R. Jankūnas. Valstybės vadovas su KGB šešėliu?

Simboliška, kad 2 esminiai istorinės atminties klausimai įtraukti į tos pačios – 2025 m. gegužės 6 d. – Seimo darbotvarkę. Tai Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teisinio statuso įstatymo atšaukimas ir asmenų, bendradarbiavusių su užsienio specialiosiomis tarnybomis, paviešinimas.

V. Landsbergio bendražygiai daro viską, kad KGB bendradarbių pavardės nebūtų paviešintos. Jie rūpinasi buvusiais KGB bendradarbiais ir jų artimaisiais, pamiršdami buvusios SSRS specialiųjų tarnybų represuotų asmenų ir jų artimųjų teisę žinoti, kas padėjo SSRS specialiosioms tarnyboms persekioti jų artimuosius ar juos pačius.

Vytautui Landsbergiui, kuris 1990 m. pagal Lietuvos TSR teisės aktus buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, valstybės vadovo statusas suteiktas ne iš karto. 2002 m. jam mėginta paskirti prezidento pensiją, nepavykus, vėliau – prezidento lygmens rentą. 2021 m. sausį Seime prastumta rezoliucija, kurioje V. Landsbergis identifikuojamas kaip aukščiausiasis valstybės pareigūnas.

2022 m. birželio 30 d. Seimas, kuriame dominavo konservatoriai, 74 balsais buldozeriu apėjo iš Konstitucijos kylantį draudimą AT Pirmininką prilyginti valstybės vadovui. Parlamentas ignoravo Seimo Teisės departamento teiktas išvadas, kad projektas gali prieštarauti Konstitucijai, ir konstitucinės teisės ekspertų nuogąstavimus.

1945-1953 m. m. daug laisvės kovotojų kovojo su okupantu, slapstydamiesi miškuose. Bet ne V. Landsbergis – jis 1952 m. įstojo į Visasąjunginę lenininę komunistinio jaunimo sąjungą, vienijusią okupanto jaunimą ir kolaborantus iš pavergtų tautų.

Išdaviko įskųstas V. Landsbergio bendramokslis Aloyzas Sakalas kankinosi lageriuose, o pats V. Landsbergis vardan karjeros nesidrovėjo net marksizmo-leninizmo padėstyti, darė tarybinio muzikologo karjerą, aplankydamas Angliją, JAV, Australiją, Daniją, Švediją, Turkiją, Indiją ir Vakarų Berlyną. Daugybė rytų vokiečių, mėgindami pabėgti į Vakarų Berlyną, neteko gyvybės, nes komunistų valdžia jais nepasitikėjo ir leidimo legaliai kelionei nedavė. Keliauti į užsienį buvo leidžiama tik asmenims, dėl kurių KGB buvo tikra, kad jų neužverbuos užsienio specialiosios tarnybos. Po šių kelionių tekdavo rašyti ataskaitas, tačiau nė vienos ataskaitos V. Landsbergio byloje nėra.

A. Sakalas įtarė, kad jį išdavė būtent V. Landsbergis, ir atkakliai ieškojo įrodymų KGB archyvuose. Deja, V. Landsbergio agentūrinėje byloje Nr. 3777 trūksta 120 iš 231 lapų. Kas juos išplėšė – sovietų KGB, besirūpindama savo agentūros išsaugojimu, ar lietuviški istorijos klastotojai?

1990-1992 m.m. galiojęs Laikinasis Pagrindinis įstatymas nenumatė valstybės vadovo posto. ChatGPT nurodo, kad „Pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės vadovė Kazimiera Prunskienė (ministrė pirmininkė 1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 10 d.) per savo kadenciją lankėsi keliose Vakarų valstybėse, siekdama užsienio pripažinimo ir paramos Lietuvai“.

K. Prunskienė buvo susitikusi su JAV prezidentu Džordžu H. V. Bušu (George H. W. Bush), Vokietijos kancleriu Helmutu Koliu (Helmut Kohl), Austrijos kancleriu Francu Vranickius (Franz Vranitzky) ir kt.

1997 m. V. Landsbergis dalyvavo prezidento rinkimuose, tačiau surinko tik 15 % balsų. Jis mėgsta savintis kitų nuopelnus. Antai, 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga sukvietė bendraminčius prie A. Mickevičiaus paminklo pažymėti Molotovo-Ribentropo pakto metinių. Susirinko tik patys drąsiausi. V. Landsbergio tarp jų nebuvo, tačiau po daugelio metų surengtame to garsiojo Lietuvos laisvės lygos mitingo minėjime V. Landsbergis įsitaisė pirmoje eilėje, išprašęs Petrą Gražulį, kuris dalyvavo tame 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Laisvės Lygos mitinge kartu su Antanu Terlecku, Nijole Sadūnaite, Romualdu Ozolu ir kitais.

Deja, šių didžių žmonių nemėgo nei sovietų okupacinė, nei nepriklausomos Lietuvos valdžia.

Po Prezidento Rolando Pakso apkaltos prezidento pareigas nuo 2004 m. balandžio 6 d. iki liepos 12 d. ėjo tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, tačiau suteikti valstybės vadovo statusą jam nesiūlyta.

Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime konstatavo, kad valstybės vadovo konstitucinis institutas nustatytas tik 1992 m. Konstitucijoje, t.y. vėliau, nei V. Landsbergis ėjo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas (nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. lapkričio 25 d., kai jau pagal LR įstatymus išrinktas Seimas susirinko į pirmą posėdį).

KT pabrėžė, kad 1990–1992 m. dirbusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko statusas nėra tapatus 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinto Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui.

Pasak tuomečio Konstitucinio Teismo Pirmininko Egidijaus Kūrio, „Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybės prilyginimas Respublikos Prezidento pareigybei buvo antikonstitucinis“. Konstitucijos 77 straipsnis skelbia: „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas“. E. Kūris akcentuoja, kad „demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės vadovu tampa tas, kas yra išrenkamas į pareigas, kurios išrinkimo metu yra suprantamos kaip valstybės vadovo pareigos. Taigi buvimas ar nebuvimas valstybės vadovu teisine prasme nepriklauso nei nuo atitinkamo asmens faktinės įtakos šalies gyvenimui, nei nuo to, kaip jis priimamas ar vadinamas užsienyje.“

Dar daugiau: „Nutarimo išvadiniai teiginiai, iš kurių matyti, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas nei buvo valstybės vadovas pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, nei gali būti prilyginamas valstybės vadovui pagal Konstituciją, yra kategoriški, nedviprasmiški ir negali būti aiškinami taip, esą Teismas turėjo galvoje ne tai, ką parašė juodu ant balto.“

Kitas buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, prof. Egidijus Šileikis nuogąstavo, kad „išeitų baisokas ir neskoningas bei precedento neturintis dalykas, jei objektyvioji tiesa Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime būtų revizuojama artėjant Kovo 11-osios šventiniam paminėjimui Seimo pavasario sesijoje“. Turėta mintyje 2021 m.

Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ šių metų kovo 8–24 d. atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą.

Apklausta 1020 įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo, socialinės padėties, tiek miestų, tiek kaimų gyventojų.

Teirautasi gyventojų nuomonės, ar šie sutinka, ar nesutinka, kad būtų atšauktas įstatymas, kuris Vytautui Landsbergiui suteikė valstybės vadovo statusą. Su tuo visiškai sutinka 26 proc., labiau sutinka – 23 proc. apklaustųjų. Taigi 49 proc. pasisako už tai, kad įstatymas būtų atšauktas. Visiškai nesutinka – 17 proc., labiau nesutinka – 20 proc. , t.y. 37 proc. tam prieštarauja. Likusieji 14 proc. neturi nuomonės.

Už tai, kad įstatymas būtų atšauktas, daugiausiai pasisako valdančiųjų – socialdemokratų, demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“, „Nemuno aušros“, taip pat Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkėjai.

Prieš pasisako Darbo partijos, Liberalų sąjūdžio ir Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjai.

Įdomūs palaikymo pagal amžių duomenys – atšaukti šį statusą norėtų tie, kurie patys, o ne iš vadovėlių, prisimena Lietuvos kovą dėl laisvės 1988-1991 m. Daugiausia prieštaraujančių šiam siūlymui yra tarp tų žmonių, kurie apie tą laiką žino tik iš pasakojimų ir filmų.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko paskelbimas Lietuvos vadovu man primena Sovietų Sąjungą ir taip pat Teisybės ministeriją iš Dž. Orvelo romano. Teisybės ministerijos užduotis buvo perrašinėti istoriją pagal partinę liniją.