Iki paskutinio kantrybės lašo įsitvirtinti Lietuvoje

– Sąmoningas, mąstantis ir valstybę mylintis jaunimas iki paskutinio kantrybės lašo bandys įsitvirtinti čia ir neemigruos. Nesu darvinistas, nemanau, kad kiekvienas gavo, ko nusipelnęs, ir jei yra tikrai vertas darbo ir gero gyvenimo, tai jį susikuria. Tačiau galimybių yra visose srityse, vienose daugiau nei kitose. Tad asmeninį gyvenimą taip pat lengviau ar sunkiau, bet galima susikurti. Tai padaręs mąstantis jaunimas turėtų imtis kurti valstybę, burtis kolektyviniams veiksmams, valdžios spaudimui, šviečiamajai ir kūrybinei veiklai, kad jam ir aplinkiniams Lietuvoje gyventi būtų geriau. Kiekviena tokia veikla yra lydima kolektyvinio veiksmo dilemos: o jei kiti sėdi, kol aš čia stengiuosi? Bet sąmoningas, mąstantis jaunimas turėtų nuvyti šį klausimą, nes kol jis stengiasi, abejingai sėdi tik nesąmoningi ir nemąstantys, – sako VU TSPMI ketvirtojo kurso studentas Vytautas Sinica.

„Aušra“: Vytautai, esi vienmetis su atkurta Lietuvos nepriklausomybe. Kokia karta užaugo per tuos 23-ejus metus? Ar jaunimui svarbi ir aktuali Tėvynės meilė, ar jauni žmonės supranta, kas yra laisvė, ir ja protingai, sąmoningai naudojasi?

Vytautas Sinica: Turbūt nė vienos kartos negalima taip paprastai apibendrinti, ar bent tikrai negalima, kol nežiūrime iš laiko perspektyvos ir neaiškūs jos padaryti darbai. Visais laikais yra visokio jaunimo, bet, matyt, reikia džiaugtis tuo, jog yra ir teikiančio svarbą Tėvynės meilei bei mėginančio protingai naudotis laisve. Kiekvienoje visuomenėje pirmyn veda tik nedidelė politiškai sąmoningų ir Tėvynės likimu susirūpinusių piliečių dalis. Vienmečių su nepriklausomybe kartoje tokių tikrai atsiranda. Prieš dešimt metų, mano žiniomis, akademinis jaunimas negyveno valstybės gelbėjimo idėjomis, o šiandien gyvena. Kita vertus, kosmopolitizmo ir pražūtingo politinio korektiškumo virusas sėkmingai plinta tarp dabartinio jaunimo, valstybė kaip savaime aiški vertybė daug kam tampa tiesiog vienu iš pasirinkimų. Materialistinis požiūris, paprastai besireiškiantis sau tyliai užduodamu klausimu: „Ką man davė, kokias sąlygas man sukūrė Lietuva?“, yra žalingas, bet plinta. Subjektyviai atrodo, kad šia prasme mūsų karta labiausiai susiskaldžiusi – apima visus galimus santykio su valstybe kraštutinumus.

Kokios vertybės diegiamos šiuolaikinėje Lietuvos mokykloje? Ar jaunimas mokomas didžiuotis savo tauta, istorija, būti patriotais?

Baigęs vieną mokyklą sunkiai gali kalbėti apie visas, tačiau tam tikri kontūrai matyti. Mokyklinės dalykų programos neskatina nei didžiavimosi tauta, nei patriotizmo. Jei kas tai daro, tai patys istorijos ar lietuvių kalbos mokytojai savo iniciatyva. Tai darydami, jie, žinoma, dar ir rizikuoja būti apkaltinti politikavimu, nukrypimu nuo programų. Tenka pabendrauti su savo puikiu istorijos mokytoju, kuris būtent taip ir elgėsi, tai yra skatino patriotines nuostatas. Jo teigimu, šiandien Lietuvoje leidžiami jau geresni pilietinio ugdymo vadovėliai, drąsiau kalbama apie tautiškumą ir meilę valstybei.

Kita vertus, yra baisi problema su mūsų istorijos vertinimu. Nežinia, kiek tai jau pasiekė mokyklas, tačiau akademiniuose sluoksniuose mokslinio komunizmo dvasia išauklėti mūsų istorikai šiandien nesuvokdami savo veiklos destruktyvumo kelia atviras abejones partizanų nuopelnais, Birželio sukilimo heroizmu, Vilniaus krašto okupacija, objektyviu tautos egzistavimu apskritai. Viešas Laikinosios vyriausybės vadovo J. Brazaičio valstybinio perlaidojimo pasmerkimas ir bumblauskiškoji vizija, pagal kurią 1918-20 m. su Lenkija vyko ne dviejų valstybių, o senalietuvių ir naujalietuvių pilietinis karas, yra tobuli tokio naujojo savo tautos istorinės sąmonės naikinimo pavyzdžiai. Tik dabar Maskvai nereikia to daryti savo rankomis, nes tam yra pačios Lietuvos istorikai. Nežinau, kada toks mąstymas ateis į mokyklų programas ir vadovėlius, tačiau jei nebus sąmoningų politinių sprendimų užkirsti kelią tokiai „mokslo pažangai“, tai tėra laiko klausimas. Savo ruožtu aš prieš ketverius metus dar mokiausi savęs neišsigandusios tautos istorijos, kurioje buvo drąsos didžiuotis didvyriais ir įvardyti išdavikus.

Jūsų klausimo pirmoji dalis – diegiamos vertybės – yra pati sudėtingiausia. Bėda ta, kad atkurta nepriklausoma Lietuva buvo viso labo proga padėti atsiskleisti tautai ir ugdyti nesuvaržytas totalitarizmo asmenybes. Šia proga iš esmės nepasinaudota dėl dviejų sprendimų. Pirma, mokyklos absoliučiai depolitizuotos, dėl ko ugdomi ne tik apie valstybės gyvenimą nieko neišmanantys, tačiau ir valstybinės sąmonės (nuoširdaus susirūpinimo valstybės gyvenimu ir likimu) stokojantys jauni žmonės, o vyraujanti nuostata yra bjaurėtis politika ir nuo jos atsiriboti. Tokioje terpėje vienintele politinio įsitraukimo forma tampa konjunktūrinės partinio jaunimo organizacijos, įtraukiančios kaip užimtumo būreliai, o vėliau suformuojančios aklą, nereflektuotą partinę ištikimybę. Tikram susidomėjimui politiniu gyvenimu rastis labai sunku.

Antroji klaida buvo atmesta Meilės Lukšienės tautinės mokyklos koncepcija. Pagal ją, ugdymo tikslas turėjo būti žmogaus gebėjimų atskleidimas, konkrečių dorybių išugdymas, parengimas gyvenimui Lietuvos visuomenėje. Vietoj dorybių ugdymo pasirinkome ruošti mokinius egzaminams, ką iki šiol ir darome – ne vienam mokiniui vyresnėse klasėse tas ore tvyrantis suvokimas, jog visa daroma tik dėl egzaminų, po kurių tarsi nutrūksta gyvenimas, kelia gniuždančios beprasmybės jausmą. Taigi kaip ir istorijos atveju Lietuvos mokykla neugdo vertybių ar dorybių, tai daro tik konkretūs jaunimui neabejingi mokytojai. Žinoma, neminėsime naujųjų iškreiptos tolerancijos skatinimo programų, apie kurias vertėtų kalbėti atskirai ir to jokiu būdu nelaikyti asmenybės ugdymu.

Jau netrukus sueis ketvirtis amžiaus nuo komunistinės sistemos žlugimo Lietuvoje, o valdžioje vis tie patys – buvusieji komunistų partijos ir komjaunimo veikėjai. Kodėl taip yra?

Nėra labiau sisteminės problemos. Kaip neseniai pasakė prof. V. Radžvilas, valstybė egzistuoja tik ten, kur egzistuoja ir politinė (valstybinę sąmonę turinti), ir pilietinė (dėl grupinių interesų konkuruojanti) visuomenė. Lietuvoje politinė visuomenė žuvo ir išsisklaidė kartu su Sąjūdžio išrinkimu į Aukščiausiąją Tarybą, taigi turime tik struktūrinį valstybės fasadą, valdomą dėl valdžios konkuruojančių, o ne tautai atstovaujančių interesų grupių. Kiekviena jų turi pasirinkusi kažkuriai rinkėjų daliai priimtiną retoriką. Visuomenė savo ruožtu turi dvejopą problemą. Viena vertus, žmonės nuo sovietmečio įsivaizduoja ir savo vaikams įskiepija, jog valstybė turi pasirūpinti žmogumi, jog rinkimų rezultatai turėtų kažkokiu stebuklingu būdu tiesiogiai lemti rinkėjo algą, pašalpas, darbo sąlygas ir kt. Bet demokratija taip neveikia, ir esant nepagrįstiems lūkesčiams nusiviliama kiekvieną kartą, nesvarbu, kas išrenkamas. Nuolatinio nusivylimo sąlygomis balsuojama arba prieš esamą valdžią (taigi paprastai už ankstesniąją), arba už naujus gelbėtojus, kuriais Lietuvoje visus kartus buvo turtingų avantiūristų grupelės, taip pat nesuinteresuotos valstybės gerove ir jokia prasme nevertos prisiimto gelbėtojų vardo. Antra vertus, piliečiai skirtingu mastu jaučia, jog valdžioje nėra jų atstovų, kad tauta niekaip nekontroliuoja tų, ką išsirenka, o rinkimai tėra kelių grupių kova dėl valdžios. Tokiomis sąlygomis gali eiti balsuoti, bet net nesitiki, kad tai ką lemia. Šis antrasis veiksnys greičiau paaiškina kuklų rinkiminį aktyvumą.

Per 23-ejus nepriklausomos Lietuvos metus iš Tėvynės išvyko daugiau žmonių, nei kad buvo ištremta okupantų. Kodėl lietuviai nenori gyventi laisvoje Lietuvoje?

Didele dalimi atsakymas pateiktas aukščiau, bet apskritai tai daugelio veiksnių sąveika. Kiekvienas žmogus išvyksta dėl sau vienam žinomų priežasčių, bet vyraujantys motyvai – ekonominės sąlygos, pilietinio bejėgiškumo ir neteisingumo jausmas. Tikiu, kad labai svarbų vaidmenį čia atlieka būtent iš(si)ugdytasis santykis su valstybe. Simboliškai galima supriešinti patriotinę ir emigracinę sąmones. Pirmoji nepritekliaus sąlygomis aukoja gerovę ir kimba į bendrą valstybės kūrimo darbą. Antroji apsiriboja tikslu gerinti savo ir savo artimųjų padėtį, o tokiam tikslui iš tiesų geriausia trumpalaikė priemonė yra emigracija į darbą ir atlygį galinčias pasiūlyti šalis. Bėda ta, kad Lietuva visais būdais skatina egzistuoti tik antrąją sąmonės formą: tiek vidurinis ugdymas neiškelia pilietinių dorybių ir patriotizmo, tiek valdžios elgesys su žmonėmis neįkvepia jų jokiai kolektyvinei pastangai dėl valstybės. Teko lyginti Lietuvos ir Latvijos emigraciją: skaičiuojant procentais latvių emigruoja dukart mažiau nei lietuvių, nors visi ekonominiai rodikliai tirtais metais buvo blogesni. Tačiau latviai daug labiau tiki, jog jų balsas ką lemia valstybės gyvenime, jog pilietis gali ką nors pakeisti, labiau didžiuojasi savo valstybe, yra dažniau įsitikinę, kad padėtis tik gerės ir t. t. Taigi ekonomika jokiu būdu nėra viskas. Svarbiausia, kiek bejėgis ir beteisis valstybėje jaučiasi žmogus.

Viešojoje erdvėje kai kurie istorikai, politologai ar šiaip įvairaus plauko visuomenės veikėjai patriotizmą įvardija kaip pažangos stabdį, senieną, atsilikimą. Kita vertus, priekaištaujama ypač jaunimui, kad jis stokoja patriotizmo. O artėjant Vasario 16-ajai ar Kovo 11-ajai raginama šias šventes švęsti „kitaip“ – moderniai, linksmai, išradingai – taigi pagal jų scenarijų, o ne taip, kaip kad nori ar supranta pati tauta.

Visiems įtikti neįmanoma ir kvaila. Patriotizmas kaip pažangos stabdys yra daug pasakantis palyginimas, nes iškart aišku, ką naikinti nori, taigi ir kam pavojinga tokia pažanga. Politinių idėjų padangėje daug pažangių idėjų, nukreiptų prieš tautas ir valstybes, o patriotizmas yra pagalys jų ratuose. Nacionalizmas – savaime visiškai neagresyvi ir visų tautų lygią vertę iškelianti ideologija – jau paverstas keiksmažodžiu, o patriotizmo atvirai niekinti dar nedrįstama, nors jie vienas be kito negali egzistuoti. Patriotizmas juk yra ištikimybė valstybei, o nacionalizmas – nepriklausomos valstybės tautos apsisprendimo pagrindu sukūrimo siekis, tad be jo pergalės patriotams tiesiog nėra ką veikti. Palaikyčiau tuos, kurie piktinasi, jog jaunimas stokoja patriotizmo, tik piktintis reikia, aišku, ne pačiu jaunimu, o jo ugdymo sistemos kūrėjais. Mankurtų tėvų vaikus išugdyti gali tik pati valstybė, tačiau ji šio darbo kratosi.

Valstybinių švenčių minėjimas nereikalauja linksmybės ir išradingumo. Yra sakančiųjų, kad švenčiame liūdnai, nemokame džiaugtis. Tačiau mūsų istorinės datos nėra skambios pergalės be nuostolių. Kiekviena nepriklausomybė, kiekviena įsimintina moderniosios Lietuvos istorijos data savyje talpina upes kraujo ir begalinę auką, sudėtą ant valstybės altoriaus. Kelias į Vasario 16-ąją prasideda nuo nesėkmingų sukilimų, knygnešių ir dar anksčiau, kelias į Kovo 11-ąją – nuo 1941 m. sukilimo ir partizanų. Ar turime leisti į orą balionus ir konfeti? Aiškiai suvokdami, ką minime, turbūt tokiu atveju atrodytume patys sau nesusipratę. Patriotinės eitynės, per šias šventes rengiamos Vilniuje ir Kaune, man atrodo iš pačios visuomenės kylanti puiki minėjimo forma. Kaune jos ir taip puikios, ir kasmet plečiasi. Vilniuje joms reikėtų apsivalyti nuo agresyvaus, šovinistinio, antisemitinio prado. Dauguma eisenų dalyvių jau dabar nesiekia skatinti jokios nesantaikos ar priešiškumo mažumoms, o prisijungiant nuosaikių patriotų masėms gėdingi elementai apskritai paskęstų konstruktyvaus patriotizmo jūroje.

Grįžkime prie jaunimo reikalų. Kokios yra sąmoningo, mąstančio ir savo valstybę mylinčio jaunimo perspektyvos šiandienėje Lietuvoje?

Perspektyvos nėra puikios kaip ir bet kurios amžiaus grupės žmonėms. Lietuvoje trūksta visko, išskyrus turbūt perteklinius universitetus: valstybinių darželių, kvalifikuotos mokytojų pamainos, valstybiškai mąstančios profesūros, darbo vietų, pinigų ir kt. Tai realybė, kurią pirma turime priimti ir mokėti gyventi jos sąlygomis, o tada ją keisti. Jūsų minimas sąmoningas, mąstantis ir valstybę mylintis jaunimas iki paskutinio kantrybės lašo bandys įsitvirtinti čia ir neemigruos. Nesu darvinistas, nemanau, kad kiekvienas gavo, ko nusipelnęs, ir jei yra tikrai vertas darbo ir gero gyvenimo, tai jį susikuria. Tačiau galimybių yra visose srityse, vienose daugiau nei kitose. Tad asmeninį gyvenimą taip pat lengviau ar sunkiau, bet galima susikurti. Tai padaręs mąstantis jaunimas turėtų imtis kurti valstybę, burtis kolektyviniams veiksmams, valdžios spaudimui, šviečiamajai ir kūrybinei veiklai, kad jam ir aplinkiniams Lietuvoje gyventi būtų geriau. Kiekviena tokia veikla yra lydima kolektyvinio veiksmo dilemos: o jei kiti sėdi, kol aš čia stengiuosi? Bet sąmoningas, mąstantis jaunimas turėtų nuvyti šį klausimą, nes kol jis stengiasi, abejingai sėdi tik nesąmoningi ir nemąstantys.

Vytautas Sinica yra valstybei neabejingas Vilniaus universiteto politikos mokslų bakalauro ketvirtakursis, besidomintis politinės teorijos, tapatybių bei švietimo klausimais. Tautiškumą, krikščionybę ir antikinius Europos pamatus puoselėjančio visuomeninio judėjimo „Pro Patria“ bei asociacijos „Valstybingumo ir tradicijos studijų centras“ narys. Lietuvos viešojoje erdvėje rašo politologinius komentarus aktualiomis valstybės gyvenimo temomis.