B.Nainys. Ar trečiabangiai Lietuvai – jau po velėna?

„Tikrai nesuprantu. Kažin kiek (turima minty – daug. b. n.) mažų ir didelių valstybių leidžia dvigubas pilietybes. Kodėl Lietuva, stovinti ant išnykimo ribos, taip lengva ranka numoja į šimtus tūkstančių savo piliečių? Štai šito niekaip negaliu suprasti. Kodėl žmogui negalima turėti JAV pilietybės ir kartu Lietuvos? Kas atsitiks? Kam nuo to blogiau? Na, tikrai nesuprantu. Tik viena mintis peršasi į galvą, kad Lietuvos nomenklatūrininkai tiesiog bijo mūsų vaikų, kurie išaugs ne Lietuvoj, bet lietuviais, mylinčiais savo kraštą ir pajėgiais sąžiningai dirbti Tėvynės labui.

Taigi visais įmanomais būdais bando užkirsti kelius sveikų protų varžyboms, kurių jie tiesiog neatlaikytų” – rašo vienas „Delfi“ (2010 12 03) skaitytojas, atsiliepdamas į pranešimą apie Seimo priimtą prezidentės Dalios Grybauskaitės veto, atimantį Lietuvos pilietybę po 1990 metų Kovo Vienuoliktosios iš Tėvynės išvykusiems, dabar trečiabangiais vadinamiems tautiečiams, įsigijusiems gyvenamojo krašto pilietybę.

„Gėda prezidentūrai su pačia Polikarpovna priešakyje, gėda seimelio dvasios elgetoms, atstūmusiems šimtus tūkstančių lietuvių… Ką gi – ačiū už tokią kalėdinę dovanėlę… Tik ar nebijot Dievo, plėšydami Lietuvą į gabalus ir ją pardavinėdami? Ar nebijot būti prakeikti atstumtų, išguitų jaunųjų lietuviukų…“ – jau labai piktai rašo kitas skaitytojas iš daugiau negu 1200 atsiliepusių „Delfi” tinklalapyje į Seimo sprendimą priimti prezidentės veto. Ir, kaip šie du pavyzdžiai rodo, dauguma jų, gal net 95 nuošimčiai, neigiamų, daugiau kaip pusė piktų, tiesiog nirštančių. Ir negali su jais, išskyrus kai kuriuos pikčiurniškus žodžius, nesutikti. Jie teisūs. Teisūs ne tik nesutikdami su Seimo daugumos sprendimu, bet ir nesuvokdami, kodėl seimūnai taip pasielgė. Taigi kodėl? Juk iš tikrųjų šiuo sprendimu jau beveik trylika metų, nuo 1997-ųjų, kai buvo priimtas antrabangių ir ankstesnių išeivių, išvykusių iš Lietuvos prieš 1990 Kovo Vienuoliktąją, pilietybės įstatymas, leisdamas jiems dvigubą pilietybę turėti, tampomas įstatymo projektas buvo pakištas po velėna. Ir turbūt jau ilgam ilgam laikui… Taigi kodėl? Kur atsakymas?

Iš tikrųjų kažin ar jis yra? Pirmiausia į akis krenta prezidentės Dalios Grybauskaitės kažin koks keistas nepastovumas. Vos prieš keturis mėnesius, liepos pabaigoje, susitikusi su Vilniuje posėdžiavusiais Pasaulio Lietuvių Bendruomenės kraštų ir Pasaulio jaunimo sąjungos kraštų valdybų pirmininkais prezidentė nedvejodama pareiškė: esu už dvigubą pilietybę tiems, kurie turi lietuviškas šaknis. Aiški, logiška ir tikroviška galvosena. Lietuva yra lietuvių valstybė, lietuvių tautos organizacija, taigi kiekvienas lietuvis yra jos narys, valstybės pilietis, nepaisant to, kur jis gyventų. „Negalima skirstyti, kad vieni lietuviai yra Lietuvos, kiti lietuviai – pasaulio; visi lietuviai yra lietuviai” – prezidentės nusiteikimą patvirtino jos atstovas spaudai Linas Balsys. Ir nebuvo tada klausimo, kada lietuvis iš Tėvynės išvyko, kodėl išvyko, kur gyvena ir kokio krašto pilietybę jis turi. Jo pilietybę lėmė lietuviškos šaknys. Prezidentės paramą turim, po šio susitikimo iš prezidentūros eidami kalbėjo patenkinti 41 krašto PLB ir PLJS atstovai. Tad kur šis nusiteikimas pasidėjo šiandien, po keturių mėnesių, kai tokį valstybės vadovės teiginį Lietuvos Seimas pavertė įstatymu? Kas nors tas lietuviškas šaknis išrovė? Prezidentei Lietuva jau nebe lietuvių, bet tapusi kažin kokia kita valstybe?

Panašus nusiteikimas tvyrojo ir Seime. Po ilgoko tampymo po įvairias vyriausybės komisijas bei Seimo komitetus pagaliau klausimas buvo stipriau pajudintas ir per pastaruosius porą metų Seime įvyko net keli balsavimai. Ir keista buvo stebėti, kaip seimūnų balsai kaitaliojosi. Tie patys Seimo nariai vieną kartą balsavo už trečiabangių dvigubą pilietybę, o kitą kartą – prieš ją. Pvz., įstatymą priimant lapkričio 4-ą, už balsavo 88 seimūnai, prieš – 8, susilaikė – 25. Taigi įstatymas buvo priimtas didele balsų persvara. Bet kai tas pats įstatymas grįžo į Seimą po prezidentės veto, kurį, tikėjomės, ta pačia dauguma Seimo nariai atmes ir paliks galioti lapkričio 4-ą priimtą įstatymą, gruodžio 2-ą už jį balsavo jau tik 55 seimūnai. Net 49 atsirado prieš jį ir 23 susilaikė. Ką tai reiškia? Kodėl Seimo narių nuomonės taip pasikeitė? Ar dėl to, kad kai kurie balsuojantieji savo nusiteikimu nebuvo tikri, balsavo kažin kieno jau kitaip nuteikti ar tik pagal ūpą? Jeigu taip, tai gal galima buvo jų tą ūpą pakeisti? Sakykim, paveikesnėmis pačių pilietybės reikalaujančių pastangomis? Tai irgi dėmesio vertas klausimas.

Pirmiausia, ar trečiabangiai dvigubos pilietybės norėjo taip, kaip jie sakėsi norį? Tiesa, apie tai buvo rašoma „Amerikos lietuvyje“, šiek tiek „Drauge“. Skaičiau keletą PLB valdybos pirmininkės Reginos Narušienės pareiškimų, pasisakymų, dar ir Lietuvos tinklalapiuose. Skundėsi PLB vadovė, kad reikalai per daug gerai nesiklosto. Rašiau ir aš, gal net dar daugiau. Tačiau, aišku, to neužteko. Tai žinojau, todėl ir raginau veikti. Ypač į Seimo narius, nes jų balsai čia buvo lemiantys. O paskiausiomis savaitėmis prieš balsavimą siūliau juos tiesiog užgulti: telefono skambučiais, popieriniais, elektroniniais laiškais, kraštų bendruomenių vadovybių raštais, asmeniškais apsilankymais. Tokį spaudimą turėjo pajusti kiekvienas Seimo narys, taip pat ir prezidentė. Ypač patyrus jos svyravimą apie įstatymo vetavimą. Deja, jokio sujudimo nebuvo. Jokių pastangų nė iš pačių trečiabangių. Tad kažin ar dėl tokios baigties kalta tik prezidentė ir Seimas? Nes 55 seimūnų balsai be bet kokių trečiabangių įtaigavimų ir apskritai menkokų PLB vadovybės pastangų parodė, kad rimta veikla jų buvo galima sumedžioti daugiau, net ir reikiamus šešiolika. Taip teigiu net neabejodamas, nes turiu ir įrodymą. Žvelkim į PLB – Seimo komisijos narių nusiteikimą. Kiekviename komisijos posėdyje ir po jų vykusiuose pokalbiuose primenami jie balsavo palankiai. Iš aštuonių tik Vytautas Bogušis balsavo prieš ir Saulius Bucevičius susilaikė.

Tai, be abejo, tikslūs pastebėjimai, nes jie – iš mano paties daugelio metų veiklos patirties, tik šiandien jie jau nieko nebereiškiantys samprotavimai. Net ir ateičiai, nes nežinia, kada toji „ateitis“ atsiras. Nors visgi nesinori tikėti, kad šis reikalas būtų miręs. Kad tikrai dabartiniai po 1990 Kovo Vienuoliktosios iš Tėvynės išvykę lietuviai Lietuvai jau būtų po velėna. Nebent iš tikrųjų „globalistai“ kosmopolitikai lietuvių tautą pajėgtų nurašyti ir jų pastangomis Lietuva jau taptų nebe lietuvių, bet kažin kokių piliečių valstybe. Dieve, kaip nors kaip nors apsaugok mus nuo tokio likimo.