M. Nargėlaitė. Pasaka vaikams apie Sausio 13 dienos įvykius

Šią pasaką vieną vakarą parašiau galvodama apie savo mažas dukterėčias, gyvenančias Londone, tačiau skiriu ją visiems emigrantų vaikams, kurie yra pernelyg toli nuo Lietuvos, kad savo vaikiškomis galvelėmis ją sugebėtų pažinti.
Tad tegul pažįsta savo tėvynę bent kaip pasaką, geresnę nei realus pasaulis. Ir vis dėlto tiek realybė, tiek ši pasaka savo didvyriškumu, jausmo gilumu ir meile Lietuvai yra lygiavertės.

Taigi pasakoju tikrą istoriją, tik paslepiu ją po magiškomis metaforomis ir atiduodu vaikų teismui.

Mielos mergaitės,

kaip jau turbūt žinote, Lietuva, iš kur kilę jūsų mama ir tėtis, yra didelis stebuklingas miškas, kuriame gyvena laumės, raganos, burtininkai, elfai ir Teta iš miško.

Lietuvoje medžiai moka šnekėti, miškais teka stebuklingi šaltiniai, kurie gali išgydyti visas ligas, o pačiame šalies centre auga didžiulis ąžuolas, kurio viršūnėje teka Saulė.  Visi čia yra labai laimingi.
Tačiau taip buvo ne visada. Vieną niūrią vasaros dieną, kai debesys užstojo ąžuolo viršūnėje tekančią Saulę ir lietus pylė kaip iš kibiro, į Lietuvą iš didelės ir tamsios Rytų šalies atropojo raudonas devyniagalvis Slibinas ir su savimi atsivedė kalbančių baltų meškų. Tos meškos buvo labai blogos.

Raudonas devyniagalvis Slibinas buvo toks didelis, kad savo pilvu galėjo uždengti pusę miško.

Eidamas jis pūtė ugnį ir degino miškus, kuriuose gyveno visi tie laimingi žmonės ir Teta iš miško. 

Slibinas norėjo Lietuvoje susisukti lizdą ir čia išperėti savo vaikus, o blogosios baltos meškos norėjo jam padėti.

Narsiai gynėsi Lietuvos gyventojai: elfai šaudė iš lankų, laumės verpė Slibino plaukus ir suko iš jų siūlus, raganos ir burtininkai visi kaip vienas bandė užkerėti Slibiną, net miško gyvūnai ir paukščiai bandė iškapoti jam akis, vilkai draskė Slibiną ir gynė mišką, bet viskas veltui.

Didelis raudonas Slibinas užkariavo Lietuvą ir susisuko čia lizdą, o visi miško gyventojai buvo paversti Slibino tarnais devyneriems metams, devyniems mėnesiams ir devynioms dienoms.

Kad ir kaip kankino Slibinas ir baltosios meškos Lietuvos miškų gyventojus, tačiau jie nepasidavė ir laukė savo valandos.

Ta valanda atėjo. Sausio 13 dieną staiga vėl patekėjo Saulė didžiojo ąžuolo viršūnėje ir medis atgijo.

Tai pamatę visi gerieji Lietuvos žmonės ėmė džiaugtis. Jie suprato, kad yra vilties. Visą tą dieną jie ruošėsi mūšiui, o naktį drąsiai stojo į kovą už savo mišką, savo Tėvynę.

Neturėjo jie jokių ginklų, išskyrus galbūt tik meilę ir dainą. Jie visi uždainavo paslaptingą dainą, kurią šiandien vadiname Lietuvos Himnu, susikibo rankomis ir vien savo meilės jėga išvijo Slibiną atgal į Rytus.

Raudonas devyniagalvis Slibinas neapkentė meilės, todėl baisiausiai supyko ir todėl žuvo 14 laisvės gynėjų.

Jų kraujas tekėjo į samanotą miško žemę ir ten visiems laikams išdygo stebuklingi laukinių rožių krūmai.

Štai kodėl kiekvienais metais visi Lietuvos gyventojais Sausio 13 dieną muša varpus ir taria „ačiū“ šiems narsiems gynėjams.

Su meile,

Jūsų Teta iš miško.

Vertimas į anglų kalbą:

Dear girls,

As you probably already know, Lithuania, the homeland of your mom and dad, is a big magical forest, where hags, witches, wizards, elves and The Auntie from the forest live.

In Lithuania, trees can speak, magical streams that can heal all illnesses flow through the forests and in the center of whole country a huge oak grows, and in its crown the Sun rises. Everyone is very happy here.

But it wasn’t always like this. On one gloomy summer’s day, when it was so cloudy you couldn’t see the sun rise, and the rain was pouring, a red nine-headed Dragon from a large dark country in the East crawled to Lithuania and brought with it evil white bears.

Those evil white bears could speak like people.

The Dragon was so huge that it covered half the forest with its belly.

It crawled around spitting fire and burning the forests, where all those happy people and the Aunt from the forest lived.

The dragon wanted to build its nest and hatch its children in Lithuania, and the evil white bears wanted to help it.

The people of Lithuania fought back bravely. Elves shot volleys of arrows, hags spun the dragon’s hair into threads, witches and wizards tried to curse it and even the birds and beasts of the forest tried to hack its eyes out, the wolves tore at the dragon, but all was in vain.

The big red dragon conquered Lithuania and built its nest here and all the inhabitants of the forest were forced to be its servants for nine years, nine months and nine days.

No matter how much the dragon and white bears tortured the people of the Lithuanian forest, the people didn’t give up hope that their hour would come. And it came.

On the 13th of January, the Sun rose again in the crown of the oak and the tree came to life. Seeing that, all the good people of Lithuania started to rejoice.

They understood that there still is hope. All through the day they prepared for battle and when night came they fought for their forest and their homeland.

They had no weapons, except the love for their home and their songs.

They all started singing a mysterious song, now called the anthem of Lithuania, stood hand-in-hand and with only the power of their love chased the dragon back to the East.

The red dragon hated love, so it got really angry and 14 defenders of the freedom of Lithuania died.

Their blood flowed over the moss of the forest, and where it flowed, magical wild rose bushes grew.

That’s why every year, on the 13th of January, all the people of Lithuania ring bells and say thank you to those brave defenders of freedom.

With best wishes,

The Auntie from the forest.