P.Maksimavičius. Manau, kad „Uważam, Rze…“ skaityti neverta

Neseniai vienas vis labiau visuomenėje populiarėjantis savaitraštis „Uważam, Rze..“ („Manau, kad“) paskelbė rašinį, pavadintą „Užmirštos lenkų skerdynės Seinuose“ („Uważam, Rze…“, 2012-05-17). Rašoma apie 1919 metų rugpjūčio įvykius Seinuose, o straipsnio autorius istorikas Slavomiras Cenckievičius (Sławomir Cenckiewicz) kaltina lietuvių karinius dalinius įvykdžius lenkų civilių gyventojų pogromą šiame mieste.

Pirma mintis, kuri atėjo į galvą, pamačius straipsnio pavadinimą, buvo ta, kad po daugelio metų istorikai atrado ligi šiol nežinotus istorinius šaltinius, nustatė naujus faktus, rado žuvusiųjų sąrašus ar pan. Kita mintis, kad statybininkai netoli Seinų atsitiktinai aptiko masinių žudynių aukų kapavietę. Tačiau įpusėjus skaityti straipsnį nerimas atslūgo ir darėsi vis aiškiau, kad norėta tik paaitrinti lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius. Straipsnio autorius taip ir neatskleidė pavadinime žadėtos sensacingos žinios šaltinių, nepateikė jokių įrodymų ar naujų faktų.

Slavomiras Cenckievičius jau ir anksčiau parašydavo apie istorinius įvykius Seinijoje, Lenkijos veiksmus siekiant galutinai išspręsti Suvalkijos priklausomybės klausimą XX a. pradžioje. Tačiau ankstesni straipsniai būdavo šiek tiek labiau pasverti ir nenutaikyti į skaitytojų emocijų kurstymą. Gal šį kartą paveikė savaitraščio redakcijos komercinė strategija? Jeigu taip, tai ji labai nevykusi, kadangi norint didinti žurnalo perkamumą neetiška būtų žaisti vietos gyventojų tautiniais jausmais, skatinti neapykantą kaimynams, naudotis žuvusiųjų atminimu.

Straipsnio autorius aprašo tuometinę geopolitinę situaciją mūsų regione ir pasirengimą „ginkluotam sukilimui“ prieš lietuvių administraciją Seinuose. Mėgsta kartoti teiginius apie neva vokiečių ir lietuvių dalinių bendrus veiksmus tai bolševikų, tai kitą kartą lenkų atžvilgiu. Nors istoriografijoje neteko aptikti įrodymų, kad lietuvių daliniuose būtų veikę vokiečių ar bolševikų kariai savanoriai, lenkų istorikai labai mėgsta šią dar prieš 93 metus propagandiniais tikslais sugalvotą frazę kartoti. Tai būtent turėjo anuomet Lietuvą kompromituoti Vakarų Europos šalių akyse ir įrodyti Lenkijos veiksmų „Rytuose“ pagrįstumą. Beje, tai savo atsiminimuose pabrėžė taip pat iškilus lenkas, Lietuvos patriotas ir ano meto įvykių liudytojas prof. Mykolas Romeris.

S. Cenckievičius, norėdamas pagrįsti straipsnio pavadinimo apie masinius lenkų civilių žudymus Seinuose autentiškumą, aprašo 1919 m. rugpjūčio 25-osios ankstyvo ryto epizodą. Reikia priminti, kad rugpjūčio 22/23 d. lenkų pajėgos pradėjo karinius veiksmus ir siekė iš Seinų išstumti lietuvių administraciją. Tai trumpam pavyko padaryti, tačiau gavus pastiprinimą, rugpjūčio 25 d. Seinai vėl atiteko lietuviams. S. Cenckievičius bando įrodyti, kad būtent tada Lietuvos kariai, kiršindami lenkų konspiracijos ir „sukilimo“ dalyviams??? įvykdė lenkų civilių gyventojų pogromą. Autorius rašo: „(…) Per dvi valandas, kai lietuviai buvo Seinuose, nužudė kelis sužeistus sukilėlius bei didelį autoritetą visuomenėje turintį vaistininką Vincentą Domoslavskį (Wincenty Domosławski). Dėl represijų ir prievartos kentėjo šiaurinės Seinų apskrities ir pietinės Kalvarijos apskrities gyventojai.“

Ar šie autoriaus teiginiai, net jeigu jie ir būtų teisingi, leidžia formuluoti teiginį, kad „1919 m. rugpjūčio mėn. lietuvių daliniai surengė lenkų civilių gyventojų pogromus“? Ne, nes nei autorius savo straipsnyje, nei kiti istorikai papildomų tai įrodančių duomenų nepateikia. Jau vien teiginys, kad Lietuvos kariai represavo šiaurinės Seinų apskrities dalies gyventojus, kelia šypseną, kadangi prieš 93 metus absoliučią gyventojų daugumą (išskyrus dvarininkus) ten sudarė lietuviai, o šiaurinė apskrities dalis siekė ir dabartinės Lietuvos teritorijas.

Straipsnyje daug ir kitų nuostabą keliančių teiginių ar abejotinų faktų. Rašydamas apie 1919 m. rugpjūčio 22/23 d. lietuvių ir lenkų ginkluotus susirėmimus Seinuose ir apylinkėse, S. Cenckievičius mini, kad lietuvių pusėje žuvo 8 karininkai, o į nelaisvę pateko 400 karių, dieną anksčiau, pasak jo, į nelaisvę buvo patekę dar 100 lietuvių karių. Istoriografijoje nurodomi žuvusiųjų ar patekusiųjų į nelaisvę skaičiai įvairuoja. Tačiau viena aišku – kad lenkai Seinuose jokiu būdu negalėjo paimti į nelaisvę net 100 lietuvių karių, nes tokio skaičiaus jų tuo metu iš viso ten nebuvo. Tad ką sakyti apie 500 karių? Lietuvos istorikai pabrėžia, kad dauguma suimtųjų buvo ne kariai, o politiniai kaliniai – tautinis lietuvių aktyvas, mokytojai, aktyvesni lietuvių draugijų nariai, tautiškai susipratę ūkininkai.

Autorius nutyli taip pat Lenkijos žvalgybos veiklą Suvalkijoje ir jos vaidmenį rengiant visuomenę galutiniam šios teritorijos prijungimui prie Lenkijos valstybės. Tai labai svarbi detalė, norint suprasti, kaip buvo formuojama visuomenės nuomonė apie lietuvius ir Lietuvą. Atsiųsti iš Varšuvos emisarai ypač per įsteigtą laikraštį „Ziemia Suwalska“ („Suvalkijos žemė“) stengėsi itin tamsiomis spalvomis piešti tariamus lietuvių žiaurumus, žudynes, plėšimus ir pan. Tokia buvo laikraščio iš anksto sugalvota misija. Dar ir šiandien tomis archyvinėmis publikacijomis mėgsta naudotis kai kurie istorikai, ir net nesistengia kritiškai jų vertinti. Taigi ir anksčiau atsirasdavo panašaus pobūdžio straipsnių pavadinimų, kalbančių apie masines lenkų civilių gyventojų žudynes Seinuose, o iš paskos nesekė jokie patikimi faktografiniai įrodymai, bet vien propaganda.

Nuostabą kelia tik tai, kad šį kartą tokį propagandinį šūkį nusprendė panaudoti S. Cenckievičius, kuris gana gerai susipažinęs su to laikmečio realijomis. Jis esąs autorius ne vieno mokslinio straipsnio apie slaptosios Lenkų karinės organizacijos (POW) struktūros organizavimą Suvalkijoje, jos tikslus ir veikimo metodus. Juk rašydamas vieno iš žvalgybos karininkų, specialiai tuomet iš Varšuvos pasiųsto į Suvalkiją Tadeušo Katelbacho (Tadeusz Katelbach) politinę biografiją, gana objektyviai ir vienareikšmiai aprašė žvalgybos veiklos metodus ir tikslus Suvalkijoje bei visoje Lietuvos teritorijoje. Vienas iš slaptųjų tarnybų veiklos rezultatų ir buvo vadinamojo „Seinų sukilimo“ surengimas, o prieš tai atitinkamos antilietuviškos nuomonės lenkų visuomenėje suformavimas. Nepaisant to, šį kartą straipsnyje tai, galima sakyti, nutylima. Galbūt ne pats straipsnis, o jo pavadinimas buvo šiuo atveju svarbiausias? Tačiau bet kokiu atveju nei redakcijai, nei straipsnio autoriui tai garbės nesuteikia.