Č. Iškauskas. Kada Lietuvą pasiglemš Baltarusija? (52)

VytisSkandalingos nuogirdos apie tai, kad kaimynai esą pretenduoja į mūsų teritoriją, kad siautėja informaciniai karai, kurie verčia iš postų ne tik valstybės vadovus, bet griauna ir valstybės pamatus, graso nacionaliniam saugumui, negali palikti abejingų. Vienokia ar kitokia kaimynystė visada suformuoja terpę istoriniams ginčams.

Jeigu tarp šalių santykiai normalūs, šie ginčai taip ir baigiasi mokslinėmis diskusijomis, tačiau jeigu tai savotiškos pafrontės valstybės, tuomet gali nugriaudėti ne tik propagandiniai, bet ir rimto konflikto pabūklai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Nieko nuostabaus, kad baltarusiai (gudai) siekia savintis LDK autorystę. Ši tauta, jeigu tokia kaimynus galima vadinti, amžių amžiais ieško savo identiteto, savo šaknų ir išskirtinių iš kitų slavų bruožų. Pripažindama savo slaviškas šaknis ir artimybę su rusais (rusėnais), ji neberanda savo vientisumo sąsajų bei istorinio etnologinio pagrindimo, todėl veržiasi į kaimynines erdves, susiformavusias šimtmečių bėgyje. Viena tokia erdvė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, vėliau – Abiejų Tautų Respublika (ATR), kuriose beveik 600 metų tilpo ir dabartinė Baltarusija.

LDK sukurta ne lietuvių?

Prof. Zigmas Zinkevičius, remdamasis dviem baltarusių istorikų knygomis, 2010 m. savo etimologiniame tyrime „Lietuva ir Gudija“ rašė, kad terminas baltarusiai kilo nuo krašto pavadinimo Baltoji Rusia (Белая Русь; ne Rusija!), kuris šaltiniuose ėmęs įsigalėti nuo XII amžiaus II pusės. XIV a. pradžioje jis buvo labai išplitęs Vitebsko krašte, juo tada vadinta vakarinė Dauguvos-Dniepro regiono dalis palei etninę Lietuvą.

Pavadinimo kilmė aiškinama įvairiai, toliau rašo lietuviškus ir gudiškus asmenvardžius ir pavadinimus tyrinėjęs mokslininkas. Patikimiausiu laikomas tas aiškinimas, kuris grindžiamas senosios rusų (t. y. Rusios) kalbos sąvokų priešprieša: черная земля – tai šalis, mokanti valstybinę duoklę, ir белая земля – tokios duoklės nemokanti. Anuomet Juodąja Rusia (Черная Русь) vadintos Rusios valstybės šiaurėje buvusios ribinės su Lietuva žemės, anksčiau kitų iki pat XVIII a. pradžios mokėjusios duoklę lietuvių kunigaikščiams. Jos vadintos „juodosiomis“ („черными“, „черносошными“). Kadangi Padauguvio ir Padnieprio kunigaikštijos nemokėjusios lietuvių kunigaikščiams duoklės, tai esą jos ir buvo vadinamos Baltąja Rusia (Белая Русь).

Kaimynų istorikai, pastebi Z. Zinkevičius, vienu iš svarbiųjų gudų etnoso susidarymo veiksnių laiko Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (anot baltisto – Kunigaikštiją). Esą tai dėl jos gudai tapo atskira tauta, susiformavo jų savitumas, išskyręs iš kitų rytinių slavų. Gudų protėviai skaudžiai išgyveno tos valstybės žlugimą. Jos atminimas ir dabartinių gudų sąmonėje tebėra gyvas iki šiol. Tautiškai nusiteikę baltarusiai senąją Lietuvos valstybę didžiai gerbia ir neretai save tebevadina, kaip ir jų protėviai, lietuviais (licvinais). Po Pirmojo pasaulinio karo trumpai atgavę laisvę, o vėliau, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, vėl išsivadavę gudai Lietuvos herbą Vytį vartojo kaip išsilaisvinusios Gudijos herbą. Tai rodo, kad jie istorinių sąsajų su Lietuva nepamiršo.

Tačiau tos sąsajos nacionalistiškai nusiteikusių kaimynų „patriotų“ galvose pradėjo išsigimti, tapo antiistoriškos, rašo profesorius. Netgi imta tvirtinti, kad Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją sukūrusi tauta neturinti nieko bendra su tikraisiais lietuviais, kad tai buvę slavai licvinai, t. y. gudai. Dabartinius lietuvius jie ėmė vadinti ne lietuviais, gudiškai – licvinais, bet keistu naujadaru „lietuvisais“, esą šių protėviai, anuomet vadinęsi žemaičiais (žmudzinais), valstybės kūrime nedalyvavę ir su ja menkai tebuvo susiję.

Slavų reikšmė LDK: istorinis aspektas

Istoriniu aspektu žvelgiant, Rusios kunigaikštystėms priklausiusios atskiros dabartinės Baltarusijos teritorijos buvo prarastos, XIII a. į Rusią įsiveržus mongolams. 1240 m. jie užėmė Kijevą. Pietinėse ir vakarinėse Rusios dalyse susidarė savotiškas vakuumas, per įvairias karines sąjungas, dinastijų vedybas, užkariavimus XIII-XIV a. jos buvo įjungtos į LDK. Pirmas jas prisijungė karalius Mindaugas. Reikia pripažinti, kad LDK slavai (rusėnai) turėjo didelę įtaką visai kunigaikštystės kultūrai ir valdymui.

Žurnalistas Laimius Stražnickas, tyrinėjęs kai kuriuos lingvistinius bendrumus įvairiose kalbose, apsilankęs kaimyninėje šalyje, pastebėjo, kad iki 1569 m., kai Lietuva susijungė su Lenkija į vieningą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką, rytų slavų dialektais buvo rašoma daug LDK oficialių dokumentų. 1386 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir kartu didžiulės valstybės, apimančios baltų ir slavų žemes, valdovu. Jogaila priėmė katalikų tikėjimą ir pakrikštijo LDK pagonis. Po Lietuvos krikšto katalikai faktiškai tapo priešpastatomi LDK kilmingiesiems stačiatikiams.

Po Liublino unijos susikūrus ATR, Ukrainos žemės buvo prijungtos prie Lenkijos, ir LDK sudėtyje liko tik būsimosios Baltarusijos žemės, rašė L. Stražnickas. Stiprėjo lenkų kalbos ir kultūros įtaka. Pasikeitė bažnytiniai ir pasaulietiniai visuomeniniai institutai. Dvaro elitas greitai priėmė lenkų kalbą, lenkų kultūrą ir katalikybę. Po 1596 m. pasirašytos Bresto unijos susikūrė Unitų bažnyčia, kuriai priklausė didžioji Baltarusijos gyventojų dalis. Valstiečiai ir miesto liaudis buvo mažiau paveikti polonizacijos, išsaugojo baltarusių kalbą bei ištikimybę Unitų bažnyčiai.

XVII a. regione nuolat vyko karai tarp Rusijos, ATR ir Švedijos. Per Šiaurės karą 1700-1721 m. žuvo apie pusė dabartinės Baltarusijos teritorijos gyventojų, panašiai kaip ir per LDK bei Maskvos karą 1654-1667 m. Vilniuje, Gardine ir Minske posėdžiaudavo LDK Vyriausiasis Tribunolas. Gardino seime 1793 m. buvo patvirtintas II-asis ATR padalinimas.

Istorija tarnauja propagandai

Taigi, su kaimynine teritorija tikrai susijusi didžioji senosios Lietuvos gyvenimo istorija. Netgi pilys, tvirtovės, bažnyčios buvo statomos ryčiau negu dabartinės Lietuvos sienos, kad apsaugotų LDK šerdį nuo priešų puldinėjimų. Dabar gi baltarusiai mielai rengia ekskursijas į šio LDK palikimo objektus. Negali įtarti, kad visos jos skirtos propagandinei kampanijai, kuria siekiama įtikinti lietuvius, jog buvusios didžios valstybės tikrieji šeimininkai – gudai. Bet, kaip tvirtina iš jų grįžę tautiečiai, kai kurie gidai nesibodi skleisti tendencingos informacijos, esą Lietuva – tik pseudovalstybė, o ne LDK įkūrėja.

Jie remiasi kažkokių baltarusių istorikų, pavyzdžiui, Anatolijaus Grickevičiaus išradimais, neva Lietuva atsiradusi iš Žemaitijos, esą su LDK ji nieko bendro neturėjo iki 1413 m., o ir vėliau tebuvo nedidelė sudedamoji jos dalis. Prieš keletą metų šią versiją noriai platino baltarusių žurnalistas Dmitrijus Novickis (žinynuose jis vertinamas nebent kaip automobilių sporto žinovas), laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ paskelbęs straipsnį „Susaninas į pelkes vedė baltarusius?“ (aliuzija į Ivano Susanino žygdarbį, kai jis 1613 m. žiemą pelkėse įklampino lietuvių ir lenkų karių, besitraukiančių iš Maskvos, būrį).

Dabartiniai Minsko politikai irgi toleruoja tokius svaičiojimus. Profesorius Alfredas Bumblauskas perspėjo, kad baltarusiai stengiasi pasičiupti ir pasisavinti lietuvišką Vytį. Pernai rugsėjį naujienų agentūrai BNS jis sakė, kad Vytis kaip Baltarusijos nacionalinis herbas buvo panaikintas po tarptautinių standartų neatitikusio 1995 m. referendumo, kurį inicijavo į valdžią atėjęs Aleksandras Lukašenka. Tačiau pastaruoju metu, pasak A. Bumblausko, A. Lukašenkos režimas keičia požiūrį į LDK. „Sakyčiau, kad keturi iš penkių istorikų yra įsitikinę baltarusišku LDK pobūdžiu. Ilgai atrodė, kad A. Lukašenka pristabdo tai. Bet dabar ši koncepcija jau yra ir oficioziniuose Baltarusijos laikraščiuose. A. Lukašenka gi viską gali, kai jam reikės, jis gali apsiginkluoti šia koncepcija“, – sakė žymus istorikas.

Baltarusijos lyderiui nieko nereiškia pasisavinti LDK autorystę, o gal ir lietuviškas žemes. Ir ne tik. Visai neseniai, šių metų spalį, susitikęs su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir abu sraigtasparniu paskraidę virš Kaliningrado, Minske Rusijos žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje jis kalbėjo: „Mes su Putinu neseniai skraidėme virš Kaliningrado sraigtasparniu. Aš žiūriu, jūs neariate žemių. Sovietų Sąjungos laikais tai buvo geriausias, klestintis kraštas… Aš sakiau Vladimirui Vladimirovičiui: klausyk, atiduok štai šias ir šias žemes. Aš sakau, nereikia jų mums nuosavybėn atiduoti. Mes jas suarsime, ir imsimės žemės ūkio verslo. Pasinaudosime Gardino sritimi. Tai stipri žemės ūkio požiūriu sritis. Jie greitai suars, užsės ir net pastatys jūsų Kaliningrado srityje pieno bei prekybos kompleksus. Gamins pieną ir pardavinės jį Lietuvai“, – neva juokais dėstė A. Lukašenka.

Ieškodami savo tapatybės, baltarusiai (kalbu apie kai kuriuos jų istorikus bei politikus) blaškosi tarp savo baltiškosios ir slaviškosios kilmės, eskaluojamos brolybės su rusų tautomis ir tariamu kraujo ryšiu su lietuviais, tarp integracijos su rytų slavų kultūromis ir etninio istorinio panašumo su regiono baltiškomis šalimis. Tiesa, čia nepamirštamas įprastas Minsko „arkliukas“: jokių nuolaidų Vakarų užgaidoms ir masinei kultūrai. Bet juk Lietuva dabar irgi šio pasaulio dalis…

Kaip čia neprisiminsi A. Lukašenkos „advokato“, rusų liberaldemokrato Vladimiro Žirinovskio, kuris šių metų rugsėjį televizijos laidoje aiškiai pareiškė, kad Vilniaus kraštas turi priklausyti Baltarusijai, kad Baltijos šalys turi būti nedelsiant okupuotos, nes drįso pritarti JAV smūgiui Sirijos Basharo al Assado režimui. „Jeigu aš būčiau prezidentas, išsikviesčiau Latvijos, Estijos ir Lietuvos ambasadorius ir sakyčiau: „Lietuvos ambasadoriau, mes jums atidavėm Klaipėdą? Tai juk mes, per mūsų karių kraują atkovota iš vokiečių, tai Prūsija. Lauk, iš Klaipėdos kuo greičiau! Vilniaus kraštą atiduoti A. Lukašenkai, tai Baltarusija!“, – iš ekrano griaudėjo V. Žirinovskis.

Vargu, ar mūsų valstybėms vadovams būtina reaguoti į tokias šnekas. Tačiau juk turime visą plejadą puikių specialistų. Antai, suradau įdomų faktą: 2009 m. lapkričio 26 d. Kaune buvo įkurtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas. Per mėnesį jis savo svetainėje išplatina vieną kitą „nekaltą“ informaciją. Galgi LDKI priedermė būtų paskelbti išsamesnį tyrimą, padedantį išsklaidyti slogų kaimynų istorikų klastočių kvapą?

O tai nė nepajusime, kai ne lenkai, o Baltarusija bus čia, Vilniuje…

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *