J. Vaiškūnas. Vėlinių dvasia

Šiame įsibėgėjančios modernybės pasaulyje, kuriame, kartais rodos, tuoj nebeliks nieko švento, per stebuklą esame išsaugoję paprotį susirinkti per svarbiausią mirusiesiems skirtą šventę – Vėlines. Kasmet kai pasaulį apgaubią tamsa, tarsi nematomai jėgai paveikus – pajudame į savo Šventuosius Alkus – pas protėvių vėles.

Vakaro vėlumoje tūkstančių automobilių šviesų skruzdėlynais pasklindame po Lietuvos kelius, milijonais žvakių liepsnelių apdengiame kapų kalnelius.

Vėlyvas ruduo, kuomet visa gyvoji gamta, gaubiama ilgėjančių naktų tamsos ruošiasi mirti žiemos kalėjime, nuo seno laikomas vėlių viešėjimo žemėj laiku. Tuomet nuėmus nuo laukų derlių kadais buvo atliekamos mirusiųjų vėlių pagerbimo apeigos – Ilgės.

Kiek galima dabar spręsti tose apeigose itin svarbūs buvo trys kertiniai dalykai: mirusiųjų priėmimas, vaišinimas, bei jų išlydėjimas.

Šios apeigos, matyt, prasidėdavo jau rugsėjo pabaigoje ir tęsdavosi bemaž iki lapkričio vidurio. Dauguma XVI-XVII a. rašytinių šaltinių, tarp įvairių mirusiems skirtų apeigų, pabrėžia vaišes, kurios būdavo ruošiamos kapinėse ar namuose.

Pavyzdžiui, A.Gvanjinis XVI a. rašo, kad žmonės savo artimųjų, giminių kapų eina lankyti nešini pienu, alumi, midumi. Ten jie kelia vaišes, šoka ratelius, pučia vamzdžius ir muša būgnus.

Senieji vėlių maitinimo papročiai nors ir sumišę su krikščioniškais gerai išlikę buvo dar ir XIX a. Tuo metu kai kuriose Aukštaitijos ir pietryčių Lietuvos vietose mirusiųjų vėlėms buvo kūrenama pirtis ir ruošiama puota. Vėles pirma kviesdavo nusiprausti, o po to pasivaišinti.

Kiekvienai kviečiamai vėlei pastatydavo atskirą kėdę, padėdavo marškinius bei rankšluostį. Stalą apkrautą valgiais ir gėrimais palikdavo, kad vėlės netrukdomos galėtų vaišintis. Vėliau tas vaišes nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo.

Mažėjant mūsų gyvenime šventumui ir nykstant senosioms šventėms iš buvusio ilgo mirusiems skirtų švenčių laikotarpio galu gale liko tik viena bažnytinė Visų šventųjų diena. Net dar visai neseniai atskirai lapkričio 2-rą švęstos Vėlinės tuoj jau išsitrins…

Taip ir gyvename ramiame sielos patamsių snauduly. Ir gyventumėm amžinai, jei į sklandų gyvenimo sapną neįsiveržtų – mirtis – pažadinanti tikinčius ir netikinčius, galingus ir vargšus. Visus sulyginanti, visus alei vieną suvalanti.

Net jeigu niekuo netikime ir esame visai atitrūkę nuo papročių ir šaknų, mirtis dar nors akimirkai mus priverčia keisti planus: sustoti, prisiminti papročius: nukelti kepurę, nulenkti galvą, pagarbiai pritilus aukoti – uždegti žvakę padėti gėlių… Mirtis vis dar surenka, sujungia ir suvienija.

Pašarvotasis „dirba“ kaip religinis simbolis. Jis sujungia trūkinėjančius ryšius tarp gyvųjų, suveda nebebendraujančius gimines į vieną vietą, susodina prie bendro stalo, sustato prie kapo duobės. Tartum nebyliai sakytų – būkite kartu, laikykitės vienas kito, gyvenimas netruks prabėgti.

Net artimuosius gali išgirsti išsitariant: „jei ne laidotuvės, tai jau ir nesueitumėm, jei ne mirtis, tai visai užmirštumėm vienas kitą“. Mirtis – sukrečia, bet – suvienija. Mirtis vis dar neapsimestinė ir vis dar veiksminga.

Mirties akivaizdoje mes kreipiamės į savo tradicijas galinčias padėti perbristi per netekties, praradimo upės sroves. Mirtis nutraukianti kasdienybę sugražina mus prie esmingiausių gyvenimo vertybių, kai jokie dvasiniai simboliai ir ženklai to jau padaryti nebepajėgūs, kai niekas kitas jau negali prasibrauti prie mūsų sielos gelmių.

Nors trumpam nulenkiame galvas ir suklumpame prieš šį tikrąjį gyvenimo vertės simbolį. Mes vėl tampame religingi ir net prietaringi. Mūsų kasdieniniai išskaičiavimai  čia netenka prasmės.

Mirtis – moko gyventi. Štai kodėl sunkiausiomis tautai akimirkomis, kai jau nebegelbėdavo jokios maldos ir priesakai, mūsų didvyriai ir šventieji savanoriškai pasirinkdavo mirtį.

Iki šiol ataidi prūsų legendinių brolių Brutenio ir Videvučio, žengiančių į pasiaukojimo laužo liepsnas, priesakai: „Žinok, mano tauta, kad be savo dievų tu nesulauksi nieko gero, nieko džiaugsmingo.

Žinok, kad dievai teikia visą gėrį, visą laimę, visą džiaugsmą ir palaimą“.  Iš liepsnų tebesklinda savo tikėjimo neišdavusių Pilėnų balsai, ataidi Romo Kalantos šūksnis: „Laisvę Lietuvai!“

Mūsų protėviai buvo įsitikinę, kad mirusieji nuo gyvųjų toli nesitraukia, o įsikūnija į gyvulius, augalus, vabzdžius.

Tokio tikėjimo šviesoje visa gyvoji gamta buvo šventa ir neliečiama. Vėliau, mirusiųjų būties vietą nukėlus už šio pasaulio ribų, gamta neteko šventumo ir tapo nevaržomos žmogaus veiklos arena.

Bet gi visais laikais buvo įsivaizduojama jog, kad ir kur bebūtų mirusieji visuomet palaiko ryšius su gyvaisiais – lanko mus, padeda mums ar net baudžia.

Pagarba protėvių vėlėms gyvuosius lydėjo visur. Buvo manoma, kad vėlės globoja gyvuosius ir be jų įtakos čia žemėje negali būti Darnos ir Skalsos. Tad pagarba vėlėms buvo rodoma ne tik per Vėlines, bet per visas kalendorines ir šeimos šventes, o taip pat prieš pradedant dirbti svarbius darbus ar kylant į mūšį.

Protėvių vėlės gyvena namų kertėse, sodybos medžiuose, vandens versmėse, lauko akmenyse, plevena nuotakų veliumuose, plazda karo vėliavose…

Tartum nematomos radijo bangos jos sklinda ratilais apie mus ir dažnai praeina kiaurai, nerasdamos už ko užsikabinti…

Todėl kasmet sutartu laiku ir sutartoje vietoje turime suderinti su jomis savo sielų „imtuvus“, kad nepamirštume jog esame jų pasiuntiniai pašaukti perduoti praeities dvasią naujiems įsikūnijimams.