M. Kundrotas. Vidurys tautininkų politikoje (II): Tautiškumas ir valstybingumas

2. Tautiškumas ir valstybingumas

Tautininkystė teigia ne tik tautą. Ji teigia tautinę valstybę. Čia galima tam tikra įtampa – tarp tautos ir valstybės, tarp jų idealų, modelių ir prioritetų.

Vladas Pūtvis-Putvinskis teigė, jog valstybė visada buvo ir bus įvairių tautų bendrabutis. Entonis Smitas (Anthony Smith) skiria tautą-valstybę ir tautinę valstybę. Tauta-valstybė šiandien galima tik totalitarinėmis sąlygomis – apie tokią valstybę tam tikru tarpsniu svajojo žymiausias lietuvių filosofas Antanas Maceina. Antanas Smetona ir smetoniniai tautininkai šiuo klausimu taip pat laikėsi vidurio kelio: anot jų, titulinė tauta – valstybės pagrindas, o tautinės mažumos – jos pridėtinės dalys, konkrečiau, lietuviai – Lietuvos kūrėjai, o kitataučiai piliečiai – jiems padėjėjai.

Šiandien vis dažniau galima išgirsti mintį: tautai – taip, valstybei – ne, arba nuosaikesne forma: valstybė – nesvarbu. Šitokias nuotaikas galima aiškinti dviem prieštaringais veiksniais. Viena vertus, valstybes daug kur perėmė antitautinės jėgos, tautininkai gi nustumti į pogrindį. Jei valstybė tapatinama su valdžia, o ne su visuomene, tai gali sąlygoti priešiškumą ar bent abejingumą pačiai valstybei. Antra vertus, kuriasi pasaulinės ir tarptautinės struktūros, žadančios užtikrinti tautoms tam tikrą būtį ir net gerovę. Šiuo atveju tautinės valstybės tarsi nebėra būtinos.

Paradoksalu, bet antivalstybiniai tautininkai – jeigu juos galima taip pavadinti – prisideda prie didžiausių savo priešų – globalistų ir imperialistų – žygio. Šis kelias pragaištingas tiek teoriškai, tiek praktiškai. Teoriškai apribojant tautą kultūriniu lygmeniu iš jos atimamas vienas esmingiausių saviteigos sandų – jos savarankiškumas. Praktiškai jokia kitataučių valstybė ar tarptautinė imperija nebus taip suinteresuota rūpintis konkrečia tauta, kaip jos pačios valstybė.

Istorinių pavyzdžių – daugiau, nei užtektinai. Šią tautiškumo sampratą savo laiku skiepijo sovietai, šiandien jais seka eurosovietai ir kitos globalistinės bei imperialistinės jėgos. Nuosaiki duoklė tautiškumui svetimvaldystės atveju tautą ilgainiui tiesiog nususina, o daugeliu tokių atvejų – per ilgesnį arba trumpesnį laiką – tiesiog sunaikina. Žinoma, istoriškai daugelis tautų gyvendavo ir išgyvendavo svetimose valstybėse, bet šiais laikais globalizmas ir imperializmas iš pagrindų kerta bet kokį tautiškumą ir bet kokios nuolaidos jam tėra laikinos, tik užmigdančios budrumą. Tautinė valstybė išrasta ne šiaip sau – tai geriausias ligšiol pasitvirtinęs tautos saviteigos būdas.

Net ir šiandien yra tautų, kurioms sunku taikyti tautinės valstybės modelį – jos labai mažos, stokoja intelektualinio elito arba tiesiog išsibarsčiusios tarp kitų tautų. Vis gi užduokime sau klausimą: ar tikrai norime čigonų, geriausiu atveju – Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų likimo? Jei ne – valstybei reikia ne priešintis, ją reikia atsikovoti.

Priešingas kraštutinumas – pačią tautą apriboti valstybe ar su ja sutapatinti. Jau girdime kalbas: užmirškime lietuvių žemes ir bendruomenes Seinuose, Gervėčiuose ir Tilžėje – koncentruokimės tik į Lietuvos valstybę (lieka pridurti – LTSR ribose). Šis kelias – dar pavojingesnis. Tauta be valstybės dar gali išgyventi – nors labai retai jos būtis be savos valstybės būna visavertė. Valstybė, praradusi tautinius pagrindus, lieka jau net ne bendrabučiu, o veikiau – pereinamuoju kiemu.

Žodžių junginyje „tautinė valstybė“ būdvardis yra pagrindas, o daiktavardis – tik vedinys, anot V. Putvinskio, tauta yra turinys, o valstybė – tik forma. Žinoma, kai kurie valstybiniai tautininkai paprieštaraus, jog jie siekia išsaugoti šį turinį apibrėžtos formos ribose. Vis gi čia taip pat glūdi tiek teoriniai, tiek praktiniai prieštaravimai.

Lietuvos valstybė, kaip ir dauguma Europos valstybių, susikūrė etnoistoriniu pagrindu – žemėse, kurios priklausė konkrečiai tautai. Atmetus etnoistorinį teritoriškumą, konceptualiai, moraliai, psichologiškai sunaikinama pačios tautinės valstybės savimonė. Tauta ir valstybė sukeičiamos vietomis – jau ne valstybė subordinuojama tautai, bet atvirkščiai.

Paneigiamas Vasario 16-osios ir Tilžės akto signatarų, Klaipėdos ir Širvintų-Giedraičių kovotojų atminimas: juk jie kūrė valstybę etnoistorinėse erdvėse. Jei į Vilnių dar galėjo būti valstybinės kilmės pretenzijų, tai į Klaipėdą – vargu. O jei taip, reiškia naikinama ir pačios tautos savimonė – juk ji remiasi istoriniais patriotizmo pavyzdžiais. Jei ne etnoistorinis principas, Lietuva galėjo priimti Polio Hymanso projektą – konfederaciją su Lenkija, arba Vinco Mickevičiaus-Kapsuko Litbelą – jis net artimesnis valstybinei LDK tradicijai, negu Vasario 16-osios Lietuva.

Neįmanoma nuosekliai pripažinti etnoistorinio principo praeityje, atmetant jį dabartyje. Išsižadėdami jo, drauge išsižadame bent jau Klaipėdos, o platesniu mastu – visos Vasario 16-osios Lietuvos. Tautinė valstybė tik tol tautinė, kol ji atstovauja visai etnoistorinei ir etnoteritorinei tautai, įskaitant etnines žemes ir jose gyvenančius tautiečius. Nebūtina skelbti karų dėl teritorijų, nors visų etnoistorinių žemių sujungimas vienoje tautinėje valstybėje lieka ir liks kiekvieno nuoseklaus tautininko svajonė. Pradžiai užsibrėžkime bent jau paramą šių tautiečių bendruomenėms, mokykloms, kultūrai.

Jei tautą subordinuosime valstybei, anksčiau ar vėliau prieisime to, ko daugelis šiandieninių valstybinio tautiškumo skelbėjų mažiausiai norėtų. Prieisime išvados, kurią įgyvendins jau kiti – nuoseklesni jų sekėjai. Išvados, jog valstybės gyventojai ir sudaro tautą. Kol tai bus saujelė rusų ar lenkų – dar pusė bėdos: šiaip ar taip, tai – istoriniai mūsų bendrapiliečiai. Bet už durų jau laukia turkai, arabai ir negrai.

Sveikam tautiškumo ir valstybingumo santykiui svarbus ir paties tautiškumo turinys. Neužtenka sakyti „Lietuva – lietuviams“, jei lietuvybė mums – tik modernus XX a. literatūrinis-politinis konstruktas. Lietuvių tautą sudaro žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, sūduviai, lietuvininkai-šišioniškiai. Ne taip svarbu, kad daugelis šiuolaikinių lietuvių gentine prasme – jau susimaišę. Istorinė genčių, etninių grupių ir etninių regionų atmintis – bendros tautinės savimonės pagrindas. Teisinė psichologija asmens tapatybę glaudžiai sieja su atmintimi. Jei žmogus praranda atmintį – jis praranda ir praeities atsakomybes, ir nuopelnus. Tas pats galioja tautoms.

Dabarties tautininkams verta vėl atsigręžti ir į savo ideologinės srovės šaknis – į dr. Joną Basanavičių, A. Smetoną ir V. Putvinskį. Atsigręžti į aukso vidurį – tarp tautos ir valstybės. Tauta valstybės atžvilgiu – tikslas, valstybė tautos atžvilgiu – priemonė, bet – labai svarbi priemonė.

Bu daugiau