Vincas Mykolaitis-Putinas – tautotyros pradininkas Lietuvoje (5)

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967)  | wikipedia.org nuotr.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) | wikipedia.org nuotr.

Lietuvoje tautotyros raidos pradžia sutapo su tautinio atgimimo judėjimu, tautinės savimonės ir tautinės literatūros formavimosi pradžia.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – vienas žymiausių XX a. lietuvių literatūros klasikų, palikęs lietuvių literatūros istorijai 13 savo kūrybos tomų: poezijos, romanų, dramų, eilėraščių rinkinių „Raudoni žiedai“ (1916), „Skalvių mergelė“ (1960), „Daktaras Gervydas“ (1960). Istorinių aplinkybių skatinamas tapo ir pirmuoju Lietuvos literatūros teoretiku bei tautotyros pradininku. Jis pirmasis konceptualizavo lietuvių literatūros istoriją, vertindamas ją kaip tautinės savimonės skleidimąsi ir meninį brendimą. Parašė monografijas „Naujoji lietuvių literatūra“ (I d. – 1936 m., II dalis liko rankraštyje) ir „Literatūros etiudai“ (1937), kuriose nagrinėjo A. Mickevičiaus, M. Mažvydo, K. Donelaičio, Maironio, J.Tumo-Vaižganto, Vydūno, Krėvės ir kitų to meto žymesnių ir ne tokių žymių – 27 Lietuvos rašytojų ir poetų kūrybą.

Antrojoje knygoje „Literatūros etiudai“ V. Mykolaitis-Putinas įvertino lietuvių literatūros laikotarpį po lietuviškos spaudos atgavimo ir 1905 m. revoliucijos, kai atsirado bent pilnutinio kultūrinio gyvenimo sąlygų minimumas: ir spaudos laisvė, ir viešo organizuoto veikimo galimybė, ir kai „dinamiškoji tautos energija pilnutinio kultūros gyvenimo aplinkybėse reiškėsi ne vien politinėj patriotinėj ir visuomeninėj plotmėj, bet ir veržėsi į kitas sritis (meną, literatūrą, mokslą – O. V.), ieškodama tobulesnių, pastovesnių ir visuotiniškesnių įsikūnijimo formų“ (Vincas Mykolaitis-Putinas. Naujosios lietuvių literatūros angoje. Tautos dvasia ir tautinė forma // Literatūros etiudai. – K., 1937. – P. 86–104). Kaip tik tuo laikotarpiu lietuvių literatūros kontekste ir pradėjo formuotis lietuviškoji tautotyra, iš pradžių mintanti savo motinos lieteratūros krauju. Lietuvių literatūra pradeda normalų ir sąmoningą gyvenimą, rūpindamasi ne vien svetimais pritaikomaisiais tikslais, bet ir auklėdama savo meniškąją sielą ir ieškodama sau tinkamo drabužio.

Kiekvienam to meto kūrėjui pasirodė be galo svarbu kaip nors rasti, pajusti ir deramai savo kūryboje išreikšti savo tautos dvasią, atskleisti lietuvio tapatybės požymius, parodyti sau ir pasauliui, kuo lietuvis skiriasi nuo lenko, ruso, vokiečio ir pan. Ieškant etninių lietuvio būdo bruožų daugelio kūrėjų žvilgsnis nukrypo į liaudies kūrybą – dainas, pasakas, mitus ir legendas. Liaudies kūryba tampa versme, naudojama ne tik etnografijos, filosofijos ir istorijos tikslais, bet ir „tautiniam išsireiškimo būdui ir formai suvokti“.

Tautiškumo ir formos atnaujinimo ieškojimas virto pagrindine tuometinės lietuvių literatūros tendencija. Į šią kryptį produktyviai įsijungė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, raginusi „poezijoje grįžti prie dainų, prie tų išrinktųjų, persiimti jų formos tobulumu ir suprasti, kad poezija turi plaukti iš širdies“ (Ten pat, p. 103).

Vėliau į šią kryptį įsijungė Jonas Jonila-Žilius ir Liudas Gira. Tačiau virš visų to meto rašytojų kaip galinga uola upės tėkmėje iškyla Vincas Krėvė, kurio knygose „liaudies dainų forma ir stilius vietomis pasiekia aukščiausio artizmo ir kartu… tobulos kopijos vertingumo“ (Ten pat, p. 104).

Savo knygoje V. Mykolaitis-Putinas vertina Krėvę ir jo kūrybą, kaip tautiškiausios literatūros pavyzdį ir jaunąsias literatų kartas skatina rinktis jo kelią, kai einama „per tautosaką į tautos dvasios gelmes, ieškoti tų lietuviškos sielos ypatybių, iš kurių kūrėsi ir tebesikuria tautiniai mūsų kultūros požymiai“ (Ten pat).

V. Mykolaitis-Putinas aukštai įvertino ir Julijono Lindės-Dobilo psichologinį romaną „Blūdas“, kuriame tautos dvasia reiškėsi kita forma – laisvės troškimu, nors ta kovinga, revoliucinė dvasia nebuvo priauginta iki laisvės savo nesugebėjimu orientuotis laisvės siekimo priemonėse, kartais pereinančiose į kruviną banditizmą. Vėliau, nagrinėdamas J. Lindės-Dobilo kitus – kritikos, estetikos ir etinės problematikos darbus, jis tautos dvasią apibrėžė, kaip tautos idealistinių tikslų ir vertybių visumą, vardan kurios tauta gali aukoti viską, įskaitant ir gyvybę.

Išanalizavęs pirmąsias lietuviškos literatūros knygas: istorinį Vinco Pie-tario romaną „Algimantas“ (1904), Vinco Krėvės dramą „Šarūnas“ (1911), Julijono Lindės-Dobilo psichologinį romaną „Blūdas“(1912), K. Plačenio romaną „Pulkim ant kelių“ (1936), Petro Cvirkos satyrinį romaną „Frank-Kruk“ (1934) ir kt. V. Mykolaitis-Putinas padarė dvi esmines išvadas: žanrinis lietuviškos literatūros novatoriškumas liudija Lietuvoje susiformavus visavertę tautinę literatūrą, atskleidžiančią lietuvių tautos savimonę – tautos dvasią; ir to meto literatūroje ir tautos dvasioje dominavo „kovų dėl žemės ir laisvės vaizdai, pastūmėję į šalį kovos vaizdus dėl kultūros; kad mūsų literatūra buvo stiprus mūsų tautos atsigavimo veiksnys“ (Vincas Mykolaitis-Putinas Konspektinė lietuvių literatūros apžvalga //Literatūros etiudai. – K., 1936. – P. 193–220).

Kitame to paties rinkinio straipsnyje „Tautinė idėja lietuvių literatūroj“ V. Mykolaitis-Putinas teigia, kad lietuvių literatūra skirtingais jos raidos etapais kėlė sau skirtingus uždavinius. Vos tik jai užgimus, kartu su pirmąja knyga jos svarbiausiu uždaviniu buvo gelbėti tautą nuo tolimesnio nutautėjimo. Po Liublino unijos 1569 m. pradėjo praregėti ir nutautėję bajorai, jau net ir lietuvių kalbos neišmokę. Kaip tik tuo metu ir susiformavo tautos idėja ir Mikalojus Daukša buvo pirmasis jos reiškėjas, išaukštinęs lietuvių kalbą.

XIX a. pr. tautinis kultūrinis sąjūdis per raštą ir žodį sustiprėja. Vilniaus universitetas Lietuvos istorijos studijomis praskleidžia garbingą senosios Lietuvos vaizdą. Į tautinį sąjūdį jau buriasi ne tik naujieji Lietuvos inteligentai, bet ir bajorijos atstovai. Literatūrai formuojamas naujas uždavinys – ugdyti tautos garbę, romantiškai idealizuojant ir garbinant senovę. Tos idėjos atsispindi ne tik M. Daukšos, D. Poškos, Valiūno, S. Stanevičiaus raštuose, ypatingą emocinį krūvį neša S. Daukanto, A. Baranausko kūryboje, iki aukščiausios natos pakyla J. Basanavičiaus „Aušros“ laikais, ypač Maironio eilėse, kur praeities laisvė ir karžygiškumas yra priešprieša pavergtos tautos menkystei. Ši antitezė turėjo nepaprastos psichologinės galios. Tautinė idėja šalia patriotinės įgijo visuomeninę ir politinę dimensiją. A.Fromas-Gužutis, Mečislovas Davainis-Silvestravičius (Davainis-Silvestraitis), Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ir kt. išsižadėjo savo bajorijos ir glaudėsi dvasia ir kūriniais prie tautos šaknų. Tik dabar paaiškėjo, kad lietuvis tai ne lenkas, ir kad lietuvis kalba ir rašo lietuviškai.

Taigi V. Mykolaitis-Putinas lietuvių literatūros istorijoje „pribarstė“ ir tautotyros „kristaliukų“ – dabar jau gulančių į darnią tautotyros sąvokų sistemą: „tautinė idėja“, „tautinė sąmonė“, „tautinė literatūra“, „tautos dvasia (tautos siela)“, „tautos garbė“, „tautinė forma“, „nutautėjimas“ ir t. t. Šias sąvokas savo „Literatūros etiuduose“ paaiškino.

Svarbiausia lietuvių tautos dvasios savybe V. Mykolaitis-Putinas laikė jos prometėjišką šviesą. Jaunoje to meto Lietuvos valstybėje, kur konfliktas tarp aukštų siekių ir realybės buvo labai aštrus, jam atrodė, kad prometėjiška literatūros kryptis yra pati svarbiausia. Tam jis paskyrė ir savo poemą „Prometėjas“, kurią vertindamas literatūrologas, šviesaus atminimo prof. Vytautas Kubilius akcentavo jos pagrindinę mintį: „Kova tarp žinojimo ir tamsos, laisvės ir prievartos, žemiškos egzistencijos trapumo ir kosmoso begalybės per amžius kartojasi kaip nuolatinė drama, reikalaujanti iš žmogaus, kaskart naujai kilti į Prometėjo žygius, vėl kentėti, nepasiduoti, jos antiteziškumas sprendžiamas pasiaukojimo ir heroizmo formulėmis“.

Dar viena V. Mykolaičio-Putino nagrinėta tautotyros sąvoka – atsakomybė: santykis tarp individo ir tautos. Anot Putino, atsakomybė turėtų tapti ne tik tautotyros, bet ir visos tautinės lietuvių literatūros pagrindiniu instrumentu nuosekliai ir kantriai ugdant žmogaus atsakomybę už savo veiksmus, tautinį orumą, savo tautą ir valstybę bei išdidaus tiesumo ir pagarbos kitam jausmus. Jis tai stengiasi parodyti savo romanų veikėjų pavyzdžiais. Tautoje ir žmoguje ieškoma dvasios turinio ir reikalaujama elgtis pagal moralinių vertybių imperatyvą, o ne pagal išorinių aplinkybių diktatą, nors kartais tai būna ir labai sunku. Atsakomybė kaip tautotyros sąvoka – tai nuolatinis moralinių vertybių ieškojimas, esminis kuriančios sąmonės išgyvenimas, veržimasis aukštyn, kupinas kategoriško maksimalizmo imperatyvas ieškoti gyvenimo prasmės.

V. Mykolaičio-Putino plunksnai priklauso ir sąvoka tautiškumas: „Tautiškumas – tai proto ir valios ryžtas būti savo Tautos, savo Žemės sūnumi: mylėti Tėvynę, jos istoriją, gamtą, žmones. Tai temų ir formų ieškojimas, vedantis į Tautos kūrybą, dainų, pasakų, padavimų, sakmių mėgdžiojimas. Ir gilesnis liaudies kūrybos esmės ir tautinio charakterio suvokimas, individualus jo sulydymas su dvasiniu gyvenimu, pasaulėjauta ir individualiomis priemonėmis išreiškimas“ (Vincas Mykolaitis-Putinas. Ten pat).

Pagrindinė paskutiniųjų V. Mykolaičio-Putino kūrybos puslapių palikta mums tarsi testamentinė tezė ir nuojauta buvo, jo žodžiais tariant:
„Virš smulkaus šios dienos triukšmo dega negęstanti gėrio, tobulybės ir nemirtingumo saulė: pro pilkus kasdienybės pelenus švyti kiti, nuostabūs ir neregėti būties pavidalai:
Pakilti iš tamsos į šviesą,
Iš menkystės į tobulybę,
Iš laikinumo į amžinybę.
Tai – vienintelė žmogaus-kūrėjo alternatyva“.

Nesunku suvokti, kad taip jis formulavo Tautos idėją ateinančioms po jo lietuvių kartoms. „Iš pradžių nusistatykime, kad tautine idėja mes laikysime ryškiausią gyvastingiausią tautos pastangą, kurią paprastai suvokia ir išreiškia geriausieji tautos sūnūs, stipresnieji jos protai ir talentai“, – rašė jis straipsnyje „Tautinė idėja lietuvių literatūroje“. – „Dėl to tautinė idėja, keičiantis laiko aplinkybėms, įvairiais istorijos momentais, taip pat keičiasi, žiūrint koks vyriausias uždavinys yra iškeltas tautos kultūros kelyje“ (Literatūros etiudai. – K., 1937. – P. 175).

1941 m. „Rūsčių dienų“ rinkinyje V.Mykolaitis-Putinas pasmerkė Lietuvos aneksiją ir stalinizmo nusikaltimus Lietuvoje. Okupacijai grįžus jis neemigravo, nutarė likti Tėvynėje. Tokiomis aplinkybėmis jis pateko į dramatišką ir grėsmingą padėtį. Jo biografo A. Žirgulio nuomone, dėl savo antitarybinių įsitikinimų V. Mykolaitis-Putinas nebuvo įkalintas ir represuotas todėl, jog žymus rašytojo vardas pasirodė esąs reikalingas įsitvirtinančio režimo reputacijai. Tačiau jam teko „išpirkti klaidas“ ir atiduoti duoklę kulto laik-mečio ideologiniam užsakymui. Toks buvo jo eilėraščių rinkinys „Sveikinu žemę“, kuriame buvo skirti keli eilėraščiai, tarp jų „Jo vardas“ ir „Kantata Tarybų Lietuvos dešimtmečiui“. Tai suteikė V. Mykolaičiui-Putinui gilių ir skaudžių išgyvenimų.

Vėliau jis tuo laikotarpiu „duoklės režimui“ parašytus eilėraščius atsisakė įtraukti į savo kūrybinį paveldą „Raštuose“.

V. Mykolaičio-Putino tautos idėjos esmė buvo tobulinti individo kūrėjo asmenybę, kad jo tauta neliktų, kaip carinės okupacijos metais „ir tamsi, ir juoda“, nutautinta svetimos kultūros. Jo kūrybinę ir dvasinę estafetę perėmė Justinas Marcinkevičius, Jonas Avyžius, Jonas Mikelinskas.

„Mokslo Lietuva“,  2013.03.21, Nr. 6 (494)

Kategorijos: Kultūra, Literatūra, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: