Etninės kultūros globos taryba nepritaria siūlymui paskelbti Sausio 13-ąją švenčių diena Vėlinių sąskaita

Etninės kultūros globos taryba (EKGT) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą, išreikšdama nepritarimą siūlymui Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – paskelbti švenčių (nedarbo) diena, išbraukiant Vėlines (lapkričio 2-ąją) iš švenčių dienų sąrašo.

EKGT atkreipia dėmesį, kad Laisvės gynėjų dienos turinys turi tam tikrų prasminių sąsajų su Vėlinėmis ir jų papročiais, nors abiejų dienų tradicijos ir pasižymi skirtingomis ypatybėmis.

Sausio 13-oji pirmiausia yra skirta priminti didžiulę Lietuvos žmonių vienybės galią ir drąsą 1991 metais ginant savo šalies nepriklausomybę – siekiama šią atmintį perduoti iš kartos į kartą ir užtikrinti aktyvaus pilietinio dalyvavimo tęstinumą kovojant už mūsų šalies laisvę.

Tuo tarpu Vėlinės, turinčios gilias istorines šaknis, yra skirtos protėvių atminimui, susikaupimui, šeimos ir tautos dvasinei bendrystei, o tai yra neatsiejama nuo lietuviškos tapatybės ir papročių. Kita vertus, sovietmečiu būtent per Vėlines kildavę masiniai protestai ir demonstracijos taip pat yra labai svarbi Lietuvos pasipriešinimo istorijos dalis. 

Vėlinės – neatsiejama tautos atminties dalis, prisidėjusi prie Lietuvos laisvės siekių 

EKGT primena, kad pokariu būtent per šią tradicinę mirusiųjų minėjimo šventę kasmet vykdavo taikūs protestai prieš sovietinį režimą, o pasibaigus partizaniniam karui masiniai mitingai per Vėlines tapo ryškiausia naujo pasipriešinimo banga Lietuvoje. Nepaisant režimo draudimų, žmonės rinkdavosi į Rasų kapines Vilniuje, Senąsias kapines Kaune, kur degdavo žvakes, giedodavo tautines giesmes, skanduodavo šūkius už Lietuvos laisvę, iškeldavo trispalves. 

Ypač ryškiu antisovietiniu pobūdžiu pasižymėjo 1956 ir 1957 metų Vėlinių įvykiai, kai daugiatūkstantinės žmonių minios po mitingų kapinėse išėjo į Kauno ir Vilniaus gatves, kur susidūrė su milicijos ir kariuomenės pajėgomis, daug protesto dalyvių buvo represuoti.

Siekdama sustabdyti šių protestų tęstinumą, sovietų valdžia 1959 m. net panaikino Kauno Senąsias kapines (kuriose per Vėlines į mitingus susirinkdavo net 10 tūkst. žmonių) kaip galimų tolimesnių antitarybinių neramumų židinį. Tai rodo, kad Vėlinės nėra tik religinė ar šeimyninė šventė – jos tapo tautos sąmoningumo ir kovos už laisvę simboliu.

Minėti Vėlinių įvykiai padarė didžiulę įtaką tolesnei pasipriešinimo eigai siekiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo: netrukus per visą Lietuvą ėmė sklisti žygeivystės judėjimas (jo dalyviai lankė piliakalnius, Lietuvai nusipelniusių žmonių kapus, partizanų žūties vietas ir pan.); nuo 1967 m. kasmet ant Kernavės piliakalnių imta rengti Rasos šventę, kuri tapo dar viena taikaus pasipriešinimo forma, pasklisdama po visą Lietuvą; nuo 1968 m. prasidėjo folklorinis judėjimas, vėliau prisodrinęs dainomis mūsų garsiąją Dainuojamąją revoliuciją; per Romo Kalantos laidotuves 1972 m. Kauno gatvėse vėl susitelkė didžiulės protestuojančių demonstrantų minios ir t. t.

Visa tai laipsniškai Lietuvos žmones atvedė į masinius mitingus 1988–1989 metais, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, o galiausiai – į Sausio 13-osios įvykius.

Vėlinių tradicijų reikšmė

Vėlinės (lapkričio 2-oji) Lietuvoje yra viena iš seniausių tradicinių kalendorinių švenčių, kurios pavadinimas turi gilias šaknis ir tiesiogiai siejasi su vėlių pagerbimu. Vėlinių negali pakeisti lapkričio 1-ąją švenčiama religinė Visų šventųjų šventė (ji skirta pagerbti tuos šventuosius, kurie bažnytiniame katalikų kalendoriuje neturi savo atskiros dienos), nors ji ir patenka į Vėlinių metą, nuo seno apimdavusį bent porą savaičių.

Žmonės ir šiais laikais neapsiriboja tik viena diena lankydami protėvių kapus: tvarko tiek arčiau esančius artimųjų kapus, tiek vyksta į tolimesnes Lietuvos vietoves, susitinka su giminėmis, aplanko gimtinę ir kitas šeimai svarbias vietas.

Dabartinės Vėlinių tradicijos apima ne tik savo šeimos ir giminės susibūrimus pagerbiant mirusius artimuosius, bet ir patriotinius renginius: pagerbiami žuvę už Lietuvos laisvę kariai, partizanai, pasipriešinimo sovietų režimui dalyviai, nusipelnę valstybingumo veikėjai, lankomi protėvių pilkapiai ir pan. Pastaruoju metu ypač populiarėja Vėlinių žygiai, kurių metu lankomi įvairių žymių asmenų kapai ir partizanų žūties vietos, taip pat stiprėja visuomeninės apleistų kapų tvarkymo iniciatyvos.

Tokiam savo giminės mirusių artimųjų, protėvių ir Lietuvos didvyrių pagerbimui Vėlinių laikotarpiu reikalingos dvi nedarbo dienos, kadangi net ir šiuo atveju yra daugybė spūsčių keliuose.

Tai rodo, kad Vėlinių papročiai yra giliai įsišakniję Lietuvos visuomenėje. Ši ypatingu savitumu ir gyvybingumu pasižyminti mirusiųjų pagerbimo tradicinė šventė patenka į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo konvencijos lauką, todėl reikalinga valstybės parama siekiant padėti žmonėms puoselėti Vėlinių tradicijas, sudarant tam palankias sąlygas.

Sausio 13-osios tradicijos, kurioms gali pakenkti jos paskelbimas nedarbo diena

EKGT pabrėžia, kad šiuo metu Laisvės gynėjų dienos tradicijos apima dvi dienas: iš vakaro sausio 12-ąją yra uždegami laužai, dainuojamos patriotinės dainos, giedamos giesmės, o sausio 13-ąją vyksta ne tik oficialūs renginiai prie Seimo ir kitose viešosiose erdvėse, bet ir tuo metu dirbančiose įvairiose įstaigose, kuriose rengiama daug patriotinių renginių.

Ypač daug veiklų vyksta švietimo įstaigose, skirtų vaikų ir jaunimo patriotiniam ugdymui,  bendruomeniškumo, įvairių kartų bendravimo skatinimui (teminės pamokos, paskaitos, pokalbiai, koncertai, piešinių parodos, žygiai ir kt.). Visa tai neabejotinai prisideda prie mokyklos ar kitos švietimo įstaigos bendruomenės stiprinimo, skatina tęstinių tradicijų formavimąsi.

Jei Sausio 13-oji taptų nedarbo diena, gali kilti pavojus šių tradicijų tęstinumui, nes mokyklos ir kitos ugdymo įstaigos būtų uždarytos, o bendruomeninė veikla sumažėtų. Be to, moksleivių žiemos atostogos trunka iki sausio 9 d., todėl gali atsirasti nemažai norinčių jas prasitęsti, leidžiant laiką poilsinėse kelionėse tolimose šalyse, o ne Sausio 13-osios renginiuose Lietuvoje.

EKGT ragina Seimą ieškoti kitų būdų, kaip stiprinti Laisvės gynėjų dienos minėjimo tradicijas, ypatingą dėmesį skiriant vaikų ir jaunimo patriotiniam ugdymui, bendruomeniškumo ir Lietuvos žmonių vienybės puoselėjimui. EKGT griežtai pasisako ir prieš siūlymus išbraukti iš švenčių dienų sąrašo Vėlines ar kitas tradicines kalendorines šventes.

EKGT yra Lietuvos Respublikos Seimui atskaitinga ekspertinė institucija, kurios tikslas – puoselėti, išsaugoti ir plėtoti etninę kultūrą Lietuvoje.

Taryba teikia pasiūlymus valdžios institucijoms dėl etninės kultūros politikos formavimo, vykdo etninės kultūros būklės stebėseną, remia tradicinių papročių, kalendorinių švenčių, tautinio tapatumo puoselėjimą.

Parengta pagal EKGT pranešimą