Sekmadienio sakmė. Apie kukelaitį (3)

Leonido Baranovo paveikslas

Kap buvo diedas su bobu. Paskepė anys kukelaitį. Nu, jau kepina kukelaitį diedas. Diedas jau sakis:
– Bobut bobut, išimk kukelaitį, jau iškepė.

Boba išsiėmė. Sako:
– Dieduk dieduk, jau kukelaitė ant pripečkos.
– Tėaušt, tėaušt, bobula.
– Dieduk dieduk, jau kukelaitė mūsų un stalo.
– Tėaušt, tėaušt, bobut.
– Dieduk dieduk, jau kukelaitė mūs ant zuslano.
– Tėaušt, tėaušt, bobut.
– Dieduk dieduk, jau mūs kukelaitė mūs un slinkscio.
– Tėaušt, tėaušt, bobut.
– Dieduk dieduk, jau mūs kukelaitė jau – nubėgo.
– Tėaušt, tėaušt, – sako, – bobut.

Tadu:
– Dieduk, dieduk!

Ėk diedas paskum kukelaitį lėkt, ir boba lėkt. Ė tį pjovėjos pjovė, šienapjūviai šienavo.

– Pjovėlės, šienapjovėliai, gaudaitie – kukelaitė labai gardi, pečiuj kepta, sviestu tepta.

Lėkė lėkė tadu iš ažu krūmo vilkas. Kap šoko, nustvėrė tų kukelaitį ir nubėgo su tuj kukelaiti.

Užrašyta Gervėčių apylinkėse. Papasakojo Antanina Lukaitienė, 81 m., užrašė A.Juška. Iš „Gervėčių pasakos“, parengė A.Seselskytė, 1997 m.

***

Amžina išmintis: jei boba šaukia – eik nedelsdamas, vilkai nesnaudžia.