Kartą pas vieną žmogų išgaišo paršas. Galvoja: „Ką su juo daryti?“
Nunešė medin ir pakorė.
Lakia lapė. Žiūri. „Jeigu paršą nudauši, pati paskelsi“. Galvoja, kaip čia paršą nudaužt.
Lakia vilkas. Pamatė paršą ir rėkia:
– Oi, kodėl, kūmula, neėdi?
Sako:
– Šiandien pėtnyčia.
Sako:
– Taigi jau pėtnyčia.
Ė kaip šoko – paršą nudaužė ir pats paskorė. Lapė pradė ėst, ė vilkas dar buvo gyvas, sako:
– Kūmula, kam gi ėdi, šiandien pėtnyčia.
Ė lapė sako:
– Tam pėtnyčia, kas kojom žemės nedasiekia.
Užrašyta Gervėčių apylinkėse. Papasakojo Romas Lukša, 10 m., Marilios Lukšienės (73m.) anūkas, užrašė A.Juška ir Igor Tonurist. Iš „Gervėčių pasakos“, parengė A.Seselskytė, 1997 m.
***
Kol gyvenimas nepakiša kiaulės tol mislijam: petnyčia – ne mums.
Susiję straipsniai:
- Sekmadienio sakmė. Apė karalių, laimę ir marškinius
- Sekmadienio sakmė. Kaip arklys tapo arklevičia
- Sekmadienio sakmė. Tvora iš smilgų*
- Sekmadienio sakmė. Be nėra kur užkliuvęs*
- Sekmadienio sakmė. Gavo, ko norėjo
- Sekmadienio sakmė. Trys tėvo patarimai
- Sekmadienio sakmė. Susitarę šunys vilkus išpjaut*
- Sekmadienio sakmė. Bylys
- Sekmadienio sakmė. Dešimt sūnų ir dešimt vytelių
