Lietuviški Kalėdų papročiai

Daugelis iš mūsų nemažai žino apie Kūčių tradicijas: 12 patiekalų stalas, burtai, ateities spėjimai. O lietuviškos Kalėdų tradicijos lieka užgožtos iš svetimų kraštų atkeliavusių veikėjų ir jų elgesio scenarijų. Tad kokios gi jos – senosios lietuviškos Kalėdų šventimo tradicijos?

Kalėda

Lietuviškoje tradicijoje pirmoji Kalėdų diena yra šeimos ir poilsio. Tądien niekur nebūdavo einama (tik anksti ryte į bažnyčią). Tačiau į pavakarę jau galėjo pasirodyti kalėdotojai. Kalėdotojų priešaky – žinoma, Kalėdų senis arba Kalėda.

Etnologai sutaria, kad lietuviškas Kalėda yra niekaip nesusijęs su krikščionišku Šventuoju Mikalojumi, vaikus ir ne tik vaikus aplankančiu Vakarų Europoje, ar komerciniu Santa Klausu. Mūsų Kalėda yra savas folklorinis veikėjas.

Kalėda būdavęs apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs rankšluosčiu, prisilipinęs linų barzdą, kartais – ant nugaros prisitaisęs kuprą, pasiėmęs lazdą ir krepšį. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris. Užrašytas, pavyzdžiui, toks senio Kalėdos prisistatymas: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti  ir į aną kraštą nevaryti.“ [1]

Liaudies dainose Kalėda vaizduojamas  atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilkų botagais, margais čebatais, atvežantis lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso puodelius, sidabro žiedus, o bernams – „rašalo“. [2]

Kalėdos palyda

Įdomu, kad Lietuvoje Kalėdų senis vaikščiojo ne vienas, o su gausiu persirengėlių būriu. Etnografiniai duomenys rodo, kad seniausi kalėdiniai persirengėliai Lietuvoje buvo zoomorfiniai ir jų buvo 12. Vėlesnėse (XX a. pr.) Kalėdinėse tradicijose iš buvusio persirengėlių būrio belikusi kokia nors viena kaukė, pavyzdžiui gervės, žirgo – šyvio, meškos, ožio, keistokų būtybių – dadulio (dedulio) arba „juodo kudloto“.

Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas kelia prielaidą, kad tiek Kalėdų, tiek Užgavėnių kaukėti persirengėliai gali būti istoriniuose šaltiniuose paliudyto lietuvių Saulės vadavimo mito ir naujametinės pasaulio tvarkos atkūrimo apeiginiai įkūnytojai. Pagrindinis Saulės vadavimo mito veikėjas – Kalėda – yra tapatinamas su istorinių šaltinių minimu, Saulę nukalusiuoju, dieviškuoju kalviu Teliaveliu [3].

Irena Čepienė mano, kad Kalėdinių persirengėlių kalėdojimas – ikikrikščioniškus laikus siekiančios apeigos – žynių apsilankymo liekana [4]. Kalėda nedalino daiktinių dovanų. Jis laimino namus, siekdamas užtikrinti gerovę, skalsą ir darną būsimais metais. Jo žodžiams buvo priskiriama maginė galia. Žodžių paveikumui sustiprinti namų kampai buvo apiberiami javais. Tai lyg auka namų dievams, o tuo pačiu – sėją vaizduojantis veiksmas.

Patsa Kalėda gaudavo padėkos dovanų už aplankymą ir palinkėjimus. Kalėda ir jo palyda buvo apdovanojami maistu ar kitais daiktais.

Blukis, kaladė

Kalėdiniai persirengėliai, lankydami kaimynų namus,  tempė su savimi blukį – medžio trinką, kelmą ar kaladę. Ši tradicija ilgiausiai išliko Žemaitijoje. Blukį tempė dainuodami ir daužydami lazdomis (tabalais), o po to džiaugsmingai ją sudegindavo, kaip blogio ir tamsos įsikūnijimą. Norberto Vėliaus nuomone, blukio vilkimo apeiga  vaizdavo senuosius metus simbolizuojančio mitinio personažo aukojimą ir naujojo gimimą [5].  J.Vaiškūnas nagrinėjęs Kalėdų kaladės ir Užgavėnių Morės naikinimo apeigas priėjo išvados, kad šie apeiginiai veiksmai buvo skirti kosminės tvarkos atkūrimui, o Kalėdų kaladė ir Morė pirmiausia vaizdavo mitinę būtybę pagrobusią Saulę ir marinusią pasaulį, tad jos sudeginimas reiškė Saulės išvadavimą ir kosmogonijos pakartojimą, tai yra pasaulio tvarkos atkūrimą. Pasak J.Vaiškūno blukis, kaladė simboliškai vaizduoja ir bačią chtoninę Saulę paveržusią būtybę ir kartu jos nualinta  pačią apsiblaususią, išblukusią Saulę [6].

Kalėdų senis ir vaikai

Pagal dabartinį mūsų įsivaizdavimą – pagrindinė Kalėdų senelio funkcija yra džiuginti vaikus. Didelis senio Kalėdos dėmesys vaikams būdingas ir senosiose lietuviškose tradicijose. Namus aplankęs Kalėda vaikams duodavo riešutų, riestainių.

Aukštaitijoje žinomas paprotys, kad senis Kalėda vesdavo iš kiemo į kiemą susikibusių vaikų virtinę. Tai vyko šitaip: kaimo kerdžius (arba senis Kalėda) ėjo per kaimą pasiramsčiuodamas ilga lazda ir šaukė: „Pridurk švykštą, pridurk švykštą!“. Vyresni vaikai bėgo iš trobų ir kibosi seniui į kailinius. Susidarydavo ilga vaikų vilkstinė. Vilkstinės dalyviai po kaimynų langais „bliaudavo avinėliais“. Tai turėjo garantuoti geresnį avelių prieauglį. O ir vaikams kiek džiaugsmo!

Kitu atveju Kalėdų senis su visa vaikų vilkstine užeidavo į kiekvieną pakelės trobelę ir linksmindavo mažesnius vaikučius, dar negalinčius „švykšto varyti“. [7]

Ne tik vaikams

Etnomuzikologė Dalia Urbanavičienė atkreipia dėmesį į tai, kad lietuviškoje tradicijoje Kalėdų senis ir visa jo palyda didelį dėmesį skyrė ne tik vaikams. Kalėdotojų apsilankymas ne mažiau reikšmingas buvo jaunimui ir suaugusiems. Jauniems kalėdotojai linkėjo susirasti porą. Užtat merginoms Kalėdų senis siūlė įsigyti visokių priemonių, kad jos būtų gražios – „prausylų“ ir baltų „bielynų“.

Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdotojais persirengdavo jauni vaikinai. Pavyzdžiui, Rytų Aukštaitijoje vienam iš jų, vadinamajam Daduliui, ant galvos uždėdavo sėtuvę, o ant šios – pagalvę. Dadulis lįsdavo prie mergaičių, šios stengdavosi numesti jam nuo galvos pagalvę, o šis gindavosi. Tokiuose žaidimuose ryškus merginimo aspektas.

Tai lyg ženklas, kad prasideda vakaronių, šventvakarių, jaunimo šokių, dainų, žaidimų laikotarpis. Beje, tarpušventis (nuo Kalėdų iki Krikštų) buvo laikomas laikotarpiu, labiausiai tinkamu pirštis ir tuoktis.

D.Urbanavičienė teigia, kad ne mažiau svarbi yra ir suaugusiųjų bendruomeniškumą palaikanti kalėdotojų funkcija. Galima prisiminti, kad Žemaitijoje Kalėdų laikotarpyje buvo būtina aplankyti bei sušelpti ligonis, skurstančius senelius.

Keletas Kalėdinio laikotarpio jaunimo žaidimų

Žaidimas „Važiavimas į Karaliaučių“                       

Žaidimui specialiai prieš tai iškepdavo didelį riestainį ir pakabindavo viduryje trobos, šalia atsisėsdavęs „parduotuojas”, laikantis „žiužį”. Kiti jodavo prie jo apžergę kėdę ir klausdavo:

­  Kaip gyvuoji, ponas Parduotuojau?
­ Esmi sveikas gyvas, o iš kur ponai būsit?
­ Iš Žemaičių.
­ Ko čia atkeliavot?
­ Prekių.
­ Kokių gi jums reikia?
­ Merginos, gražios kaip putinas, saldžios kaip cukrus.
­ Turiu labai gražių ir saldžių.
­ Gerai, bet ar negalima paragaut?

Gavę sutikimą, pradėdavo graužti riestainį, tačiau buvo draudžiama paliesti jį rankomis ­ už tai „parduotuojas” sudroždavo „žiužiu” ir pavarydavo šalin. Kuriam pavykdavo išlaikyti šį bandymą, kaip atlyginimą gaudavo iš „parduotuojo” bučinį. Šį žaidimą dar vadindavo „Sūrmalkiu”, o Svėdasų, Panevėžio ir Raseinių apylinkėse ­ „Skaisti mergelė”.                            

Suporavimo žaidimas „Genelių kepimas“                            

Šiuo žaidimu pradėdavo jaunimo vakaronę „kalėdušką“. Vidury trobos pastatydavo kėdę ar suoliuką, ant jos atsisėdavo vienas bernas ir sakydavo:

Kepu, kepu genelį, ne seną, o jauną, margaplunksnėlį.
­ Ar ilgai jį kepsi? ­ klausia kas nors.
­ Tol kepsiu, kol mane pabučiuos Petrė.

Petrė turėdavo prieiti ir pabučiuoti, tada bernas keldavosi ir abu eidavo sėsti prie stalo.

Po to sėsdavosi ant kėdės kitas bernas, kurį turėdavo pabučiuoti kita merga (sakysim, Ona), po jo trečias ir t.t. Taip „kepė genelius” visi iš eilės bernai tol, kol visi susėsdavo prie stalo. Kiekvienas vaikinas turėjo teisę pasirinkti tą merginą, su kuria jis norėjo sėdėti prie stalo, o paskui šokti. Kitą dieną „kalėduškas” švęsdavo kitur ir poruodavosi iš naujo.