J. Užurka. Po dvidešimties metų…

Šiandien, vis aktyviau  ir akiplėšiškiau veikiant Vilniaus, Šalčininkų rajonuose įvairioms vadinamosioms lenkų ar kitokioms partinėms akcijoms, aš ne tyčia prisiminiau 1990-1991 metus, padėtį šame krašte atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Tuo metu aš dirbau naujai įkurtame LR Krašto apsaugos departamente [KAD], buvau Vilniaus apskrities KAD štabo viršininkas, todėl mano atmintyje dar neišblėsę tų metų įvykiai. O kad tie įvykiai būtų tikslesni, dokumentalesni, aš tiksliai pacituosiu tuos aprašomus įvykius iš „Antroji kario knyga“ išleistos 1995 metais. Šioje knygoje dokumentaliai šviežiai aprašomi įvykiai kokiose sąlygose Vilniaus rajone formavosi Krašto apsaugos struktūros, kūrėsi kariuomenė, kėlėsi mūsų valstybė.

Šį laikotarpį aktualu prisiminti ir todėl, kad gal tie patys veikėjai ir šiandien, jau laisvoje Lietuvoje, prisidengdami mūsų iškovota demokratija, išvengę atsakomybės, kenkėjiškai graužia mūsų valstybės pamatus, veržiasi į valdžią, o gal jau ir sėdėdami laisvos Lietuvos valdžios kėdėse ir toliau kenkėjiškai veikia prieš mūsų valstybę, dergia ją pasaulio akyse.

Štai kelios prisiminimų citatos iš minimos knygos:

„…. Po 1991 m. nepavykusio perversmo, po kruvinųjų Sausio įvykių, tiesioginei agresijai atslūgus vis dar labai sunku buvo dirbti su kolaborantine Rytų Lietuvos, kaip tada vadinome, Vilnijos valdžia. Juk Vilniaus, Šalčininkų rajonų valdžia vis dar pripažino tik SSRS įstatymus, o atmosferą ir aistras kaitino „Sovietskaja Litva“, „Pravda“, „Krasnaja zvezda“ laikraščiai bei „kaspervizija“. Mes, Krašto apsaugos departamento darbuotojai, dėjome pastangas vykdant sausio mėn. išleistą Vyriausybės nutarimą dėl ir Vilnijos krašto naujokų šaukimo į krašto apsaugą.

… Nepaisant mano įspėjimo, Vilniaus rajono apylinkės ir įstaigos mums duomenų neteikė. Teko apvažiuoti visas apylinkes pačiam, susitikau akis į akį su viršaičiais, apylinkių darbuotojais, atsakingais už karinės prievolės darbą. Jau beveik metai nepriklausomai Lietuvos valstybei. Bet mūsų teritorijoje dar gausu savivaliaujančios sovietinės kariuomenės, daug įstaigų, pastatų, pramonės, susisiekimo objektų kolaborantų rankose, daug įstaigų vadovų dar vadovaujasi SSRS įstatymais, su viltimi vis dar žiūri į Rytus.
Važiuoju į visas apylinkes. Visos tautos plebiscito išvakarėse – kovo pradžioje – pamatysiu, kaip referendumui ruošiamasi konkrečiose vietose, kokios nuotaikos. Kelionę suderinau su Sąjūdžio Vilniaus rajono taryba. Aplankau vieną po kitos visas Vilniaus rajono apylinkes: Medininkai, Sudervė, Grigaičiai, Lavoriškės, Nemenčinė, Dūkštas, Riešė, Paberžė, Vaidotai… visas dvidešimt keturias. Įspūdis slogus. Daugumos, ypač tolimesnių kaimų apylinkių vaizdai sako, kad čia valdžia ne jų, o kolūkių, tarybinių ūkių „vadovų“ rankose. Apylinkės kaip posūniai: skurdūs pastatai, blogos buitinės sąlygos – trūksta pinigų. Kolūkių vadovai sušelpia, jeigu viršaičiai šoka pagal jų muziką. Beveik visur tenka bendrauti rusų, vietinių „tuteišių“, lenkų kalba. Dauguma viršaičių ir jų darbuotojų lietuviškai kalba silpnai arba visai nekalba.

– Kodėl neteikiate duomenų Lietuvos Krašto apsaugai, nevykdote 1990 m. rugpjūčio 6 dienos Vyriausybės potvarkio Nr. 199 dėl karo prievolininkų apskaitos? – klausiu kiekvieno viršaičio.

– Tokių nurodymų nežinau. Rajono valdytojas Klimašauskas uždraudė be jo nurodymų teikti krašto apsaugai duomenis, – visi kaip vienas atsako viršaičiai.

– Kur karo prievolininkų įskaitos kortelės? – klausiu.

– Iš mūsų sovietiniai kariniai komisariatai atėmė visą anksčiau turėtą dokumentaciją, dabar reikia iš naujo sąrašus daryti, tai – didelis darbas, – teisinasi.

Sužinojau, kad dauguma viršaičių patys savo valia visą dokumentaciją nuvežė į sovietinius karinius komisariatus, niekas net nebandė pristatyti mums. Ir tai įrodo jų politinį apsisprendimą, liokajišką tarnavimą sovietams. Bet ką čia aiškintis, kai ne vienas viršaitis, kaip Bukel, Sinickij, Petkevič, Petrukanec, Borusevič, priešiškai nusiteikę nepriklausomybei, su jais galima kalbėtis tik įstatymų kalba. Priremti tiesaus klausimo „Tai ar ne vykdysite Lietuvos Respublikos įstatymus?“, – pažadėjo vykdyti, aišku, be rajono valdytojo žinios.

Nelengva buvo bendradarbiauti net iki rugpjūčio pučo Mat taip rajono valdytojas K. Klimašauskas, gavęs Vyriausybės potvarkį, mano įsakymą tvarkyti karo prievolininkus, šiuo dokumentus nuo apylinkių įstaigų nuslėpė. Ir tik pasikalbėjus su juo, su švietimo skyriaus vedėju S. Akanovičiumi, kuris irgi iki paskutiniųjų išsisukinėjo, priešinosi, draudė švietimo sferos vadovams bendradarbiauti su mumis, pagaliau buvo priverstas vykdyti LR įstatymus. Apie jų priešišką veiklą medžiagą pateikiau prokuratūrai.

Su Vilniaus rajonu sunku buvo dirbti, pajudėti iš mirties taško. Juk tokie duomenys, kad apie 93 proc. Vilniaus jaunuolių tarnauja sovietinėje armijoje, daug ką sako. LR įstatymų nevykdymas prasideda nuo rajono vadovybės. Dar ne kartą man teko ir žodžiu, ir raštu kreiptis į rajono valdžią, gerai pažįstamus K. Klimašauską, A. Brodavskį, S. Akanovičių – konkretaus atsakymo nebuvo: arba tylėjimas, arba išsisukinėjimai… Štai Bukiškių žemės ūkio mokyklos direktorius Grigaravičius net teikė savo auklėtinių charakteristikas rusų kalba, Rukainių apylinkės viršaitis – pažymas apie šeimos sudėtį, nešiojo sovietinio pavyzdžio šaukimus į sovietinę armiją po namus. Tą patį darė Nemenčinės meras M. Borusevič, viršaitis Gerulskis. Maišiagalos apylinkės viršaitis S. Jaglinskij ant šaukimų lipdė sufabrikuotus sovietinius spaudus, teikė ne tik naujokų, bet ir mobilizacinius duomenis sovietinėms įstaigoms. Ypač aktyviai sovietams talkino ir mūsų įstatymams nepakluso Petrukanec iš Nemenčinės, Drozd, Bogomolnikov iš Bukiškių, Borusevič, Sigūnienė iš Paberžės, Drevnickij iš Rudaminos – tai šių apylinkių vadovai atsakingi už karo prievolės darbą. Iš Vilniaus rajono šį pavasarį apie trys šimtai jaunuolių buvo išsiųsti į sovietinę armiją, apie dešimt užverbuoti į sovietines karo mokyklas.

Kalbėjau apie šias problemas Sąjūdžio trečiojoje konferencijoje, petys į petį dirbome su jo vadovais B. Raila, A. Venslavičiumi. Mūsų tikslas buvo bendras – tautinti šį nutautintą Lietuvos kraštą, priversti vadovus vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus. Tai buvo ilgas darbas, daug padėjo naujas rajono laikraštis „Vilnia“, kuris leidžiamas lietuvių, rusų, lenkų kalbomis S. Daubaraitės, V. Telyčėno pastangomis. Ir policija ėmė keltis iš sąstingio, nors labai vangiai. Aktyviau pradėjo dirbti prokuratūra Aliukonienės judinama. Tik šių pastangų dėka griuvo priešiškai nusistačiusi „raudona“ rajono valdžia šiame jedinstvenininkų bei kolaborantų draustinyje.“.

… Štai taip rašiau savo knygoje apie pirmuosius atkuriamos Lietuvos Nepriklausomybės metus Vilniaus rajone. Tačiau šiandien, po dvidešimties metų, kyla logiškas klausimas, ar iš tiesų sugriuvo priešiškai Lietuvai nusiteikęs raudonasis kolaborantų draustinis Vilniaus rajone? Mano giliu įsitikinimu būtina kalbėti ne apie tautinius santykius ir problemas, o teisėsaugos struktūroms ryžtingai išnaikinti  trispalve chamealioniškai prisidengusius, lyg šiol nebaudžiamai akiplėšiškai veikiančius, nuo Nepriklausomybės atkūrimo mūsų tautos kūne įsišaknijusius, kolaborantų lizdus.