Išaušo sausio aštuntosios rytas. Mūsų, Krašto apsaugos departamento Vilniaus zonos štabo kabinetuose Jogailos g.10, pilna žmonių. Prirūkyta, geriame arbatą, valgome sumuštinius, įdėmiai klausomės radijo. Dokumentai jau išvežti, stalčiai, spintos tuščios, kas turi kokį ginklą, tikriname.
Gauname žvalgų, postų sargybų pranešimus. Jaučiame, kad atomazga bus greitai. Tik ar kruvina?
Įstaigų, irgi įsikūrusių šiame pastate, žmonės žiūri į mus vieni su gailesčiu, kiti su baime, treti užuojaučiančiai atsargiai klausia;
– Vyrai, ar jūs beveik beginkliai nebijote? Juk prieš jus tokia jėga. O jeigu jus užpuls tai kartu ir mus suims?
Ką mes į tai galime atsakyti patys nežinodami kas gali įvykti, kuo visą tai baigsis?
– Visiems tučtuojau vykti į Aukščiausiąją Tarybą, jedinstvenininkai šturmuoja rūmus, – gauname komandą.
Paliekame keletą moterų Krašto apsuagos departamento (KAD) darbuotojų, nedidelę apsaugą ir bėgame į Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmus. Aplink minios žmonių, lozungai: „Šalin Lansbergį“, „Deputatai, su jumis visa Lietuva“. Triukšmas, stumdymasis, minia linguoja, siūbuoja. Daužomi centrinių durų langai. Rūmų apsauga atmuša paklaikusią „darbo liaudį“ vandens čiurkšlėmis. Pagaliau pusgirtė „darbo liaudies“ minia nustumiama. Kaip mat gausėja, renkasi jau ir minios kitaip nusiteikusių žmonių – Lietuvos gynėjų. Taikus perversmas šiandien neįvyko. Metę raudonas vėliavas, jedinstvenininkai išsilaksto.
Rūmuose jau susikaupė nemažai gynėjų. Bendromis jėgomis atlaikėme puolimą. Viduje buvo ir milicijos OMONo būrys apie dvidešimt žmonių. Jie ginkluoti kaip reikiant, mes daugumoje lazdomis, tik vienas kitas turėjo šiokį tokį ginklą.
Dienai baigiantis buvo sudarytas gynybos štabas, kovinio budėjimo grafikai, išstatyti prie įėjimų į AT ir viduje postai. Aplink rūmus jau rinkosi vis gausesnės minios žmonių. Vakare šie milicininkai, rusiškai keikdamiesi, ar ne tik iškviesti, išbėgo iš rūmų. Mes nedelsiant imamės ruoštis gynybai. Sunešėme kas galėjo ginklus, aš nubėgau į namus irgi atsinešiau savo dvivamzdį medžioklinį šautuvą, temdėme langus, nešėme smėlio maišus, krovėme ant palangių. Iš lauko aplink AT ir prieigose, vadovaujant prieš metus atkurtos Lietuvos atsargos karininkų sąjungos nariams, buvo statomos betoninės ir kitokios užtvaros, kliūtys barikados.
Taip ruošiantis gynybai praėjo sausio ir devintoji, ir dešimtoji. Viduje virė gynybinis darbas – minuojamos prieigos, dalijami atgabenami ginklai, sprogmenys, dalijomės kovine patirtimi. Šalimais stovėjo ir visai jauni vaikinai, ir žilagalviai buvę tremtiniai, ir uostę paraką, „afganai“. Išsidalinome dujokaukes, miegojome kabinetuose. Mūsų Vilniaus zonos būrys įsikūrė AT bibliotekoje. Kai kas atsinešė miegmaišius. Valgėme valgyklose – rūmuose jos buvo dvi. Deputatams buvo nepatogu dirbti, tačiau jie jautėsi daug saugiau ir drąsiau. Rūmų požemiuose savanoris R. Kazėnas įrengė tirą – šaudyklą, remontavo, surinkinėjo ginklus. Karo medikas A. Vaitkaitis su gydytojais rengė lauko ligoninę. Tik deputatas M. Stakvilevičius niurzgėjo:
– AT pavertė arklide, prisigrūdo prirūkė, net pavalgyti ramiai negalima.
O visą tą laiką vėlais vakarais Č.Juršėnas su mumis, AT gynėjais, ne vieną partiją šachmatų sužaidė, šmaikščiai atsikirsdavo į įvairias replikas, maloniai ir įdomiai bendravo.
„Jedinstveninkai“, pralaimėję mūšį dėl AT apgulties ir šturmo, vėl iš visų pakampių rinkosi. Tik šį kartą jau prie Mažvydo bibliotekos. Neramios žinios ir iš Šiaulių, ir iš Klaipėdos, ir Vilniaus kas valandą pasiekdavo mūsų ausis: „Lietuvos avialinijos“ paralyžiavo darbą… siunčiamos gaisrinės mašinos šturmuoti AT… šalina iš darbo Lietuvai palankius žmones… suaktyvino veiklą V.Lazutkos SSKP…. sąjunginio pavaldumo įmonės nepripažįsta Lietuvos įstatymų, ruošiasi mitingams ir streikams… Burokevičiaus „antroji valdžia“ atvirai kyla prieš teisėtą Lietuvos valdžią… Naujienos perduodamos iš lūpų į lūpas. Sklaido įvairiausi gandai, kad sovietinė armija Šiaurės miestelyje sustiprinta desantininkais, kad ji nebeklauso M. Gorbačiovo, kad puls AT, kad atsiunčiama smogikų „Alfa“ grupė.
Sausio vienuoliktoji. Suaktyvėja sovietinės armijos technikos judėjimas Vilniuje. Tūkstančiai žmonių dar drąsiau apsupa AT. O tuo metu Lietuva jau blokuojama ir iš išorės. Sovietinės dezinformacijos priemonės skleidžia pasauliui melą, blokuojamas radijo ryšys, televizija. Šturmuojami Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamentas, suimami keli darbuotojai, užimta telefono – telegrafo stotis. Dabar aišku – beliko Vyriausybė ir AT.
Dar aiškiau supratome, kad be kraujo tai jau tikrai neapsieisime. Tik kokia kraujo kaina kainuos laisvė? Dar rimčiau ruošėmės, prisiekėme. Kas spėjo ir norėjo atliko išpažintį. Iš rūmų pasitraukė ne vienas neištvėręs įtampos. Nesmerkėme. Tikslinome postams užduotis. Aš vykdžiau Vilniaus zonos gynėjų štabo viršininko pareigas. Bendravau su savo bendražygiais „afganais“, kurių visas būrys buvo kuo ryžtingiausiai nusiteikęs ginti savo Tėvynę.
Sausio tryliktoji. Apie rūmus tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Dega laužai. Vyrai ir toliau iš lauko tvirtina AT prieigas. Šmižinėja ir įtartini tipai, ne vieną mūsų sargybiniai sulaikė. Likome užbarikaduoti, atskirti nuo viso pasaulio – Pilėnų gynėjai ir tiek. Šiaurės miestelyje ginkluojasi persirengdami „jedinstveninkai“, ruošiama kovinė technika ir ginkluotė puolimui, vyksta karo tarybos pasitarimas, posėdžiauja Lietuvos komunistinis CK su „nacionaliniu gelbėjimo komitetu“. Lietuvos AT ir Vyriausybė priima nutarimus dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti, kreipiasi į pasaulį. Visi laukiame puolimo. Aš paskambinau į namus. O ir kiti atsisveikina su savaisiais, telefonai užimti. Pasiėmiau šautuvą, stoju prie lango priešais posėdžių salę. Deputatai eina prie mikrofono, kalbasi su tūkstančiais AT gynėjų. Žmonių minios, dega laužai…
Staiga pasigirsta man labai gerai pažįstamų motorų riaumojimas. Mūsų pusėn rieda šarvuočiai, tankai, sunkvežimiai. Prašliaužia plieninė gyvatė per tiltą, plienu žvanga palei Nerį link AT. Laikas ne tik man sustoja. Tankai, pakeltais vamzdžiais, prašliaužia pro rūmus, ropoja link televizijos bokšto. Apie vidurnaktį rūmai sudreba nuo pabūklų šūvių prie televizijos bokšto. Garsai man tūkstančius kartų girdėti, šį kartą sudrebina širdį. Šūviai nutyla. Televizija kolaborantų kruvinuose naguose. Kiek laiko tai trunka? Laikas neegzistuoja. Štai nuo kalno šarvuočiai su tankais rieda žemyn link AT. Negi dabar mūsų. eilė. Vytautas Landsbergis reikalauja žmones trauktis nuo AT. Žmonės galingai atsako: „Ne“, ir dar tvirčiau, dar ryžtingiau juosia AT savo kūnais ir rankomis. Kas laimės dvikovą – plienas ar dvasia? Po vidurnakčio tankai rieda nuo Tauro kalno, gėdingai pasuka link Šiaurės miestelio, sulenda už vartų…
Išaušo ilgai lauktas kitos dienos rytas. Leningradas, Maskva, Londonas reikalauja nutraukti žudynes Vilniuje. Tik SSRS prezidentas M. Gorbačiovas neatsako į Lietuvos vadovų skambučius, ramiai Kremliuje miega… Minske, pailsėjusi per Vilniuje surengtą puolimą šią kruviną naktį, pagaliau atvyksta Federacijos Tarybos delegacija, savo akimis mato ir įsitikina didvyriškai besiginančią Lietuvą. Pasaulis stebi Dovydo kovą su Galijotu.
Nutilo tankų žlegėjimas Vilniaus gatvėmis. Borisas Jelcinas tramdo kruvinus sovietinius kareivas, pučistus ir kolaborantus. Mūsų širdyse Gedulas. Lydime Sausio naktį žuvusiuosius į Antakalnio kapines. Koloborantai ir toliau rezga pinkles… Baigiasi sausis. Rūmų gynėjai būriai išeina iš AT rūmų. Nors ir okupantams kruvina jėga okupavus televiziją bei dar kai kuriuos pastatus, mes vis tik, kaip ir visa mūsų Tauta, išeiname nugalėtojais. Išeinu ir aš, grįžtu į įprasta tarnybos vietą. Ir vėl dar energingiau skubame atkurti Lietuvos gynybinę sistemą…
Tūlas dabar pasakytų, kad šitaip buvome tik pagąsdinti, kad nieko rimta prieš mus, prieš mūsų Tautą, Nepriklausomybę nebuvo ruošiama… Todėl drįstu priminti faktais, kad buvo ruošiamasi kuo rimčiausiai smaugti mūsų Laisvę, tačiau mūsų Tautos Ryžtas, Valia nugalėjo plieną. Galijotas mus ruošėsi labai rimtai užsmaugti, telkdamas visas jėgas, kūrė kruvinąjį Maskvos scenarijų pagal šiuos veiksmus: SSRS KGB svarsto Lietuvos kompartijos CK sekretoriaus Burokevičiaus prašymą įrašyti į jų įskaitą karinių dalinių komunistus; pasiųsti į Lietuvą greito reagavimo dalinius; siūloma įsteigti „socializmo gelbėjimo komitetą“; išleidžiamas dekretas dėl SSRS karinių dalinių panaudojimo vaikinų šaukimui į SSRS armiją Lietuvos teritorijoje; reikalaujama įvesti prezidentinį valdymą nepaklusniose respublikose; įstatymiškai atrišamos kariškiams rankos jėga imti televizijas ir kitas masinės informavimo priemones; išleidžiamas įsakymas dėl bendro milicijos ir armijos patruliavimo miestuose. Ir dedamas taškas pasirengimui numatomiems būsimiems kruviniems veiksmams – įsakoma įvesti desantininkus į Pabaltijo respublikas.
Šitaip Kremlius priėmė sprendimą panaudoti sovietinę armiją valstybiniam perversmui Vilniuje, šiuos planus ir kruvinus scenarijus patvirtino dar iki sausio aštuntosios. Tačiau visus šiuos planus istoriškai galinga, dvasiškai išdidi mūsų Tauta ne plienu ir ne durtuvais, ne brutalia jėga o savo, visų MŪSŲ geležine valia paleido vėjais…
Jonas Užurka yra atsargos pulkininkas leitenantas, rašytojas
Jonas Užurka? Tas, kuris dezertyravo 1991m. sausio 13d.
Tiesa, buvo leista rinktis. Pasirinko. Išėjo iš Seimo rūmų.
Tai tegul ir eina. Kuo toliau, tuo geriau. Nuo Sausio 13-osios atminimo.
Nuo ALKO svetainės. Nuo literatūros. Kuo toliau tegul eina. Tuo geriau visiems bus.
Rašliavos neskaičiau ir kitus raginu neskaityti. Ir nepublikuoti būtų geriau.
“užimta telefono – telegrafo stotis”
Jonai, čia kažkokia klaida: užėmė Nemenčinės ryšių specmazgą, bet nei Tarpmiestinė telefonų stotis Savanorių pr., nei Vilniaus ryšių mazgas, nei telegrafas užimti nebuvo.
Informacija strybų, lietuvšaudžių giminaičiams:
Klaidina „draugams“ skirtas terminas “komunistai”: 1.”Komunizmas” yra totalitarinių, atsilikusių šalių (pvz. Rusijos imperija) smegenų plovimui skirta doktrina. Daugeliu atveju – “komunizmas”, “klasių kovos“ priedangoje, buvo siaubingų masinių žudymų doktrina. 2.”Keturių komunarų”, juos dar galima įvardinti kaip to laikotarpio Rusijos valstybinius TERORISTUS, istorija yra lašas tūkstančio Kremliaus agentų jūroje, tuo metu veikusių Lietuvoje.3.NKVD-KGB propagandiniai triukai nulėmė keturių teisėtai sušaudytų teroristų kanonizavimą. “Keturi komunarai”- Kremliaus valdomi žudikai, genocido vykdytojai, turėjo tapti keturiais “šventaisiais”, tikslu vykdyti neregėtas savo žiaurumu lietuvių tautos naikinimo akcijas.4.Tolimesnė raudonojo teroro istorija, masiniai lietuvių žudymai, kuriuos organizavo ir vykdė taip vadinami „komunarai”, leidžia teigti, kad sušaudyti jie buvo pelnytai. 5.Bolševikinės Rusijos imperijos spectarnybos – “keturių komunarų” legendos kūrėjos, smegenų plovimui skiria ypatingą dėmesį. Klasta, melas, totalitarizmas – blogio ir melo imperijos esmė. Lietuvšaudžių vaikai, vaikaičiai neatsako už tėvų siaubingus nusikaltimus, tačiau dėl galimo interesų konflikto, tautos demoralizavimo jų politinė veikla moraliai netoleruotina. Tokių asmenų santykinai daugiau yra buvusių „komunistų“ LSDP. Kai kolaborantų giminaičiai vienijasi partiniu principu, tai pavojinga, Rusijos spectarnybos jais remsis, juos maitins, nes Kremliui kraujo praliejimas yra įprastas dalykas. Jų tankai tik laukia įsakymo, o pretekstas atsiras.
Nebaudžiami nusikaltimai skatina naujus nusikaltimus, todėl būtina teisiniu keliu priversti Rusiją sumokėti kompensaciją už NKVD-KGB vykdytus „trėmimų“ priedangoje masinius lietuvių žudymus okupacijos metu. Pagarbiai, Arvydas Damijonaitis