Sekmadienio sakmė. Apie namą ant vėlių tako

Ragainėje, kaip ir kituos Lietuvos miestuose, yr lietuviškos bei vokiškos kapinės: vokiškosios guli pietų vakarun link nuo miesto, lietuviškosios – rytun link.

Tačau numirusiejie abejų kapinų, tie, kurie gyvi būdami gerai pasipažino, tankiai susirenka naktij drauge, ypačiai jei didi yr vėtra. Tokioj naktij matyt juos šimtais bei tūkstančiais nuo vienų ant kitų, nuo lietuviškųjų ant vokiškųjų, lekiant. Kožnas juos matyt negal, bet tik toki, kurie yra subatos vidurnaktij prieš nedėlę gimę. Numirusiejie lekia tiesiog pažeme oru nuo vienų kapinų ant kitų, todėl terp tų kapinų ant visos tiesos linijos nematyt nė jokio daikto, kur jų lėkimą sulaikyt galėtų: nė jokio namo, nė jokio medžo, nė jokios tvoros, mūro arba ko kito. 

Pirm kelių metų buvo Ragainėje apsigyvenęs tūls ateivis ir pasistatęs namus ant pietinio miesto galo. Buvo dailus, tvirtai pastatyts namas. Bet pirmą vėtruotą naktį namas sugruvo drauge su stogu ir mūrais. Seniems, pusiau sugruvusiems namams kaimynystėj nieko neužkenkė.

Viens kits, ant to namo veizdėdams, kraipė galvą, bet ateivis davęs namą vėl antrukart pastatyt. Tačau kelioms tik dienoms praėjus atsitiko vėl didi naktij vėtra ir vėl išvertė namą. Tai atėjo pas jį nekursai sens žmogus, kurs buvęs dvyliktoj adynoj subatoj prieš nedėlę gimęs. Jis ateiviui sakęs, jo namas niekados sveiks neliksiąs, nes jis stovįs tiesog ant linijos terp lietuviškų bei vokiškų kapinų ir gulįs dvasėms ant kelio, joms vienoms kitas aplankyti norint. Ateivis davęs namą biskelį pastatyt į šalį, kur jis ir dabar stovįs, ir jam nuo to laiko nieks neužkenkiąs.

Patvirtinimop to stovi teipogi viens ant pietinio Ragainės miesto krašto kluonas, kurio kraigo galas įsikiša į tą paminėtą tiesią liniją, todėl ant jo niekados negal užsilaikyt stogas: nors gaspadorus, kuriam kluonas priklauso, ir šimtą kartų ant meto duoda vėl pataisyt, tai visgi kaip tik naktyje vėtra pakyla, kožnąkart jis toli apiplėštas tapsta, kiek į tą liniją prasikišęs ir dvasėms ant jų kelio gul.

[Užrašyta 1865 m.; Iš gyvenimo vėlių bei velnių / surinko J. Basanavičius, Chicago (Ill.) 1903]