Senybėj medžiai ūturdavo (kalbėdavo). Kai nueina, būdavo, jų kirst, tai prašysis, prašysis, kad jų nekirstų, kad jau ir daturėt nebemožna dėl jų prašymo.
Sakydavo: „Ai nekirsk tu manęs, palik tu mane, eik prie kito!“.
Prie kito nueini – kitas prašos nekirst.
Kad taip nebūtų, tai Dievas padarė, kad anie negalėtų ūturti.
[Lietuvių išminties knyga, sudarė Jonas Trinkūnas, Vilnius, 2015 m.]
***********
Bet yra žmonių, kurie vis dar girdi medžių kalbą.
Laistyti, maitinti, didinti augavietės plotą, – besikeičiantis klimatas ir auganti automobilizacija verčia miestus kuo skubiau keisti medžių priežiūros taisykles. Pastaraisiais...
Skaityti toliau
Du trečdalius elektros tiekimo sutrikimų sukelia gamtos stichijų audros, škvalo, apšalo, šlapdribos, snygio – metu virstantys miško medžiai. Tokių sutrikimų,...
Skaityti toliauNe tik kraštovaizdžio specialistams, arboristams, įmonėms, prižiūrinčioms želdinius, bet ir kiekvienam žmogui, kuriam rūpi miestų medžiai, pravartu susipažinti su praktiniu...
Skaityti toliau
