Kovo 15 d. Vilniaus universiteto Senato salėje istorikai ir intelektualai iš Lietuvos, Lenkijos bei Vokietijos ėmėsi nagrinėti istorinio filmo, kaip užsienio politikos priemonės, vaidmenį.
Dėmesio centre – XVII a. pabaigos Kazokų Respublika ir XX a. pabaigos – XXI a. Ukraina Rusijos ir Lenkijos debatuose. Renginyje buvo apsiribota vienos medijos – istorinio filmo santykio su Rusijos ir Lenkijos geopolitiniais tikslais analize. Susirinkusiesiems pristatyti rusų režisierių Nikitos Michalkovo (Никита Сергеевич Михалков), Vladimiro Bortko (Владимир Владимирович Бортко), Ježio Hofmano (Jerzy Hoffman) filmai, pagrindinį dėmesį kreipiant į tolimų XVII a. įvykių Ukrainoje reinterpretacijas, siekiant konkrečių užsienio politikos tikslų. Per renginį žiūrint ir analizuojant istorinius filmus buvo aiškinamasi, kokiais tikslais istorinis filmas naudojamas užsienio politikoje, koks šios priemonės veiksmingumas. Šią temą nagrinėjo vieni iš žinomiausių šios srities specialistų Europoje: Miuncheno universiteto profesorius Martinas Austas (Martin Aust), apgynęs habilitacinį darbą atminties kultūrų ULB (Ukrainos, Lietuvos ir Baltarusijos) regiono tema, Varšuvos universiteto profesorius Miroslavas Nagielskis (Mirosław Nagielski), parašęs keletą knygų Abiejų Tautų Respublikos karų su kazokais tema, bei Vilniaus universiteto docentas daktaras Aurimas Švedas, paskutiniu metu analizuojantis istorinio filmo ir politikos tarpusavio sąsajas. Renginį vedė Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas habilituotas daktaras Alvydas Nikžentaitis, įžvalgomis ir nuomone dalijosi profesorius Alfredas Bumblauskas.
Miuncheno universiteto prof. M. Austas tyrinėja Ukrainos atminties problematiką. Jis yra karingai pavadintos knygos Rusijos ir Lenkijos kova dėl Ukrainos. Kazokų Respublikos atminčiai autorius. Varšuvos universiteto prof. M. Nagielskis žinomas XVII a. istorijos tyrinėtojas. Viena iš jo tiriamų temų yra Abiejų Tautų Respublikos ir kazokų kovos XVII a. VU Istorijos fakulteto doc. dr. A. Švedas paskutiniu metu intensyviai tyrė istorinių filmų kaip atminties kultūros šaltinį. Kaip pasakojo habil. dr. A. Nikžentaitis, istorinį filmą galima traktuoti kaip užsienio politikos priemonę. Kokiu būdu istorinis filmas gali tapti svarbiu instrumentu valstybėms varžantis dėl įtakos sferų kitoje teritorijoje, kokį vaidmenį čia vaidina įvairios tautinės tapatybės. Galima pasakyti, kad Kazokų Respublika nėra paprasta istorija ukrainiečiams. Tai yra ukrainiečių tapatybės dalis ir daugelis ukrainiečių Kazokų Respublikoje mato šios dienos Ukrainos valstybės pradžią, analogiškai Lietuvoje tai būtų vos ne Mindaugo laikų Lietuva, nors aišku, kad tai kas kita.
Rusų ir lenkų režisierių juostose – priešinga istorinių įvykių interpretacija
Miuncheno universiteto prof. M. Austas palygino du filmus – 1999 m. lenkų režisieriaus Ježio Hofmano sukurtą filmą „Ugnimi ir kalaviju“ ir 2009 m. rusų režisieriaus Vladimiro Bortko „Taras Bulba“. Abiejuose filmuose pasakojama apie kazokų sukilimą. Pirmame filme, pastatytame pagal lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus (arba Sienkievičiaus, Henryk Sienkiewicz) romaną, pagrindinis vaidmuo teko kazokų vadui etmonui Bogdanui Chmelnickiui. Antrame, rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio (Николáй Васúльевич Гóголь) knygos ekranizacijoje – Tarasui Bulbai. Nereikia būti istoriku, kad pastebėtum, jog lenkų režisieriaus filme „Ugnimi ir kalaviju“ sukilimas vaizduojamas tarsi pilietinis karas Abiejų Tautų Respublikoje, o rusų režisieriaus juostoje Ukraina tampa didžiosios rusų nacijos dalimi; beveik kiekviename sakinyje pabrėžiama, kad čia „rusų žemė“, rusų tautos kova“, ir t. t. Suprantama, visi filmo herojai kalba rusiškai. O lenkų režisieriaus filme skamba ukrainiečių kalba. Pasak M. Austo, J. Hofmano filmo siužetinė linija aiški – yra bendras priešas – Rusija, o žiūrėdami V. Bortko filmą suprantame, kad tik tarp Lenkijos ir Rusijos dega amžinas karinis ir religinis konfliktas.
Taigi, kam priklauso Ukraina..? Ukrainiečiai 2008 m. taip pat sukūrė filmą „Bohdan Zinovij Chmelnyckyj“, kuriuo mėgino atsverti kaimyninių šalių pretenzijas į istorinę atmintį ir pavaizdavo kazokų sukilimą kaip nacionalinį išsivadavimą. Tačiau lygiai po metų Rusija trenkia ukrainiečiams atsaką – filmą „Taras Bulba“… Kaip pažymi istorikas A. Nikžentaitis, pastaruoju metu „tarpvalstybinių santykių analizė tampa vis komplikuotesnė. Pasaulyje vykdoma užsienio politika per paskutinius metus stipriai pakito, greta akivaizdžiai apčiuopiamų, materialių tikslų ji yra stipriai veikiama „minkštojo“ faktoriaus, kurį aiškintis politologai plačiai naudoja vadinamąją konstruktyvizmo teoriją. Ši teorija reikalauja analizuoti tautinių stereotipų, mitų įtaką tarpvalstybiniams santykiams. Teorijos šalininkų nuomone, svarbią vietą užsienio politikoje vaidina praeities vaizdiniai, platinami įvairių medijų forma“. Tam paskutiniais metais, pasak dr. A. Švedo, daug dėmesio skiria Rusijos kinematografas, sau palankia linkme konstruojantis praeitį ir žaidžiantis atmintimi.
