Pirma dalis ČIA.
„Pronacinių pažiūrų lietuvių diktatoriaus Smetonos“ valdyta valstybėlė – tai jokių perspektyvų neturėjęs limitrofas, imperijos pakraščio žemė. „Profašistinės vyriausybės“ pavergti šios žemės gyventojai „laukė sovietizacijos ir įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį“. Tad Rusijai nelikę kitos išeities – tik maloniai šį Lietuvos gyventojų norą išpildyti.
Taip apie Vasario 16-osios Lietuvos Respubliką pasakoja neseniai su ministro Segejaus Lavrovo pratarme Maskvoje išleista „Lietuvos istorija“.
Tai „priešiškos veiklos priemonė“, – prieš kelias dienas pasmerkė Maskvos knygą Lietuvos užsienio reikalų ministras, buvęs prezidento patarėjas Kęstutis Budrys.
Štai, ir galvoju: ar derėtų lietuvių politikams šia Rusijos „priemone“ piktintis, kai jos nuostatas patys perkėlė į Lietuvos valstybės gyvenimą?
„Antanas Smetona buvo diktatorius. Jis sunaikino demokratiją Lietuvoje. Jis nieko bendra neturi su mūsų Konstitucijos vertybėmis. Ar visa tai verta istorinės atminties? Ar verta atminti asmenis, kurie paneigė tuos pamatus, ant kurių stovi dabartinė Lietuvos valstybė“, – dar neseniai mūsų žiniasklaidoje skelbė buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, atkartodamas reikšmingą Maskvos pasakojimo dalį.
Ir nei prezidentas, nei jo patarėjai, nei Seimo dauguma, nei premjerė, nei ministrai su tokiais teiginiais viešai nesiginčijo. Ne tik nesiginčijo, bet jiems nuolankiai pakluso, juos uoliai įgyvendino – juk Lietuvos Respublika pernai pabrėžtinai ignoravo pirmojo savo prezidento 150-ąsias gimimo metines.
Iškalbingai nutylėjo Antaną Smetoną praėjusiais metais prezidentas ir vyriausybė. Nutylėjo istorikų bendrija, prieš kelis metus kvietusi visuomenę į Vilniaus rotušę paminėti Juozapo Pilsudskio 150-ojo gimtadienio…
Pirmojo prezidento jubiliejų šventė tik ukmergiškiai jo tėviškėje, giminės bei artimieji Kauno istorinėje prezidentūroje ir būrelis tautininkų triukšmingoje Vilniaus gatvėje.
Taip, Antanas Smetona nebuvo tobulas, turėjo ydų, jo gyvenime būta kilnių, gerbtinų poelgių ir gėdingų dalykų. Bet jis – vienas tautos tėvų, vienas Lietuvos Respublikos kūrėjų.
Lietuvos valstybė pernai atliko tylias tėvo kūrėjo išsižadėjimo apeigas.
Taigi iš esmės pakluso Maskvos pasakojimui.
Leidosi Rusijos įtikinama, kad apie nacizmo grėsmę Lietuvai ir pasauliui nuolat kalbėjęs prezidentas buvęs „pronacinių pažiūrų diktatorius“. Sutiko su tuo, kad Antano Smetonos teigta lietuvių tautos nepriklausomybė, lietuvių kalba, lietuvių valstybė „nėra mūsų Konstitucijos vertybės“?
Ir toks pirmojo prezidento išsižadėjimas – mūsų dvasinio nusiginklavimo ženklas. Savo praeities, savo protėvių, taigi ir savo pačių baimės simbolis.
Pamenu Lietuvos Respublikos prezidento rūmuose Valdo Adamkaus surengtą Antano Smetono 125-ųjų gimimo metinių minėjimą. Jame fortepijonu skambinęs pirmojo prezidento vaikaitis, paklaustas, kada senelio palaikai sugrįš tėvynėn, atsakė: „Dar ne laikas“. Tuomet šie žodžiai glumino. Dabar nebe.
***
Gal Lietuvos politikams ir diplomatams pravers kelios glaustos citatos iš kolegos Zenono Butkaus 2019-aisiais išleistos monografijos „Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos“:
„Skatindami Lietuvą nuolaidžiauti Vokietijai, SSRS diplomatai net patardavo netrukdyti nacių veiklai Klaipėdoje… Sovietai nerėmė daugelio Lietuvos politikų antifašistinio nusiteikimo. Štai 1935 m. vasario 6 d. Antanas Smetona, pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio knygą „Mein Kampf“, aiškino Michailui Karskiui [SSRS nuolatiniam atstovui Lietuvoje], jog Vokietija ketina užgrobti ne tik Klaipėdą, bet ir visą Europą. „Valydami kelią savo kolonizacijai, vokiečiai sunaikins milijonus žmonių“, – pranašavo Lietuvos prezidentas, bet SSRS pasiuntinys į tai visiškai nereagavo.
[…]
Lietuva susekė ardomąją nacistų veiklą Klaipėdoje ir surengė jų teismą Kaune. Sovietai šiam Lietuvos žingsniui nepritarė ir ragino naciams paskirti kuo švelnesnes bausmes. […] 1934–1935 m. ginčui dėl Klaipėdos pasiekus aukščiausią fazę, SSRS nuolat ir intensyviai skatino Lietuvą paklusti Vokietijos diktatui.
[…]
A. Smetona nacizmą perprato anksčiau nei daugelis kitų politikų. Yra žinoma, kad jis Anglijos pasiuntinį Thomą Prestoną ir kai kuriuos kitus diplomatus dažnai pasitikdavo pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio „Mein Kampf“. Remdamasis šia knyga Prezidentas aiškindavo, jog naciai sunaikins milijonus žmonių. Bet ne vienas diplomatas dažnai tik šypsodavosi ir Prezidentui priekaištaudamas klausdavo, ko šis taip bijąs svastikos, kodėl neleidžiąs jos kabinti Klaipėdoje.
[…]
Paties A. Hitlerio pavedimu Erichas Zechlinas [Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys Lietuvoje] ir Emilis Justas [Vokietijos karo atašė] 1939 m. rugsėjo 1–13 d. tuo [Vilniaus atsiėmimo] klausimu tarėsi ne tik su Lietuvos diplomatais, bet ir su premjeru Jonu Černiumi, kariuomenės vadu Stasiu Raštikiu, krašto apsaugos ministru Kaziu Musteikiu. Jie įtikinėjo, jog susidarė puiki, kažin ar pasikartosianti proga atsiimti Vilnių ir tai padaryti Lietuva galinti labai lengvai, nes iš Vilniaus krašto esanti atitraukta kovai su vokiečiais beveik visa lenkų kariuomenė. Be to, Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių mielai paremtų Vokietija su savo karo aviacija, šarvuočiais, sunkiąja artilerija ir tam žygiui neprieštarautų SSRS…
Latvių istorikas Edgaras Andersonas rašė, jog 1939 m. rugsėjį atsisakydami užimti Vilnių „lietuviai pasauliui parodė savo moralinę didybę“.
Šis Lietuvos poelgis kai kuriems užsienio stebėtojams atrodė sunkiai suprantamas, nes tuomet tartum buvo įprasta griebti tai, ką galima užimti. Vienas švedų žurnalistas nustebęs lietuvius pavadino „aukščiausios civilizacijos tauta“ Europoje.“
Ir šitaip – apie Antano Smetonos laikų Lietuvą…
Visos nuorodos – pirmuose komentaruose.
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras
Vis dėlto,Antanas Smetona vienintelį labai svarbų kartą išdavė lietuvybę, apsivedęs ne su lietuvaite, o su lenkų tautybės moterimi
Sudomino Tamstos bobos genealoginis medis. Kur galėtume jį apžiūrėti?
– lt.wikipedia.org/wiki/Sofija_Smetonienė →
CHODAKÁUSKAS Pn 5; -ovskis Šlčn (of. Chodakovski) (6) – žr. Chadakaũskas. →
CHADAKAŨSKAS Rdd – žr. Kadakáuskas. →
KADAKÁUSKAS, Kadakaũskas Ob, Pnm (2). Plg. lenk. Chodakowski (SSNO I 324), brus. Хадакоўскі (M. Бирыла, 1969, с. 425). →
?
?
Ar tik zydaite buvo?
Skaičiau, kad Sofijos Smetonienės (Chodakauskaitės), gimusios Gavenonyse, dabartinio Pakruojo rajono teritorijoje ..Jos tėvai bajorai laikė save lietuviais, nors namie kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai, samdė vaikams studentus mokyti lietuvių kalbos ir kitų dalykų. Sofijos pusseserė buvo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė- Bitė.vle.lt/straipsnis/sofija-smetoniene/
Rašinys, kaip sako, nei į tvorą, nei į mietą. Prasišviečia – artistinis smetoniškos politikos tipas… Taip taip Smetonai rūpėjo, jog “naciai sunaikins milijonus žmonių”, bet jis nieko nedarė, kai Lenkija pervėrus Lietuvai širdį – atplėšiant Vilnių- beveik 20 metų laikė Lietuvą ir pasiraičius rankoves smaugė jos Vilniaus žemės dalyje lietuvybę. Žodžiu, smetoniško tipo artistų vis dar nestokojama…
Kas dėl Vilniaus atsiėmimo, tai jį be kitų karinės pagalbos Lietuva galėjo pasiimti pabėgusios Lenkijos paliktą 1939 m. rugsėjo 18 -25 dienomis, turėjusi kariuomenę apie 20 km. nuo Vilniaus, o Maskvai esant už apie 160 km nuo jo. Vien šis faktas rodytų, kad smetoniško tipo prolenkizmas į Lietuvos nepriklausomybės pamatus nedėtinas. Čia pravartu nepamiršti Oskaro Milašiaus, kad dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos pražūtis. Tai ir patvirtintų tarpukarinis Lenkijai naudingas Smetonos valdymas. Dabar 35 metus gyvendami lenkiška istorija, priėmus 1994 m. sutartimi lenkišką ultimatumą, nežinant savo istorijos, ją Lietuvai ėmėsi diktuoti Maskvos lavrovai…
Nenusišnekėk, žmogau. Mokykis istorijos iš naujo.
(1) Kai prie Giedraičių ir Širvintų Lietuvos savanoriai pakrovė želigovcams malkų, kariuomenė ketino veržtis vaduoti Vilniaus. Betgi ne Smetona, o Antantė šlykščiai įsikišo pasakydama STOP. O su tokia galybe Lietuvai priešgyniauti ar kariauti nelabai būtų gavęsi.
(2) Atsiėmimas Vilniaus 1939-tų rugsėjyje bet kuriuo atveju būtų pasibaigęs dviem vienodai bjauriomis alternatyvomis, – arba tais pačiais 1940-tų ruskio birželio ultimatumais ir liepos “rinkimais”, arba bandant 1969-tų rugsėjį susigrąžinti iki šiol okupuotą Lietuvos dalį, vėliau nei 1939-tais neteisėtai stalino atiduotą gudams, – tai būtų reiškę ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos karą su kacapais jau 1939-tais. Tokiu atveju kažin kaip ten toliau būtų su tuo daygybę metų trukusiu civilizuoto pasaulio nepripažinimu Lietuvos “savanoriško jungimosi” prie SSSR.
Manau, kartais reikia paaaiškinti istorijos faktus asmenims,užpildant jų istorijos žinių spragas.
s.m. šiuo klausimu teisus. Priedo, komunistinė propaganda būtų amžinai įrašius Lietuvą į nacistinę koaliciją.
Kuolys A. Smetoną vadina pirmuoju Lietuvos prezidentu. Betgi Prezidento institucija Steigiamojo Seimo buvo įkurta tik 1920 m. ir Prezidento pareigas Seimas pavedė eiti jos pirmininkui A. Stulginskiui, kuris priėmus Konstituciją ir buvo išrinktas Lietuvos Prezidentu. Taigi iki 1920 m. Steigiamajam Seimui įkuriant Prezidento instituciją jos kaip valstybės institucijos nebuvo. Tad A. Smetona galėjo būti tik nesamos Prezidento institucijos prezidentu. Nejaugi Kuolys šito nesupranta (!?).
Iš VLE straipsnio : “Smetonà Antanas ….. Lietuvos valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjas, Vasario 16 Akto signataras, pirmasis Lietuvos prezidentas…” Tamsta, matyt, bandai ginčytis ne tik su Kuoliu, bet ir su šio VLE straipsnio autoriumi istoriku, habilituotu mokslų daktaru Alfonsu Eidintu?
1919 m. sausį bolševikams okupavus Vilnių, Vyriausybė ir ministerijos perkeltos į Kauną. 1919 m. balandžio 4 d. jame Valstybės Taryba įsteigė Prezidento instituciją, Antaną Smetoną išrinko pirmuoju Lietuvos Prezidentu. 1919 m. rugsėjo 1 d. prezidentas su kanceliarija įsikraustė į buvusius gubernatoriaus rūmus, dabartinį istorinės Prezidentūros pastatą Kaune.
Iškalbingos yra citatos apie A. Smetonos prezidentavimą, D.Kuolio pateiktos iš Z. Butkaus monografijos. Komiškai kaip Lietuvos Prezidentais atrodo A. Smetona, kad jis užsienio pasiuntinius priimdavo “pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio knygą „Mein Kampf“. Tokiu atveju man jis veikiau atrodo ne kaip Lietuvos Prezidentas, o kaip jį vaidinantis scenoje atitinkamame spektaklyje. Taigi ar iš tikrųjų A. Smetona buvo Prezidentas, ar tik vasalavęs tomis pareigomis kaimynei…
Gal būt prisiskaitei kokio nors lavrovo “Lietuvos istorijų”?
Lietuvos istorijos klastojimas: ar rusai nepersistengia?
– ziniuradijas.lt/laidos/istorines-paraleles/lietuvos-istorijos-klastojimas-ar-rusai-nepersistengia?video=1
„Socialiniuose tinkluose plinta informacija, jog Rusijoje prieš kiek laiko buvo išleista Lietuvos istorijos monografija, kurioje nurodoma, jog Baltijos šalys falsifikuoja istorinius faktus, taip pat aiškinama, kad tikrieji lietuviai yra slavai. Leidinyje taip pat teigiama, jog lietuviškai kalbančių gyventojų Vilniaus krašte yra vos pora procentų. Be to, daug dėmesio skiriama XX a. pradžioje Lietuvoje neva prasidėjusiam fašizmo iškilimui. Kaip skelbiama, leidinio kreipimąsi į skaitytojus parašė Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Kaip per amžius buvo klastojama Lietuvos istorija, kaip tebeklastojama dabar?
Diskutuoja: kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, politikas Darius Kuolys ir Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Arūnas Streikus.”
Kas laidos klausysite, atkreipkite dėmesį: buvo užsiminta apie štai tokios Lietuvos istorijos platinimą užsienyje. Tik nepamenu – ją jau platina, ar dar nespėjo.
O mes SAVO istoriją į kitas kalbas verčiame, platiname?