Š. Matulevičius. Kaip ir aš Sausio 13-ąją stovėjau prie laužų

Vėl tos dienos, kai laiką su malonumu galima leisti ir prie televizoriaus. 22-ąjį kartą minime Sausio 13-osios įvykius. Lyg ir tos pačios istorijos ir pasakojimai, kartojami tie patys dokumentiniai filmai, dainuojamos tos pačios dainos, skaitomi tie patys eilėraščiai. Bet ir per kūną bėga tas pats šiurpas, matant tuos vaizdus, klausant tas dainas, įsijaučiant į tą nuotaiką, pereinant į tą pačią, į transą panašią būseną. Ir visgi atrodo, kad viskas vėl ir vėl iš naujo, viskas vėl šviežia.

Keistas dalykas kas kart vėl ir vėl iš naujo prisiminti tai, ko objektyviai pats niekad nepatyrei. Gimiau praėjus dvejoms savaitėms ir keturioms dienoms po Sausio 13-osios. Ši diena ir visas Sąjūdžio laikotarpis tapo man savotiška asmenine tragedija. Tragedija kyla iš troškimo ten būti. Įmesti nors vieną pagalį į laužą, nors vieną savo plytą pridėti prie statomų barikadų, nors vieną arbatos puodelį šaltą naktį paduoti šalia stovinčiam. Norisi savomis akimis pamatyti tas spalvas, nors kartą įkvėpti tų dienų oro, kuris, tikiu, buvo kitoks. Jis buvo unikalus, kaip buvo unikalios tos dienos ir jei Sausio 13-osios naktį būčiau stovėjęs prie laužų, tikrai prisiminčiau tą kitaip gaivų, kitaip šaltą, kitokio skonio ir kvapo oro gurkšnį.

Kokia didi garbė šaltą žiemos naktį stovėti su tūkstančiais savo tautiečių ir ginti ką tik atgimti pradėjusią Nepriklausomybę. Dainuoti tas Dainas, kurti tuos Laužus ir stovėti prie tų barikadų. Ir nebijoti. Nebijoti suprantant, kad tai ką darai yra šventa, kad tai nuguls į istorijos puslapius, kad Dievas tavo pusėje. Nebijoti, žinant, kad šią naktį yra ginama ne tik tavo Tautos ir Valstybės garbė. Žinant, kad kiekvienas stovintis šalia tavęs gina ir savo asmeninę garbę. Ir savo šeimos, savo giminės, savo protėvių garbę. Ir dar negimusių vaikų garbė irgi čia yra ginama. Viskas čia ir dabar, visa naktis persmelkta šia kova.

Šią naktį čia stovi visa Tauta. Visi tie, kurie tuo metu sūpavo ką tik gimusius savo vaikus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių turėjo pasirodyti darbe, kurie buvo ligoti, kurie buvo svetur. Visi jie stovi čia. Ir ne tik jie. Visi kovoję už tarpukario Nepriklausomybę, visi partizanai, jų motinos ir tėvai, broliai ir seserys, mylimosios, priverstos slėpti savo santykius su miškiniu, politiniai kaliniai, visi tyliai skausme kentę priešo priespaudą ir taip ir nesulaukę Nepriklausomybės šią naktį stovi čia. Šią naktį negali jaustis vienišas netgi gūdžiausiame miške, nes tu ne ten ir ne vienas, tu kartu su visais budi tose aikštėse.

Šviesiausios dienos mums dar tik prieš akis. Ir visi mes, šiąnakt čia stovintys, tokie vieningi, tvirti, drąsūs, apsisprendę, pasitikintys savimi ir vieni kitais, tokie švieži ir skaistūs dar ne kartą klysime. Viskam pasibaigus būsime laimėję dėl ko kovojome. Viskam pasibaigus kiekvienas grįšime į savo namus. Ir dar daug daug kartų klysime. Dažnai tapsime pikti ir godūs. Dar tik ateity suprasime ką mums padarė pusės amžiaus vergovė. Dar daug kartų atrodys, kad viskas slysta iš rankų, atsiras vis daugiau tų, kuriems vergvaldžio rimbas buvo saldus. Bet tuo ir gražus jaunas amžius. Savo klaidomis, savo perspektyva, savo šviežumu, žinojimu, kad viskas priešaky, kad viskas, ko nemokame, bus išmokta, jei tik to norėsime.

Šiandien jau galiu pasakyti, kad taip ir aš stovėjau ten. Taip ir visi mes, gimę jau po kruvinosios Sausio 13-osios, stovėjome ten. Ir todėl ta tragedija, tampa nebe tokia tragedija. Mes ten stovėjime, dar negimę arba dar neužaugę ir subrendome visai kitokioje santvarkoje ir aplinkoje. Kiekvieną dieną eidami į mokyklas, į universitetus, į darbus, kurdami, atrasdami iš naujo, ištiesdami vienas kitam ranką dedame po plytą į tas barikadas, po pagalį į tuos laužus. Niekada nepamirškime savo istorijos, tačiau nežiūrėkime atgal per ilgai, nes kova už laisvę ir gerbūvį nesibaigia niekad. Laužus reikia kurti ir šiandien.

www.sarunasmatulevicius.lt