N. Venckienė. Sausio 13-osios išvakarių pastebėjimai

Įvairios mintys šį šeštadienį nuo pat ryto jaukė protą tol, kol susigulėjo tarsi į vieną. Tik pasižiūrėjusi į 2013 ir 1991 metų kalendorius supratau, kodėl galbūt tai vyksta. Prieš 22 metus sausio 12-oji buvo šeštadienis, šiandien – taip pat. Laiko ženklai savyje nešiojasi tą kažką mistišką, ko mes nepastebime per nenuilstantį bėgimą.

Prieš 22 metus, sausio 12-osios šeštadienį Lietuva buvo įaudrinta. Jau po Spaudos rūmų Vilniuje šturmo ir užėmimo, po dar kitų sovietų kariškių išsišokimų. Jauna, nė metų neturinti valstybė sulaukė ir savo kraujo valandos. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją.

Pamenu tuomet tik paskutines Lietuvos televizijos žinių laidos transliacijos akimirkas, vėl pasijungusį laisvą kanalą iš nelabai toli mūsų esančių Sitkūnų, po kelių dienų ar net savaitės per rankų rankas atkeliavusį laikraštį „Laisva Lietuva“, kurio antraštė buvo juoda: „Kruvinasis sekmadienis“.

Šiandien mes gyvename taikoje. Be nerimo, kad vėl į kažkurį miestą, į kažkieno namus atšliauš svetimi tankai ir traiškys, šaudys niekuo dėtus žmones. Kaltus tik tuo, kad stoja už savo Tėvynę.

Bet toje taikoje, kuri per daugiau nei du dešimtmečius buvo ypač gera tik savai, pačių išrinktai valdžiai, mes nepastebėjome nuosavų, į mūsų vidų atšliaužusių tankų. Tai – netiesos, neteisingumo, apgaulės, korupcijos, veidmainiavimo mašinos. Tik prieš jas nesiginame, nes jos pažymėtos nebe raudonomis, o trispalvėmis vėliavomis. Jos skirtos ne traiškyti minią, o gniuždyti sąmonę, laisvą mintį, idėjas ir siekius.

Neįsižeiskite, bet Sausio 13-oji ir 2012 metų gegužės 17-oji man yra kone tokio pat jautrumo datos. Prieš 22 metus aš, dar būdama jauna studentė ir Lietuva tikėjusi jos pilietė, išgyvenau dėl viso krašto ateities. Pernai – dėl mažosios brolio Drąsiaus Kedžio dukrelės likimo.

Į mano tėvų, mergaitės senelių namus brovėsi ne sovietiniai, o savi, uniformuoti, gerai ginkluoti ir išmuštruoti vyrai. Jų buvo net 240. O gal ir daugiau. Su, pasak „Delfi“ konferencijoje praėjusį penktadienį pasisakiusio profesoriaus Vytauto Landsbergio, „sambistu“ priešakyje.

Tas rytas neišdildomai įstrigo į kiekvieno mūsų atmintį kaip pasibaisėtino valdžios brutalumo, žiaurumo vaikystei ir elementaraus žmogiškumo išniekinimo pavyzdys. Jis akivaizdžiai parodė, kad žmogus mūsų valstybėje, už kurią tiek kovojome, kurios taip siekėme, yra niekas. Kad policija, atėjusi į mūsų namus, prieš nekaltą žmogų gali imtis bet kokių priemonių. Jis parodė, kad demokratija Lietuvoje tėra iliuzija, kad, skirtingai nei Vakarų Europos šalys, tebesame policinė valstybė. Šalį valdome ne mes visi, Lietuvos žmonės, bet į vieną kumštį susitelkęs valdžios ir teisėsaugos klanas. Jis tenori vieno – toliau išlikti ir sunaikinti visus, kurie dar ieško tiesos, sunaikinti fiziškai, morališkai ar ginte išginti iš Tėvynės svetur. Kaip jau ir išginė bene milijoną, ir mes vis pastebimiau tampame išsivaikščiojančia po pasaulį tauta.

Tai, kas buvo padaryta 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje, amžiams įeis į mūsų Lietuvos istoriją kaip vienas baisiausių ir gėdingiausių jos faktų. Nes būtent valstybės pareigūnų rankomis buvo atlikta veikla, galutinai sužlugdžiusi nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkos autoritetą šalyje ir pasaulyje, nulėmusi visuomenės nepasitikėjimą sava teisėsauga, o kartu – ir visa valstybe.

Žinau, kad dėl tokio palyginimo užsitrauksiu naują kritikos laviną, tačiau neturiu moralinės teisės tylėti. Man vienodai brangus yra ir Lietuvos, ir tik mažos jos mergaitės likimas. Jei išbrauksime iš istorijos paprastą mergaitę, nesirūpinsime jos šypsena, vaikiškais troškimais, kasdieniais džiaugsmais, nebebus ir Lietuvos. Pakanka išmesti tik vieną mažą žmogutį į istorinį sąvartyną, vėliau antrą, dešimtą, tūkstantąjį, kad valstybė imtų ristis į prarają.

O Sausio 13-osios aukų atminimas man yra brangus kasmet. Tik kalendoriuje tolsta ta kruvina valstybei data, bet mintys lieka viduje, šalia. Jaučiu didelę pagarbą visų žuvusiųjų artimiesiems, draugams, bendramoksliams, bendradarbiams ar tik pažįstamiems. Linkiu Jums tvirtybės ir tikėjimo. Tikėjimo Lietuva. Tikėjimo, kad ateis diena, kai vėl didžiuosimės savo valstybe, atstatysime joje teisingumą, pasitikėjimą valdžia, jausimės saugūs ne tik gatvėje, bet ir mintyse.