J.Trinkūnas. Aistuva (4)

Jonas Trinkūnas | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Gyvenimas – tai galimybė busti. Mes atsibundame lietuviais, nes būties prasmė reiškiasi pavidalais ir atskirybe. Tik mirtis gali panaikinti atskirybę. Tačiau mirtis yra tik gyvybės vingis. Gyvybė yra amžina. Mūsų tauta taip pat amžina.

Aistuva – tai milžiniška šalis: gali eiti devynis kartus po tris dienas ir naktis per ošiančius miškus, neprieisi krašto.  Tyvuliuoja  ežerai tarpumiškėse, plaukia susimąsčiusios upės, žaliuoja laukai, vilnija  javai. Dunkso piliakalniai, šviečia svetingos pilys. Prieik arčiau gardo, pilies, šventyklos. Štai   – saule spinduliuojantieji ženklai,  kyla amžinosios ugnies dūmelis, rymo vaidilos. Ūžia milžiniški ąžuolai – tai šventos girios. Pabelsk į duris, nebijok, tave priims su džiaugsmu. Šita žemė nežino blogų žmonių.

Visa, ką mes regime, yra šventa, tai sruvena amžina gyvybė, rusena  šventa pasaulio ugnis.    Visas dangus švyti  dievo Skaidra, gyvybę nuolat žadina dangaus  deivės ir dievai Saulelė, Mėnulaitis, Aušrinė, Vakarinė. Mes džiaugiamės Jumis, mes šloviname Jus. Šventoji Gabija nuolat su mumis, nuolat rusena, dieną ir naktį.

Mes žinome daug ką, nes mūsų giminės – tai medžiai, žolės, paukščiai, žvėrys. Jie nieko nuo mūsų neslepia. Miškas – tai mūsų namai.

Mes mokame tūkstančius dainų. Tai giesmės mūsų deivėms ir dievams, mūsų protėviams, tėveliams – motinėlėms, sesutėms – broleliams. Mes dainuojame kaip paukšteliai čiulba. To mus išmokė tėveliai. Kaip giria ošia, skamba kanklės, ulba rageliai.

Nėra geresnių žemdirbių už mus, mes mylime žemę, o Ji – mus. Garbė Motinai Žemynai. Pilni mūsų aruodai, užtenka svečiams ir kaimynams. Mūsų gausios  bandos ganosi paupiais.

Sukasi pagiry sauliniai šokėjų rateliai, sukasi kaip dangus ir pasaulis, skamba aidi kanklės. Plasta margi  audiniai, skamba spindi papuošalai.

Tariasi sueigoje seniūnai, garbingi žilagalviai. Tik visų sutarimas lemia sprendimus. Taip tariasi ir kaimyninės giminės ir žemės.

Mes viską turėjome, viską žinojome ir mokėjome, buvome laimingi.

Tačiau pradėjo rodytis ženklai ir perspėjimai. Jie skelbė pavojų.

Sunkiai skaudžiai griaudėjo Perkūnas, temo Saulelė ir Mėnulis, pagiriais ir piliakalnių papėdėmis slankiojo juodi šešėliai. Protėvių balsai per sapnus liepė sergėtis.

Iš pietų pasirodydavo keistų žmonių, tarsi elgetos, tarsi plėšikai. Pradžioje jie apsigyvendavo netoli pilių, prie gyvenviečių – salų, t.y. pasalose. Ateidavo ir visai juodai apsivilkę žmonės, sako, nuo Konstantinopolio. Buvo pasakojama apie tolimuosius pietų žemių gaisrus, karus, siaubimą. Naujojo dievo vergai žygiavo pasalūniškai į Šiaurę, Rytus ir Vakarus.

Skubiai rinkosi lietuvių krivulės, vyčiai šuoliavo po kaimynus, berneliai lavinosi kovoti, kilo įtvirtinimų sienos, degė kuoruose pavojaus ženklai. Veltui.

Negailestinga ugnis naikino šventąsias pilis. Likę gyvi vaidilos ir kariai  traukėsi pas dar nepaliestus kaimynus, kiti slapstėsi tamsiose giriose, treti silpnesnieji nulenkė galvas atėjūnų malonei, tarnavo jiems, perteikdami jiems savo žinias ir sugebėjimus, tikėdamiesi dar atgauti prarastą gyvenimą. Tačiau juodieji ateiviai žinojo savo darbą. Tik nuošaliose giriose dar ilgą laiką aidėjo šventųjų giesmių aidai. Tik žilagalviai mirė ir merdėjo slaptose lūšnelėse.

Taip tirpo ir nyko mūsų Didžioji Tėvynė. Dalis žmonių traukė į laisvąjį pajūrį, kur dar ruseno šventoji Ugnis, ir kilo virš ąžuolynų dar saugios pilys. Tačiau giesmės darėsi vis liūdnesnės, prisiminimai apie protėvių žemę vis gailesni.

Bet dar spinduliavo pakelės saulutės, stovėjo stogastulpiai – gyvybės medžiai, dar laisvas buvo aistis,  šnarėjo dar žaltys apie amžinąją gyvybę. Ąžuolai dar žadino dvasios stiprybę. O apsupties žiedas vis siaurėjo. Pasidarėme kariais, nes trauktis nebebuvo kur. Juodieji naujojo mokslo skelbėjai darbavosi be atvangos. Juk liko tik ši vienintelė pagoniška sala, kurią būtinai reikėjo užimti. Tuomet jau būtų pilnutinė pergalė. Tačiau kaip tik į šią salą susirinko atkakliausieji šventosios Ugnies gynėjai. Romuvoje nuolat degė aukuro ugnis. Budėjo Krivis ir vaidilos. Visų viltis buvo  dievas Perkūnas, jo buvo labiausiai šaukiamasi. Skriauda ir melas turi būti nubausti. Perkūno žaibo trenksmas drebino laisvą žemę ir teikė teisingumo viltį. Viskas buvo skirta kovai, po Perkūno vėliava drąsūs karių būriai ne tik apgindavo pasienius, bet nusiaubdavo tolimas priešo žemes. Bet Kristaus vardan žuvo viena gentis po kitos.

Krivulių – sueigų  jau nepakako, reikėjo griežtos žiaurios vienvaldystės, kaip jau buvo priimta kitur Europoje.Tam ryžosi Mindaugas, bet laisvieji kariai nenorėjo skirtis su senąją laisve. O apsiausties žiedas siaurėjo. Jau ir Lietuvoje atsirado vienvaldiškas dvaras, kuriame ėmė rodytis juodieji ateiviai, regzdami savo pinkles.

Paskutinis laisvosios Lietuvos valdovas buvo Kęstutis. Jis buvo lietuvis, ištikimas šventajai Ugniai ir saulininkų tikybai. Šventaragio slėnyje liūdnai liepsnojo ant karališko laužo jo palaikai. Jis keliavo į amžinąją tėvų šalį, dievop pas protėvius. Verkė Krivis ir vaidilos, nes tai buvo artėjančios tamsios nakties prieblanda.

Ir štai – pajungta paskutinė šalis. Vieni buvo priversti privilegijomis, turtais, kiti grasinimais ir prievarta. Įsigalėjo baudžiava – lietuviams vergija. Diduomenė pradėjo dvasinės vergijos ir savo tautos išdavimo kelią. Ateiviai mokė, jog reikia atsisakyti savo tėvų kalbos, tėvų papročių, o labiausiai atsisakyti tėvų tikėjimo.

Mūsų žemę, kalbą, dainą, papročius ir senąjį tikėjimą išlaikė paprasti kaimo žmonės. O kai jau XIX a. ir ši tautos atspara ėmė silpnėti, ėmė keltis šviesuoliai, tokie kaip Simanas Daukantas. Atgimimo ir „Aušros“ lietuvių  karta jau aiškiai suprato, jog reikia prikelti ir senąjį protėvių tikėjimą. „Aušra“ – tai buvo pirmas naujųjų laikų spindulys. Basanavičius, Vištelis, Vydūnas įpūtė vos rusenančią tautos šventą aukuro ugnį. Čiurlionis nušvito mūsų tautos kūrybine dvasia. Vydūnas suspindėjo tėvų mokslo išmintimi.

Tai vis ta pati gyvybė, tautos gyvybė, kuri rodės mirštanti kartu su Kęstučiu. Ji amžinai rusena. Kartais suliepsnodama ryškiomis liepsnomis. Regėkime tą gyvybę, juskime ją, gaivinkime ją.

1967 metai

Rašinys iš leidinio Baltų religija šiandien, Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija, 2011. – 44 p.: iliustr.