2. Tautiškumas ir valstybingumas
Tautininkystė teigia ne tik tautą. Ji teigia tautinę valstybę. Čia galima tam tikra įtampa – tarp tautos ir valstybės, tarp jų idealų, modelių ir prioritetų.
Vladas Pūtvis-Putvinskis teigė, jog valstybė visada buvo ir bus įvairių tautų bendrabutis. Entonis Smitas (Anthony Smith) skiria tautą-valstybę ir tautinę valstybę. Tauta-valstybė šiandien galima tik totalitarinėmis sąlygomis – apie tokią valstybę tam tikru tarpsniu svajojo žymiausias lietuvių filosofas Antanas Maceina. Antanas Smetona ir smetoniniai tautininkai šiuo klausimu taip pat laikėsi vidurio kelio: anot jų, titulinė tauta – valstybės pagrindas, o tautinės mažumos – jos pridėtinės dalys, konkrečiau, lietuviai – Lietuvos kūrėjai, o kitataučiai piliečiai – jiems padėjėjai.
Šiandien vis dažniau galima išgirsti mintį: tautai – taip, valstybei – ne, arba nuosaikesne forma: valstybė – nesvarbu. Šitokias nuotaikas galima aiškinti dviem prieštaringais veiksniais. Viena vertus, valstybes daug kur perėmė antitautinės jėgos, tautininkai gi nustumti į pogrindį. Jei valstybė tapatinama su valdžia, o ne su visuomene, tai gali sąlygoti priešiškumą ar bent abejingumą pačiai valstybei. Antra vertus, kuriasi pasaulinės ir tarptautinės struktūros, žadančios užtikrinti tautoms tam tikrą būtį ir net gerovę. Šiuo atveju tautinės valstybės tarsi nebėra būtinos.
Paradoksalu, bet antivalstybiniai tautininkai – jeigu juos galima taip pavadinti – prisideda prie didžiausių savo priešų – globalistų ir imperialistų – žygio. Šis kelias pragaištingas tiek teoriškai, tiek praktiškai. Teoriškai apribojant tautą kultūriniu lygmeniu iš jos atimamas vienas esmingiausių saviteigos sandų – jos savarankiškumas. Praktiškai jokia kitataučių valstybė ar tarptautinė imperija nebus taip suinteresuota rūpintis konkrečia tauta, kaip jos pačios valstybė.
Istorinių pavyzdžių – daugiau, nei užtektinai. Šią tautiškumo sampratą savo laiku skiepijo sovietai, šiandien jais seka eurosovietai ir kitos globalistinės bei imperialistinės jėgos. Nuosaiki duoklė tautiškumui svetimvaldystės atveju tautą ilgainiui tiesiog nususina, o daugeliu tokių atvejų – per ilgesnį arba trumpesnį laiką – tiesiog sunaikina. Žinoma, istoriškai daugelis tautų gyvendavo ir išgyvendavo svetimose valstybėse, bet šiais laikais globalizmas ir imperializmas iš pagrindų kerta bet kokį tautiškumą ir bet kokios nuolaidos jam tėra laikinos, tik užmigdančios budrumą. Tautinė valstybė išrasta ne šiaip sau – tai geriausias ligšiol pasitvirtinęs tautos saviteigos būdas.
Net ir šiandien yra tautų, kurioms sunku taikyti tautinės valstybės modelį – jos labai mažos, stokoja intelektualinio elito arba tiesiog išsibarsčiusios tarp kitų tautų. Vis gi užduokime sau klausimą: ar tikrai norime čigonų, geriausiu atveju – Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų likimo? Jei ne – valstybei reikia ne priešintis, ją reikia atsikovoti.
Priešingas kraštutinumas – pačią tautą apriboti valstybe ar su ja sutapatinti. Jau girdime kalbas: užmirškime lietuvių žemes ir bendruomenes Seinuose, Gervėčiuose ir Tilžėje – koncentruokimės tik į Lietuvos valstybę (lieka pridurti – LTSR ribose). Šis kelias – dar pavojingesnis. Tauta be valstybės dar gali išgyventi – nors labai retai jos būtis be savos valstybės būna visavertė. Valstybė, praradusi tautinius pagrindus, lieka jau net ne bendrabučiu, o veikiau – pereinamuoju kiemu.
Žodžių junginyje „tautinė valstybė“ būdvardis yra pagrindas, o daiktavardis – tik vedinys, anot V. Putvinskio, tauta yra turinys, o valstybė – tik forma. Žinoma, kai kurie valstybiniai tautininkai paprieštaraus, jog jie siekia išsaugoti šį turinį apibrėžtos formos ribose. Vis gi čia taip pat glūdi tiek teoriniai, tiek praktiniai prieštaravimai.
Lietuvos valstybė, kaip ir dauguma Europos valstybių, susikūrė etnoistoriniu pagrindu – žemėse, kurios priklausė konkrečiai tautai. Atmetus etnoistorinį teritoriškumą, konceptualiai, moraliai, psichologiškai sunaikinama pačios tautinės valstybės savimonė. Tauta ir valstybė sukeičiamos vietomis – jau ne valstybė subordinuojama tautai, bet atvirkščiai.
Paneigiamas Vasario 16-osios ir Tilžės akto signatarų, Klaipėdos ir Širvintų-Giedraičių kovotojų atminimas: juk jie kūrė valstybę etnoistorinėse erdvėse. Jei į Vilnių dar galėjo būti valstybinės kilmės pretenzijų, tai į Klaipėdą – vargu. O jei taip, reiškia naikinama ir pačios tautos savimonė – juk ji remiasi istoriniais patriotizmo pavyzdžiais. Jei ne etnoistorinis principas, Lietuva galėjo priimti Polio Hymanso projektą – konfederaciją su Lenkija, arba Vinco Mickevičiaus-Kapsuko Litbelą – jis net artimesnis valstybinei LDK tradicijai, negu Vasario 16-osios Lietuva.
Neįmanoma nuosekliai pripažinti etnoistorinio principo praeityje, atmetant jį dabartyje. Išsižadėdami jo, drauge išsižadame bent jau Klaipėdos, o platesniu mastu – visos Vasario 16-osios Lietuvos. Tautinė valstybė tik tol tautinė, kol ji atstovauja visai etnoistorinei ir etnoteritorinei tautai, įskaitant etnines žemes ir jose gyvenančius tautiečius. Nebūtina skelbti karų dėl teritorijų, nors visų etnoistorinių žemių sujungimas vienoje tautinėje valstybėje lieka ir liks kiekvieno nuoseklaus tautininko svajonė. Pradžiai užsibrėžkime bent jau paramą šių tautiečių bendruomenėms, mokykloms, kultūrai.
Jei tautą subordinuosime valstybei, anksčiau ar vėliau prieisime to, ko daugelis šiandieninių valstybinio tautiškumo skelbėjų mažiausiai norėtų. Prieisime išvados, kurią įgyvendins jau kiti – nuoseklesni jų sekėjai. Išvados, jog valstybės gyventojai ir sudaro tautą. Kol tai bus saujelė rusų ar lenkų – dar pusė bėdos: šiaip ar taip, tai – istoriniai mūsų bendrapiliečiai. Bet už durų jau laukia turkai, arabai ir negrai.
Sveikam tautiškumo ir valstybingumo santykiui svarbus ir paties tautiškumo turinys. Neužtenka sakyti „Lietuva – lietuviams“, jei lietuvybė mums – tik modernus XX a. literatūrinis-politinis konstruktas. Lietuvių tautą sudaro žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, sūduviai, lietuvininkai-šišioniškiai. Ne taip svarbu, kad daugelis šiuolaikinių lietuvių gentine prasme – jau susimaišę. Istorinė genčių, etninių grupių ir etninių regionų atmintis – bendros tautinės savimonės pagrindas. Teisinė psichologija asmens tapatybę glaudžiai sieja su atmintimi. Jei žmogus praranda atmintį – jis praranda ir praeities atsakomybes, ir nuopelnus. Tas pats galioja tautoms.
Dabarties tautininkams verta vėl atsigręžti ir į savo ideologinės srovės šaknis – į dr. Joną Basanavičių, A. Smetoną ir V. Putvinskį. Atsigręžti į aukso vidurį – tarp tautos ir valstybės. Tauta valstybės atžvilgiu – tikslas, valstybė tautos atžvilgiu – priemonė, bet – labai svarbi priemonė.
Bu daugiau
Tauta yra savos teritorijos bendruomenė, susidariusi nuo amžių iš giminingų genčių.
Lietuvoje ji yra lietuviška, tvarka Lietuvoje lietuviška.
Todėl ir toliau būtina neleisti, kad būtų pažeista lietuviška tvarka, ko dėka ir toliau Lietuvos bendruomenė liktų lietuviška.
Kam tai netinka, tas gali važiuoti iš čia ir ieškotis eldoradų kitose šalyse.
Mariaus Kundroto TAUTININKYSTĖ:
,,idealų, modelių ir prioritetų ( 3 svetimžodžiai iš eilės!), totalitarinėmis, filosofas, titulinė, forma, struktūros, Paradoksalu, globalistų ir imperialistų, teoriškai, praktiškai, kultūriniu, imperija, suinteresuota, konkrečia, Istorinių, sovietai, eurosovietai (?!), globalistinės bei imperialistinės, intelektualinio elito, koncentruokimės, etnoistoriniu, konkrečiai, etnoistorinį teritoriškumą, konceptualiai, moraliai, psichologiškai (5 SVETIMŽODŽIAI IŠ EILĖS !!!!!)…….” – nėra prasmės toliau skaityti.
Kažinkoks Kundroto kalambūras. Ką mums gali paaiškinti kaži kokie „Entonis Smitas (Anthony Smith)“ ir t.t.? Teisingas yra tvirtinimas: „Antanas Smetona ir smetoniniai tautininkai šiuo klausimu taip pat laikėsi vidurio kelio: anot jų, titulinė tauta – valstybės pagrindas, o tautinės mažumos – jos pridėtinės dalys, konkrečiau, lietuviai – Lietuvos kūrėjai, o kitataučiai piliečiai – jiems padėjėjai.“ Tols principas įtvirtintas LR Konstitucijoje. Tvirtinimas :“ tautinės valstybės“ yra tuštuma. Reikia suprasti paprasta dalyką: „Sukurti valstybę“ ir „Valstybes valdymas( valstybes reikalai – „politika“)“ yra skirtingos sąvokos. O kalbėti apie „taikyti tautinės valstybės modelį“ – reiškia būti visišku idiotu. Na apie šūkį: „Tauta valstybės atžvilgiu – tikslas, valstybė tautos atžvilgiu – priemonė, bet – labai svarbi priemonė“ – tai „super“ bukumas.
Pacituosiu ST Koheleto knygą : Tuštybių tuštybė, ir visa tuštybė, sako Pamokslininkas….Taip ir šie teoriniai straipsniai. Kur kandidato į prezidentus pavardė, kiek jis turi agitatorių? Ar jau laikas lakstyti po daugiaukščių kiemus ir pradėt rėkauti jo pavardę? Kas kandidatuoja į Eurosojūzą? Ar jau galima, kiniečių dazybao pavyzdžiu išrašinėti jų pavardėmis visas Lietuvos tvoras ir stulpus? Vietoje konkretaus įtempto darbo Koheletą rašinėja. Kas nežino paaiškinu; Senajame Testamente tai Pamokslininko knyga.
Kol šita valstybė bus krikščioniška, tol ji nebus tautiška.
Nieko gero ir nereikia tikėtis:( Jei bet kokia mintis, bet koks pasiūlymas sukritikuojamas ir is jo pasityčiojama. Tai kaip rasti ta tikra kelia?
Gali būt, kad gyvenime tokio “tikro kelio” aplamai niekur nėra ir nebūna. Žiūrėk, visur – amžinas ieškojimas ir kaita, kova.
Jei kuriamos “kelių” taisyklės, tai žinok, kad jos aplamai kuriamos tiems, kas jas kuria.
Pastebėk, panašiai nutikę ir su LT istorija – ji kiaurai pamauta ant krikščionybės (tą daro ir Kundrotas).
Kauniečiui. Rašote: „Tai kaip rasti ta tikra kelia?” O kaip su „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.”? Ar tai netikras kelis? Jis yra. Yra to kelio „ženklai“: „- įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ”, o jos “teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis”. Tai ir yra Tikras Kelis – „vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas”. O kada mums pradeda rodyti kaip „TEN“(kažin kur), tai ir nuveda nuo kelio… į pelkes.
Visgi aš lieku prie savo nuomonės, kad partijos pirmiausia turėtų akcentuoti ekonominę problematiką (požiūris į mokesčius laisvą rinką).
Neteisūs manantys, kad pagrindu galėtų būti tautiškumas, o požiūriš į ekonomiką – antraeilis.
Pavyzdžiui aš pozityviai žiūriu į tautinių vertybių puoselėjimą, tačiau niekuomet nebalsuoju už tautininkus. Kodėl? Ogi todėl, kad man nepriimtinas tautininkų socialistinis požiūris į ekonomiką. Remiu laisvą rinką, privatizaciją, mažesnius mokesčius. Tad visuomet balsuoju tik už liberalus. Nors tautinę idėją paremti tikrai norėtusi. Tačiau tik ne socialistus, valstybinio ekonomikos reguliavimo šalininkus!
Jūs, liberalai, įsikalę į galvą dogmą, kad ekonomika yra viso ko pagrindas. Ne, ji nėra pagrindas, ji tik priemonė siekiant aukštesnių tikslų – klestėjimo ir geresnio gyvenimo. O geresnis gyvenimas tai ne vien tik daugiau pinigų ir materialinių gėrybių ar malonumų.
Liberalai žiūri į valstybę per siaurą ekonominio rakto skylutę, todėl viso vaizdo jie negali matyti. Jie nežino, kad teoriškai “teisinga” valstybė yra ta, kurioje valdžia verčia savo piliečius laikytis jiems nenaudingų taisyklių (mokesčių, teisinių apribojimų), mainais jiems suteikdama daug didenės naudos (tvarka, saugumas, palaikymas ypatingomis sąlygomis, senatvėje ir pan.). Tačiau praktikoje egzistuoja eilė aplinkybių, kuriose valdžia nusilpsta ir nebesugeba vykdyti savo funkcijų. Valstybė tik imituojanti šių funkcijų vykdymą gana greit sugriūva istorine prasme. Kokios tai aplinkybės? Karas,socialiniai kataklizmai, gamtinės katastrofos. Tornadų nėr, žemė nedreba, ugnikalniai pas mus nesiveržia. Užtat įvyko idelologinis visuomenės vientisumo suardymas, ir dėl tam tikrų procesų palaipsniui ir nenumaldomai plečiasi visuomenės socialinis ir psichologinis puvimas. Kas nulemia tą puvimą?:
1. Socialinių problemų sprendimų vilkinimas ir kai kurių jų vykdymas prievarta (atimsim iš pensininkų, pasiimsim sau ir taip suvaldysim krizę).
2. Greita visuomenės poliarizacija pagal partinius, religinius, orientacinius, ideologinius, turtinius ir kt. kriterijus. Taip susiformuoja grupės žmonių, pasirengusios aršiai kovoti už savo interesus bet kokiomis priemonėmis.
3. Valdžios struktūrose atsiradę subjektai su “griovėjo” psichologija, jau gimę kovoti prieš kažką. Jiems susilpnėjusi valdžia yra unikali proga realizuoti save, prasimušti ir užimti vietą istorijoje. Tokie “griovėjai” dažniausiai liberalių pažiūrų kovoja prieš bet kokią sveiko proto padiktuotą idėją, sėja chaosą, nes tik taip sugeba save iškelti.
4. Ilgai slepiama nuo visuomenės, bet neišvengiamai anksčiau ar vėliau išlendanti jėgos struktūrų kriminalizacija. Būtent struktūros, kurios turi užtikrinti saugumą ir tvarką valstybėje, tampa pavojingiausiu ir grėsmingiausiu žaidėju politikoje ir ekonomikoje.
5. Į visuomeninę erdvę numetamos “nekaltos” frazės – “Imk valdžios tiek, kiek gali panešti” arba “nelauk, homosvietike, iš valstybės, o būk laisvas ir kurk gyvenimą pats”. Šitų lozungų apgaulė išryškėja, kai adresuojam juos paprastos šeimos nariams (valstybė irgi didelė šeima – liberalai tenešiepia savo dantų). Ar ilgai gali gyvuoti tokia šeima ir namai? Štai esodomitai ir libertarai ją ir griauna.
6. TV pagalba sukuriama nesibaigiančios ekstremalios būties atmosfera – susidaro įspūdis, kad Lietuvoje vieni durniai, debilai, banditai, piderastai ir prostitutės. Viskas blogai ir niūru, todėl reikia bėgti iš čia, evakuotis. Užsakomoji TV atlieka savo įtaigos funkciją. Silpnai valdžiai yra patogu, kai žmonės gyvena nuolatinėje įtampoje, taip lengviau yra valdyti. Žmonės ieško lyderio, kuriam patikėtų savųjų problemų sprendimą. Valdžioje atsiduria įžūlūs ir landūs mulkiai ir mulkės, kurie daug žada ir įteigia gero gyvenimo iliuziją. Visuomenė atvira įtaigai – atliko veikėjas socialiai niekinį veiksmą, aplipdė jį teigiamybėmis, žmonės šaukia: “Į prezidentus jį, šaunus vyras!”. Sveikas protas ir analizė išjungti.
7. Ir pats klaikiausias dalykas ir ryškiausias puvimo kriterijus. Visuomenėje ima dominuoti iracionalus pradas ir nugali racionalų. Žmonės tiki sėkme, vietoj kasdienio darbo. Iš visų pašalių lenda ekstrasensai, būrėjos ir magai, iš kitos pusės masmedia ir visokie pc vilioja piliečius akcijomis, nuolaidomis, loterijomis, šoupokalbiais, žaidimais su “solidžiu” laimėjimu. Dar vienas iracionalumas – buvę komunistai su žvakelėmis ir žolynėliais rankose brukasi į bažnyčias, kad net davatkoms vietos nelieka.
Tokiomis brandaus pelkyno sąlygomis žmonių skaičius labai greitai mažėja – serga, miršta, žalojasi, žudo, bėga. Tačiau nyksta ne valdžiamulkiai, bet žmonės.
Štai tokios kol kas realijos. Kol žmonės į valstybę žiūrės per tautines, liberastines, neokonines, komunistines raktų skylutes, nieko nebus. Kol nebus visuomenės susitelkimo, apsijungimo valstybei gelbėti, nieko nebus. Radžvilas teisingai pasakė: reikia apsispręst, ar mums iš viso reikalinga valstybė.
Tautininkai labai dažnai suranda neegzistuojantį priešą, arba kovoja visiškai ne su tais. Ar esate matę, kad Tautininkai surengtų piketą prie Vytauto Landsbergio namų, ar šiaip nors vieną plakatą padarytų prieš jį kaip tautos išdaviką? NE, nes kaip ir Hitleris prieš savo šeimininkus neišdryso “šokti” ir Šveicariją karo metu apėjo… Ar nebus ir su “tautininkais” kažkas panašaus? Tik ar nujaučia organizatoriai, kad po šių parašų surinkimo ir prasidės kova su tais tikraisiais priešais?
Read more: http://bukimevieningi.webnode.com/products/kas-stabdo-referendum%c4%85-/
Autoriaus straipsnis teigiamas. Kaip kad dabartinė nepriklausomybę atgavusi Lietuva yra ikikarinės Lietuvos tęsėja, taip pat ir tautininkai taip pat PRIVALO būti ikikarinės Lietuvos tautininkų veiklos tęsėjais. Didžiausius pasiekimus padarė A.Smetona. Jo nuopelnai Lietuvai tokie pat dideli, kaip kad ir šiandieninei Lietuvai V.Landsbergio. Na, labai tvirtas tikėjimas ikikarinei Lietuvos tautai leido iki minimumo sumažinti bolševikinių išsigymėlių skaičių, ko nepasakysi šiandien (ypač skaitant komentarus ir matant piliečių renkamus į LRS komunistinės ideologijos tęsėjus)- kaip ne kaip turime penkiasdešimtmetį bolševikinės prievartos paveldo vaisiuką. Vienas iš esminių tautininkų principų privalo būti “gerbdamas svetimas tautas, gerbiu ir savąją, gerbdamas savąją- gerbiu svetimas”. Kiekvienų namų šeimininkas yra atsakingas už savus namus, o tų namų svečias (kad ir kiek begyventų) neturi teisės nurodinėti šeimininkui, bet privalo jam padėti. tad šūkis “Lietuva lietuviams- lietuviai Lietuvai ” yra moralus ir teisingas. Tautininkų tarpe neturi būti komunistų partijos narių,jų smogikų (VRM, KGB,VMI, teisėjų, prokurorų) jų šeimų narių, nes jų gyvenimai yra statyti Lietuvos piliečių naikinimo pagrindu. Aplamai laikas suprasti, kad smogikai yra kiek mažiau pakaltinami nei jų šeimininkai ir darbdaviai (KPSS/ LKP). Kuo platesnis bus tautininkų judėjimas, tuo labiau sveiks ir stiprės tauta. Mūsų tautai taip pat yra labai svarbios politinės/ ekonominės/ gynybinės sąjungos (ES, NATO). Jos mūsų neužgožia, bet stiprina tiek, kiek mes patys to norime- mes esame ta pati ES ir NATO.