A.Simanonytė. Kalbant apie pilietybę, Valstybės ir Tėvynės tapatinti nebegalima (208)

Audronė Simanonytė

Audronė Simanonytė

Pastaruoju metu spaudoje vėl paaštrėjo dvigubos pilietybės klausimas. Matyt, tai susiję su keletu faktorių. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvą sudrebino Statistikos biuro duomenys, teigiantys, kad per pastarąjį dešimtmetį iš Lietuvos emigravo daugiau negu 200 tūkstančių gyventojų (beje, netrukus Tarptautinės migracijos asociacijos biuras tuos duomenis „patikslino“, teigdamas, kad emigravo daugiau negu 330 tūkstančių),  sugrįžusi iš kelionės po JAV, apie „savanaudiškus“ Amerikos lietuvių kėslus, norint išsaugoti Lietuvos pilietybę, plačiai kalbėjo LR Seimo pirmininkė I. Degutienė, o Čikagoje buvo įkurtas naujas visuomeninis judėjimas „Už Lietuvos pilietybės išsaugojimą”.

Pradėdama kalbėti šia tema, pradžioje norėčiau sudėlioti keletą akcentų. Pirma – kad esu už tai, jog išvykusiems iš Lietuvos ir įgijusiems kitos valstybės pilietybę LR piliečiams, lietuviška pilietybė būtų išsaugota. Antra, kad ši mano nuostata neparemta jokiais „asmeniniais interesais“, apie kuriuos kalba I. Degutienė. Asmeniškai aš JAV pilietybės nesiekiu ir abejoju, ar kada nors sugalvočiau siekti. Nepaisant to, suprantu žmones, kurie galvoja kitaip. Tuo labiau, kad daug yra tokių, kurie į šio klausimo peripetijas papuolė netikėtai.

Ir trečia. Šiandien ta VALSTYBĖS sąvoka, kuri egzistavo Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, nebeegzistuoja. Lietuvos Valstybės institucija išsigimė. Jos funkcionierių priiminėjami sprendimai jau kuris laikas skaldo ir naikina mūsų tautą. Todėl kalbant apie svarbiausius Lietuvai dalykus, tokius kaip pilietybė, tautos identitetas ar šalies  ateities perspektyva, Valstybės ir Tėvynės tapatinti nebegalima. Nes mūsų Tėvynės žemėje susikūrė Valstybė, kuri, atrodo, mūsų nekenčia.

Pasitelksiu tokį pavyzdį. Mano tėvai (tėvas – partizanas, mama – prieš sovietinį režimą eilėraščius rašiusi poetė) kovojo už savo Tėvynės – Lietuvos – Nepriklausomybę. Jiems Tėvynė buvo šventa ir brangiausia vertybė. Tačiau, pasikeitus Lietuvos valstybinei santvarkai, jie už tą kovą buvo nubausti ir išvežti į Sibirą. Ir kas tai padarė? Ogi VALSTYBĖ! Tuo metu ji tapo JŲ valstybe. Nesvarbu, kad represine, okupacine, bet jie kitos neturėjo, nes ta valstybė susikūrė jų TĖVYNĖS žemėje.

Argi ne tas pats šiandien vyksta Lietuvoje? Panašią valstybę mes dabar matome MŪSŲ TĖVYNĖS žemėje. Vienas šviesiausių pastarojo meto Lietuvos žmonių, teisininkas, žymus visuomenės veikėjas a.a. Kęstutis Čilinskas ne kartą atvirai yra pasakęs, kad Seimas Lietuvoje tapo kriminalizuota institucija, kurioje priiminėjami įstatymai, vykdantys tautos genocidą. Baisu pripažinti, tačiau statistika teigia, kad po jo žodžiais šiandien pasirašytų  dauguma Lietuvos gyventojų.

Panašios mintys kyla, žiūrint ir į Konstitucinį Teismą (KT). Būtent jis 2006 m. užvirė košę dėl dvigubos pilietybės. Buvo išaiškinta, kad pagal Konstituciją dvigubos pilietybės atvejų negali būti daug, kad jie turi būti reta išimtis (iš čia – garsiosios peripetijos tarp žodžių „retas“ ir „atskiras“), o įstatymo normas, leidžiančias dvigubą pilietybę taikyti plačiau, paskelbė prieštaraujančias Konstitucijai.

Noriu pabrėžti, kad ne šio straipsnio tikslas yra gilintis į teisines bei lingvistines šio aiškinimo  peripetijas. Svarbiausia, kad šiandien milžiniška tautos dalis jaučiasi atstumta ir išduota. Ir ji niekuomet nesutiks su jokia šio įstatymo interpretacija, bandysiančia pagrįsti tai, kas yra padaryta.

Nuo pat šios istorijos pradžios, manęs neapleidžia keistas jausmas. Aš suprantu, kas yra Konstitucinis teismas, ir kad tauta turi turėti instituciją, esančią aukščiau kitų įstatymų. Tačiau Lietuvos problema yra ne pačiame Konstituciniame Teisme. Problema, kad dalis jį atstovaujančių (ar atstovavusių) žmonių,  neturi (ir neturėjo) jokios moralinės teisės priiminėti gyvybiškai svarbius Lietuvių tautai sprendimus.

Pažiūrėkime, kas buvo Konstitucinio Teismo (KT) sudėtyje, kai buvo sprendžiamas  dvigubos pilietybės klausimas. Tai labai daug ką paaiškins.

Pirmiausia, KT pirmininkas – Egidijus Kūris. Jo tėvas – Pranas Kūris, žymus nomenklatūrininkas, aktyvus Tarybų Sąjungos Komunistų partijos, Lietuvos Komunistų partijos narys, Lietuvos TSR Aukščiausio Teismo pirmininkas ir t.t.  Žinant tuometinę sistemą, neteturėtų stebinti, kad turint tokį tėvą, Egidijaus Kūrio karjera klostėsi nepriekaištingai. Maskvos Lomonosovo universitete jis apgynė disertaciją tema „Teisėdaros proceso demokratizavimas kaip tarybinės liaudies socialistinės savivaldos“, 1999 m., būdamas tik 39-erių, tapo LR Konstitucinio Teismo teisėju, o 41-erių – jau Konstitucinio Teismo pirmininku. Įdomus faktas apie E. Kūrį yra tai, kad  Konstitucinio Teismo pirmininkas visokiais būdais bandė išvengti mokėti alimentus savo vaikams, ir jo buvusi žmona Vilija Gražulytė jų išsireikalavo tik teisme.

Teisėjas Abramas Abramavičius. 1991 m. Maskvos Lomonosovo universitete apgynė daktaro disertaciją tema “Baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi uždraustomis individualios veiklos rūšimis”. Specialistų teigimu, ši disertacija sunkiai atlaikė kritiką, nes buvo parašyta  apie tai, ko 1991 m. jau nebebuvo – apie kovą su su spekuliacija. Ne be reikalo žiniasklaidos šis teisėjas buvo taikliai pramintas „pernykščio sniego specialistu“.

Toma (Tamara) Birmontienė. 1989 m. Maskvos Lomonosovo universitete apgynė disertaciją „Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje”, kurioje atvirai šlovino sovietines represines struktūras. Ši Konstitucinio Teismo teisėjos disertacija sukėlė skandalą. JAV lietuviai netgi dėjo pastangas ją panaikinti, tačiau pasirodė, kad Lietuvoje nėra tokio mechanizmo. Nereikia užmiršti, kad T. Birmontienė naudojosi išskirtiniu tuometinio prezidento Valdo Adamkaus palankumu, o 2004 m. buvo paskirta jo asmenine patarėja bei Teisės departamento vadove.

Čia turėčiau pažymėti, kad pabrėždama šiuos nelietuviškai skambančius vardus ir pavardes,  minėdama disertacijas, apgintas Maskvoje, aš nenoriu pasakyti, jog net ir tokių žmonių tarpe negalėjo būti sąžiningų žmonių. Galėjo. Gyvenusi toje sistemoje, žinau, kad ir sovietiniais laikais žmonės turėjo dirbti, o jeigu norėjo daryti karjerą, ją turėjo daryti Maskvoje. Žinoma, jeigu norėjo. Tačiau, kiekvienas kuriam rūpi Lietuvos interesai, supranta, jog iškovojus Nepriklausomybę, nuo ypač svarbių pareigų tokie žmonės turėjo būti nušalinti. Tuo tarpu Lietuvoje normalus liustracijos įstatymas taip ir nebuvo priimtas (didele dalimi ačiū Valdui Adamkui), o buvę nomenklatūrininkai arba jų vaikai ir toliau skiriami į atsakingiausius postus, kur sėkmingai tęsia tautos naikinimo darbą.

Konstitucinis Teismas – ne vienintelė institucija, kuri, prisidengusi valstybingumo funkcijomis, kenkia Lietuvai. Tą patį matome ir Seime, tą patį – Europos Parlamente. Didžiausia problema yra tai, kad sukūrus valdymo struktūras Lietuvoje nebuvo sukurtas mechanizmas, kaip jomis atsikratyti tuo atveju, jeigu jos savęs nepateisina arba praranda žmonių pasitikėjimą. Dėl to įvairios rinkiminės kompanijos jau seniai yra virtę atvirais melagysčių farsais, kurių metu bet kokiais būdais stengiamasi apmulkinti žmones ir patekti į geidžiamą postą. Ir kodėl ne, jeigu nuo pat tos minutės, kai už valdininko nugaros užsiveria kabineto durys, jis tampa nepasiekiamas, saugus ir jokia atsakomybe su rinkiminiais pažadais nesusisaistęs?

Labai gerai suprantu, kad šiandieninės Lietuvos situacijoje žodžiai „reikalauti“, „pakeisti“ ar  „nepaklusti“, skamba beveik kaip utopija. Tačiau jeigu mes, lietuviai, neišlįsime iš savo tingumo, abejingumo, o kartais ir nevilties kiauto, dar didesnė utopija tikėtis, kad esant dabartinei valstybės politikai, išliksime ilgiau kaip keletą dešimtmečių. Šiandien Lietuva yra naikinama, ir liūdniausia, kad naikinama savo pačios žmonių rankomis – žmonių, kuriais buvo pasitikėta, tačiau kurie to pasitikėjimo nepateisino. Ir jų numatytos perspektyvos mums – labai liūdnos.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Užsienio lietuviai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *