Ketvirtadienis, 25 vasario, 2021
  • Apie Alkas.lt
  • Saulės arkliukai
    • Naujienos
    • Diskusijos
    • Kultūros teorijų labirintai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Istorija

T. Baranauskas. Antanas Smetona ir Vasario 16-osios Lietuva

Tomas Baranauskas, www.alkas.lt
2014 02 16 10:28
15
Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą lietuvių tauta atėjo jau turėdama tam tikrą politinio gyvenimo patirtį. Buvo ne tik išsikristalizavusios pagrindinės politinės partijos, bet ir nusistovėjusios jų politinės kovos tradicijos, nes nuo 1906 iki 1912 m. jos jau dalyvavo keturiuose Rusijos valstybės dūmos rinkimuose. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos politiniame gyvenime įsitvirtino socialdemokratai ir demokratai, iš kurių radikalesnio sparno ilgainiui susiformavo valstiečiai liaudininkai, o iš nuosaikesnio – tautininkai. Taip pat būrėsi ir krikščionys demokratai, tačiau galutinai savo partinę struktūrą jiems pavyko sukurti jau tik po Lietuvos valstybės atkūrimo.

1907 m. apie Antano Smetonos redaguojamą laikraštį „Viltis“ ėmė telktis tautininkų politinė srovė, kuri 1916 m. sukūrė Tautos pažangos partiją, vėliau (nuo 1924 m.) – Lietuvių tautininkų sąjungą. Antanas Smetona buvo linkęs ieškoti kompromiso tarp kairiųjų partijų (socialdemokratų ir radikaliojo demokratų sparno, pasivadinusio socialistais liaudininkais) ir krikščioniškosios srovės. Jo tikslas – siekti tautos vienybės. Nors toks politinis nuosaikumas nebuvo labai populiarus, būtent dėl jo neramiais Pirmojo pasaulinio karo metais Antanas Smetona tapo įvairias politines sroves telkiančiu lyderiu.

Todėl nenuostabu, kad 1914 m. jis tapo tuo metu svarbiausios lietuvių organizacijos – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto vicepirmininku, o paskui ir Vilniuje likusios jo dalies pirmininku. Taigi būtent Antanas Smetona tapo politiniu lietuviškos veiklos vadu Vokietijos okupuotame Vilniuje.

Faktiškai šis Centro komitetas tapo Lietuvos Tarybos provaizdžiu, o jo nariai, prisidengdami šalpa, vykdė politinę veiklą. 1917 m., vokiečių okupacinei valdžiai pasukus formalaus Lietuvos valstybingumo įteisinimo keliu, buvo leista sušaukti Lietuvių konferenciją. Tolesniam Lietuvos valstybės kūrimo darbui ji išrinko 20-ies narių Lietuvos Tarybą, kurios pirmininku tapo A. Smetona, o beveik pusė jos narių atėjo iš Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto.

Šalia Antano Smetonos tautininkų politinei srovei priklausė ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto bei Lietuvos Tarybos veikloje aktyviai dalyvavo seniausias šio politikų rato atstovas Jonas Basanavičius, pagrįstai vadinamas tautos patriarchu. Tautinio judėjimo lyderiu jis tapo dar 1883 m., kai įsteigė ir redagavo pirmąjį tautinį laikraštį „Aušra“, kuris pradėjo visiškai naują lietuvių tautinio atgimimo etapą.

Besiginčydama dėl Vasario 16-osios akto, Lietuvos Taryba buvo gerokai susipriešinusi ir stovėjo ties skilimo riba. Vokietija reikalavo tokio Lietuvos nepriklausomybės skelbimo, kuris susaistytų formaliai atkurtą Lietuvos valstybę federaciniais ryšiais su Vokietija ir faktiškai leistų ją inkorporuoti į Vokietijos sudėtį. Tokią nepriklausomybės deklaraciją Lietuvos Taryba buvo paskelbusi dar 1917 m. gruodžio 11 d., bet net ir jos pagrindu Vokietija neskubėjo pripažinti Lietuvos valstybės. Tai kėlė įtampą Lietuvos Taryboje, kurioje brendo mintis skelbti Lietuvos valstybės atkūrimą be jokių įsipareigojimų Vokietijai. Kokiu mastu galima elgtis drąsiai, o kiek reikėtų prisitaikyti prie tuo metu viską, net Lietuvos Tarybos narių judėjimo laisvę, kontroliavusios Vokietijos valdžios? Dėl to nesutarė A. Smetonos vadovaujama Lietuvos Tarybos narių dauguma ir radikalesnio sprendimo reikalavę kairiųjų atstovai.

1918 m. vasario 16-osios išvakarėse visi Lietuvos Tarybos nariai sutarė dėl nepriklausomybės deklaracijos teksto, kurio pagrindą sudarė radikalusis variantas. Nuo gruodžio 11-osios nutarimo jis skyrėsi ne tik tuo, kad nebebuvo antrosios dalies apie sąjungą su Vokietija, bet ir tuo, kad atsirado išlyga, jog būsimą Lietuvos valstybės santvarką bei jos santykius su kaimynais turės galutinai nustatyti Steigiamasis Seimas.

Istoriniam Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkavo ne Antanas Smetona, kuris, norėdamas užglaistyti įtampas, kilusias Tarybos viduje, atsistatydino iš Tarybos pirmininko pareigų, o vyriausias amžiumi Tarybos narys Jonas Basanavičius. Jo autoritetas suvienijo Tarybą. Tiesa, pats J. Basanavičius toliau vadovauti Lietuvos Tarybai nenorėjo, o pasirašę Vasario 16-osios aktą Tarybos nariai nerado kitos išeities, kaip Tarybos pirmininku vėl išrinkti A. Smetoną. Natūralu, kad ir prasidėjus realiam valstybės kūrimo darbui jau papildyta Lietuvos Valstybės Taryba 1919 m. balandžio 4 d. išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu.

Jono Basanavičiaus vaidmuo Vasario 16-osios posėdyje nebuvo iki galo aiškus iki pat Lietuvos Tarybos protokolų atradimo jau Sąjūdžio laikais. Juos atradus, net darytos prielaidos, kad A. Smetona norėjęs nuslėpti savo laikino atsistatydinimo faktą. Tačiau iš tikrųjų niekas iš Tarybos narių nesureikšmino šio epizodo. A. Smetona labai gerbė J. Basanavičių, kurio pėdomis stengėsi sekti. Jo laidotuvių dieną jis jam skyrė tokius žodžius: „Basanavičius kaip Mozė vedė mus iš tyrumų pažadėtojon žemėn, laisvojon Lietuvon. Drauge su kitais jaunikaičiais vyrais tarė jis anuomet: Pajudinkime, vyrai, žemę, ir lietuvių žemė pajudėjo, lietuvių sąmonė budo iš tautiško miego“.

Ir A. Smetoną, ir J. Basanavičių, ir daugelį kitų Tarybos narių siejo aiškiai suvokta istorinė atmintis. „Jis geriausiai suprato, kad tauta yra ne tik dabartis, bet ir praeitis – senovė,“ – kalbėjo A. Smetona apie J. Basanavičių.

Lietuvos Taryba žinojo, kad ji nėra naujos valstybės kūrėja, o tik senos Lietuvos valstybingumo tradicijos tęsėja. Vasario 16-ioliktosios nutarimu Lietuvos Taryba pareiškė, kad „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Valstybės tęstinumo akcentą sustiprina nuoroda, kad atkuriamos valstybės sostinė lieka senojoje vietoje. Tai puikiai atitiko to meto realybę, nes Lietuvos Taryba ir veikė Vilniuje, nors anksčiau kai kurie veikėjai ir buvo pareiškę abejonių dėl nutautėjusio Vilniaus reikalingumo naujajai tautiniu pagrindu kuriamai Lietuvai. Su tokiomis pažiūromis dar 1907 m. yra polemizavęs Antanas Smetona, kuris jau tuomet numatė, kad vis dar lietuviškas apylinkes turintis miestas neišvengiamai taps lietuvių traukos centru. Vis dėlto lietuviams savo vietą Vilniuje atsikovoti nebuvo taip paprasta: čia kryžiavosi lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai interesai bei ateities planai.

Kova dėl Vilniaus bus visos vėlesnės A. Smetonos politinės veiklos leitmotyvas. Galima būtų sakyti, kad, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Pirmoji Lietuvos Respublika užėmė beprotiškai beviltišką poziciją – nesitaikstė su kelis kartus stipresnės Lenkijos sukurta faktine padėtimi. Toks vertinimas būtų panašus į tiesą, jei ne viena smulkmena – tokia bekompromisė pozicija baigėsi pergale. Net jei kas nors ir kartoja šmaikščią, bet politinio įžvalgumo stokojančią Pupų Dėdės dainelę „Vilnius mūsų, o mes rusų“, faktas lieka faktu: iš 1940-aisiais pagal vieną ir tą patį scenarijų okupuotų trijų Baltijos valstybių tik Lietuva susigrąžino savo prarastas teritorijas, o Latvija ir Estija ta proga ne tik nieko negavo, bet dar ir buvo apkarpytos. Tvirta A. Smetonos pozicija pasiekė tikslą net ir dramatiškomis aplinkybėmis.

Tačiau valstybės kūrimo metu vienijantį vaidmenį atlikę tautininkai buvo tik gana siauras inteligentų ratelis. Jiems nepavyko sukurti stipresnę politinę organizaciją ir todėl jie nepajėgė konkuruoti su ją susikūrusiomis partijomis. Tautininkai skaudžiai pralaimėjo 1920 m. įvykusiuose Steigiamojo Seimo ir vėlesnių seimų rinkimuose. Steigiamojo Seimo darbo pradžia buvo ne tik valstybės kūrimo vainikavimas, bet ir A. Smetonos laikino pasitraukimo iš didžiosios politikos bei įgaliojimų grąžinimo momentas. Tautos pažangos partijos sąrašas, kuriame dalyvavo tokie iškilūs tautinio atgimimo veikėjai, kaip Jonas Basanavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Augustinas Voldemaras, Martynas Yčas, Jokūbas Šernas, Vladas Mironas, Donatas Malinauskas, Steigiamojo Seimo rinkimuose surinko tik 1,7 proc. balsų ir į Seimą nepateko. A. Smetona ne tik liko opozicijoje, bet 1923 m. lapkritį net buvo kelioms dienoms uždarytas į kalėjimą valdžios skonį pajutusių krikščionių demokratų valdžios.

Dar 1925 m. Lietuvių tautininkų sąjungoje buvo tik 297 nariai, bet 1926 m. rinkimuose tautininkai pirmą kartą surinko 4 proc. balsų ir iškovojo 3 mandatus. Lyginant su ankstesnių rinkimų rezultatais tai buvo neblogai, bet įspūdingu laimėjimu to niekaip nepavadinsi.

Ir vis dėlto dėl chaotiško kairiųjų valdymo 1926 m. kilus politinei krizei, kurią užbaigė gruodžio 17-ąją karininkų įvykdytas perversmas, neatsirado tinkamesnės figūros, kuri labiau tenkintų ir perversmo organizatorius, ir kompromiso ieškančią Seimo dalį, kaip Antanas Smetona. Gruodžio 19 d. Seime jis buvo antrą kartą išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu ir vadovavo Lietuvos valstybei iki pat tragiškųjų 1940-ųjų metų.

Mus vis dar slegia iš sovietinės istoriografijos ateinantys A. Smetonos valdymo vertinimai ir su juo susiję stereotipai. Iš esmės tos tezės yra dvi – „fašistinės“ diktatūros įvaizdis, komunistų pradėtas formuoti iškarto po 1926 m. perversmo, o ypač išplėtotas sovietinio istoriko Izraelio Lemperto 1975 m. išleistoje knygoje „Fašistinis režimas Lietuvoje“ (šiandien jis gali būti pateikiamas ir švelniau) bei 1940-ųjų birželio 18 d. jau okupantų kontroliuojamame „Lietuvos aide“ paskelbtas nuosprendis iš Lietuvos pasitraukusiam prezidentui: „Gėdingas buv. Respublikos Prezidento A. Smetonos pabėgimas iš savo krašto tokiu rimtu momentu parodo, kiek jam iš tikrųjų rūpėjo Lietuva“.

Be abejo, okupantams buvo pikta ir apmaudu, kad savanoriško Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą spektaklyje negalėjo įdarbinti A. Smetonos, kaip tai padarė su Latvijos ir Estijos prezidentais. Tai suprantama, nes sovietiniai okupantai nemėgo nukrypimų nuo iš anksto numatyto scenarijaus. Kiek sunkiau suprasti, kokią naudą iš A. Smetonos pasilikimo okupuotoje Lietuvoje įžvelgtų šiandieniniai jo kritikai?

Nepaisant per visą sovietmetį o ir po jo bandyto sutrypti A. Smetonos įvaizdžio, niekas negali paneigti, kad frazės „Smetonos laikai“, „smetoninė Lietuva“ reiškia visą epochą, kuri anaiptol nekelia neigiamų asociacijų. Atvirkščiai, ji asocijuojasi su sava valstybe, ūkine ir kultūrine pažanga. Suprantama, kad po 1926 m. perversmo buvo nemaža politinių jėgų ir asmenų, kritikavusių šį žingsnį, nes jie buvo nustumti į šalį ir jautė dėl to nuoskaudą. Tačiau šiandien mes galime jau bešališkiau vertinti to meto įvykius ir jų padarinius, kreipdami dėmesį visų pirma į A. Smetonos valdymo reikšmę Lietuvos valstybei, o ne atskiroms politinėms srovėms.

Suprantama, 1926-aisiais patriotiškai nusiteikusių karininkų įvykdytas ir tautininkų bei krikščionių demokratų paremtas valstybės perversmas dar ir šiandien negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Žinoma, buvo nutraukta parlamentinės respublikos raida, o tai, vertinant mūsų šiandien pripažįstamų vertybių požiūriu, būtų neabejotina blogybė. Kita vertus, norint tinkamai suprasti istorinį įvykį, negalima ignoruoti to meto konteksto. Perėjimas prie diktatūros buvo platesnis reiškinys, apėmęs daugelį tarpukario Europos valstybių, o tai neleidžia šio reiškinio laikyti nelemtu atsitiktinumu ar asmenine prezidento Antano Smetonos užgaida.

Daugybės prieštaravimų draskomos, ideologiškai poliarizuotos to meto visuomenės buvo dar nepasirengusios demokratinei raidai, ir čia slypi viena iš pagrindinių to meto demokratijų žlugimo priežasčių. Lietuvai papildomų sunkumų kėlė ir jos itin nepalanki geopolitinė padėtis. Antanas Smetona Lietuvos valstybės vairą perėmė ne demokratiniu keliu. Bet ar jis dėl to yra blogesnis už Vokietijoje demokratiškai į valdžią atėjusį Adolfą Hitlerį? Akivaizdu, kad yra atvirkščiai. Nereikia užmiršti ir to, kad 1926 m. į valdžią atėjusi kairiųjų vyriausybė „demokratiškai“ pro pirštus žiūrėjo nebent į kraštutinių kairiųjų – komunistų – veiklą, o dešiniųjų pažiūrų piliečių demonstracijas vaikė, naudodami policijos smurtą. „Demokratiją“ jie suprato tik kaip tokių „demokratų“, kaip jie patys, teises ir valdžią.

Vertinant ano meto pavojų ir galimų alternatyvų kontekste, Antano Smetonos valdymo įvedimą galime įvertinti kaip neišvengiamą sprendimą ir net kaip to meto Lietuvos laimėjimą. Tautininkų valdžia nuosekliai ugdė tautinę bei pilietinę savimonę, taigi brandino visuomenę pilnaverčiam gyvenimui demokratijos sąlygomis. 1936 m. sušauktas Ketvirtasis Seimas, nors ir ne iš partijų, o iš apskričių tarybų iškeltų kandidatų išrinktas, rodė pasiryžimą laipsniškai grįžti prie demokratinės santvarkos, bet jau naujomis brandesnės visuomenės sąlygomis. Kad šis visuomenės ugdymo darbas davė vaisių, rodo ir pokario partizanų kovos, ir iki pat Sąjūdžio laikų neišblėsęs Tautos siekis atkurti Lietuvos valstybingumą. Tai vis „smetoninės“ Lietuvos paveldas, Lietuvos visuomenės brandos bei sąmoningumo rodiklis.

Bet ką mes matome šiandieninėje Lietuvoje? Prieškario Lietuvoje išugdyto tautinio sąmoningumo pakako, kad 1988-aisiai kiltų galingas tautinis Sąjūdis ir būtų atkurta Lietuvos Valstybė. Pasitikėjimas Tautos gyvybinėmis jėgomis bei sugebėjimu pasirinkti ir lemti savo likimą buvo pagrįstas ir visiškai pasiteisino.

Tačiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo laipsniška tautiškumo ir tautinio solidarumo destrukcija. Iš vienos pusės ji reiškėsi kaip tam tikra intelektualinė mada – neva atsilikusių tautinių ir patriotinių pažiūrų kritika, iškeliant primityvesnius ar dirbtinai suprimityvintus patriotizmo pavyzdžius, ir kaip alternatyvą jiems siūlant kosmopolitines pažiūras. Iš kitos pusės, nepasitikėjimo Tauta kryptimi ėmė evoliucionuoti ir valdančiojo elito politinės pažiūros. Tauta esanti nepajėgi spręsti svarbiausius politinio gyvenimo klausimus, žmonės esą nieko nesupras, sugadins reikšmingų Lietuvai sprendimų priėmimą. Kraštutinę formą ši tendencija įgavo pastaruoju metu, įžūliausiais būdais bandant paneigti Konstitucijoje įtvirtintą Tautos teisę inicijuoti referendumą. Ar tą darantys asmenys – didesni demokratai už jų pačių neretai keikiamus 1926-ųjų perversmo organizatorius? Greičiau atvirkščiai, nes proceso kryptis šiuo metu kita – ne Tautos sąmoningumo ugdymas, jos ruošimas demokratijai ir savarankiškam tvarkymuisi, o atvirkščiai – sąmoningumo slopinimas, ruošimas besąlygiškam Briuselio direktyvų vykdymui, netgi jų garbinimui.

Susidaro paradoksali situacija: nuo nedemokratinio žingsnio pradėję 1926-ųjų tautininkai, pamažu ėjo demokratinės, tautiškai sąmoningos, pilietinės visuomenės kūrimo keliu, tuo tarpu šiandieninės Lietuvos partijos, pradėję nuo demokratinio Sąjūdžio pakilimo, demokratinių vertybių postulavimo ir rėmimosi jomis, faktiškai eina pilietiškai ir tautiškai sąmoningos visuomenės naikinimo keliu. Visuomenėje, kurioje buvo pakankamai jėgų ir ryžto 1991-ųjų vasario 9-ąją masiškai ateiti ir pasisakyti už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, šiandien atsiranda vos pusė piliečių, kurie mato prasmę išvis dalyvauti rinkimuose.

Lygindami šiandieninę padėtį su 1926-ųjų metų situacija, nesunkiai pastebėsime ir panašumų, ir skirtumų. Vieną vertus, kaip anuo metu, taip ir šiandien, Lietuva susiduria su didelėmis problemomis, kurias galima išspręsti tik imantis ryžtingų veiksmų. Galima netgi sakyti, kad ir dabar reikia perversmo, bet visai kitokio. Šiandien reikia perversmo mūsų požiūryje į save ir savo sugebėjimą kurti savo likimą. Turime susigrąžinti pasitikėjimą savimi, išugdyti savarankišką, atsakingą ir kritinį mąstymą, grįžti prie tautinio solidarumo idėjos, pasipriešinti tautiškumo destrukcijai, kaip savo esme antipilietiškai ir antidemokratiškai pasaulėžiūrai.

Grįžkime prie Antano Smetonos žodžių, kuriais jis mūsų istorinėje raidoje suvokė tai, ką ir šiandien ne visi pastebi: „Mūsų atstatytoji valstybė tėra mažutė dalelė Vytauto imperijos, palikusi vien prie Baltijos jūrių. Bet šiandien ir žmonijos siekimai yra kitokie: ne tautos valstybėms, o valstybės tautoms.“

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. A. Ramanauskaitė-Skokauskienė. Ar gyvi mūsų širdyse Vasario 16-osios idealai?
  2. V. Venckevičius. Smetona yra Smetona, ponai! Ne jums jį teisti
  3. N.Venckienė. Vasario 16-osios pastebėjimai
  4. L.Milčius. Vasario 16-osios Aktas – Lietuvos valstybės kertinis akmuo
  5. KTU bus atidengtos Vasario 16-osios akto signatarų atminimo lentos
  6. Kauno rajono vadovai pagerbė Vasario 16-osios akto signataro ir buvusių darbuotojų atminimą (nuotraukos)
  7. Vilniuje – 19 naujų autobusų, juos papuoš Vasario 16-osios signatarų atvaizdai (video)
  8. Parodos „Vasario 16-oji tarpukario Lietuvoje“ atidarymas
  9. Vasario 16-oji prieš 96-erius metus. Kas tuomet vyko Kėdainiuose?
  10. Kauno miesto muziejuje veiks Vasario 16-ąjai skirta paroda
  11. T.Baranauskas. Apie neteisėtą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos buvimą Seime
  12. Vasario 16-ąją sostinėje: 16 laužų ir ypatingas koncertas
  13. Vasario 16-ąją Katedros aikštėje ugnies ir pirotechnikos reginys
  14. Vasario 16-oji sostinėje: nuo 16 laužų Gedimino prospekte iki minėjimo ant Tauro kalno
  15. L. Milčius. Vasario 16-oji
  16. V.Bagdonavičius. Nepriklausoma Lietuva Vydūno akiratyje
  17. D.Grybauskaitė: Tikėkime Lietuva taip, kaip signatarai tikėjo
  18. A. Mickūnas, V.Savukynas. Didžiosios Lietuvos projektas
  19. V.Turčinavičius. Drąsiausias Lietuvos politinis-karinis žygis
  20. A. Eidintas: A.Smetonos valdymas užaugino lietuvių tautai papildomą stuburkaulį (video)
  21. Č. Iškauskas. Lietuviškasis parlamentarizmas: vizijos ir realybė
  22. M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (IX)
  23. A. Liekis. Tautos išlikimo vadovėlis
  24. M. Kundrotas. Vilniaus atgavimas. Kas už? Kas prieš?
  25. V. Turčinavičius. Vincas Krėvė – tautininkų sąjungos kūrėjas (I)
  26. A. Liekis. Istorinės atminties reikšmė lietuvių tautai ir jos valstybingumui
  27. Už kiekvieno didžio vyro – didi moteris! (I)
  28. V. Turčinavičius. Vincas Krėvė – tautos savigarbos ir laisvės ugdytojas.
  29. Prezidento Antano Smetonos 139-ųjų gimimo metinių paminėjimas Kaune
  30. Atsisveikinome su prezidento Smetonos vaikaičiu (audio)

ALKO TURINYS

Pastabos 15

  1. Arūnas says:
    7 m. ago

    Ačiū autoriui už tiesą.
    dar norėtųsi sužinoti daugiau-plačiau apie 1936 metų rinkimus bei slaptąją karininkų sąjungą, kurios vienas iš tikslų buvo neleisti formuoti vyriausybių partiniu principu, bet remiantis kompetencijomis. Jie jau tada suprato, kad nebrandžios partijos riejasi ir griauna Valstybę. Norėtųsi pasimokyti iš praeities.
    Su Vasario 16-tąja visus.

    Atsakyti
  2. Dvasingas says:
    7 m. ago

    Rolando Paulausko dainos – “Birželio ankstų rytą”
    http://youtu.be/bdhsqMK0x6I

    Atsakyti
  3. turim says:
    7 m. ago

    Turim susitelkt, kad Lietuvos neištiktų”Anykščių šilelio” likimas. Su švente !

    Atsakyti
    • one says:
      7 m. ago

      Su dabartiniu besąlygišku miškų saugojimu, tai tikrai neištiks.
      O dar nepamirškite, kad dabar miškų pasodinama daugiau nei nukertama.

      Atsakyti
  4. Aa says:
    7 m. ago

    Vasario 16-toji 1940, Vilnius:

    http://www.youtube.com/watch?v=JpNVUPlEQ80

    Atsakyti
  5. Arvydas says:
    7 m. ago

    Gerb.Tomai, istorinis tautos švietimas -šventas darbas. Labai gerai istoriniais pavyzdžiais parodyti ir vienybės jėgą , ir susiskaldymo valstybę griaunančias pasekmes.

    Atsakyti
  6. Klodas says:
    7 m. ago

    Lietuvos Respublikos konstitucija pirmuoju teiginiu Lietuvių tautą apibūdina prieš daugelį amžių sukurta valstybe. XIII a. nepriklausoma karaliaus Mindaugo Lietuvos karalystės pripažinimas aktualus kaip teisinis valstybingumo precedentas krašto valstybingumo raidai. Šiuo pagrindu XX a. pradžioje atkurta valstybė, o to amžiaus pabaigoje – nepriklausomybė. Dargi, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbta Lietuvos karalystė su karaliaus Mindaugo II sostu 100 dienų garsino Lietuvos de jure suvereniteto precedentą.

    Atsakyti
  7. Vilna says:
    7 m. ago

    Apie Smetoną, jo politinę poziciją, reikštą iki prezidentavomo ir jo metu, Tautai turi būti atkleista viskas iki smulkmenų, tačiau ir šiuo atveju svarbiausius momentus Baranauskas, kaip ir kiti apie jį rašiusys, stengiasi apeiti. Manau, kad didžiausia tautininkų klaida ir yra tai, jog jie dėl Smetonos nepadeda taško, o vis dar nori atrodyti, kaip “jojantys užsikorę ant jo arkliuko”…
    Pasakysiu tik trumpai. Akivaizdu, kad 1918 m. vasario 16-ąją atkurtoji Lietuvos valstybė “su sostine Vilniuje” iš principo reiškė pretenziją į buvusios iki Liublino ar net Jogailo unijos – LDK valstybės atkūrimą ir jos atskyrimą nuo buvusių “valstybinių ryšių” su Lenkija. Tai ir yra pasakyta Vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijoje.
    Akivaizdu ir tai, kad 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai priėmimas reiškė Vasario 16-ąją atkurtosios Nepriklausomos valstybės ‘su sostine Vilniuje” statuso kapituliavimą, po kurio Lietuvos valstybės suverenumas pasaulio akyse tapo blankus. Be to, 1939 metais Lenkijai kapituliavus, o Lietuvai neatsiėmus jai Rusijos 1920 metų sutartimi pripažinto Vilniaus ir teritorijos į Rytus, Vilnių ir teritoriją beliko pasiimti Rusijai, o 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribentropo- Molotovo pakto duomenis, pagal kuruos Vilnius su teritorija buvo Lietuvos valstybės teritorija ir ji su pačia Lietuvos valstybe pagal minėtą paktą atiteko Vokietijai, atitinkamai pakeisti. Tad, Smetonai nepriėmus minėto Lenkijos ultimatumo ir 1939 rugsėjo pražioje ryžtingai įsakius kariuomenei žygiuoti atsiimti Vilniaus ir kitų savo teritorijų, tai Lietuva valstybe ir būtų pasilikusi tiek iki, tiek po II pasaulinio karo.
    Akivaizdu, kad, jeigu ne šie Lenkijos atžvilgiu vasališki Smetonos veiksmai, Lietuva po karo būtų buvusi tarptautiniu mastu laikoma to paties statuso valstybe, kokiomis po jo buvo laikomos Lenkija, Čekoslovkija, Vengrija ir kt.
    Todėl būtų išlaikiusi teisinį statusą, davusį pagrindą, tapti sovietinio lagerio valstybe, nes nebūtų esanti pačia sovietų sąjungos dalimi. Tai kokybyškai kitas statusas ir Lietuvos būtų laukę visiškai kiti padariniai negu tai, ką patyrė, kaip sovietinė respublika. Taigi, manytina, kad Smetonos minėti vasaliniai veiksmai sąlygojo tai, kad Lietuva atsidūrė sovietų sąjungoje dar iki karo ir patyrė tai, ką patyrė…
    Manau, – šie faktai rašant apie Smetoną negali būti nutylimi, jie yra įvertintini ir šie vertinimai žinotini Tautai.
    Tad, ar ne savanaudiškais partiniais sumetimais jie yra Baranausko bei apskritai nutylimi, ypač rašant apie patį Smetoną!…

    Atsakyti
  8. Algirdas Mulevičius (Pasvalys) says:
    7 m. ago

    Ačiū, gerbiamas Tomai, už įdomų ir akiratį praplečiantį straipsnį. Jūsų apibendrinimai man patiko ir užkamšė nemenkas spragas dėl “smetonos laikų” supratimo (dėl “demokratijos nebuvimo po 1926 m.” ir pan.). Jis turėtų labai patikti ir dabartiniams tautininkams, aiškinant panašiems neišmanėliams, kaip aš, kokios buvo prieškario Lietuvos realijos ir kokiame kontekste visa tai susiformavo ir veikė. Manau, šiuos apibendrinimus reikėtų išplėtoti iki skirsnio būsimajame Lietuvos istorijos vadovėlyje mokykloms (tikriausiai to nėra padaryta ? Per 23 m. nespėjom… ?).
    Labai reikia to laikotarpio kompetetingo, istorinio ir oficialaus įvertinimo. Kad istorikai (bent jau grupė) sutartų ir
    paskelbtų (konferencijoje, kažkokiame leidinyje ar pan.) ir kad tai taptų oficialia, vieša, teisinga ir atvira (KAS, KAIP ir KODĖL) nuomone ar įvertinimu. Kad nbereiktų mums, menkiau istoriją išmanantiems, lyg ir gėdytis dėl tų laikų Lietuvos respublikos “nedemokratijos”.

    Atsakyti
    • N says:
      7 m. ago

      Kokia demokratija po 1926 m gruodžio? Na nereikia perrašinėti istorijos. Nebuvo tos demokratijos niekur aplinkui Europoje ir nereikia to gėdytis. Taip, buvo diktatūra. Ir ką? Aš ir dabar tam pritarčiau, jei diktatorius dirbtų tautos ir valstybės naudai. Ko čia gėdytis ir nepilnavertiškumo kompleksais kamuotis? Smetona pabėgo, ir tai jam, garbės neprideda. Ir teisinti jo nereikia – jis pasielgė kaip išdavikas ir bailys. Būtų likęs ir nuteistas ar gavęs kulką, būtų tapęs didvyriu. Vis tiek mirė tikriausiai nuo sovietų rankų, bet baisiai banaliomis aplinkybėmis…

      Atsakyti
      • one says:
        7 m. ago

        Jei žinai kad vis tiek žūsi, tai koks tikslas nebėgti? Tai būtų tas pats, kas savižudybė. Žuvęs jau nieko nebe pakeisi ir nebepasieksi. O pabėgęs gali tęsti veiklą, teikti paramą likusiems, į kuriuos priešas dar nėra nusitaikęs.
        Ir nereikia kurti pasakų, kad nusižudymas padės nugalėti prieršą.

        Atsakyti
  9. Jotvingis says:
    7 m. ago

    Ačiū gerbiamam Tomui Baranauskui už labai teisingas įžvalgas. Tikiu, kad, jeigu ne sovietinė okupacija, prezidentas A. Smetona tikrai būtų laipsniškai sugrąžinęs demokratiją ir įdiegęs samoningą pilietinę – tautinę visuomenę Lietuvoje.

    Atsakyti
    • N says:
      7 m. ago

      Gal būtų, o gal nebūtų. Tai tik spekuliacijos.

      Atsakyti
  10. Vilna says:
    7 m. ago

    Taip, Tauta – “solidarizuotina”, bet ne Smetonos, o Basanavičiaus, Vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijos turinio, karaliaus Mindaugo, Vytenio, gardiniškio Dovydo (Dauvydo) politikos ir veiksmų dvasia, o ne prolenkiškų jogailaičių, akivaizdžios Smetonos vasalystės Lenkijai, jo asmeninio ar tautininkų politinio savanaudiškumo, kuris iš esmės buvo ir yra liublijinės prolenkystės Lietuvoje gaivinimas… Žinoma, nepriskiriant čia Krėvės tautininkiškumo.
    Tauta solidarizuotina nesižvalgant nei į Rusiją, nei į Lenkiją, siūbavimams tarp Rusijos ir Lenkijos dedant tašką. Baranauskas, atrodo, linksta į prolenkiškąjį solidarizavimąsi, taigi lipa vėl ant to jogailiško, smetoniško grėblio…

    Atsakyti
  11. Klodas says:
    7 m. ago

    Prezidento Smetonos svainio Tūbelio (bankininkas), žento Raštikio kalbos tautos laivės siekių palaikymu gerbtina. Deja geopolitiniai veiksmai rodo tai buvus tik demagogija. Vilniaus vadavimui tauta aukojo pinigus, Tūbelio panaudojo prezidento-svainio dovanai – dvarui, nors po to sekusi kapituliacija lenkams iškėlė kitokią versiją. Kad kapituliacijai buvo ruoštasi plačiu užmoju, rodo pradėtas kariuomenės skurdinimas, karinio poligono iš Varėnos perkėlimas toliau nuo demarkacinės linijos, 1934 m. išprovokuotas kariuomenės pučas ir Vilniaus vadavimui pasirengusių karininkus likvidavimas, atsisakymas vokiečių pasiūlymui patiems atsiimti okupuotą Vilniaus kraštą.

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

D. Norkūnas. Nuo manęs Lietuvai (video)

D. Norkūnas. Nuo manęs Lietuvai (video)

2021 02 24
K. Krupavičienė. Raginame nekurstyti konflikto tarp Prezidento ir Ministrės Pirmininkės

K. Krupavičienė. Raginame nekurstyti konflikto tarp Prezidento ir Ministrės Pirmininkės

2021 02 23
V. Bukaitė. P. Klimas Lietuvių konferencijoje: rengėjas, dalyvis, metraštininkas

V. Bukaitė. P. Klimas Lietuvių konferencijoje: rengėjas, dalyvis, metraštininkas

2021 02 23
Vilnius paskirstė daugiau kaip 0,5 mln. eurų kultūros projektams

Vilnius paskirstė daugiau kaip 0,5 mln. eurų kultūros projektams

2021 02 23
Petrui Klimui – 130

Petrui Klimui – 130

2021 02 23
Prezidento A. Smetonos tragiškas gyvenimas JAV 1941–1944 metais

Prezidento A. Smetonos tragiškas gyvenimas JAV 1941–1944 metais

2021 02 21
Vilniuje šiemet bus atnaujinta dar 10 mokyklų teritorijose esančių sporto aikštynų

Vilniuje šiemet bus atnaujinta dar 10 mokyklų teritorijose esančių sporto aikštynų

2021 02 20
Vilnius pirmasis šalyje mokiniams atveria mokyklos duris

Vilnius pirmasis šalyje mokiniams atveria mokyklos duris

2021 02 20
dr. Algimantas Matulevičius | lrs.lt, O. Posaškovos nuotr.

A. Matulevičius. Šventės ir kasdienybė

2021 02 18
Vydūnas. Tautos ir laisvės reikšmė

Vydūnas. Tautos ir laisvės reikšmė

2021 02 18
Rodyti daugiau

Naujienos

Žuvinto ežero labui patvirtintas sudėtingas gamtotvarkos planas
Gamta ir ekologija

Saugant ir tvarkant valstybinius parkus ministerija kviečia įsitraukti visuomenę

2021 02 25
Vilniečių laukia ypatinga naujametė dovana: atidaromas Fabijoniškių baseinas
Lietuvoje

Lietuvos baseinai liko nuošalyje, valdytojai prašo Vyriausybės atnaujinti veiklą

2021 02 25
Siunta | omniva.lt nuotr.
Lietuvoje

Pašto siuntos gavėjų nepasiekia ir dėl siuntėjų klaidų

2021 02 25
Ministrė Pirmininkė susitiko su „PKN Orlen“ vadovais
Lietuvoje

Ministrė Pirmininkė susitiko su „PKN Orlen“ vadovais

2021 02 25
A. Armonaitė: Darbuotojų testavimas leis greičiau visiems išeiti iš karantino suvaržymų
Lietuvoje

A. Armonaitė: Darbuotojų testavimas leis greičiau visiems išeiti iš karantino suvaržymų

2021 02 25
Agnė Širinskienė Seimo etikos komisijai apskundė ekscentriškojo T.V. Raskevičiaus elgesį
Lietuvoje

Agnė Širinskienė Seimo etikos komisijai apskundė ekscentriškojo T.V. Raskevičiaus elgesį

2021 02 25
Sportas, plaukimas | smm.lt nuotr.
Gamta ir žmogus

Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija: pasirengimas olimpinėms žaidynėms – išskirtinis ir neįprastas

2021 02 25
Matematikos egzaminas – mokslui ar gyvenimui?
Lietuvoje

Brandos egzaminai prasidės anksčiau

2021 02 25


SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Žemyna apie J. Trinkūnas. Pilėnai su mumis
  • Žemyna apie K. Krupavičienė. Raginame nekurstyti konflikto tarp Prezidento ir Ministrės Pirmininkės
  • Jolė apie S. Kasparavičius. Pilėnų pradžia – Medvėgalyje
  • Žemyna apie V. Juozapaitis. Esame tik tiek, kiek yra kultūros

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Saugant ir tvarkant valstybinius parkus ministerija kviečia įsitraukti visuomenę
  • Lietuvos baseinai liko nuošalyje, valdytojai prašo Vyriausybės atnaujinti veiklą
  • Pašto siuntos gavėjų nepasiekia ir dėl siuntėjų klaidų
  • Ministrė Pirmininkė susitiko su „PKN Orlen“ vadovais

Skaitomiausi straipsniai

  • Č. Iškauskas. Žydai – A. Hitlerio tarnyboje peržiūrėta: 1544; komentarų: 16
  • T. Baranauskas. Uždraustoji Vasario 16-oji peržiūrėta: 993; komentarų: 9
  • Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos valdžia raginama susirūpinti Lietuvos teritoriniu vientisumu peržiūrėta: 893; komentarų: 21
  • Vasario 16-osios eitynės šiemet virto įspūdingomis važiuotynėmis (video, nuotraukos) peržiūrėta: 786; komentarų: 5
  • Č. Iškauskas. Žydai – bolševikų tarnyboje peržiūrėta: 742; komentarų: 10
  • Būti mitologu – su širdimi ir iš širdies peržiūrėta: 653; komentarų: 18

Artimiausi renginiai

  1. Lenkijos lietuviai TELEVIZIJOJE ir RADIJUJE

    2021-02-28 08:30 - 09:00

Žiūrėti visus Renginiai

Kiti Straipsniai

D. Norkūnas. Nuo manęs Lietuvai (video)

by Jonas Vaiškūnas
2021 02 24
6
D. Norkūnas. Nuo manęs Lietuvai (video)

Seimo pavasario sesijoje planuojami klausimai tokie kaip partnerysčių įteisinimas ir Stambulo konvencijos ratifikavimas. Tai tik pora radikalių teisinių sprendimų, kurie...

Skaityti toliau

K. Krupavičienė. Raginame nekurstyti konflikto tarp Prezidento ir Ministrės Pirmininkės

by Jonas Vaiškūnas
2021 02 23
18
K. Krupavičienė. Raginame nekurstyti konflikto tarp Prezidento ir Ministrės Pirmininkės

Vasario 23 d. Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ išplatino viešą pareiškimą, ragindama užkirsti kelią keliamam konfliktui tarp Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos...

Skaityti toliau

V. Bukaitė. P. Klimas Lietuvių konferencijoje: rengėjas, dalyvis, metraštininkas

by Jonas Vaiškūnas
2021 02 23
1
V. Bukaitė. P. Klimas Lietuvių konferencijoje: rengėjas, dalyvis, metraštininkas

Intensyvūs, radikalūs ir dažnai dramatiški XX a. pirmosios pusės politiniai ir socialiniai pokyčiai paveikė daugelio žmonių likimus kone visoje Europoje...

Skaityti toliau

Naujausios pastabos

  • Žemyna apie J. Trinkūnas. Pilėnai su mumis
  • Žemyna apie K. Krupavičienė. Raginame nekurstyti konflikto tarp Prezidento ir Ministrės Pirmininkės
  • Jolė apie S. Kasparavičius. Pilėnų pradžia – Medvėgalyje
  • Žemyna apie V. Juozapaitis. Esame tik tiek, kiek yra kultūros
  • ).. ( apie M. Kundrotas. Nužmoginimas ir nužmogėjimas. Ką pasakė Artūras Žukauskas?
Kitas straipsnis
Prokuratūra Lietuvos valstybės atkūrimo dieną pasitinka pasipuošusi didžiule Trispalve

Prokuratūra Lietuvos valstybės atkūrimo dieną pasitinka pasipuošusi didžiule Trispalve

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | Visi rašiniai
Pradžia

 

Darbo skelbimai

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Apie Alkas.lt
  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai