A. Liekis. Suvalkų sutartis – Lenkijos agresijos aktas (III)

Kaip ir galingosios Lietuvos žlugimo metais, kartojasi, kad svarbiausieji valstybėje postai atitenka ne Lietuvos patriotams, protingiausiems, o tiems, kuriems savas dvarelis svarbesnis už lietuvių tautos, savarankiškos Lietuvos išsaugojimą, kuriems buvo ir yra visai nebesvarbu, kas valdys, kas ir kokia kalba kalbės, o tik ar netrukdys jiems turtėti ir savo galia puikuotis, išlaikyti savo rankose valdžią.

Net Lietuvos aukštąsias mokyklas, jau norima paversti tarptautinėmis – internacionalinėmis.

Tai, kad gali įsigalėti tik vienas koks luomas, klanas, kad net tarptautiniuose forumuose gali šmeižti valstybę, jos suvereną tomaševskiai ar į juos panašūs, kaltas ir pats suverenas – lietuvių tauta.

Tai, kad galingoji Lietuva buvo paversta Lenkijos provincija, kad lietuvių tauta paversta bebalse baudžiauninkų tauta, kalta ir ji pati, kad susitaikė ir taikosi su tokia baudžiauninkų, „avinėlių“ padėtimi.

Tas pat pasakytina ir dėl nuolaidžiavimų vadinamajai „lenkų mažumai“, Lenkijos kišimuisi į mūsų valstybės vidaus reikalus.

Kiek aktualios nagrinėjamos problemos šiandieną?

Praeities įvykių ir procesų vertinimas dažniausiai priklauso nuo pačių vertintojų nuostatų, simpatijų ar antipatijų, politinės konjunktūros ir pan. Tik totalitarinėse valstybėse, tokiose, kaip buvusiose nacių ir bolševikų, dalinai ir pilsudskinės – imperialistinėje Lenkijoje teigiamais procesais ir įvykiais dažniausiai būdavo ir tebėra įvardinami tie, kurie tarsi pateisindavo ir pateisina esamą valdžią ir jos vykdomą politiką; pokario, sovietinėje Lietuvoje istorijoje turėjo būti įvardijama, kas padėjo ir padeda Lietuvą išlaikyti Rusijos glėbyje, prisidėjo ir prisideda prie valdančiosios bolševikų partijos stiprinimo, prie „vieningos“ SSRS kūrimo, susiliejimo su „didžiąja rusų tauta“ ir pan. Bet toks dažniausiai „politinis požiūris“ į praeitį ir jos vertinimas išliko ir šiandieną, ypač kai kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tad, pavyzdžiui, tiems, kaip anų laikų bolševikėliams, girtina buvo ir Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių okupacija ir inkorporacija į SSRS sudėtį, „buožių“ ir „buržuazinių nacionalistų“ trėmimai, taip ir šiandieniniams lenkų bernams ir pusberniams teigiama yra tik tai, kas lėmė „vieningos“ Lenkijos (įjungus LDK) kūrimąsi, skatino lenkinimo procesus ir pan.

Bet pasižiūrėjus į praeitį, ne kaip kitų tautų vergas, o kaip visavertės ir garbingos Tautos sūnus, pamatai, kiek pražūtingais daugelį atvejų lietuviams ir Lietuvos valstybei buvo santykiai su lenkais ir vienos valstybės su jais sudarymas. Tačiau toks vertinimas atrodo smerktinas ir kai kuriems mūsų, dar bolševizmo virusų ir tariamo „internacionalizmo“ apgraužtais smegenimis veikėjams, besiskelbiantiems vos ne vieninteliais teisingais „tautinių klausimų“ žinovais ir sprendėjais. Štai vienas „tautinių mažumų“ specialistas neseniai Rytų Lietuvai skirtame laikraštyje „Krašto naujienos“ (2011 09 02 numeryje) paskelbė straipsnį „Atminties karai ar karai su atmintimi?“, kuriame iš savo dieviškųjų aukštybių mėgino įvertinti ir mano dvitomį „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ bei knygelę „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga“. Tačiau vietoje įrodęs, kur tose knygose yra „istorijos falsifikatas“, „istorijos vulgarizavimas“, nagrinėjo tik autoriaus biografiją, kad gal ką neaiškaus joje ras. Nagrinėja, net, matomai, net nepavartęs ir enciklopedinių leidinių. Panašius įvertinimus radau ir vieno garsaus veikėjo, sovietmečiu baigusio KGB globojamą Maskvoje prokurorų institutą ir ten net disertaciją apgynusio, o dabar didelį teisingumo gynėją vaizduojantį. Beje, tas veikėjas gan sumaniai nusavinęs, atrodo, sunaikino nemažą dalį tų knygelių tiražo. Žinoma, dėl to galima būtų tik džiaugtis – nedaug yra autorių, kurie galėtų pasigirti, jog kas jų knygeles pavogtų. Tad ir susidaro nuomonė, kad nors jau tretįjį dešimtmetį kuriame nepriklausomą Lietuvą, bet anų, kagėbistinių, laikų reliktų vis dar gausu ir kultūros, politikos ir net mokslo valdininkijoje – ne mintys, darbai, o tik pagal jų autorius, pagal ištikimybę ir nuolankumą sau ir valdantiesiems vertinančių ir kūrinius. Neatsitiktinai, matyti, tik tokiomis internacionalistinėmis – globalistinėmis nuostatomis ir buvo perpildyta to paties „tautinių mažumų“, save etnologu vadinančio specialisto š.m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje organizuota mokslinė – praktinė konferencija. Kiek „moksliškumo“ – tarptautiškumo atspindi jau tos konferencijos pavadinimas: „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“. Vien tik tarptautiniai, biurokratiniai terminai. Bet daug kas sako, kad jie geriausiai atspindi žymiojo kultūrininko – patarėjo nuostatas: nereika jokios kitos istorijos ne jų, viršininkų nurodymu parengtos; žinojimas, prisiminimai gali trukdyti „etninėms įtampoms neutralizuoti“.

Tik tarp tiesą žinančiųjų įmanomas ir tikras bendravimas, nuoširdi kaimynystė. Bet, deja, tokie veikėjai lyg nepastebi antilietuviškų rašinių, persunktų ir visuomenę klaidinančiais faktais. Štai tame pačiame minėtame „Krašto naujienų“ numeryje vieno politologo straipsnyje „Etninės politikos tradicijos krachas Lietuvoje“, teigiama: „Lietuvos lenkų bendruomenė iš Lietuvos tautinių mažumų išsiskiria tuo, kad yra autochtonai – jų protėviai čia gyveno karaliaus Mindaugo laikais ir gerokai seniau…“ Tačiau dar Lietuvos Statutas draudė lenkams kaip svetimšaliams kurtis Lietuvoje ir tik po Liublino unijos prievartinio pasirašymo tuo draudimo nebepaisyta. Ir archyvuose peržiūrėjus dabartinių ir okupacinių metų to krašto žymiausiųjų lenkų genealoginius „medžius“ nerasta nė vieno, kurio šaknys Lietuvoje būtų gilesnės negu XVIII a. pabaiga – daugelis lenkų į Lietuvą yra atsikėlę carinės Rusijos ar J.Pilsudskio – tarpukario Lenkijos okupacijos – metais (pagal kai kuriuos šaltinius 1920 – 1939 m. į okupuotąją Rytų Lietuvą iš Lenkijos buvo atkelta per 100 000 tūkst. lenkų kolonizatorių).

Teiginiai, kad lenkai yra Lietuvos autochtonai naudingi pirmiausia šių dienų lenkų šovinistams, svajojantiems apie naują Rytų Lietuvos prijungimą prie „motinėlės“ Lenkijos.

Gaila, kad šiandieną nepriklausomoje Lietuvoje vis dar susitaikoma ir su tokiais terminais, kaip „Vilniaus klausimo sprendimas“, lyg Vilnius ir jo kraštas būtų buvęs ne J.Pilsudskio okupuotas, o priklausęs Lenkijai.

Plėšikas užgrobia svetimus namus ir ima reikalauti „spręsti“ tų namų klausimą. Tam, matyti, turi reikšmės, kad iki šiol net lietuviai mokslo darbuotojai, jau nekalbant apie politikus, dažnai vengė ir vengia viešai skelbti apie Lenkijos įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją ir aneksiją, apie jos vykdytą žiauriausią lietuvių persekiojimo ir naikinimo šiame krašte politiką, kuri, beje, jau ypač ryškiai imta vykdyti po Liublino unijos, kai Lietuva buvo paversta Lenkijos provincija, nebeturėjusi teisės net savo valdovo rinktis, o ir tik „Lenkija“ vadintis. Tad, jei ir mūsų nepriklausomoje Lietuvoje vengiama buvusį okupantą okupantu pavadinti, leidžiamasi diskutuoti „Vilniaus klausimu“ (tuo lyg ir pripažįstant, kad gal lenkai nebuvo okupantais), tad nebegali stebinti ir dabartinių lenkų vadų šovinistinės – imperialistinės mintys, kad tarsi iš tikro Vilnių ir jo kraštą buvo okupavę ne jie, lenkai, o lietuviai.

Neseniai Lenkijoje išleistoje Užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio iniciatyva lenkų, anglų ir lietuvių kalbomis knygutėje apie Panerius (prof. Piotr Niwinski. Panary. Mjesce „ludzkiej rzezm“. Paneriai. „Žmonių skerdynių“ vieta), rašoma: „…lenkams Vilniaus kraštas buvo neatsiejamas Lenkijos žemių elementas. Mūsų istorijoje Vilnius suvokiamas kaip žemė, susijusi su Lenkijos valstybingumu (….). Čia gimė ir gyveno žymūs lenkai: Adam Mickievicz, Joachim Lelelwel (….). Įgyvendindama savo ilgalaikius planus, 1939 m. spalį Sovietų Sąjunga mainais už karinių bazių įkūrimą Lietuvos teritorijoje perdavė jai Vilnių su Vilniaus krašto dalimi (…). {tarsi tai būtų buvusi Lenkijos teritorija – A.L.}. Gautos žemės oficialiai buvo inkorpuruotos į Lietuvos Respubliką (…). Vilniaus ir dalies Vilnijos krašto lietuvių okupacija iš pradžių vyko švelniai (…). Tačiau jau nuo 1939 m. lapkričio mėn. prasidėjo intensyvus ir lenkams skausmingas lituanizavimo procesas (…). Tačiau jau nuo pat okupacijos pradžios vokiečių valdžia pasinaudojo lietuvišku elementu, vykdydama antilenkišką kampaniją (…). Lietuvių kalba, greta vokiečių, tapo antra valstybine kalba (…). Vokiečių – lietuvių okupacijos metais lenkų pogrindis tapo grėsmingu priešu okupantui (…)‘‘. Ir t.t.

Pagal lenkų „poną ministerį“ lietuviai… buvo savo sostinės ir jos krašto okupantai, vykdę to krašto tariamai tikrųjų šeimininkų – lenkų persekiojimą. Ir tokiu šlykščiu melu yra patikėję daug lenkų, o jį skleidžia ir kai kurie dabartinės Lietuvos istorikų „cecho“ – daugiausia Kapsuko universiteto auklėtinių, padlaižiaujančių svetimiesiems, niekinančių tautiškumą, Nepriklausomybę. O dar tokius neretai palaiko ir niekaip nerandantys savo veiklai dirvos kai kurie politologai, žurnalistai, įvairių leidinių redaktoriai. Bet nemažai kas klysta ir dėl nežinojimo. Tad tose knygose ir pamėginau, žvelgdamas į istoriją pro mūsų, lietuvių Tautos ir jos valstybingumo prizmę, atsakyti, kas lėmė, kad viena galingiausiųjų Rytų Europos valstybių – LDK – tapo Lenkijos provincija, o pati tos valstybės kūrėja buvo atsidūrusi ant pražūties ribos; kiek dėl to kalti lenkai, o kiek patys lietuviai, jų valdantieji?

Nuo seno sakoma, kad tik žinojimas gali padaryti laisvais ir nuo visokių įtarinėjimų, nepasitikėjimo vienų kitais.

Lenkai okupantai Rytų Lietuvoje buvo sukūrę tokią sekimo sistemą kaip ir kagėbistų SSRS – visur buvo paskiriami dirbti slaptieji lenkų agentai, kurie periodiškai informavo lenkų saugumo įstaigas vos ne apie kiekvieno lietuvio veiklą ir elgesį. Visose okupantų įstaigose buvo galima tik lenkiškai kalbėti ir tik lenkiškai rašytus laiškus tepriimdavo; masiškai buvo lenkinamos ir žmonių pavardės, vietovardžiai – lenkai okupantai Vilniuje ir jo krašte elgėsi taip, kaip po Antrojo pasaulinio karo SSRS okupuotame Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašte: užkariautojai „perkrikštijo“ rusiškais visus vietovardžius, tuo norėdami įrodyti, lyg tas kraštas nuo amžių buvęs rusiškas, o lenkų šovinistai – kad Vilnius ir jo kraštas „nuo amžių“ – tik lenkų gyventas, ir kad ne jie, o tarsi lietuviai būtų buvę atėjūnai. Iš dalies tai atspindėjo ir okupantų lenkų organizuoti tariami rinkimai ir į Vilniaus valdžią, ir į Lenkijos seimą.

Nemažai kas dėl lenkinimo ir okupacijos kaltina ir lenkiškąją Katalikų bažnyčią, jos kunigus ir vyskupus, neretai palygindami juos su sovietmečio bolševikais ir kagėbistais, turėjusiais išlaikyti „vieningą“ ir rusišką SSRS. Ta dvasininkija siena stojo už „nedalomą“ Lenkiją (su įjungta sulenkinta Lietuva), nors kadaiseformaliai lyg federacine buvusią valstybę. Ir tai lėmė, kad Lenkijoje hierarchais popiežiai skyrė valstybės valdovų ir ponų siūlymu dažniausiai jų sūnelius ar kitus artimus giminaičius, neretai tuos, kurie popiežius apdovanodavo gausesnėmis dovanomis.

1925 m. Lenkijos pasirašytame konkordate su Vatikanu buvo nurodyta, kad vyskupai ir kiti hierarchai privalo prisiekti Lenkijos valdžiai, kad vykdys jos politiką.Tai lyg irgi patvirtina tas kalbas, kad Lenkijos Katalikų bažnyčia prilygo valstybę valdančiajam luomui. Tiesa, „socialistinėje Lenkijoje“ hierarchai jau nebegalėjo būti valdžios įrankiai. Dėl Lenkijos kaltės Lietuvai, bene vienintelei valstybei Europoje, Pirmasis pasaulinis karas nesibaigė su Antantės valstybių Taikos sutarties pasirašymu Paryžiuje – jis truko iki naujo, Antrojo pasaulinio karo.

Atsikuriančios savarankiškos Lenkijos vadai nesuvokė, kad ir lietuvių, kaip ir lenkų, tauta turi teisę į savo nepriklausomą valstybę, teisę kalbėti savo kalba ir ja Aukščiausiąjį garbinti.