Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, kalbininkas Kazimieras Garšva prieš rugsėjo 15 d. Seime numatytą Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pataisų pateikimą kreipėsi į Seimo Pirmininką Juozą Oleką.
Rugsėjo 11 d. išsiųstame rašte kalbininkas ragina nepritarti siūlymui Lietuvos piliečių vardus ir pavardes oficialiuose valstybės dokumentuose leisti rašyti visais lotyniško pagrindo rašmenimis su kitų kalbų diakritiniais ženklais.
Seimo rugsėjo 15 d. darbotvarkėje 15.50–16.25 val. numatyta pateikti du Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pakeitimo projektus – XVP-158 ir XVP-540. Abiem siūloma gerokai išplėsti nelietuviškų rašmenų vartojimą Lietuvos oficialiuose dokumentuose.
Apie šių pataisų turinį, jų kalbinį ir politinį kontekstą Alkas.lt išsamiai rašė rugsėjo 12 d.:
Asmenvardžių rašyba Lietuvos dokumentuose: valstybinė kalba, Lenkijos įtaka ir naujos išimtys
Kiek iš tikrųjų būtų leidžiama rašmenų?
K. Garšva pirmiausia atkreipia dėmesį į projekto XVP-540 nuostatą, pagal kurią ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai bei pavardės galėtų būti rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis.
Pasak kalbininko, projekte nepateikiamas baigtinis tokių rašmenų sąrašas ir nenurodoma, kaip jie turėtų būti tariami.
K. Garšvos vertinimu, tokių rašmenų gali būti apie 150 ar net daugiau kaip 200. Neapibrėžus jų sąrašo, anot jo, neišvengiamai kiltų neaiškumų valstybės dokumentuose, registruose ir kasdienėje vartosenoje.
Kalbininkas primena, kad ir pati lietuvių kalbos rašto istorija nėra sustingusi: įvairiais laikotarpiais vartota nemažai kitokių raidžių formų bei jų junginių. Todėl, jo manymu, negalima tiesiog paskelbti, kad dokumentuose leidžiami visi lotyniško pagrindo rašmenys, nepasakius, kokie konkrečiai jie yra ir kaip turi būti vartojami.
Remiasi ir Lietuvių kalbos instituto išvadomis
Savo rašte K. Garšva primena Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos 2024 m. vasario 20 d. ir 2026 m. gegužės 7 d. išvadas.
Jose buvo įspėta, kad svetimų rašybos sistemų perkėlimas į Lietuvos piliečių dokumentus gali destabilizuoti lietuvių kalbos rašybos, tarties ir kirčiavimo normas bei keisti tradicinį Lietuvos vardyną.
LKI Mokslo taryba šių metų gegužę Teisingumo ministerijos siūlymui nepritarė ir pabrėžė, kad valstybinė kalba turi išlikti stabili svarbiausiose valstybės gyvenimo srityse.
Tai viena pagrindinių K. Garšvos kreipimosi atramų: asmenvardžių rašyba, jo nuomone, nėra vien privataus pasirinkimo dalykas, kai kalbama apie oficialų Lietuvos Respublikos dokumentą.
Siūlo pagrindiniame įraše palikti lietuvišką formą
K. Garšva Seimo Pirmininkui pateikė ir savo siūlymą, kaip asmenvardžių rašybą būtų galima reglamentuoti.
Jo nuomone, Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės pagrindiniame dokumento įraše turėtų būti rašomi pagal jų skambesį ir valstybinės lietuvių kalbos dėsnius.
Jeigu Lietuvos pilietis vardą ar pavardę įgijo gyvendamas užsienio valstybėje ir ten jie įrašyti kita kalba, K. Garšva siūlo pagrindiniame Lietuvos dokumento įraše asmenvardį pateikti lietuviškai, o papildomame – užsienio kalba.
Taip, jo manymu, būtų galima išsaugoti ir asmens ryšį su užsienyje įgyta pavardės forma, ir Lietuvos oficialiosios rašybos nuoseklumą.
Prieštarauja pavardžių atkūrimui pagal okupacinių laikotarpių dokumentus
Kalbininkas nepritaria ir siūlymui dabartinių Lietuvos piliečių asmenvardžius atkurti pagal jų tėvų, senelių, prosenelių ar kitų protėvių dokumentus, jeigu šie buvo išduoti kitų valstybių valdžios laikais.
K. Garšvos nuomone, Lietuvą valdžiusių ar okupavusių valstybių dokumentams galėtų būti suteikiama tik pagalbinė reikšmė.
Ypač jautriai jis vertina 1920–1939 m. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte išduotus dokumentus. Rašte primenama, kad tuo metu vietos gyventojų asmenvardžiai buvo rašomi lenkiškomis formomis ir lenkų kalbos rašmenimis.
Todėl, K. Garšvos nuomone, tokių dokumentų negalima automatiškai laikyti neginčijamu šiandieninės „originalios“ pavardės įrodymu.
Kas iš tikrųjų yra „originali“ pavardė?
K. Garšva abejoja ir pačia projektų rengėjų vartojama „originalios vardo ir pavardės formos“ sąvoka.
Per šimtmečius pavardės kito, buvo užrašomos skirtingomis kalbomis, prisitaikydavo prie vietos tarties, administracinės kalbos ir raštvedybos taisyklių.
Todėl, kalbininko vertinimu, nėra taip paprasta vieną istoriniame dokumente rastą pavardės formą paskelbti vienintele autentiška.
Jis atkreipia dėmesį ir į labai praktišką dalyką: dalies kitų kalbų rašmenimis užrašytų pavardžių dauguma Lietuvos gyventojų nemokėtų taisyklingai perskaityti ar ištarti.
Tad, K. Garšvos manymu, pataisos ne tiek išspręstų lygiateisiškumo klausimą, kiek sukurtų naujų kalbinių nesklandumų.
Vienas ilgiausiai vardyną tyrinėjančių Lietuvos kalbininkų
K. Garšvos nuomonė šiuo klausimu svarbi ir dėl jo mokslinės patirties.
Jis – ilgametis Lietuvių kalbos instituto mokslininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, vienas „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ bendraautorių.
Didelę savo mokslinės veiklos dalį K. Garšva skyrė lietuvių kalbos paribio šnektoms, asmenvardžiams ir vietovardžiams. Jis tyrinėjo Rytų Lietuvos, Latvijos, Gudijos ir Lenkijos Seinų krašto lietuvių kalbą.
2008–2015 m. K. Garšva vadovavo Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriui.
2024 m. Lietuvių kalbos institutas išleido jo mokslo studiją „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“, kurioje nagrinėjami Rytų Lietuvos asmenvardžiai ir vietovardžiai, jų istorinė raida bei oficialios rašybos klausimai.
K. Garšva taip pat yra vienas „Vilnijos“ draugijos kūrėjų ir ilgametis jos vadovas, bei vienas iš asociacijos „Talka kalbai ir Tautai” įkūrėjų ir jos tarybos narys. 2016 m. už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
Sprendimas – jau antradienį
Rugsėjo 15 d. Seimui vienu metu numatyta pateikti du projektus, siūlančius tą pačią kryptį – asmenvardžius Lietuvos oficialiuose dokumentuose leisti rašyti visais lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, tai yra ne valstybine kalba.
Projektų rengėjai tai grindžia piliečių lygiateisiškumu ir galimybe oficialiai vartoti vadinamąją originalią vardo ir pavardės formą.
K. Garšvos kreipimasis prieš pat Seimo posėdį primena kitą šio klausimo pusę: Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė pase ar kitame oficialiame dokumente yra ne vien asmens tapatybės ženklas – tai ir oficialus Lietuvos valstybės įrašas.
Todėl antradienį Seimui teks apsispręsti ne vien dėl kelių papildomų raidžių. Bus sprendžiama, ar Lietuvos oficialiojoje raštvedyboje ir toliau galios viena valstybinės kalbos rašybos sistema, ar joje bus atvertas kelias ir kitų kalbų rašybos taisyklėms.
Net neabejoju, kad nubalsuos už, juk į valdžią nuolat renkami prisitaikėliai, vagys ir karjeristai, valstybės , o tuo labiau kalbos likimas juos domina tiek kiek už tai galima gauti eurų…
Manau, kad nenubalsuos už. Jau anie valdantieji padarė klaidą.
Iš tykučių po truputį.
Būtų valdžioj Ekscelencija Grybauskaitė, juodojo kovos menų diržo savininkė, – su Garšva greitai įvestų tvarką mūsų lietuviškos rašybos klausimais. O dabar, kai Seime yra valkatų, tai visko gali būti. Jeigu ką, tai reikės išeiti į gatves.
Spręs Seimas, ne Prezidentas.
kgb aukščiausiam poste – būtent tai, ko reikia Lietuvai.
Taip kaip įvedė tvarką Garliavos bylo ? Tada noras išeiti į gatves kuriam laikui praėjo.
Kad ta Grybauskaitė irgi puslenkė… Tą patį siūlė duot Lietuvos ‘lenkams’, ką neva turi ir Lenkijos lietuviai. O Lenkijos lietiviai tai beveik nieko neturi. Vos keliem žmonėm ten pavardės lietiviškai PL pasuose užrašytos, ir pora mažų kaimo mokyklėlių, kuriose mokomasi iš lebkiškų vadovėlių, nes Lenkija pinigų lietiviškiems neturi. dar pora mokyklėlių pati Lietuva pastatė ir išlaiko. O Lietuvoj 200 tūkst ‘lenkų’ surašyti lenkiškom pavardėm LT pasuose (bent jau pagal tarimą lenkišką, kad ir lietuviškom raidėm kai kurie, kaip ir PL-LT susitarime 1994 parašyta, jog galima ir raidėm lietuviškom) ir virš šimto valstybinių lenkiškų darželių ir mokyklų.
Beje, klausimo, prieštaraujančio Konstitucijai, priėmimas svarstyti Seime apskritai yra panašu į korupciją politikoje – piktnaudžiavimą įstatymų leidimo galiomis. Tokiam atvejui esant, yra Seimo narių pareiga kreiptis į STT, Prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo dėl galimos politinės korupcijos fakto. Tai vienintelis veiksmingas būdas padėti tašką įstatymų valstybinės kalbos klausimais projektų, prieštaraujančių Konstitucijai, teikimams ir priėmimams svarstyti Seime.
Taigi, Kasčiūnai, Ažubali, kodėl to nesiimate!
Beje, inicijuoti tokį tyrimą šiuo atveju yra ir pačios STT galioje, yra jos kaip institucijos veiklos paskirtis.
Taip, netgi neturėtų nubalsuoti bepriėmimui.
Nepriėmimui
>+++
Kauno vyrų choras “Perkūnas”: “Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt” (283 puslapių knyga “Istorija pareinanat į Lietuvą” p. 94).
‘Taip, jo manymu, būtų galima išsaugoti ir asmens ryšį su užsienyje įgyta pavardės forma’.
Asmens ryšio su užsienyje įgyta pavardės forma išsaugojimas nėra valstybės piliečio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento duomenų būtina sudėtinė dalis, todėl tai kaip perteklinį duomenį asmenes tapatybei patvirtinti nebūtų tikslinga jame įrašyti.
Ryšio su užsienyje įgytos pavardės forma dokumentinis išsaugojimas yra tik paties asmens interesas, todėl tą ryšį tinkamai patvirtinančius dokumentus už atitinkamą mokestį galėtų asmenims išduoti notarai.
Pakartosime “Baltijos laisvės kelią” kartu su savo vaikais ir anūkais (“Istorija pareinant į Lietuvą” psl. 84), pradedant jį KAUNE ir baigiant AISČIŲ PĖDOMIS prie paminklo Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Gediminui Katedros aikštėje VILNIUJE. Va tep!
Jei ‘originaliai’ norima rašyt, tai su kokiu Giedraičiu ar Vaišvila ir taip aišku,
jog tai lietuviškos kilmės pavardės ir jų negalima leisti rašyt kaip ‘gedroyc’ ar ‘wojszwill’. O tos visai lenkiškai skambančios… Tai pagal LDK laikų tradiciją, pvz. T. Kosciuškos ‘Aciszaukimas’ 1794 m., ten surašytos tokios pavardės: Grabawskas, Narbutas, Braštawskas (netgi su š, jei gerai įskaitau), Marikonis, Mirskas, Goreckas, Lachnickas, Wiesogirdas, Mirawskas, Poczebutas, Karpowicza, Nagurskas, Korsakas… Ir vardai: Martynas, Tadeuszas, Jurgis, Antanas, Dominikas, Benedyktas, Mikalojus, Mykollas, Walentas, Kajetanas, Michallas, Stanisławas, Samuelas… Na, lietuvių rašyba juk buvo kitokia nei dabartinė, bet juk ir lenkų taip pat. Pvz. seniau lenkai rašė Y, po to pakeitė į J, nors nežinau slavų kalbų, tai negarantuoju. Mes irgi Sz į Š, o W į V arba į U pakeitėm. Tad reikia laikytis principo – originalas ne Gorecki, O Goreckas, ne Grabowski, o Grabawskas ar šiuolaikine rašyba – Grabauskas. Bet Lietuvoj originalais tik iš lenkų raštijos palikimo pripažįstamos pavardės… Tarpukariu A. Smetoną privertė lenkiškai rašyt LR pasuose Lenkija ultimatumu, o jis sutikęs priešingai užrašinėt pradėjo – ištisas šeimas paskatino susilietuvint pavardes. Tai dabar laikoma, kad tai ne originalas, nes sulietuvino, sugadintas ‘originalą’, o viską ką okupantas Pilsudskis Vilniaus krašte perrašė lenkiškai iš lietuviško, štai čia dabar jau originalas pagal Lietuvos valdžią… Ką svetimi pridarė pripažįstama teisėta, o savos šalies valdžios įdėtos pastangos atmetamos. Mano seneliai lietuviškam kaime Ignalinos raj irgi lenkišku ‘originalu’ buvo perrašyti tarpukariu. Ir ėjo į lenkišką mokyklą – nebuvo lietuviškų aplink. Nors pačių lenkų ten irgi negyveno… Dar dabar gali papaskot močiutės, dar gyvos. Bet valdžios ponai neįsileis į seimą, jie patys geriau žino Lietuvos istoriją. Tarybinę istoriją tik ir težino, o į ateitį vos 3-4 metus mato tokie strategai.
Pilsudskio protėvis buvo Upytės seniūnas Baltramiejus Gineitis iš Pilsūdų dvaro.
>Patriotas
Citata: ‘Lietuvoje yra virš šimto valstybinių lenkiškų darželių ir mokyklėlių’.
Klausiu todėl ŠMSM Švietimo ministrę Ramintą Popovienę: “Iš lenkiškų ar iš lietuviškų istorijos vadovėlių lenkai Lietuvoje mokosi Lietuvos istoriją?”.
Mat, lietuviškose mokyklose Lenkijoj lietuviai Lietuvos istoriją mokomi tik iš lenkiškų istorijos vadovėlių. Paklausiau nuvažiavęs kodėl, tai atsakymas sekė paprastas: “Ką, jūs norite kad mūsų mokyklą Lenkijoje uždarytų išvis?”. Atsakykite, prašau, gerb. Raminta, mums be išsisukinėjimų.
Bûtų įdomu, jei tą lenkišką istorijos vadovėlį patestuotų mūsų istorikai ekspertai.
>Ogi
Mūsų istorikai, išskyrus A. Bumblauską, nemoka lenkų kalbos. Turėtų būti ŠMSM Ramintos Popovienės nurodymas, o ji nesiryžta. Yra “pratestavęs” Prezidentas Gitanas Nausėda per TV yra pasakęs, jog “Lietuvos istorija yra Žečpospolitos istorijos dalis”. Rusų mokykloms Lietuvoje galioja Rusijoj parašytas vadovėlis “Istorija Litvy”, kuris teigia, jog Lietuva yra imperinė valstybė. O ką vokiečiai yra parašę apie Lietuvos istoriją, žinių nėra, nors tiek Lenkija, tiek Vokietija yra strateginiai mūsų partneriai. Ką Izraelis savo vadovėliuose yra parašęs apie mūsų tautos istoriją irgi nėra žinoma, nors Izraeliui mes patys jau esam strateginiai partneriai Vakarų Azijos regione.
Greičiau Tambovo vilkas mums strateginis partneris, nei Lenkija (ar Vokietija).
2026-09-14 Konferencija „Kalba ir istorija: asmenvardžių byla“
youtube.com/watch?v=FNzIYbZtDDs
(Bet ką gali padaryt Seimas, jei net Lietuvos vėliavą pakeitė svetima ?)
>+++
Yra, visgi, parašyta nepolitinė 2 – jų dalių (ofsetas + E- formatas su atlenkiamu USB raktu) 283 p. dokumentinė lietuvių tautos istorija, kuri prasideda ledynmečiais ir baigiasi šių dienų mūsų tautos istorijos aktualijomis. Knyga gausiai iliustruota ir, kartu su kitais buvusiais ankstesniais, tokiais kaip Mindaugas, Vykintas, Gediminas, Algirdas,Kęstutis, Vytautas, Vytautas Landsbergis vadovais, yra ir visų prezidentų, užbaigiant juos Jo Ekscelencijos Prezidento Gitano Nausėdos fotografija. 2023 m. išleido šią knygą Klaipėdos universiteto leidykla. Maketavo ją Karolis Saukantas, viršelio autorė Eglė Dučinskienė. Viršelyje, gi, stovi jaunavedžių pora “Baltijos laisvės kelio” monumento Vilniuje fone su mintimi, jog, norint būt ir toliau laisviems, reikia švęst vis daugiau ir daugiau vestuvių. Knyga buvo pateikta ŠMSM ministrei Ramintai Popovienei su prašymu įtraukti ją į Lietuvių tautos istorijos vadovėlių sąrašą, tačiau ji atsakė, kad ją turi patvirtint Lietuvos Mokslo Taryba: viskas tuo ir pasibaigė. Taškas.