K.Jeskelevičius. Europos Sąjungos pavilioti

Moksleivių pilietiškumo tyrimas, kuris buvo finansuojamas europinėmis lėšomis ir, beje, pasiūlytas ES institucijų, atskleidė keletą keistų dalykų.

Pirma, pilietiškumas, kurio tikrąją esmę vargu ar suvokė tiriamųjų moksleivių grupė, buvo visiškai atsietas nuo tautiškumo.

Šitaip moksleiviams peršama nuostata, kad tautinė priklausomybė yra tarsi antraeilis dalykas, nevertas kokio nors atskiro aptarimo ir dėl savo mažareikšmiškumo neturėsiantis esminės įtakos jaunuolių vertybinėms pozicijoms, ir antroji slapta tyrėjų mintis, sklandžiai išplaukiant iš peršamos pilietiškumo nuostatos, skelbė, kad sieti save su tautine valstybe yra nemodernu ir provincialu. Šiuolaikiška laikyti save Europos piliečiu.

Nutautėjančių piliečių karta

Ar reikia dar kokių komentarų? Ar vien šis tyrimas tarp moksleivių neatskleidžia kai kurių giluminių procesų ir jų tikslų? Ar panašaus pobūdžio tyrimai nėra savotiški kontroliniai patikrinimai? Patikrinimai, kaip sklandžiai vyksta nutautinimas mažesnėse valstybėse? Pakeisti tautiniu pagrindu jau susiformavusią individų sąmonę yra beviltiška, o štai paveikti besistiebiančią kartą – gana perspektyvu. Tereikia iš bręstančios sąmonės išlukštenti etninės tapatybės suvokimą, nukirsdinti tautiškumo šaknis, o susidariusią tuštumą užpildyti bedvasio pilietiškumo pelais. Šitaip per keletą kartų įmanoma suformuoti teritorijas, kuriose gyvens etninius genus prarandantys piliečiai – mutantai, pasirengę ištikimai tarnauti multikultūrinio liberalizmo idėjai.

Beje, neprošal būtų surasti atsakymą į vieną itin reikšmingą klausimą, kurį užduoda vis daugiau ir daugiau Europos gyventojų. Koks yra jų bendrystės matas, koks kultūrinis pagrindas sudaro jų tapatybę, kokios istorinės ir kitokios vertybinės nuostatos juos vienija? Visus šiuos dalykus gana taikliai interpretuoja olandų rašytojas Leonas de Winteris. Štai kelios jo mintys iš interviu Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel“: „Aš netikiu, kad egzistuoja pakankamas bendras kultūrinis pagrindas, pateisinantis ES struktūrą. Ką žmonės nori pabrėžti, kai vadina save europiečiais ar tvirtina siekią europinės tapatybės? Man Europa tėra geografinis terminas, apibūdinantis grupę valstybių, įsikūrusių į Vakarus nuo Azijos. Keista, kad kai kurie šių valstybių piliečiai tiki, kad Europos kultūroje kažkas egzistuoja, kas galės suklestėti tuomet, kai bus panaikintos visos sienos. Šiuo pagrindu ES tikrai negali gyvuoti, kadangi, išskyrus Europos politinį elitą, tokios sąjungos nenori niekas, nes suvokia, kad Europa yra geografinė, o ne kultūrinė sąvoka“.

Ugdymo nesusipratimai

Vadinamojo pilietiškumo ugdymo pradmenimis reikėtų laikyti kažin ar atsitiktinai į mūsų šalį dar 1995 m. atklydusią knygą „Civitas“, kuri apibendrina JAV patirtį. Anuomet keli sociologai šiuos visais atžvilgiais tolimos šalies pilietinio ugdymo matmenis paslaugiai išvertė į lietuvių kalbą ir dideliu, 6000 egzempliorių, tiražu kaip rekomendaciją paskleidė tarp mokyklų.

Dabar jau vargu ar įmanoma atsekti, kieno iniciatyva imtasi amerikietiškojo ugdymo modelio populiarinimo. Tuometėje sumaištyje sklandė begalė idėjų, kaip visuomenę kuo greičiau išvaduoti iš totalitarinės sąmonės gniaužtų. Todėl sprendimą rekomenduoti amerikietiškąjį “Civitas” mokykloms būtų galima laikyti savotišku provincialaus entuziazmo pagimdytu nesusipratimu. Nesusipratimu jau vien todėl, kad Europos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, esmę didžiąja dalimi formuoja etniniai veiksniai, sudarę pamatą vėlesnėms demokratinėms sistemoms. Nors JAV raidoje etninės aplinkybės esminio vaidmens niekuomet nevaidino. Taigi, ir amerikietiškojo pilietiškumo prigimtį formavo ne tautiniai savitumai, o individualizmas bei būtinumas užtikrinti šeimos, giminės ar bendruomenės saugumą.

Tačiau nutinka neįtikėtinas dalykas. Po dešimtmečio proamerikietiškoji pilietinio ugdymo samprata ūmai gula į ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo mokyklinę programą, kurią, per daug nesigilindamas į jos esmę, patvirtina Seimas. Ir nors šioje programoje pilietinis ir tautinis ugdymas vis dar atrodytų yra greta, vis dar tarsi papildo vienas kitą, tačiau pirmasis elementas visiškai užgožia antrąjį, nustumia jį į pakraštį, paverčia formalia ir nereikšminga ugdymo proceso dalimi. Tautiškumas tampa tik savotiška duokle senstelėjusių kartai, kad ši nebambėtų.

Vėlesni įvykiai atskleis, kad pilietiškumo ir tautiškumo prioritetai ilgalaikėje mokyklinio ugdymo programoje sukeisti vietomis toli gražu neatsitiktinai. Tai vis dar vyraujanti globalinė multikultūrinė srovė, sulaukusi pastaraisiais metais ne tik kritikos, bet ir fizinių smūgių daugelyje ES valstybių. Tačiau oficialioji, nors ir niekur neskelbiama, ES globalaus multikultūrizmo ideologija grindžiama esmine nuostata, kad Europos raidai valstybių etniškumas trukdo. Mėginama įkalti į sąmonę, kad bet koks tautiškumas, kaip tam tikras žmonių bendrystės matas, yra mitas, išsigalvojimas, sąmonės vaizdinys. Taigi, ir lietuviškojo identiteto, ir jo filosofinės prasmės kadaise ieškoję Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir kiti patriarchai buvę beviltiški naivuoliai.

Beje, pastaraisiais metais ilgalaikės pilietinio ir tautinio ugdymo programos įgyvendinimas šalies mokyklose yra sustabdytas. Formalus pretekstas yra lėšų stygius. O gal kam nors Pilėnų dvasia apšvietė protą?..

ES prezidento atvirumas

Besibaigiant praėjusiems metams ES prezidentas Hermanas Van Rompejis  (Herman Van Rompuy), rėždamas prakalbą Berlyno sienos griūties minėjimo iškilmėse, atvirai išdėstė, kad galutinis ES siekis yra nacionalinių valstybių išnykimas. Savarankiškų valstybių laikai, anot jo, jau praeitis. Po šio atviro vieno aukščiausių ES pareigūno pareiškimo daug kas ima ryškėti. Štai kodėl buvo peršamas ilgametis augančios kartos ugdymo modelis, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne tautiškumo ugdymui, o aktyvaus piliečio, ilgainiui turinčio pamiršti savo etninę kilmę. Todėl taip sunkiai kelią į mokymo programas skinasi etninės kultūros pamokos. Ir štai kodėl kultūrų kratinys, įvardijamas multikultūrizmu, tampa esminiu geopolitinių procesų dalyku.

ES prezidentas savo pamąstymais apie nacionalinių valstybių ir etninių kultūrų asimiliaciją tikrai nėra vienišas. Tai yra didžiojo kapitalo (ryklių), kuriems valstybių egzistavimas sukuria begalę papildomų problemų, atima laiko įvairiems derinimams ir prisitaikyti prie nacionalinių reikalavimų, noras ir siekis. Todėl negailima pastangų ir investicijų į įvairių reguliacinių sistemų unifikavimą, o tolimesnėje perspektyvoje – į vadinamąją asimiliaciją. Ar šiuo atveju Europos komisijos valdininkai, tarp jų ir ES prezidentas, nėra paklusnūs globalaus kapitalo užsakymų vykdytojai? Deja, tokia yra peršama ekonominės integracijos logika, kurią svarbu kuo anksčiau suvokti, kad būtų išsaugoti valstybių tautiniai kamienai. Svarbu suvokti dar ir tai, kad ūkinė integracija (bendra prekių ir paslaugų rinka, nevaržomas darbo jėgos ir kapitalo judėjimas ir kt.) pirmiausia reikalinga ir naudinga stambiesiems bankams, o ne savo ekonomines sistemas reformuojančioms valstybėms. Net ir, atrodytų, dosni ES struktūrinė parama naujosioms valstybėms narėms daugeliu atveju tėra užslėptos subsidijos valstybių senbuvių gamintojams.

Tautiškumas – pilietiškumo kamienas

Mėginimas spartinti nacionalinių vertybių išnykimą, diegiant kokias nors deformuotas bręstančios kartos ugdymo programas, atspindi bent du Briuselio valdininkų mąstymo defektus. Pirmiausia, tai nesugebėjimas įžvelgti ir tuo labiau suvaldyti besiplėtojančios konfrontacijos židinius daugelyje Vakarų Europos valstybių, kuriuos įžiebė trumparegiškas imigrantų etninės ir ypač religinės kultūros skirtumų ignoravimas.

Čia tereikėtų paminėti Vokietijos piliečio Tilo Zaracino (Thilo Sarrazin) pernai išleistą knygą pavadinimu “Vokietija naikina pati save”, kuri dėl kitokio požiūrio į kultūrų suartėjimą, sukėlė visuomenėje ypatingą susidomėjimą ir pliūpsnį diskusijų. Autorius šioje knygoje tesiekia vieno – įrodyti, kad Vokietija palengva virsta islamiškąja valstybe. Beje, tas pats pasakytina apie Prancūziją, Olandiją, Daniją ir daugelį kitų valstybių. Kitaip tariant, vyksta ne kultūrų suartėjimas, o islamiškojo prado įsivyravimas. Keista, kad šį akivaizdų procesą stengiamasi ignoruoti.

Antrasis ES valdininkų ir ideologų mąstymo defektas, kurį, beje, gimdo klaidingai interpretuojama multikultūrizmo dogma, yra pilietiškumo sureikšminimas ir tautinės tapatybės nuvertinimas. Pilietiškumas dažniausiai apibūdinamas kaip asmens įsipareigojimas visuomenei ir demokratinei valstybei, sugebėjimas naudotis savo teisėmis ir laisvėmis, jas ginti ir atsakingai dalyvauti viešajame gyvenime. O tautiškumą siekiama interpretuoti kaip sudėtinę pilietiškumo dalį.

Kokią klastą savyje slepia toks pilietiškumo aiškinimas? Pirmiausia, skatinamas atsidavimas valdžiai, o ne tautai. Taigi, valdžią uzurpavusi partijų grupė (ir net ne partijų, o jas užvaldžiusių asmenų) gali tarnauti toli gražu ne tautos interesams. Antra, per įsipareigojimus valstybei, o iš tiesų per ištikimybę valdžiai, priartėjama prie įsipareigojimų tarptautinei bendruomenei. Štai ir globalizmo ideologijos produktas – pasaulio žmogus, kupinas kosmopolitinių idėjų, pasirengęs gyventi ir kurti ten, kur aplinka jam gali suteikti daugiau fizinio komforto. O toliau – dar giliau. Pasaulio žmogus kviečiamas svetimybes vertinti kaip tikrąsias vertybes, kaip naująją savastį bei džiaugtis kultūriniais mainais, kurie iš tikrųjų yra savosios tapatybės netektis.

Pasaulio žmogaus gimdytojai, menkindami etninę individo prigimtį ar jo religinę tapatybę, mano ugdantys toleranciją kultūrų įvairovei. Nors pastarųjų metų etniniai konfliktai ne vienoje Vakarų Europos valstybėje ir net istoriškai susiklosčiusioje šimto tautų valstybėje Rusijoje liudija, kad būtent formalus kvietimas taikiai sugyventi gimdo priešiškumą ir net neapykantą kitą dievą išpažįstančiam ar kitokio gymio ne vienerius metus greta gyvenančiam kaimynui.

Taigi, toli gražu ne tolerancija, kuri savo esme yra ne kas kita, kaip abejingumas ir nesugebėjimas žavėtis tolimesniu kultūriniu reiškiniu, turėtų tapti skirtingas kultūras ir religijas vienijančia jėga. Ta jėga galėtų būti didžiavimasis savo tapatybe, etnine ir religine bendryste, tvirtai įsitikinus, kad šis pasididžiavimas neįžeis kitų kultūrų atstovų. Pasitelkti šią jėgą, kuri pasitarnautų bendro gyvenimo kūrimui, manyčiau, nėra sudėtinga. Tereikia užmiršti apie aktyvų pasaulio žmogų, o tautiškumą įmūryti pilietiškumo pamatan.

Pilietis privalo būti atsidavęs savo tautai, o ne valstybei ir tuo labiau ne valdžiai. Šimtametė istorinė patirtis patvirtina, kad tik žmogus, suvokiantis savo etninę, o vėliau, jeigu taip lems pasaulėžiūros formavimosi aplinkybės, ir religinę tapatybę, gali būti aktyvus pilietis, savo valstybės ir tautos patriotas. Priešingu atveju daugelis valstybių gali pavirsti sunkiai valdomu socialiniu mišiniu, kuriame bus ryškios trys grupės: 1) radikalūs etniniai nacionalistai, žūtbūt siekiantys išsaugoti savo tapatybę; 2) ateiviai ekstremistai, pasirengę išstumti savo žemes ir tapatybę ginančiuosius ir 3) naujieji mutantai, vertinantys savo būtyje tik komfortą ir pinigus.

Ar negyvename šių konfliktų priešaušryje?