija, tokia pat žadama Vilniaus kraštui. Pabrėžta dora, pagarba religijai ir kartu – religijos laisvė. Socialinėje srityje skirtingų sluoksnių konkurenciją kviesta keisti darna. Įstatymų leidžiamąją valdžią reikalauta atskirti nuo vykdomosios, o rinkimuose leisti dalyvauti ne tik sąrašams, bet ir asmenybėms [9].

1926 m. Seimo rinkimuose tautininkai gavo 3 mandatus – deputatais tapo A. Smetona, A. Voldemaras ir Vladas Mironas. Valdančiąją koaliciją sudarė liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos. Prezidentu tapo liaudininkas K. Grinius, premjeru – liaudininkas Mykolas Sleževičius. Neproporcingą įtaką gavo koalicijos partneriai – socialdemokratai ir ypač – tautinės mažumos.

Vokiečiai perėmė Klaipėdos krašto reikalus, spaudė valstybės dotacijas, uždarinėjo lietuvišką spaudą. Lenkai plėtojo savų mokyklų tinklą, netgi ten, kur kalbėta lietuviškai. Moksleivių tėvai šantažuoti leisti vaikus į lenkiškas mokyklas, girdi – tuo ateisianti lenkų valdžia. Paskelbus amnestiją iš kalėjimų paleisti komunistai perėmė profsąjungas, pradėjo kurti ginkluotus būrius, kvietė revoliucijai [10]. Streikai ir boikotai sukėlė ūkio krizę, krito gamyba ir eksportas, gausėjo bedarbių. Prasidėjo riaušės. Už sienos – Lenkijoje – ginklu į valdžią grįžo karingasis maršalas Juzefas Pilsudskis. Šiame kontekste Lietuvos valdžia nusprendė mažinti kariuomenę, o tautinių ir krikščioniškųjų organizacijų demonstraciją išvaikė raitoji policija.

Pavojus valstybės likimui sukėlė patriotinių sluoksnių reakciją, grupė karininkų ryžosi perversmui. 1926 m. gruodžio 17 d. sukilėliai užėmė generalinį štabą, apsupo Prezidentūrą ir įsiveržė į Seimą. Valstybės vadovo pareigas perimti pakviestas pirmasis prezidentas A. Smetona. Sutarus su krikdemais jis gruodžio 19 d. Seime išrinktas valstybės prezidentu. Vyriausybę sudarė A. Voldemaras.

Iš pradžių pakeistos tik figūros, bet sisteminių problemų sprendimas reikalavo institucinių permainų. 1927 m. balandžio 12 d. Seimas nutarė paleisti vyriausybę. Atsakydamas prezidentas tą pačią dieną paleido Seimą. Savaime šis aktas dar nereiškė radikalių pokyčių – 1923 m. tą patį padarė demokratinis prezidentas A. Stulginskis. Bet po to išrinktas naujas Seimas. Šįsyk rinkimai užtruko ilgam.

1926 m. gruodį įsitvirtinęs A. Smetonos režimas daugmaž vienareikšmiai įvardijamas diktatūra, autoritariniu režimu, pats A. Smetona ir jo šalininkai jį vadino autoritetiniu. Vis dėlto faktinė valstybės ir visuomenės sankloda šiame režime – ne tokia vienareikšmė, kad ją įvardytume taip paprastai.

1928 m. priimta Konstitucija valstybę paliko demokratine respublika, joje mažai kas pasikeitė, šiek tiek išplėstos prezidento galios – suteiktos teisės leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą, tarptautines sutartis, bet tik tol, kol nėra Seimo sesijų. Seimui paliktos galios atmesti prezidento veto ir keisti jo priimtus įstatymus [11]. Pačią Konstituciją priėmė prezidentas su vyriausybe, tačiau ankstesniąją priėmė Seimas, abiem atvejais apeitas visuotinis piliečių balsavimas. Tiesa, faktiškai prezidentas ir vyriausybė valdė be Seimo.

1929–1936 m. savivaldos, Seimo ir prezidento rinkimų įstatymais sukurta valdžios piramidė – iš apačios į viršų. Seniūnijų atstovai sudarė valsčiaus tarybą, valsčių ir miestų atstovai – apskrities tarybą, miestų atstovai rinkti sąrašais, iš pradžių juos kelti galėjo 25 asmenų grupė, vėliau nustatytos kvotos pagal gyventojų skaičių – nuo 25 iki 300 rinkėjų. Seimas rinktas visuotiniu ir tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu, per apygardas, kandidatus teikė apskričių ir joms prilygintų didžiųjų miestų tarybos. Prezidentą rinko ypatingieji tautos atstovai, renkami valsčių, miestų ir apskričių tarybų [12].

Dažnai teigiama šią piramidę buvus autoritarinę, iš viršaus į apačią, skirtą atrinkti rinkėjus, kad valdžią sudarytų režimui palankūs žmonės [13]. Iš tiesų 1929 m. iš 2809 kaimo seniūnų tiktai 463 buvo tautininkai, LTS gimtinėje Šiauliuose burmistras buvo socialdemokratas Jackus Sondeckis, o miesto taryboje tautininkai sudarė vos 10% [14]. Tiesa, laikinojoje sostinėje trečdalį tarybos narių skyrė vyriausybė, tačiau bendroje sistemoje tai – mažareikšmis segmentas.

1931 m. ir 1938 m. prezidentu perrinktas A. Smetona. 1936 m. išrinktas Seimas. Absoliučią daugumą jame sudarė tautininkai. Dėl susiklosčiusios piramidės valdžią formuoti galėjo įvairios visuomenės grupės – dėl to šiuos rinkimų rezultatus galima aiškinti visuomenės pasitikėjimu. Tiesa, prieš pat Seimo rinkimus uždarytos politinės partijos, išskyrus LTS. Išimtis – autonominis Klaipėdos kraštas. Vis dėlto šis demokratijos apribojimas mažai ką keitė valdžios formavimo sistemoje. Įvairios politinės grupės veikė ir be formalaus statuso, sistema leido joms reikštis ir rinkti valdžios institucijas lygiomis teisėmis.

1930 m. LTS pirmininkas Jonas Lapėnas siūlė tautininkus paversti valdančiąja partija. A. Smetona atmetė partinės diktatūros modelį, kviesdamas drauge dirbti visus, kurie tik veikia valstybės labui [15]. LTS liko politine struktūra, tarpininkaujančia tarp valdžios ir visuomenės. Ji ruošė kadrus valstybei, antra vertus – daug kas stojo į ją dėl karjeros. Vis gi tai nebuvo privaloma sąlyga valstybės tarnybai.

Smetonos laikais įsitvirtino tautinės valstybės modelis, ugdytas patriotizmas, antra vertus – propaguotas valdžios ir asmeniškai – Tautos Vado, prezidento autoritetas, iniciatyvos plaukė iš viršaus. Visuomenės gyvenimas vyko gana laisvai. Veikė įvairių krypčių draugijos, žiniasklaida, net formaliai uždarius partijas jos toliau gyvavo, leido savo leidinius, rengė ir skelbė politines programas. Žymiausi opozicijos veikėjai gavo aukštas pareigas, dirbo diplomatijoje, savivaldybėse, švietimo sistemoje.

Užtikrinta kūrybos laisvė, net antirežiminiai autoriai gaudavo valstybės premijas. Religijos laisvė taip pat užtikrinta, visos registruotos bendrijos turėjo lygias teises, daugelį jų finansiškai rėmė valstybė. Tautinės mažumos gavo kultūrinę autonomiją, o jų mokyklos – valstybės paramą. Ūkyje skatinta kooperacija. Litas tapo stipria valiuta, intensyvėjo prekyba su užsieniu, gana sėkmingai išgyventa pasaulinė ekonominė krizė – Didžioji depresija.

1938 m. Konstitucija – jau ryškus poslinkis į autoritarizmą. Prezidentas atleistas nuo politinės ir teisinės atsakomybės, Seimas prarado teisę atmesti jo veto, įstatymų iniciatyvas Seimui galėjo teikti tik ministrų kabinetas arba ketvirtadalis Seimo narių [16]. Vis gi valdžia liko renkama, nuo žemiausios grandies iki aukščiausios, pagrindinės žmogaus teisės išsaugotos, tad iš esmės galima kalbėti apie autoritetinę respubliką su ryškiais demokratijos bruožais. 1939 m. vyriausybė suformuota koaliciniu principu. Nuo tol du ministrų kabinetus sudarė tautininkai, krikščionys demokratai, liaudininkai ir nepartiniai.

Deja, aštrėjantys tarptautiniai santykiai ir kaimynų agresija sustabdė savarankišką valstybės raidą. 1938 m. priimtas Lenkijos ultimatumas, de facto paliekant jos valdžiai okupuotą Vilnių, 1939 m. – Vokietijos ultimatumas, atiduodant jai Klaipėdą, o po to – sovietų ultimatumas, iš jų rankų atgaunant Vilnių, bet įsileidžiant sovietų kariuomenės įgulas.

1940 m. birželio 14 d. sovietai pateikė dar vieną ultimatumą. Jame reikalauta atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą ir saugumo departamento vadovą, įsileisti papildomas įgulas ir sudaryti prosovietinę vyriausybę. A. Smetona, skubiai sušaukęs vyriausybės ir kariuomenės vadų posėdį, reikalavo priešintis. Deja, vyriausybės dauguma ir visi kariuomenės vadai šį reikalavimą atmetė.

Smetonos lyderystė baigėsi. Drauge užgeso ir Lietuvos valstybingumas. Birželio 15 d. prezidentas išvyko į Vakarus, tą pačią dieną sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą. Ji paskelbta sovietine respublika, o po to įjungta į Sovietų Sąjungą.

Išvados

  1. Smetonos ideologija – tautinis konservatizmas. Tautą jis laikė valstybės pagrindu, o kitataučius piliečius – titulinės tautos bendradarbiais. Politikos pagrindu laikė kultūrą. Tiek savo, tiek valstybės gyvenimą stengėsi grįsti dora. Gerbė religiją ir kartu – jos laisvę. Atsargiai sverdamas vertino permainas. Valstybę statė ant asmenybės ir bendruomenės sąveikos.
  2. Smetonos lyderystės tipas – derybininkas ir taikdarys, skirtingų ideologijų ir interesų moderatorius, jo savybė – pusiausvyra tarp skirtingų kraštutinumų. Tai buvo jo stiprybės. Silpnybės – geraširdiškas patikslumas, drąsos ir griežtumo stoka ekstremaliomis sąlygomis.
  3. Smetonos idealas – tautos vienybė. Jau „Viltyje“ pasireiškė skeptiškas požiūris į partijas, anot jo – siaurinančias tautos reikalus ir skaldančias ją darbuose. Siekė „išlaisvinti“ valstybės gyvenimą iš partijų, įskaitant net ir saviškę, bet kartu telkė įvairių srovių atstovus bendram valstybės darbui.
  4. Pirmojo prezidentavimo laikais tapo kompromisine figūra tarp įvairių prieštaraujančių srovių.
  5. Antrojo prezidentavimo laikais jo įvestas režimas – autoritetinė respublika su demokratijos bruožais.
  6. Smetona užkirto kelią Lietuvai tapti sovietine 1926 m. ir priešinosi jos okupacijai 1940 m.
  7. Jo laikais išugdyta ištisa patriotinė karta, antra vertus – įpratusi laukti iniciatyvos iš viršaus. Nesulaukus jos okupacijos akivaizdoje laikytasi pasyviai, bet po to prasiveržė rezistencija – tai galima laikyti išugdyto patriotizmo pasekme.
  8. Smetona visą savo gyvenimą skyrė Lietuvai. Tai – viena ryškiausių asmenybių jos kultūroje ir politikoje, pripažįstant silpnybes ir klaidas. Tai buvo didis švietėjas, vienytojas, vadas, deja – ne karys.

______________________

[1] Eidintas, A. Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius, 2012, p. 31–34.
2] Programas Lietuvių Demokratų Partijos. Varpas, 1902, Nr. 12, p. 3–12.
[3] Miknys, R. „Varpas“ ir Lietuvių demokratų partija. Lituanistica, 1991, nr. 1(5), p. 12–23.
[4] Miknys, R.; Motieka, E. Tautiškoji lietuvių demokratų partija: idėjinės-politinės kūrimosi aplinkybės. Tautinės savimonės žadintojai: nuo asmens iki partijos. Vilnius: Sietynas, 1990, p. 80–125. Lietuvių Atgimimo istorijos studijos. T. 1. Red. E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, R. Miknys, E. Motieka, A. Tyla.
5] Ten pat, p. 118.
[6] Ten pat.
[7] Lietuvių mokslo draugijos raštas apie Rusijos skriaudas Lietuvai. Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius. F 255-983.
[8] LTS siunčiamųjų raštų nuorašų bendra byla (1924 XII 10–1929 I 5). LCVA. F. 554, ap. 1, b. 2, lap. 25.
[9] Lietuvių tautininkų sąjungos programa. Lietuvis, 1924-11-28, nr. 3, p. 1–3.
[10] Paskutinis LKP CK plenumas. Komunistas. 1926, nr. 3 (223), p. 97–99.
[11] Lietuvos Valstybės Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1928, gegužės 25, nr. 275, p. 1–6.
[12] Vietos savivaldybės įstatymas. Vyriausybės žinios, 1929, rugsėjo 7, nr. 307, p. 1–3.
Vietos savivaldybės įstatymas. Vyriausybės žinios, 1931, gegužės 2, nr. 356, p. 1–21.Vietos savivaldybės įstatymo pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1934, spalio 1, nr. 458, p. 1–3.
Seimo rinkimų įstatymas. Vyriausybės žinios, 1936, gegužės 9, nr. 533, p. 1–6.
Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas. Vyriausybės žinios, 1931, lapkričio 25, nr. 369, p. 3–7.
[13] Truska, L. Parlamentarizmo I Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) bruožai. Parlamento studijos http://www.parlamentostudijos.lt/Nr3/Istorija_Truska.htm [žiūrėta 2014-11-24].
Truska, L. „Aksominė“ Antano Smetonos diktatūra Lietuvoje (1927–1940). Diktatūriniai ir autoritariniai režimai Vidurio ir Rytų Europoje XX amžiaus pirmoje pusėje. Ar išmoktos istorijos pamokos? Vilnius, 2007, p. 18–20.
[14] Anušauskas, A. Lietuvos savivaldybės XX amžiuje. Kai kurie pilietinio pasipriešinimo aspektai. XXI amžius, 2002, gruodžio 11, nr. 93 (1100). http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20021211/zvil_02.html [žiūrėta 2014-11-24].
[15] Smetona, A. Rinktiniai raštai. Sud. A. Eidintas. Kaunas, 1990, p. 458.
[16] Lietuvos Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1938, gegužės 12, nr. 608, p. 237–245.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *