Gilios senovės čėsuos tarp girių viensėdis ūkininks gyvena, a[u]gindams tris sūnus. Tėvai senia[u]siudu didiai mylėja, o mažia[u]sioja nė tėvai, nė broliai niužkenti, bet ir kasdie per paikutį apjuoki. Ką jis kalbėja ar dari, tai vislab kiti, per paikystę išrasdami, juokdavos. Jei broliams koks drabužis nepatikdava, šits turėja nudėvėt, jei koks valgis aniemdviem neskanus, šitam pristumdava, jei anuodu ko prašydava, vislab ga[u]dava, šitas nieka, o jei broliams koks darbs nepamėga, šitam užkra[u]dava.
Tei jam teka kasdie kiaules ganyt, kadangi broliu du tą darbą vengi. O die perdie vis tas pačias kiaules beganydams, jaunia[u]sias giliai įsimislyja ir besimislydams užsigeidi patirt, ar antro šaly girias ir da žmones gyveną. Ir, kiaules palikęs, tra[u]ki vienąryt į girią, antra krašta ieškodams.
Per visą die ėjęs, galo neprėja, o suvalgęs sava priešpiečius, tuo įsilipa į medį ir čia prisirišęs pernakvoja. Antrądie eidams suvalgi sava pietus, o vakare, žvėrių prisibijodams, an medžia užsilipęs, permiegoja. Trečiądie, taką per girią mindams, suvalgi ir sava paludienius, ale girias kraštą neprėja. Bet ketvirtądie ryte, an šakų tupėdams, išgirdą gaidžius begiedant ir, tų balsą sekdams, išėja į pagirį ir atrada miestą.
Į tą įėjęs, dyvyjos, kiek čia žmonių, ir kla[u]si vieno, kodė tiek žmonių tik ūlyčios bėgioja raudodami ir kodė miesta butai juodais milais apkloti. Tas jam atsiliepi:
– Iš kur parėjai, kad viens nežinai rytõ karaliaus dukterį smakui būsiant paduotą, kuriai šįkart iš visa miesta merga[i]čių burtai puoli? O smaks grūmoja visą miestą išpūstyt, jei jam ryto merga[i]tę neduos.
– O kodė nieks tokį bjaurų smaką niužmuš? – šis vėl atkla[u]si.
– Kožnas jo bijos, kadangi labai smarkus. Jau karalius tam sava dukterį ir po sava galvos karalystę siūla, kurs merga[i]tę nuo smako valnytų, ale nieks neapsim.
– Na, tai aš apsimsiu! Vesk mane pas karalių!
Tę nuėjęs pakalbėja norįs smaką pergalėt ir karaliaus dukterį valnyt. Kiti laiki jį per gyriaus puodą netaukuotą. Karalius prasidžiuga, no vieną drąsų radęs, ir liepi jam visokių ginklų – kardų, ragotinių, mėtyklių, strielbų, šalmų, šarvų, kirvių ir šeip da ko sunešti, bet jis tik pajiegų kirvį pasiskyri, sąkydams:
– Su kitais padargais apseit nemoku, ale kirvį papratęs vartoti.
Iš to kiti ir juokės, o kitasis savy pamislyja, ką tas paikutis smakui su kirviu padarys!
An rytojaus karalius sava dukterį vedės į girią ir, geležiniais lenciūgais prė medžia prirakinęs, verkdams paėja. Duktė dabar vaitodama la[u]ki sava smerties, o paikutis, čia pasilikęs, la[u]ki smaka. Buva šalts ryts, ir pasimislyjęs susikirta medžių malkai ir netoli karala[i]tes susikuri ugnį šildytis.
Ugnį bekūrenant, ir beatslenk smakas šnypšdams, nasrus atžiojęs jį praryt. Bet šits, anam arty priėjus, kai pagriebs smagoką liepsnojantį nuodėgulį, kai smogs tą smakui tiesiog į atžiotus nasrus ir ik į gerklę įlamina. O dėl ugnies da daugiau besižiojant, galia[u] visas tas degančias malkas į gerklę įmurdi. Pagava smaks rėkt nesava balsu ir an žemes raitytis. Tuo šits su kirviu pašokęs kai pradės jį rantyt kai kokį medį! Nurenti galvą, suranti uodegą į galelius. Tol renti, kol pailsa.
O karaliaus duktė, netoli būdama, tai vislab mati. Pirmia[u] drebėja, potã jau džiaugės. O no medžia atrišta, sava gelbėtojį apsikabinus bučiava, nės jau nebuva tikėjus da gyva išliksianti.
Prieš vakarą karalius, atėjęs pažiūrėti, atrada smaką surantytą, o sava drąsųjį vyrą ant karala[i]tes kelių galvą padėjusį ir bemiegantį. Iš to jis didiai prasidžiugęs, ve[i]k dukterį, ve[i]k sava karžygį apsikabinęs, verki ir rykava. O abudu parsivedęs, garbingą česnį ir svotbą kėli, ir su juo džiaugėsi visas miestas. Dabar paikutis tarp visų buva garbingia[u]sias ir karaliui didiai mylims.
Po čėsa užsigeidi sava tėvų lankyt, o ja[u]noji pačiuti apsėmi jį palydėt. Apa[u]ksuoto karieto važiava juodu per girią į jo tėviškę. Netoli pagiria liepi jis vežimui apsistot ir, sava senaisiais skarmalais apsirėdęs, vėl ėja kiaules varinėt, kai papratęs. O savajai liepi pas jo tėvus į nakvynę prašytis ir dėtis jo nepažįstanti ir dėl nieka nesidyvyt. Ta tei ir padari. O paikutis, kiaules be kerdžiaus atradęs, pagani ir vakare vis pyškydams ir rėkaudams parvari, kaip ir šei. Vis tik buva girdėt:
– Iškū, degloji! Iškū, baltoji!..
Tėvs išbėgęs jį sudraudi, kad tik norins tylėtų. Ale jis da smarkiau rėkava. Antrąkart tėvs jį sudraudi, sakydams:
– Karala[i]te* pas mus apsilanki.
Bet jis neva paiks vis dėkos ir atsaki:
– Ką mã rūp karala[i]te, aš kiaules turiu suvarinėti. O tos mane jau menk teklausą, per labai išpatvarusias, niekam neganant, todė turiu tarpais smarkiau surikt.
Į stubą įėjęs, sėdos kai pirm to nieku dėjęs prė vakarienes ir valgi. Tėvs jį iš tola kla[u]sinėja, kur tei ilgai buvęs.
– Buvau anapus girias pažiūrėt, ar ir tę žmonių gyvena, o radau daugiau ne kai prė mūs. Tie mane didiai meilingai prėmi, garbė laikydami, geriau kai namie, ir galia[u] mane padari sava karalium.
Tą žodį girdėdams, tėvs, pečius patra[u]kęs, daugiau jau nekla[u]si, jam užteka.
O motyna vėl tam tarpe triūsava svečius pamylėt ir, valgį pritaisius, bijojos tokiai a[u]kštai žiuponei* įnešt. Siuntinėja vieną ir kitą – nieks neėja, kožnas baugštės.
Galia[u] pasaki paikutis:
– Kad nieks nenor nešt, tai aš tą valgį įnešiu. Karalaite mane nesuės, mane ji labai gerai pažįsta, o aš didiai ją myliu, gal būt mana pačiuti.
Motyna, į jį pažiūrėjus, galvą kraipi, savy padūmodama: da vis tas pats, nieka kytresnis, ale tik padavi bliūdą jai įnešt.
Paikutis, paėmęs mėsos bliūdelį ir įnešęs, tik trėkšt bliūdą an stalą ir sukūli, kad mėsa išsirita:
– Te, imk! – pasakęs išbyzina.
O motyna, pro plyšį žiūrėdama, vislab mati ir, lauką išėjus, pabari, kodė jis tei stačiai pasielgęs.
– Jė, prė kiaulių būdams, geriau neišmokau.
– Ganęs neganęs, vis toks jau, – atšaki motyna.
Antrąkart, sriubos bliūdą įnešęs, vėl pasaki:
– Imk, štai putra!
Ir tik trėkšt į stalą, kad visas aptiška ir karala[i]tes margini pašlapa. Tai padirbęs, vėl išdemži. O karala[i]tei vieni juokai. Išėjus motyna vėl jį bari:
– Tu karala[i]tei ir kedelį sula[i]stei – gėdėkis, (kiaule)!
– Mã rodos, ji turės ir kitą kokį! – atsiliepi jai sūnus.
Galia[u] ir kurbelį repukų įnešęs, išverti tuos į anosias sterblę, sakydams:
– Te, imk!
O ta juoku mažne pastipt galėja.
Visiems gult einant, kla[u]si jį motyna:
– O kur tu dabar gulėsi? Tava senojo vieto broliai įsigūšti – turėsi eit į staldą, tę sau kinį taisytis, bute juk nėr tau vietos.
Jis atsaki:
– Tai aš einu į karala[i]tes lovą, kad šiai mã vietas nėr. Karalius stalde negulas.
– Vis buvai paikutis, – saki motyna ir visi kiti, – ale dabar povisa[i] savąsias kalbi! Ką tu tik mislyji! Karala[i]te tave priims?! Bandyk eit, trilinks išlėksi kai nebuvęs!
– Na, matysit, kai mane karala[i]te priims, ji mane jau la[u]kia, ji mana pačiuti.
– Kva kva kva! – visi nusijuokę paėja kožnas į sava patalą, paikutis – pas karala[i]tę į lovą. O ta, žinai, sava vyrą meilingai prėmi, da vis juokais trivot negalėdama.
Antrą rytą kokie dyvai buva tėvams ir broliams, kai paikutis, puikiai pasirėdęs, su pačiute pasirodi! Visi su juo važiava prė jo uošvia lankytis, o vis tik dyvyjos, kai paikutis galėjęs pastot karalium.
(Rasi ir šiandie da gyvs.) An jo svotbas ir buvau pakviests, o tę pasiviešėjęs, an dovanota pyraginia arklia parjojau.
[Užrašė Kristupas Jurkšaitis, 1868 m. Tilžėje, Karaliaučiaus krašte, Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.]
*************
„Paikutis“ ir iki šių dienų yra tas, kuris – geraširdis, paklusnus, gailestingas, darbštus, drąsus, sąžiningas, žingeidus – jis kitoks nei visi.
Labai graži sakmė
Tikrai taip.