Pas vieną dvarponį pakeleiviai gaudavę greit nakvynę. Tas tuoj duodavęs vagyt, bevalgant imdavęs mušt ir išgindavęs.
Viens tyrinėtojis pasaulės, apė tai išgirdęs, pasinorėjęs žinot, už ką gi jis be reikalo tuos pakeleivius daužo. Ir šį pons priėmęs, pavalgydinęs, parnakvinęs ir išlaidęs nė mušęs, nė nieko. Šis sugrįžęs ir klausiąs:
– Del ko kiti pakeleiviai, pas tamstą nakvoję, man skundės, kad gavę mušt ir nežino, už ką. Bet ir aš to nedasekiau: kodel manės nemušai?
Pons:
– Del to, kad tu nebuvai toks kvailys, kaip kiti. Jiems paduok valgyt – jie sako: „Prašom ir tamsta, pon!“ Kam jie mane prašo ne prė savo gero! O tu teip tame dalyke buvai gudresnis. Bet ko nori, to pas mane gausi: še kūloką į sprandą, ir važiuok sau sveikas.
Užrašė Matas Slančiauskas apie 1893 m. Iš „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1975 m.
***
Ar mūsų visų namuose neprisidaugino pakeleivių, susižavėjusių mūsų svetingumu ir vis dažniau painiojančių, kas čia yra svečias, ir kas šeimininkas?
Mūsų Lietuva yra vienintelis žemės lopinėlis pasaulyje, kur galime jaustis savimi savo namuose, kur galime gyventi pagal savo papročius ir pagal savo supratimą. Svečiai čia privalo mūsų tvarką gerbti ir su ja skaitytis. Mes padarysime viską, kad mūsų svečiai jaustųsi Lietuvoje kaip namuose, bet nepamirštų, kad dar turi ir savo namus, kuriuose yra taip pat laukiami. Mes lietuviai kitų savo namų šioje planetoje neturime. Kol dar turime savo namus – yra kur sugrįžti ir svečiose šalyse laimės beieškantiems pakeleivingiems mūsų tautiečiams.
“Mes padarysime viską, kad mūsų svečiai jaustųsi Lietuvoje kaip namuose, bet nepamirštų, kad dar turi ir savo namus, kuriuose yra taip pat laukiami. Mes lietuviai kitų savo namų šioje planetoje neturime.” – atleiskite, nesutinku – svečiai pas mus turi jaustis KAIP SVEČIUOSE, o ne KAIP NAMUOSE. Kaip namuose jie savo šalyse tegul jaučiasi – pas mus jie svečiai, o ne šeimininkai. Kitaip tariant, siekis, kad svetimi čia jaustųsi “kaip namuose” ir yra priežastis, dėl kurios kyla tokie klausimai, kaip “Ar mūsų visų namuose neprisidaugino pakeleivių, susižavėjusių mūsų svetingumu ir vis dažniau painiojančių, kas čia yra svečias, ir kas šeimininkas?”.
Ar mūsų visų namuose neprisidaugino pakeleivių?
Va kur esmė – nereikia čia klajoklių: arba būk lietuvis ir čia gyvenk – čia mirk, o jei to nenori, tai pasisvečiavai ir mauk lauk.
Svečias turi jaustis kaip namuose, bet turi nepamiršti, kad yra svečias, o ne šeiminikas būdamas svečiuose…
Tik vienas bet – … jaustųsi Lietuvoje kaip namuose…. Bet juk neparašyta kaip SAVO, vadinasi kaip namuose, bet svečiuose namuose.
Labai taiklus pastebėjimas.
Meluoji. 😉