J.Vaiškūnas. Su Žvaigždžių diena! (30)

Atarašai | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Atarašai | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Kiekvienos kalendorinės šventės proga bažnyčia primityviai reklamuoja vulgarizuotas rytietiškas tradicijas, sudievindama svetimų tautų pranašus, ir ugdydama meilę svetimų kraštų žemei. Pradedantiems Naujuosius metus ir naują savo dvasinio gyvenimo kelio ratą mums, kaip ir kasmet, vėl siūlomi žydų Beatliejaus, jų mitinio didvyrio Jėzaus gimimo iš šventosios dvasios tvartelyje sakmė. Sausio 6 d. kasmet prikišamai reklamuojama pasaka apie tris Azijos karalius, atkeliavusius pasveikinti „mums visiems“ užgimusio žydų karaliaus…

Tiesa, šie mitai skirti įkvėpti ir pažadinti žmonių dvasingumą. Gebantis perprasti šiuos vaizdinius žmogus gali būti šių istorijų įkvėptas dvasiniam pažinimui… Tačiau ar tikrai mes lietuviai turime mąstyti žydiškomis, graikiškomis romėniškomis ar angliškomis sąvokomis ir vaizdiniais? Jei neturėtumėme savųjų, tuomet gal tik tai ir beliktų. Bet ar tikrai stokojame savų sakmių, savų pasakų, savų veiksmingų vaizdinių, pajėgių prikelti mūsų begęstantį dvasingumą, įgalių nukreipti mūsų mintis ir veiksmus į dvasinį kelią?

Gręždamiesi į savo būtovę matome, kad visais laikais mūsų dvasinius vaizdinius ir jų žodines bei medžiagines išraiškos priemones bandyta visokiais būdais išstumti, išguiti iš mūsų kasdienio gyvenimo, sunaikinti. Tuo siekta, kad svetimą pamiltumėme labiau nei savą, kad kitų tautų ir kultūrų vertybių žodinėms, raštiškoms ir daiktinėms išraiškos priemonėms rodytumėme didesnę pagarbą nei savoms. Taip bandyta ir tebebandoma atgrasyti mus nuo meilės: savo lietuviškiems žodžiams – maldoms, sakmėms, pasakoms, giesmėms, savo lietuviškoms šventenybėms – vandeniui, ugniai, akmeniui, medžiams, duonai, žemei, žvaigždėms… kad galėtumėme jų lengviau atsisakyti. Ko nepajėgta sunaikinti, ir nuo ko nepajėgta atgrasyti, tiesiogine prievarta tai primygtinai visais būdais tebebandoma sumenkinti propaguojant ir reklamuojant didybę ir pranašumą svetimųjų vertybių prieš mūsiškas savas.

Šiemet kaip ir kasmet atšurmuliavus nuolaidų marketingo, prakartėlių ir šventos Izraelio tautos pranašo gimtadienio kalėdiniams vaizdiniams, vėl laukiame trijų spalvingų Azijos dovanų karalių, nešančių smilkalus ir mirą, o gal į užantį dar ir hašišo kokio neužmiršusių užsikišti… Pasak krikščioniškos legendos, ateiti į žydų žemę juos paskatino ryški žvaigždė, pranešusi apie didį įvykį – išganytojo užgimimą…

Garsiojoje Mato evangelijoje rašoma, jog Rytų žyniai-magai, pagal danguje pasirodžiusią ryškią žvaigždę, sužinojo apie Kristaus gimimą ir šios žvaigždės vedami atėjo pasveikinti naujagimio bei įteikti jam dovanų. Ir nors Mato Evangelija neminėjo magų skaičiaus, vėlesnėje Vakarų bažnyčios tradicijoje įsivyravo nuostata, kad magų būta 3-ejų. Tuo tarpu rytų bažnyčios filosofijoje būta net 12 magų vaizdinio. Viduramžiais, istorijai apie žynius iš Rytų apaugus įvairiomis literatūrinėmis interpretacijomis, atsirado spalvingi, jau ne abstrakčių magų-astrologų, o vardais įvardijamų Trijų Karalių – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro – vaizdiniai. Šių legendų paveikti katalikų kunigai, o net ir kai kurie galingus teleskopus ir kompiuterius pasitelkiantys astronomai, iki šiol desperatiškai tebeieško Kristui gimus danguje ryškia žvaigžde sužibusio dangaus kūno…

Įvairių tautų religinėms tradicijoms nuo seno yra būdingas žmogaus gimimo siejimo su dangaus skliaute sužimbančia žvaigžde vaizdinys. Teigiama, kad kiekvieną žmogų atitinka žvaigždė, kuri užsižiebia gimstant ir gęsta jam mirštant. Neretai patikslinama, kad šviesių ir dvasingų žmonių – žvaigždės šviesios, tamsių, nedorų – blankios, tamsios. Lietuviškoje mitologijoje tai gerai žinoma, o lietuvių kalba iki šiol saugo žmonių dvasiniam lygiui apibūdinti skirtas sąvokas – šviesus, tamsus arba, ne duok Dieve, pilkas žmogus… Įvairios pasaulio religijos naudojasi panašiu vaizdiniu, pavyzdžiui, sakoma, kad iki tol nematytos ryškios žvaigždės suspindo gimus – Krišnai, Lao Dze, Mozei, Abraomui….

Šiauriau gyvenančios Europos tautos nuo seno didelį dėmesį žvaigždėtam dangui skyrė žiemą tamsiausių naktų laikotarpiu. Didžioji dauguma būsimų metų derliaus sėkmės ir likimo spėjimų pagal žvaigždėto dangaus vaizdus buvo atliekama apie žiemos saulėgrįžą stojančiu ilgiausių žiemos naktų laikotarpiu, kuomet Saulė savo metiniame kelyje kuriam laikui tartum sustoja, ir ilgiausių metų naktų trukmė sustingsta ir nesikeičia. Dabartiniame švenčių kalendoriuje šiuo laikotarpiu laikomas laikas nuo Kūčių iki vadinamųjų Trijų Karalių.

Tamsos, vėlumos įsigalėjimas Saulės „stovėjimo“ dienomis daugelyje Šiaurės Europos tautų buvo siejamas su protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi savo namuose laikotarpiu. Šį laiką Lietuvoje vadindavo – „šventvakariais“, „vaišėmis“, „tarpušvenčiais“, „tarpkalėdžiais“. Pagal mūsų protėvių pasaulėžiūrą, vėlių metas prasidėdavo jau spalio mėnesį, kuomet po rudens lygiadienio įsigalint tamsai jau aiškiai ima pasireikšti visko kas gyva gamtoje apmirimo požymiai ir visur įsiviešpatauja Ano pasaulio galios, žmogui apsireiškiančios dažniausiai vėlių pavidalais. Katalikiškoje tradicijoje šis laikotarpis vadinamas Adventu, lietuviškoje pasaulėžiūroje – tai Vėlių laikas, kartais vadinamas gražių Leliumų dienų vardu. Tamsos, vėlumos viešpatavimo laikotarpiu žmonių gyvenimas buvo kreipiamas į dvasines vertybes, todėl buvo prisilaikoma santūraus elgesio, paisoma įvairiausių draudimų, susitelkiama ties vidinėmis dvasinėmis praktikomis: būrimais, spėjimais, dvasinių galių ugdymo apeiginiais veiksmais.

Šių Leliumų dienų laikotarpio pabaiga buvo siejama su Saulės sugrįžtuvėmis. O skelbdavo jas per dangaus skliautą jau „gaidžio žingsniu“ ilgesnį kelią nueinanti Saulė. Nustatyti Saulės kelio pailgėjimą buvo galima keliais būdais stebint Saulės tekėjimo ir laidos krypčių kaitą palei horizontą arba žvaigždynų padėtį. Pirmu atveju buvo naudojamasi specialiomis kalendorinėmis stulpinėmis konstrukcijos – stebyklomis, antru atveju – stebima žvaigždynų padėtis po Saulės laidos ir prieš jai tekant.

Apie dienos pailgėjimą buvo patogu spręsti pagal Oriono žvaigždžių padėtį po saulėlydžio. Trumpiausių dienų vakarais, Saulei nusileidus – 3 įsidėmėtinos Oriono žvaigždės teka tiesiai rytuose. Dienoms ilgėjant ši žvaigždžių trijulė sutemus sužimba vis aukščiau. Oriono žvaigždynas mūsų protėviams kažkada buvo puikiu kalendorinių darbų orientyru, tad ir vadintas jis įvairiai – Šienpjoviais, Pjovėjais, Kūlėjais, Trimis mergelėmis verpėjomis, Trimis Karaliais.

Trumpaiusių naktų laikotarpio pabaiga – sausio 6-oji Latvijoje iki šiol vadinama – Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Įdomu tai, kad aštunta diena po Naujųjų metų Žvaigždės diena vadinama ir keistai į baltiškas panašiose Kinijos naujametinėse tradicijose. Tą dieną rodoma pagarba žvaigždėms: sėdant prie apeiginio vaišių stalo šeimos galva lenkiasi žvaigždžių dievams ir savo laimingai žvaigždei, globojusiai jo gimimą. Apeigoje dalyvauja tik vyrai, kurie išreikšdami pagarbą savom žvaigždėm uždega po 3 aromatine alyva užpildytas lempeles ir pagal jų liepsnelių spindesį spėja savo ateitį. Žvaigždėtas dangus šį vakarą, kaip ir mūsų krašto žmonėms – lemia gerus ir derlingus metus.

Lietuvoje su Trimis Karaliais katalikų susieta sausio 6-oji dar visai neseniai buvo vadinama Krikštais bei Atarašais.

Vienu svarbiausiu Krikštų šventės veiksmų buvo maginė sodybos apsauga nuo neregimų dvasių. Manyta, kad sugrįžtant šviesai, ir pradedant dienoms ilgėti, vėlės privalo grįžti į Aną pasaulį, tad Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, žymėdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai – Atarašai bei Krikštai. „Dedant krikštus“ išlydimi svečiai iš Anapus.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose kryželiai buvo daromi taip pat ir iš verbos šakelių ar šiaudų ir, apsaugos nuo piktųjų dvasių sumetimais, būdavo užkišami įvairiose statinių vietose. Latvijoje ant statinių, neatkeliant rankos, buvo išpiešiamos ir penkiakampės arba aštuonkampės žvaigždės – slogučio kryžiai (lietuvēna krusts). Taigi, pliuso pavidalo maginiai kryželiai yra ne kas kita, o trijų žvaigždžių simboliai.

Su pirmosios vakaro žvaigždės pasirodymu Kūčių vakare pasitikome protėvių vėles, o su trijų Šienpjovių žvaigždžių vakariniu patekėjimu – jas išlydime.

Mūsų protėviai susieję mūsų sielas su žvaigždėmis per žvaigždėtą Leliumų dangų kasmet siekia priminti, kad dvasinė šviesa užgimsta pačioje juodžiausioje tamsoje, kai amžinosios šviesos Dausų spindulys pasiekęs mūsų akis, primena mums – mus pačius, grąžindamas gyvenimo trapumo ir kiekvienos akimirkos nepakartojamumo pojūtį. Žvaigždėtas dangus virš mūsų atspindi sielas mumyse. Ką atrasime jose – blogio demoną ar tobulą dorovės dėsnį – tas ir laukia mūsų šiemet.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *