Buvo dziedas su bobu. Anys labai jau biednai gyveno. Nieko neturėjo. Paskui jau rasistorojo veršiukų. Nu, jau boba sako:
– Dziedai, dziedai, jau negalim gyvent. Reikia kap nors medzian važiuoti malkos atvežti.
Nu, tų jau veršiukų pakinkė rogutėsan. Tai buvo žiema, žiemos laikas. Nu, ir važiuoja tas diedas. Važiuoja, važiuoja ir važiuoja. Atsirado kur vilkas. Tas jau vilkas sako:
– Dieduk, pavežėk man’.
Tas diedukas sako:
– Negaliu. Rogutaitės paluš.
– Nu, dieduk, pavėžėk.
– Nu, jau statyk vienų kojų.
Tas vilkas pastatė vienų kojų. Važiuoja. Paskui pavažiavo ir vėl sako:
– Dieduk, pastatysiu ir kitų, negaliu aicie.
– Nu, stat kitų!
Važiuoja su dviem kojom. Pavažiavo.
– Dieduk, statysiu ir trecių kojų.
– Nu, stat trecių.
Pavažiavo tį kiek ir sako:
– Dieduk, statysiu ir ketvirtų.
– Oi, paluš ma rogutėlės, nedavažiuosiu.
– Nepaluš. Statysiu, dieduk.
– Nu, stat.
Važiuoja su keturiom kojom. Paskui pavažiavo pavažiavo.
– Dėsiu ir uodegų.
– Nu, paluš tikrai, – sako, – ma rogutėlės.
– Nepaluš.
Padėjo uodegų. Kaip cik uodegų padėjo, trakt rogutėlės ir palūžo.
– Nu, dabar, – sako, – kų mes darysim?
– Nu, tu, – sako, – aik kieman, paprašai kirvio. tai aš padabosiu to veršio, kad anas jau niekur neit, – [sako] vilkas.
Tas senalis nuejo kieman to kirvio. I tas vilkas nedabojo. Ėmė tų veršį ir suede. Paskui šiaudų prikimšo ir pats parejo. Tas senukas ataido – veršis kap stovėjo, tai ir stove. Tas diedukas ant to veršio sako:
– Nuo!
Neina. Ėmė paskui botag. Botagu tam veršiui. Vis tiek neina. Kad pažiūri – jam šiaudai byra, sako:
– Veršeli spalini, tu šiaudais terįi.
Oi, kad pažiūri – tas veršis suėstas.
– Ok tu, – sako, – veršeli!
Nu, jau bus ir baigta.
Užrašyta Gervėčių apylinkėse. Papasakojo Filomena Ramienė, 64 m., užrašė E.Mažiulienė ir D.Šilainytė. Iš „Gervėčių pasakos“, parengė A.Seselskytė, 1997 m.
***
Amžinai neišmokstama tolerantiškų dziedukų pamoka. Vėl į mūsų vežimą pasivadinę „mažumomis“ ir reikalaudami demokratijos „mažmožių“ – letenas ir uodegas kiša „veršėdžiai“. Jei atsisakę įsileisti pabūgsime jų įniršio ir prakeiksmo burtažodžių „vilkofobai“, „talibai“, „fašistai“… leisime sulaužyti savo vežimą – virsime šiaudinėmis iškamšomis Gugenheimo muziejuje.
Susiję straipsniai:
- Sekmadienio sakmė. Apie lapę ir vilką
- Sekmadienio sakmė. Apie ubagą ir gaspadinę
- Sekmadienio sakmė. Apie razumą ir dalį
- Sekmadienio sakmė. Kaip arklys tapo arklevičia
- Sekmadienio sakmė. Bičiuliai
- Sekmadienio sakmė. Be nėra kur užkliuvęs*
- Sekmadienio sakmė. Gavo, ko norėjo
- Sekmadienio sakmė. Apė karalių, laimę ir marškinius
- Sekmadienio sakmė. Trys tėvo patarimai
- Sekmadienio sakmė. Elgeta, Dievas ir Mirtis
- Sekmadienio sakmė. Susitarę šunys vilkus išpjaut*
- Sekmadienio sakmė. Kaip gyvatė nubaudė žmogų
- Sekmadienio sakmė. Bylys
- Sekmadienio sakmė. Dešimt sūnų ir dešimt vytelių
- Sekmadienio sakmė. Šaltis
Labai gera, pamokanti pasakėčia.
labai primityvi , buka pasakėčia .Ir diedas neišprusęs ,nesusitupėjęs neišmanėlis ………ale kaip pamokančiai verčia galvoti. Na čia kvanktelėjęs diedas nieko gero gyvenime nematęs , bemokslis matomai, bet ką Tauta sau į vadybininkus nusisamdo (išsirenka) , jei jie (dalis) tokio pat lygio , jei ne dar žemesnio? Mano galva, bet kurio Tautos tarno pirma mintis ,pamačius tokią “vilko koją” turi būti-ar tai reikalinga Valstybei (apie tai ar reikalinga “vilkui”mąstyti yra visiška nesąmonė)? Ir ar patiks tai jo darbdaviui – Tautai?. Visi kurie veikia priešingai ( galvoja apie “vilko” naudą), turėtų būti nedelsiant vejami iš darbo ,kaip buki neišmanėliai , netinkantys bet kokiai valstybinei tarnystei.
Amžinai neišmokstama tolerantiškų dziedukų pamoka. Vėl į mūsų vežimą pasivadinę „mažumomis“ ir reikalaudami demokratijos „mažmožių“ – letenas ir uodegas kiša „veršėdžiai“. Jei atsisakę įsileisti pabūgsime jų įniršio ir prakeiksmo burtažodžių „vilkofobai“, „talibai“, „fašistai“… leisime sulaužyti savo vežimą – virsime šiaudinėmis iškamšomis Gugenheimo muziejuje.
———–
Taikliai, šauniai padėlioti pamąstymai !