E. Laurinaitis: Mums dabar niekas nieko, išskyrus pačią laisvę, pažadėti negali

Rugsėjo 5 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro naujus veiklos metus atidarys devyniolikto amžiaus italų kompozitoriaus Amilkaro Pončielio (Amilcare Ponchielli) operos „Lietuviai“ pristatymas.

Kūrinys, kurio libreto pagrindu buvo pasirinkta Adomo Mickevičiaus poema „Konradas Valenrodas“, pasakoja apie ryžtingas ir pasiaukojančias lietuvių kovas už laisvę.

Šiandien Lietuva, kaip ir aplinkinės Europos šalys, vėl susiduria su geopolitine įtampa. Dar 2023 m. LNOBT pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos gynybos, kultūros iš švietimo asociacija (LGKŠA), kurios tikslas – prisidėti prie valstybės saugumo, jos pamatų stiprinimo per šalies karininkijos kultūrinį švietimą, būsimųjų karių ir karininkų švietimą, glaudesnio ryšio su visuomene mezgimą.

Apie tai, kaip opera „Lietuviai“, o žvelgiant plačiau – ir visas Lietuvos kultūros sektorius gali pasitarnauti ugdant lietuvių tautos patriotinę dvasią, mintimis pakvietėme pasidalinti LGKŠA viceprezidentą prof. Eugenijų Laurinaitį.

– Gerbiamas profesoriau, ar galėtumėte trumpai apibūdinti, kaip kito patriotiškumo idealų vaidmuo ir svarba šiuolaikinėje, neretai materialioms vertybėms pirmenybę teikiančioje visuomenėje?

– Per pastaruosius šimtą metų patriotinių idealų vaidmuo kasdieniame žmonių gyvenime tikrai pakito. Pavyzdžiui, 1918–1920 m., Lietuvai kovojant už savo nepriklausomybę, patriotiškumo tikrai pakako – tiesa, jis buvo paremtas ne vien idealais, o ir materialiais interesais, nes žmonėms už kovą buvo žadama žemė, kuri lietuviui visada buvo svarbus dalykas.

Mums dabar niekas nieko, išskyrus pačią laisvę, pažadėti negali. Tai reiškia, kad žmonėms turi rūpėti, kiek šalis, už kurią jie ruošiasi kovoti, atitinka jų lūkesčius ir įsivaizdavimą, kokia turėtų būti valstybė, kurioje jiems norėtųsi gyventi.

Per tris su puse nepriklausomybės dešimtmečių mūsų gyvenimo kokybė ir jo materialinis lygis smarkiai pagerėjo. Bet ar tai padidino žmonių patriotiškumą ir norą už šitą valstybę kovoti – yra didelis klausimas. Tiesą sakant, tokiai prielaidai pagrįsti reikėtų mokslinių tyrimų, atskleidžiančių, koks iš tiesų dabar yra tas patriotiškumo lygis.

– Kiek kultūra turi galių padedant ugdyti patriotines nuostatas? Ar ji pajėgi keisti žmonių pasirinkimus?

– Kas padės apsispręsti kiekvienam individualiam žmogui – labai sunku pasakyti. Dažnai apsisprendimas būna akimirkos reikalas, kuriam žmogus bręsta ilgai viduje abejodamas.

Kai ateina akimirka, reikalaujanti pasakyti „taip“ arba „ne“, kartais nulemia visai netikėti, nežymūs motyvai ar pavyzdžiai. Ir aš galvoju, kad operoje „Lietuviai“ rodomi pasiaukojantys kovotojai gali kažką įkvėpti, priartinti tą apsisprendimą.

Postmoderni pastarųjų dešimtmečių visuomenė apskritai sumažino vertybių vaidmenį pasirenkant mūsų gyvenimo kelią. Galioja nuostatos, kad kiekvienas turi teisę į savo asmeninę nuomonę ir šiai nuomonei niekas niekaip negali daryti įtakos. Modifikuojamas žmogus yra laisvas, nepaisant to, kad tos laisvės pasireiškimai dažnai būna keisti arba net skandalingi.

Todėl galvočiau, kad kultūros pavyzdžiai anksčiau darė didesnę įtaką žmonių vertybėms ir nuostatoms, nei daro dabar, kai šiuos pavyzdžius mes suvokiame tik kaip dar vieną nuomonę ir kūrėjų požiūrio raišką, o ne sektiną vertybių rinkinį.

Šiandien žmonės pavyzdžių sau ieško ne mene ir kultūroje, o stebėdami, kas greičiau ir patogiau įsitaiso aplinkiniame gyvenime. Meninės kūrybos teikiami didvyriai mums atrodo pernelyg svetimi, tolimi ir netikri. Tam, kad visuomenė kažkuo sektų, jai reikia tikrų, gyvų lyderių, kuriuos būtų verta sekti.

– Gal šiuolaikinis menas, jausdamas didėjančią auditorijos nuomonių poliarizaciją, netgi nebando imtis sudėtingos užduoties ieškoti didvyrių? Antididvyriai vis dar gerokai paklausesni…

– Šią tendenciją dar dvidešimto amžiaus viduryje įvedė ir pamažu sustiprino Holivudas. Žmonės, ieškantys vis naujų sukrėtimų, buvo viliojami į kino teatrus rodant jiems nusikaltėliško elgesio pavyzdžius ir pražūtingas aistras. Nes kasdienis gyvenimas su tradicinėmis vertybėmis nėra toks uždegantis, jis tarsi „savaime suprantamas“.

Bet iš tikrųjų jis nėra savaime suprantamas, ir, mano manymu, meno žmonės turėtų stengtis atskleisti, kaip sunku išlaikyti paprastas gyvenimiškas vertybes šiame sudėtingame ir nenuspėjamame pasaulyje, skatinančiame nerimo ir netikrumo jausmą. Mes nebežinome, kaip numatyti ateitį, kuri mūsų laukia.

– „Lietuviai“ – vienintelė klasikinė opera, netgi savuoju pavadinimu skirta konkrečiai tautai. Kaip manote, už ką mums, lietuviams, teko tokia garbė?

– Italija yra operos meno gimtinė, tad ir italų kūryba operos pasaulyje itin vertinama – ne tik dėl savo muzikinės kokybės, bet ir dėl neišvengiamo atspaudo jų vertybių, atskleidžiamų operose, nepaisant to, kad italų kūrėjai jose vaizdavo pačius įvairiausius amžius ir pasaulio kraštus.

Veikiausiai per savo pačių visuomenę jie ne visuomet galėdavo taip aiškiai ir įtikinančiai perteikti norimas gyvenimo padėtis. Nukėlus veiksmą į tolimą Europos pakraštį, kokiu devynioliktame amžiuje italams ir atrodė Lietuva, buvo galima laisviau interpretuoti vaizduojamo siužeto aplinkybes.

Tad Lietuvos istorijos pasakojimo pasirinkimą itališkos operos siužetui aš labiau vertinčiau kaip meninę priemonę, o ne tikslingą lietuvių tautos išaukštinimą.

– Savame laike ir savoje tautoje sudėtingiau įžvelgti didvyrius? Paprasčiau idealizuoti tolimus ir menkai pažįstamus dalykus?

– Suprantama, „sufabrikuoto vaizdo“ istorijos lengviau pasiduoda idealizavimui. Žiūrovams jos atrodo teisingesnės ir tikroviškesnės.

Bet, manau, norime to ar nenorime, mes galime atsidurti pasirinkimo padėtyse, kada reikės nuspręsti, o ką gi darysime Dieną X, apie kurią dabar taip dažnai kalbame.

Ir menininkams laikas pademonstruoti savo poziciją, parodyti, kaip jie mato, kas mūsų gimtajame krašte su jo politiniu ir kultūriniu susiskaldymu vis dėlto yra pamatinės vertybės, kurių negalima nei parduoti, nei pakeisti kažkuo kitu.

Aš manau, kad mūsų laisvė ir nepriklausomybė ir yra tos pamatinės vertybės, ant kurių stovi mūsų tauta. Priešingu atveju tautos tiesiog nebelieka.

– Šiandien Lietuva – katalikiškas kraštas, kuriame, kalbant apie būtinybę ruoštis ginkluotai kovai, prisimenamas ir Penktasis Dievo įsakymas „Nežudyk“. Kaip tikinčiam žmogui spręsti šį vidinį konfliktą?

– Tai – sudėtinga, nes Dekalogo nuostatas daugelis iš savo šeimos perimame dar vaikystėje. Tuo pačiu neturėtume pamiršti, kad pati Katalikų bažnyčia laimindavo savo karius, siunčiamus į kruvinus žygius – kad ir tuos pačius Kryžiaus žygius, vaizduojamus operoje „Lietuviai“.

Kryžiuočiai po Kristaus meilės vėliava būdavo netgi labai žiaurūs ir negailestingi tiems, kurie jų atneštojo „gėrio“ nenorėdavo taip paprastai priimti.

Panašių prieštaravimų istorijoje būta daug. Lietuvis su savo lietuvių kalba savoje Lietuvoje daug amžių neturėjo jokios įtakos ir galios, ir tai išmokė jį prisitaikyti. Šis fenomenas iki šiol nėra visai numiręs.

– Kaip tai atsiliepia mums šiandien, grėsmės akivaizdoje? Ar prisitaikymo fenomenas lemia įsivaizdavimą, kad nuo artėjančios geopolitinės audros įmanoma tiesiog pasislėpti, išbūti, išlaukti? 

– Labai gerą pamoką, kurios negalima užmiršti, mums davė suomiai, 1938 m. apsigynę nuo rusų puolimo: kai visa suomių tauta stojo ginti savo tėvynės, didžiulės valstybės bandymas užimti mažą baigėsi visiška nesėkme. Šis pavyzdys įrodo, kad ir mažas karo lauke yra karys. Ir maža tauta gali apsiginti.