L.V.Medelis. Apglėbkime Maironį – patriotą, kovotoją, poetą

Daugelis tokią gradaciją atmestų, sukeisdamas žodžius vietomis, į pirmąją įrašydamas „poetas“. Ir tai būtų teisinga, tačiau pabandykime į poetą pažiūrėti kiek iš kitos pusės, kitaip, ir gal priartėsime, prisiglausime prie kiek kitokio poeto. Ir patrioto, ir kovotojo.

Tolstantis Maironis

Vienas dabar žinomas publicistas yra pasakojęs: „Kai pirmąkart mažoje kaimo bažnytėlėje, Lietuvos viduryje atsitiktinai išgirdau giedant „Marija, Marija, skaisčiausia lelija…“, tiesiog nustėrau: nepaprasta, nepaprastai lietuviška giesmė“. Tada, gal prieš porą metų vidurinę mokyklą baigusiam jaunuoliui nei labai rūpėjo, nei jis žinojo, kas parašė žodžius, kas kūrė muziką. Anais laikais literatūros mokytojai retai išdrįsdavo atkreipti moksleivių dėmesį į šventus dalykus, kurie iš vadovėlių būdavo cenzūros išbraukiami. Taip jis ir išaugo – padorus žmogus, bet nei cicilikas, nei karštas katalikas. Vanda Zaborskaitė, praėjus dar  šešiasdešimčiai metų po Maironio mirties, rašydama apie kitą nuostabią giesmę (jai muziką sukūrė Juozas Naujalis) jau galėjo ir Dievą paminėti:

… giesmė „Lietuva brangi“. Jos spindintis grožis, širdis pavergianti įtaiga stiprina mūsų tikėjimą tuo, kad žmogaus dvasios kūriniai yra nesunaikinamas tautos lobis, ištvėręs visas negandas ir kančias, išvedęs mus iš imperijos griuvėsių į naujos laisvės krantą. Šis meno kūrinio tvarumas sutvirtina mūsų tikėjimą gyvos žmogaus dvasios galia. Dėl to mes priimame iššūkį iš pinigais pertekusių barbarų, iš valdžios trokštančių savimylų, iš atgal besigręžiojančių „buvusiųjų“, priimame iššūkį – visi tie akademikai nubrizgusiais švarkeliais, vargetos poetai, dailininkai ir menininkai – priimame iššūkį visų mūsų ateities vardan. Maironio ir Naujalio tikėjimo, doros ir darbų vardan, tardami iš jų dvasios kylančius žodžius: Padėk mums, Dieve! [1994] (7- 114 – čia ir toliau pirmas skaičius rodo nuorodą į šaltinį straipsnio pabaigoje, po brūkšnio – puslapį).

„Lietuva brangi“ Maironio pradžia. Devynioliktojo amžiaus pabaiga, dvidešimtojo amžiaus pirmasis dešimtmetis – Lietuva mažai raštinga. Po aukštais medžiais, po šiaudiniais stogais (retame dvare bebuvo kalbama lietuviškai) skambėjo Maironis. Jo poezijos žodžius, tas Maironio kalbos formas, liaudis priėmė kaip savas, jo eilėms melodijas dažnai kūrė pati. Suskaičiuota toli gražu ne viskas, bet tikrai liaudies dainomis virto: „Miškas ūžia“ užrašyta 25 dainos variantai, „Putino daina“ – užrašyta 11 dainos variantų, „Užtrauksme naują giesmę“ – 16 variantų, „Lietuva brangi“ – 19 variantų, „Ar skauda man širdį?..“ – 32 variantai , „Oi neverk, motušėle“ – 15 variantų… (Irena Slavinskaitė, 5, I t. – 11)  Vadinasi, Maironio eilės, buvo perduodamos iš lūpų į lūpas,  jos įsimintos, neturint tiksliai užrašyto teksto, arba, gal būt, pritaikomos savo tarmei, savo ausiai. Neužrašyti į penklines plito ir tų dainų melodijų variantai, kurių kiekvienai dainai yra bent po keletą.

Štai klasiko ženklas! – daina, ryšys su visuomene, nelyginant pokalbis su kiekvienu žmogumi. Bet profesorė Viktorija Daujotytė vadina  šiandien Maironį tolinamu ir tolstančiu. Vienas jos esė, vertinantis Maironio kūrybą, bandymas sulaikyti tolstantį Maironį, taip ir pavadintas : „Tolinamas ir tolstantis Maironis“:

Sakau: Maironis, pritemdytas vertinimų, analizių. Bet neturiu kitos galimybės sulaikyti tolstantį Maironį…  (2 -257)

Tačiau tolinamas ir tolstantis poetas tokiu tampa ne tik dėl per didelio literatūros mokslo dėmesio. Taip, kiekvienas jubiliejus, iškilmės pagal ilgai derintą planą ir sąmatą, tos kalbos, tie orkestrai ir citatos veikiau tolina, nei artina. Sunkiausia našta ir šiemet, minint Maironio jubiliejų, atrodo, vėl  atiteko moksleiviams, bibliotekininkams, veteranų chorams… Maironio  metai kai kam širdyje tėra ne daugiau nei gėlių vainiko padėjimas prie šaltos skulptūros kojų. Nusisukai ir pamiršai.

Nesuprastas Maironis

Juo toliau, juo labiau „poezija tampa išprususių ir išlavėjusios dvasios žmonių užsiėmimu“ (6 – 15), ypač šiandien, kai valdžioje televizorius ir internetas. Poezijai pajausti reikalingas ne tik jausmas, bet ir protas. Dar kažkas. Maironis – ir patriotizmas. Pamilti Maironį nesunku. Norint Maironį pakęsti, paskui prie jo sugrįžti, reikalinga savyje turėti ir patriotizmo.

Paklauskim gatvėje, du Maironio kūrinius tikrai paminės: „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“, – tuos… tarsi tokius nučiupinėtus, nudrengtus, nudėvėtus pabodusius daiktus. Ar tai tokia klasikų dalia? Gal kaip tik todėl, kai norima atskirti poeziją ir patriotizmą, galima pasakyti ir taip (Nyka – Niliūnas):

Maironis ir šiandien tebėra nežinomas, neįvertintas, neatskleistas ir, iki tam tikro laipsnio, nesuprastas. Ir čia kaltas ne kas kitas, kaip tik tam tikras iš kartos į kartą paveldimas „patriotinis  kompleksas“, vis dar fatališkai tebežlugdantis gyvo ir iš anksto nenulemto kontakto su  poezija galimybę. (6 – 8)

Ar taip gali būti? Ne, negali! Maironis ir žinomas, ir įvertintas, ir atskleistas, ir suprantamas. Savaip. Oficialiai. Artimesnio kontakto su poezija galimybė… – teisingai. Tačiau be patriotizmo Maironis, kaip kūrėjo visuma,  neįmanomas.

Sovietmečiu Maironis vienų buvo suvokiamas kaip anos, nepriklausomos Lietuvos simbolis, todėl „tarybiniam piliečiui“ delnų nutrinti tarpukario metų Maironio poezijos leidiniai turėjo ir nepaprastą simbolinę vertę. To nebuvo galima nei paneigti, nei atimti, tad atskirų rinktinių bei raštų leidimai tarybiniais metais privalėjo užgniaužti tą tarpukario sakralumą, bet, suprantama,  ir negalėjo būti leidžiami be akylos cenzūros, ypatingos apsaugos, papildomų komentarų frazei ar net tiktai vienam žodžiui. Viktorija Daujotytė sako: tada į redakcinę komisiją pašaukiami aukščiausi tarybų Lietuvos sovietinės literatūros ir kultūros veikėjai. Profesorė mini pavardes, o aš čia pateikiu ir jų titulus – ne tiek svarbu, visais jais jie pagarbinti iki ar po Maironio „priežiūros“, – tai tiesiog „valstybiškai“, „bolševikiškai“ teigiamos ištikimų  kultūros nomenklatūrininkų charakteristikos:  akademikas, profesorius, LTSR nusipelnęs mokslo veikėjas, LTSR valstybinės premijos laureatas vėliau LTSR liaudies rašytojas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas, nepriekaištingos reputacijos rašytojų sąjungos pirmininkas, CK narys, LTSR Aukščiausiosios tarybos deputatas, triskart LTSR valstybinės ir Lenino premijos laureatas  Eduardas Mieželaitis, Stalino premijos laureatas, LTSR liaudies rašytojas Antanas Venclova. Jie visi – to laiko kultūros ideologijos šulai, o kartu ir atramos, tarsi žaibolaidžiai, reikalingi nuslopinti į Maironį (net galimai, arba tik įsivaizduojant) nutaikytiems ideologiniams smūgiams. Poeto autoriteto sumažinimui, jo buržuazinės prigimties paaiškinimui panaudotos visos to laiko ideologinės klišės – klerikalinės poeto pažiūros, feodalinės praeities aukštinimas, duoklė, kurią Maironis atidavė savo laikui ir savo klasei. Bet ištarta nesislapstant: „Man rodos, kad Maironio poetinė tradicija ir lig šiol nenustojo buvusi gyva“. Tai galėjo kristi žmonėms į širdis. „Jau galima ir nebegirdėti straipsnio pabaigos klaiko, kai tarybiniai žmonės tiems, kurie dar svajoja apie numirusios praeities restauraciją, atsako Maironio žodžiais: „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“ (2)

Žmonės suprato savaip ir mokėsi patriotizmo arba tiesiog neskaitė įžangų ir bolševikinę skaistybę saugančių idealų. Bet tik gyvenant už Atlanto buvo galima parašyti:

Jis yra pirmas lietuvių literatūroje poetas patriotas tikrąja to žodžio prasme, kokie nebuvo nei Donelaitis, nei Strazdelis, nei Baranauskas, į amžiaus galą nuo lietuviškojo judėjimo nusisukęs. Tautinio atgimimo epopėjoje Maironis be abejo, yra didžiausia figūra, toli prašokanti visus politinius veikėjus. Ir šiandien daug kas skelbia mintį prasimušti svetimų tautų arenose, užmiršdami graudžią pilką tiesą, kad šviesa neština ne ten, kur jos per daug, bet kur jos per maža.[1952,] (6 – 292)

Pokario kartos tegalėjo šnabždėti:

Į eilę stok, sena tauta!
Europoj buvus kitada
Prieš turkus siena iš granito!
Iš naujo auki pagarboj,
Kurios nepaprastoj kalboj
Girdėtis atbalsis sanskrito!

„Mūsų vargai“,1920

Tautai išlaikyti dvasią stiprybėje, sukaupti energijos ateičiai, be abejo, Maironio poezija labai padėjo. Ne tik lyrinė, bet ir tokia mobilizuojanti ir agituojanti, kaip ką tik cituotoji.

Tauta – tai ne tik jos garbinga ar liūdna praeitis, ne tik dabarties neišskaitoma, dažnai nesuprantama mišrainė, kur neatskirsi niekšybių nuo žygdarbių; tauta – tai jos sukauptas energijos krūvis, jos atsisakymas priimti kolektyvinę mirtį, jos veržlumas gyventi. (3 – 320)

Ir to veržlumo gyventi atrodo dar būsime kiek išlaikę – kartu su Maironiu.

Puolantis Maironis

Maironio poezijos mintis vis sukasi tam tikrais laiko ciklais: veiklos lietuvybėje pradžia – 19 amžiaus pabaiga ir maždaug iki 1905 metų; veikla ir kūryba pirmosios respublikos metais – nuo 1918 metų iki mirties; ir šis mūsų laikų dvidešimtmetis – lyg tęsiantis prieškario dvidešimtmetį arba iš naujo kurtas, atkurtas dabarties dvidešimtmetis –  kurį taip pat galima vertinti ar iliustruoti  Maironio eilėmis (atkreipkite dėmesį į parašymo datą).

Štai jis puola ir šaiposi iš jaunosios lietuvių inteligentijos ydų dar imperijos valdomos Lietuvos fone – karjerizmo, prisitaikymo, prabangos siekimo ir abejingumo tautos kančioms bei skurdui:

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Žemės išmintį gilią suprato;
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

„Mano moksladraugiams“, 1895

Tais pat metais jis parašo eilėraštį „Dėl išrinktųjų“ ir skelbia jį savo rinktinėje „Pavasario balsai“; taiso jį – 1913 metais „Pavasario balsuose“ jis pavadintas „Pabėgėliai“; 1920 metais dar kitame  „Pavasario balsų“ leidime jis vėl jį redaguoja ir pavadina „Tautos pabėgėliams“ – toks jis liko aktualus visiems šio rinkinio leidimams.

Štai jis atsiriboja nuo „lenkomanų“ ir tyčiojasi iš dvarininkų abejingumo lietuvybei:

„Oičizna“ jums kvepia, ne žemė-tėvynė,
Maitinanti storus pilvus,
Ne prosenių žemė, kurios išsigynę,
Begarbinat lenkų dievus.

Jų nesugebėjimo atsisakyti šlėktiško gyvenimo būdo, senųjų įpročių:

Tradicijų savo nuo vakar dienos,
Kultūros skelbikai užkimę!
Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos!
Prabočių ainiai išsigimę!

Jų nesugebėjimo prisitaikyti prie kapitalistinės ekonomikos:

Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu;
Nuo Volgos mužikai ateis;
Už banko skolas, be derybų draugingų,
Nuo žemės nustums jus pečiais.

Jų moralės, saviizoliacijos, perėjimo į priešų eiles, jų nedorų, negarbingų veiksmų savo pasirinkimui pateisinti:

Kodėl tai, pamėgę intrigas tamsoj,
Pakampiais “danosus”, šmeižimą,
Jie skriaudžia mums vardą Europoj visoj,
Pasiekę net tolimą Rymą.

1895, 1913, 1920

Štai jis guodžia, skatina, agituoja, kai ne vienam idealistui reikia rinktis – už lietuvybę eiti taikios kovos ar  pasipriešinimo jėga keliu. Juk ėjo 1905 metai, Rusijos imperijoje neramumai, streikai, kruvini susirėmimai. Visa savo dvasia Maironis visuomet buvo už pirmą kelią, bet … visuomet prisimindamas bočių kovas su kalaviju rankoje.

Jis piktinasi nepriklausomybės siekėjų tarpusavio santykiais bei neveiklumu ir „Lietuvių laikraštyje“ (Peterburgas) rašo:

„Prisiklausykime paprastoms tarp mūsų kalboms, o ne kartą ir laikraščių straipsniams! Išgirsime tiktai aimanavimą, kritikas, išmetinėjimą vienas kitam: mes snaudžiame, niekas nieko nedaro, ši N. N. daug galėtų, o nieko nedirba, visai atšalo!.. ir paklebinę liežuvį ar pabrėžę kartais šauną [šaunią] ant kitų kritiką, laukiame, iki saulė patekės ar kiti, pabudę ant mūsų trimito balsą, stos į darbą. Niekas stačiai nepaklausia savęs, o aš pats, ką gera padariau?“ (Mūsų kritikai ir kritikos, 1905.( 5, III t. – 625)

Ir po dvidešimties metų pakartoja:

Tuščių skundų, įgrisusių dejonių
Gana! Per daug nenuoramos rėksniai!
Gana verkšlent jums, milžinai svajonių,
Išlepinti ir sotūs tinginiai!

„Nuolat verkšlenantiems politikams“, 1926

Jis entuziastingai džiaugėsi iškovota nepriklausomybe, bet tepraėjus porai metų (taip greitai, taip greitai…) apie ją Vasario 16-osios proga rašo:

Vasario 16 – ąją dieną aš pavadinčiau siena tarp dviejų Lietuvos pasaulių: anoje pusėje Lietuva – svajota, pasišventimo meilėje pradėta, čia ji realinė, skausmuose gimusi; ana – skaisti, idealių troškimų sritis, padangėmis skriejusi, erškėčių vainiku pasipuošusi, kaip kentėtoja, – ta, žemiška, apčiuopiama, bent kiek nustojusi skaistumo ir aureolės; anos mylėtojai nieko nuo jos netroško, jai viską aukavo, – tos mėgėjų šalininkų daugiau, bet jie jau sau reikalauja užmokesčio ir šiltos vietelės; /…/ anoji simpatingesnė, bet grįžti į jos pasaulį jau nebesinorėtų; nesinorėtų ir šioje apsistoti: lauki, kada ji stos kūnu – dvasia, kada pasakys pasauliui: štai esmi nauja pajėga kūrėja, kada sulauks savo Schilerių, Rembrandtų, Newtonų, Bramantų, kada jos dvasia sieks daugiau negu jos kūno sienos. Ar kas tų, kurie šiais metais švęs vasario 16 dieną, to susilauks, nežinau; aš nesulauksiu.

„Lietuva“, 1920

Rašo, net pernelyg nesirinkdamas žodžių:

O, siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!
Diplomuotų valizų vežikai!
Kai kur kai kas
Net pavarde apsišarvojęs nauja!
Be sąžinės kyšių lupikai!

„Kai kam“, 1923

Į akis kalba taip pat griežtai, pavyzdžiui, atrodytų iškilmingiausia proga, atidengiant paminklą „Žuvusiems už tėvynę“:

[Paminklas] Žuvusiems už tėvynę, tai yra tiems, kurie ant pečių išnešė savo skęstančią motiną tėvynę iš mirtino pavojaus, o patys žuvo, bet ne tiems, ne tiems, kuriuos šiandieną tėvynė ant savo pečių išnešė, o kurie norėtų iš jos paskutinius syvus išsiurbti ir pinigų rytõ pasiimti, ją išnaudoti, su jos skriauda plunksnomis apaugti! Juk ir tokių mūsų tarpe netrūksta, naujai iškeptų nuo vakar dienos patriotų išgamų.

1923

Milžinų Maironis

Dabar, praėjus kiek 150 metų nuo Maironio mirties apie jį patį jo žodžiais galime pasakyti:

…ne veltui kai kurie sako, kad mirusieji tautos didvyriai ne mažesnę, jei ne didesnę turi įtėkmę į tautos likimą ir jos ateities pakraipą negu gyvi jos veikėjai. Tauta, kuri neturėjo savo didvyrių, kurios praeity nekalba didvyrių vardai, kuri neturi tradicijų, ne tik neturi savo istorijos. Ji nėra tauta.

1921 (5, III t. – 681)

Ar Maironis, kaip praeities didvyris, pats turi dabar kokią „įtėkmę į tautos likimą ir jos ateities pakraipą“? Ar Maironis reikalingas tik sunkiais tautai įtampos, negandų metais? Ar Maironis žinotinas tik tuo, jog parašė eilėraštį „Trakų pilis“?

Ko gera, į visus tris klausimus jis pats atsakytų – ne. Ką gi, tokio atsakymo tikrai būtų galima tikėtis: Maironis – idealistas, romantikas, patriotas toks išliko iki pat mirties ir išsilaisvinimo ir išlaisvinimo kovą tęsė ir tada, kai kova buvo laimėta. Pergalė gal buvo ne tokia, kokios jis norėjo, bet pergalė.

Dabar, šiandien, stebėtis galima nebent tuo, kad savęs pačių, kaip tautos, kaip valstybės suvokimo lygiu tiek mažai pasistūmėta į priekį. Tarytum būtume grįžę atgal ir vėl, iš naujo,  sukame istorijos ratą. Nė šimtmečio nepraėjo po Maironio mirties. Toks tarpsnis  tautos istorijoje taip maža, kad   nenuostabu, jog neužžėlė Maironio išvaikščioti takai, kuriais dabar dar vaikšto (turėtų vaikščioti) mūsų visuomenė, mūsų politika, mūsų mąstymas. O tai, kas įvyko toje Lietuvos epochoje…

Maironis tegalėjo būti tik vienas iš milžinų, žadinusių užmigusią tautą. Toks tik vienas, dainavęs ir kalbėjęs tautai suprantama kalba.

Maironis tolinamas ir tolsta nuo mūsų dar ir dėl to, kad apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai, šiandien tampa vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos. Yra ir vidinių paskatų jų negirdėti – juk tokius žodžius pripažįstant tektų pripažinti ir pareigas, dėti pastangų, kad tokios sąvokos turėtų realią vertę.

Maironis  tolsta nuo mūsų dėl nuolatinio dažnai geriausių mūsų tautinių pajėgų praradimo, „tautos pabėgėlių“, apie kurias jis rašė savo satyrose. Maironio laikais, pusketvirto šimtmečio praėjus po Mažvydo, daug rasdavosi tokių, ypač bajorijos, miestelėnų tarpe, kurie nedrįso, vengė prabilti protėvių kalba. Tada, dvidešimto amžiaus pradžioje, kai buvo gėda kalbėti lietuviškai, bet materialiai saugu gyventi „v Severo zapadnom kraje“ tai buvo greičiau dvasinis nei fizinis praradimas.

Mes nesame tokie vandalai, kad juos neigtume kaip tokius, tik mes nenorėtume jų pripažinti tautiniais ideologais, patriotais ir tokiais, kurie mums kasdien rodomi kaip pavyzdžiai. O tai yra baisiai skaudus klausimas. Tiesiog istorinis klausimas lietuvių tautos ne tik kultūrinio, bet ir valstybinio gyvenimo raidoje. Jis skaudus ir dėl to, kad visas mūsų tautos gyvenimas buvo vienas didelis skausmas. Tai šiuos „tautos pabėgėlius“ Maironis puolė savo satyrose. O mes atvirkščiai, kažkodėl gyrėmės ir tebesigiriame šitokiais savosios tautos dezertyrais, tais, kurie, palikę purvinus namus, kitur pagarsėjo, gyrėmės, užmiršdami, kad vis dėl to jie yra dezertyrai. (6 – 392)

Šiandieniai praradimai greičiau fiziniai nei dvasiniai. Kitos ir praradimų paskatos, priežastys, tik rezultatai dažniausiai tokie pat. Yra praradimų ir namie, beveik neatitaisomų. Vieno Druskininkų laikraščio redaktorius rašo: „Jei po kelių dešimtmečių mūsų liks ne trys, o tik du ar vienas milijonas, tai jų bus būtent tiek, kiek gali būti laimingi šiame jaukiame Europos užkampyje.“ Ar toks žmogus jau nėra „emigravęs“ savyje? Ar tai neprimena vieno senovės Graikijos mito pasakojimo apie silpnaprotį, bandžiusį nukirsti šventyklos kolonas –  kad būtų šviesiau!? Kad jis pats ir kiti būtų laimingesni, nors ta „laimė“ gali užgriūti mirtinai?

Tai labai netipiškas atvejis. Dažniau būna, kad vakarui atėjus, sūnūs palaidūnai grįžta, atgailauja, beldžiasi į duris. Nyka –Niliūnas sako: „Mes juos įleidžiam, susigraudinam, sušildom, o jie po to mums ima aiškinti, kad mes esam nepakankamai kultūringi, prastuoliai. Ir mes tada išeiname patys iš namų“. (6 – 392)

Negyvenimas, ko gero, ir yra tas mūsų šiandieninis gyvenimas, kai išbarstome daugiau, negu sukaupiame, kai taip sunkiai susinešame, niekaip nesusisukame lizdo, kurį galėtume pavadinti namais, kai savo buvimą pavertėme žodžiais apie buvimą, o būtį – žodžiais apie būtį. Mūsų negyvenimas įgijo totalų mastą, nes gyvenimas – tai pirmiausia dvasinė sąvoka. Neturėdami kitos išeities, mes atimame iš jos dvasinį turinį ir pasitenkiname vien fizine prasme. Ir sakome – gerai gyvename. (4 – 131)

Tad, matome, kad Maironis mums vis dar reikalingas. Jaukinkime jį – dainomis, eilėmis, kalbomis, maldomis… jis vis dar reikalingas.

Šaltiniai

1. Daujotytė, V. Esė apie poeziją ir esimą. Vilnius: LRS, 2001. 369 p.
2. Daujotytė V., Minėti Maironį, Lietuvą, viltį. Kalba Maironio 150 metų sukakties minėjime Šiauliuose, 2012m. spalio 19 d.: http://siauliai.lcn.lt/skelbimai/;491
3. Greimas, A., J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius: Vaga, 1991. 525 p.1.
4. Kukulas, V. Eilėraščio namai: esė apie poezijos šiandieną. Vilnius: Vaga, 1962. 269 p.
5. Maironis. Raštai: 3 t. Vilnius: Vaga, 1987 – 1992.
6. Nyka – Niliūnas, A. Temos ir variacijos. Literatūra, kritika, polemika. Vilnius: Baltos lankos, 1996. 462 p.
7. Zaborskaitė, V. Maironis. Vilnius: Vaga, 1987. 439 p.
8. Zaborskaitė, V. Tarp istorijos ir dabarties. Literatūra, atsiminimai, publicistika. Vilnius: Tyto Alba, 2002. 734 p.