Skelbiame teisininko prof. dr. Vytauto Sinkevičiaus pranešimą, skaitytą konferencijoje „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“ Seime šių metų spalio 19 d.

Didelė garbė kalbėti šioje salėje, kurioje buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. O tuo labiau kalbėti konferencijoje, kuria pagerbiamas vienas iškiliausių Lietuvos žmonių, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas profesorius V. Landsbergis.

Konferencijos organizatoriai man skirto pranešimo temą susiejo su Konstitucijos rengimu ir iš karto tenka pasakyti, kad Konstitucija gimė nelengvai, labai aštrioje politinėje polemikoje, ieškant racionaliausio Lietuvos valstybės ir visuomenės organizavimo modelio.

Pirmieji Konstitucijos projektai buvo parengti ir paskelbti 1990 m. pabaigoje – 1991 m. pradžioje. Tai Lietuvos filosofų teisininkų draugijos, Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusios Komunistų partijos, tikriausiai), Liberalų sąjungos projektai. Vėliau atsiranda Jungtinių Amerikos Valstijų teisininkų Lori Vaiman ir Bernaba Džonsono projektas. Dar keli projektai. Ir vien projektų gausa rodo, kad Konstitucijos vizijos buvo labai skirtingos. Realus Konstitucijos projekto rengimo darbas prasidėjo, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1990 m. lapkričio 7 d. sudarė deputatų ir teisininkų grupę parengti Konstitucijos koncepcijos metmenis. Šios grupės parengti metmenys nebuvo vientisas Konstitucijos projektas. Tai atitinkamos įžvalgos, svarbios idėjos dėl būsimos Konstitucijos. Jos buvo tokios: Lietuvos valstybės demokratinis pobūdis, valdžių atskyrimas, jų pusiausvyra, teisinė valstybė, teisinės valstybės principas, žmogaus teisės ir laisvės, jų gerbimas ir gynimas, teismų nepriklausomumas, valstybės socialinė orientacija, valstybės valdymo forma, iš esmės parlamentinė Respublika.

1991 m. sausio 13-oji – Sovietų Sąjungos karinė agresija, nužudyti beginkliai žmonės, šimtai sužeistų. Demokratinių pasaulio valstybių reikalavimas Sovietų Sąjungai nu traukti jėgos prieš Lietuvą naudojimą ir ryžtingas tautos atsakymas į agresiją 1991 m. vasario 9 d. visuotinėje apklausoje net trys ketvirtadaliai piliečiai pasisako už tai, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Po kelių dienų priimamas Konstitucinis įstatymas dėl Lietuvos valstybės. Jame įtvirtinama, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas. Baigiasi 1991 m., Konstitucijos rengimo darbai spartinami. 1991 m. gruodžio 10 d. Aukščiausioji Taryba sudaro laikinąją komisiją Konstitucijos projektui parengti. Ši komisija sudaroma vien politinio atstovavimo principu. Ją sudaro visų Aukščiausiosios Tarybos deputatų frakcijos atstovai.

Komisija pasitelkia profesionalių teisininkų darbo grupę, kuri padės komisijai rengti Konstituciją, teisininkų grupei pavesta vadovauti Juozui Žiliui, tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjui, pirmajam Konstitucinio Teismo pirmininkui.

1992 m. kovo 3 d. laikinoji komisija aprobuoja savo parengtą Konstitucijos projektą, tai parlamentinės Respublikos Konstitucija. Projektas pateikiamas Aukščiausiajai Tarybai, paskelbiamas visuomenei svarstyti.

1992 m. kovo pabaigoje trys komisijos nariai: Egidijus Jarašiūnas, Narcizas Rasimavičius, Zita Šličytė pateikia alternatyvas atskiriems Konstitucijos projekto straipsniams. Tačiau komisijos dauguma alternatyvoms nepritaria. Politinės aistros dėl atskirų Konstitucijos projektų nuostatų kaista, jas dar labiau kursto idėja nelaukiant naujos Konstitucijos, atkurti Respublikos Prezidento instituciją, įterpiant ją į laikinojo pagrindinio įstatymo rėmus…

1992 m. gegužėje susiformuoja koalicija alternatyviam Konstitucijos projektui parengti. Ją sudaro Lietuvos Sąjūdis, Demokratų partija, Krikščionių demokratų partija, Lietuvos tautininkų sąjunga. Netrukus spaudoje paskelbiamas šios koalicijos parengtas Konstitucijos projektas. Pagrindinis argumentas, kodėl netinka Laikinosios komisijos parengtas projektas, reikia ne tik nustatyti valstybės valdžių sistemą, jų tarpusavio santykius, bet įtvirtinti tokią valdžios sistemą, kuri būtų veiksminga ir efektyvi. Koalicijai priklausančių deputatų nuomone, Laikinosios komisijos parengtame projekte numatyta valdžios sistema nebus veiksminga ir efektyvi. Taip atsiranda du alternatyvūs Konstitucijos projektai. Esminis jų skirtumas – skirtingas požiūris į tai, kokia turi būti valstybės valdžių sąranga, jų įgaliojimai, tarpusavio sąveika. Laikinosios komisijos parengtas projektas grindžiamas ryškia parlamentinės respublikos valdymo forma, jame prioritetas atiduodamas Seimui, jo galios labai sustiprintos, o koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ parengtame Konstitucijos projekte ryškėja pusiau prezidentinės respublikos valdymo modelis, numatomi dideli respublikos Prezidento įgaliojimai, ypač dėl vykdomosios valdžios. Projektai skiriasi daugeliu nuostatų. Antai, koalicijos projekte buvo numatyta, kad Respublikos Prezidentas gali pats vienas reorganizuoti Vyriausybę, Prezidentas turi teisę šaukti Vyriausybės posėdžius, jiems pirmininkauti, Respublikos Prezidentas turi teisę sustabdyti Vyriausybės nutarimus ir potvarkius, prieštaraujančius įstatymui ir siūlyti Seimui juos panaikinti. Laikinosios komisijos projekte viso to nėra. Jame numatomi daug mažesni, daugiau reprezentaciniai Respublikos Prezidento įgaliojimai, politinio gyvenimo centru laikomas Seimas, tautos atstovybė, o daugumos Respublikos Prezidentui numatytų bent kiek svarbesnių įgaliojimų, jų įgyvendinimas yra saistomas vienokiu ar kitokiu išankstiniu Seimo pritarimu. Buvo akivaizdu, kad nemažai šių dviejų projektų nuostatų sunkiai suderinamos tarpusavyje. 1992 m. gegužės mėn. referendumas dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo. Šiam pasiūlymui nepritarta. Politinė įtampa pasiekė aukščiausią tašką, prasidėjo vadinamoji parlamentinė rezistencija kai beveik lygios Aukščiausiosios Tarybos deputatų grupės posėdžiavo atskirose salėse. Tai tęsėsi maždaug mėnesį. Parlamente kartais buvo sunku priimti bet kokį svarbesnį sprendimą.

1992 m. liepos mėn. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl pirmalaikių rinkimų, jie įvyko spalio 25 d., kartu tą dieną vyko referendumas dėl Konstitucijos. Deputatai iš Laikinosios komisijos, iš Santaros koalicijos siekė parengti vieną bendrą projektą su galimomis alternatyvomis. Deja, to padaryti nepavyko. Laikinoji komisija atkakliai laikėsi savo projekto varianto, pareiškė, kad ji pati tobulins savo projektą, santara „Už demokratinę Lietuva“ dar kartą skelbė savo projektą spaudoje. Politinis dialogas tarp skirtinus projektus rengiančių deputatų tapo beveik neįmanomas, nes nė viena pusė nenorėjo nusileisti. Baigėsi rugsėjis, referendumas nenumaldomai artėjo. To vieno Konstitucijos projekto, priimtino abiem konfliktuojančioms pusėms, projekto kurį galima pateikti visuomenei susipažinti prieš referendumą vis dar nebuvo. Buvo vis daugiau požymių, kad parlamento darbas pradeda strigti, sunku priimti sprendimus. Kita vertus, ryškėjo politinio nesusikalbėjimo pasekmės: nebus naujos Konstitucijos, iškils grėsmė siekiamai Lietuvos narystei Europos Taryboje. Lietuvoje vis dar buvo okupacinė Rusijos kariuomenė ir politiniai nesutarimai neprisidėjo prie jos spartesnio išvedimo.

Šioje salėje skambėjo tam tikri prisiminimai. Aš drįsčiau pateikti citatą iš tuo metu rašyto dienoraščio: „1992 m. rugsėjo 29 d. į Aukščiausiosios Tarybos juridinį skyrių atėjo visų svarbiausių Aukščiausiosios Tarybos deputatų frakcijų atstovai ir paprašė, kad tuometinis skyriaus vedėjas Juozas Žilys ir skyriaus darbuotojai iš dviejų Konstitucijos projektų, t. y. iš E. Jarašiūno, santaros „Už demokratinę Lietuvą“ ir K. Lapinsko, Aukščiausiosios Tarybos komisijos pamėgintų padaryti vieną projektą, kuris būtų priimtinas abiem pusėms. Deputatai buvo sutarę tik dėl kai kurių esminių dalykų, įrašę tai derybų protokole, tačiau mums paliko visai laisvas rankas. Svarbiausias dalykas, projektas turi būti priimtinas abiem pusėms. Dirbome labai intensyviai, kasdien iki gilaus vidurnakčio. Ketvirtadienį, po trijų dienų, turėjome pirminį projekto tekstą. Sunku pasakyti, kurį iš dviejų projektų ėmėme pagrindu, nes naudojomės ir vienų, ir kitų. Iš E. Jarašiūno varianto pasinaudojome skirsniu apie valstybę, kai ką tikslinome. Kita dalis, tai gerokai pertvarkytas K. Lapinsko komisijos variantas. Visų pirma labai sutrumpintas, antra, papildytas kai kuriomis nuostatomis iš E. Jarašiūno varianto, numatant daugiau įgaliojimų Prezidentui. Ir trečia, Laikinosios komisijos tekstas, tiksliau, nemažai jo dalių, buvo sukeistos vietomis formuluojant naujas sąsajas, straipsniai, skyriai ir t. t. Spalio 4 d., sekmadienį, buvo sukviestas deputatų frakcijų atstovų pasitarimas, kuriame abi pusės turėjo pasakyti savo nuomonę apie naują projekto variantą. Ryte sutikau akademiką E. Vilką ir paklausiau, kaip jis vertina naują projektą. Atsakė, kad tekstas jam priimtinas. E. Jarašiūnas vengė plačiau komentuoti, tačiau supratau, kad ir jis iš esmės neprieštaraus. Dabar reikėjo laukti abiejų deputatų grupių taktinės kovos, nes kiekviena iš jų tikėjosi įrašyti į projektą nuostatas, kurių siekė ir anksčiau, ir kurių šiame projekte neliko. Taip ir atsitiko. Kaip ir buvo laukta, pokalbis prasidėjo nuo taktinių gudrybių. E. Vilkas pareiškė, kad šis projektas tai prezidentinis variantas, kad dešiniųjų pusė gavo tai, ko norėjo. Atsakydamas E. Jarašiūnas pasakė, kad Prezidento įgaliojimai yra gana maži, todėl dešinieji nepatenkinti projektu. Tačiau toks parodomasis nepasitenkinimo demonstravimas truko neilgai. Viskas atsistojo į savo vietas, kai Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas pasakė, kad jis mato neblogas kompromiso paieškas, kad šį variantą galima svarstyti, dėl jo galima tartis ir panašiai.“

Negaliu nepasakyti, jog tai, kad rengiant galutinį Konstitucijos projektą politinių jėgų konsolidavimo ėmėsi Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas profesorius V. Landsbergis, buvo labai ir net labai reikšmingas. Įtemptos politinės ir teisinės diskusijos darbo kabinete, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko mokėjimas ir noras įsiklausyti į oponento argumentus, raginimas ieškoti kompromisų, tartis, labai atidus jo atliktas teksto redagavimas, naujų formuluočių siūlymas ir esamų projekte tikslinimas visa tai leido pagaliau suderinti politinių jėgų pozicijas.

Iš dienoraščio: „Spalio 12 d., vakare, darbas Konstitucijos projekto derinimo grupėje, kuriai vadovavo profesorius V. Landsbergis, ėjo gana sparčiai. Visi jautė, kad kritinė riba jau peržengta, mašina paleista, jos jau nesustabdysi be moralinių, politinių ir kitų nuostolių. Tad pastabos ir pasiūlymai buvo arba greitai priimami, arba greitai atmetami. Galutinį tekstą turėjome apie 23.15 val. Pirmininkas padėkojo visiems už darbą, norą susitarti. Apskritai visų nuotaika buvo gana pakili.“

Tai štai, šis suderintas Konstitucijos projektas kitos dienos ryte, spalio 13 d., buvo pateiktas Aukščiausiajai Tarybai, jam buvo pritarta, jis buvo paskelbtas spaudoje, o spalio 25 d. tauta Konstitucijai pritarė referendumu. Tai tik atskiri fragmentai, parodantys, jog Konstitucijos projektas gimė labai sunkiai, aštriai diskutuojant dėl daugelio dalykų, ypač dėl valstybės valdymo formos. Bet tai, kad labai sudėtingoje politinėje situacijoje buvo rastas politinis ir teisinis kompromisas, buvo parengtas vadinamas kompromisinis Konstitucijos projektas, parodė, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai, jų frakcijos, nepaisant didelio politinių pažiūrų skirtumo ir nevienodų Lietuvos ateities vizijų, sugebėjo įveikti savo asmenines ir partines ambicijas, susitelkė, elgėsi labai atsakingai atiduodami prioritetą bendram visuomenės ir valstybės interesui, Konstitucijos parengimui. Konstitucija tai ir mūsų tautos, Lietuvos valstybės biografija. Nors Konstitucijos nuostatose atsispindi jos priėmimo metu vyravusios politinės, socialinės, ekonominės ir kitokios aktualijos, siekis įtvirtinti demokratinę, teisinę valstybę, kurioje užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, Konstitucija nėra vien to laikmečio jos kūrėjų intencijos, nes Konstitucija išreiškia tam tikrus principus, o principai nesutampa su tam tikro istorinio laikotarpio intencija, kuri yra apibrėžta (…) laiko intereso, vaizduotės ar panašiai ribų. Konstituciniam Teismui formuojant oficialią konstitucinę doktriną, oficialiai aiškinant Konstituciją, Konstitucija per dvidešimt metų prisipildė ir nauju turiniu, galbūt kartais ir tokiu, apie kurį jos tėvai kūrėjai mažai, gal net nediskutavo, o gal visiškai ir nenumatė.

Tai, kad Konstitucinio teismo sprendimai, kuriuose pateikiami oficiali Konstitucijos nuostatų samprata ne visada vertinami vienareikšmiškai, o kartais net kritiškai, yra visiškai normalu. Taip yra visose demokratinėse valstybėse. Kartu Konstitucija – tai dar ir neparašyta tautos bei valstybės biografija siekiant, kaip nurodoma Konstitucijoje, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės teisinės valstybės. Nors Konstitucijai jau 20 metų, Konstitucijos biografija rašoma toliau ir rašoma kasdien. Galima teigti, kad ją rašome kiekvienas iš mūsų, o pirmiausia valstybės valdžios institucijos, jų pareigūnai, nes tikrasis Konstitucijos gyvenimas ne popieriuje, o žmogaus, visuomenės, valdžios institucijų, jų pareigūnų požiūryje į Konstituciją, jų konkrečiuose sprendimuose ir veiksmuose. Beje, Konstitucija dar ne visiems ir ne visada yra tikroji vertybė. Antai, Konstitucija reikalauja, kad Seimo rinkimai būtų sąžiningi. Ar tos politinės partijos, paskui kurias velkasi rinkėjų papirkinėjimo šleifas, įvairūs su tuo susiję ikiteisminiai tyrimai, ar jos išlaikę Konstitucijoje nustatytą sąžiningų rinkimų testą? Drįsčiau tuo abejoti. Ši Konstitucija – tai ilgiausiai galiojanti Lietuvos Konstitucija per visą Lietuvos istoriją. Ji yra gyvybinga, nėra jokio pagrindo jos esminei revizijai. Per 20 metų Konstitucijos nueitas kelias leidžia tikėtis, kad ir dar neparašytoje Konstitucijos biografijoje ateityje rasime daug gražių puslapių, kad ši Konstitucija, kaip visuomenės bendras gėris, dar ilgai bus tautos ir valstybės gyvenimo pamatas.

Spausdinti 🖨