Ėjo kareivis iš kariumenės namon, ir davė jam drauge muškietą. Jis beaidams sutiko giltinę. Sako toj giltinė:
– N’o ką, kareivi, jau aš tave pjausu.
O tas kareivis sako:
– Tai ką tu mane pjausi… Duok nors pareit namon.
– Na, tai ką mudu šnekėsiva aidamu namon?
Sako kareivis:
– Dainas dainuosiva. – Ir sako tas kareivis: – Kol tu dainuosi, tai aš tave nešu, o kaip tu pabaigsi, tai aš dainuosu, tai tu mane turėsi neštie.
Teip – gerai, sutiko an to. Sėdo toj giltinė an kareivio ir dainuoja. Ale padainavo kelias dainas – sako:
– Jau aš daugiau nemoku.
– Na, tai dabar tu mane nešk – aš dabar dainuosu.
Sėdo an tos giltinės, išsitraukė iš muškietos muštuką ir pradėjo su tuom muštuku jai in kuprą duotie ir sako:
– Drata drata drata!..
Ir teip dratatavo iki namų. Toj vis giltinė nešė, o jis dratatavo ir nepabaigė dainą. Sako toj giltinė:
– Jau pranešiau pro namus, o tu vis nepabaigi dainuot. – Sako: – Jau man nusibodo tave benešant – aik jau namon.
Tas kareivis nuvėjo namon, o giltinė nuvėjo sau.
Ale po kelių metų atėjo giltinė ir papjovė tą kareivį. Tas kareivis pateko in peklą. Jis ėmė šaudyt pekloj velnius. Tie velniai bėgo pas Dievą skųstis, kad atimtų tą kareivį iš peklos. Dievas neturi kur jį padėtie: pekloj nelaiko velniai, o in dangų ir netinka, – tai Dievas tą kareivį nusiuntė vėl an svieto. Jis da ir dabar gyvena an svieto jau daug šimtų metų.
[Papasakojo Pijus Ivanauskas, užrašė Vincas Basanavičius, Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 4 / surinko Vincas Basanavičius ]
**********
Jei su viskuo susitaikei, nieko nebenori veikt – tik mirti ir telieka, o jei turi planų, nebaigtų darbų ir nesėdi rankų sudėjęs, tai gyvensi ir gyvensi. Ir daina visuomet gelbsti.
