Daugybinės pilietybės šalininkai nenurimo. Du kartus nepavykus referendumu pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto pilietybės principo, dabar vėl ieškoma būdų kuo plačiau pasinaudoti Konstitucijos 12 straipsnyje palikta „atskirų atvejų“ išimtimi.
Iš pirmo žvilgsnio viskas gali atrodyti nekaltai: dar viena nedidelė išimtis, dar viena žmonių grupė, dar vienas „pilietybės išsaugojimo“ atvejis. Tačiau kai išimtys viena po kitos plečiamos, tenka klausti, kada jos nustoja būti išimtimis ir ima ardyti pačią taisyklę.
Konstitucija nepasikeitė
2026 m. rugsėjo 23 d. Seime įregistruotas Pilietybės įstatymo 2 ir 7 straipsnių pakeitimo projektas XVP-1867. Juo siūloma išplėsti „ištremto asmens“ sąvoką ir jai prilyginti dalį kitų nuo okupacinių režimų nukentėjusių žmonių bei jų palikuonių.
Tai nėra vien istorinio teisingumo ar nukentėjusiųjų teisinio statuso klausimas. Kartu keičiama ir Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatyta išimtis, leidžianti Lietuvos Respublikos piliečiui būti ir kitos valstybės piliečiu. Taigi išplėtus vieną sąvoką būtų išplėstas ir žmonių, kuriems gali būti taikoma daugybinės pilietybės išimtis, ratas.
Niekas neginčija, kad sovietinio ir nacistinio okupacinių režimų persekioti, kalinti, tremti ar kitaip nuskriausti Lietuvos žmonės nusipelno valstybės pagarbos ir teisingumo. Tačiau čia būtina atskirti du dalykus: jeigu norima išplėsti nukentėjusiųjų teises – plėskime jas ir aiškiai pasakykime kodėl.
Bet kodėl nukentėjusiojo teisinio statuso išplėtimas savaime turi tapti ir dar vienu daugybinės pilietybės plėtimo keliu?
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis juk nepasikeitė. Jame tebėra parašyta: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“ 2024 m. gegužės 12 d. referendume šios konstitucinės nuostatos pakeisti nepavyko. Vadinasi, Konstitucija liko tokia pati.
Ką reiškia „atskiri atvejai“?
Čia nėra daug vietos laisvam aiškinimui. Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnyje numatyti daugybinės pilietybės atvejai gali būti tik ypač reti ir išimtiniai. Jie negali tapti paplitusiu reiškiniu.
Dar daugiau – nustatydamas pilietybės taisykles įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės. Jeigu norima daugybinę pilietybę paversti plačiai paplitusia taisykle, pirmiausia reikia keisti pačią Konstituciją.
Dabar Seime mėginama žengti ir dar toliau. 2026 m. rugsėjo 23 d. Seime įregistruota nauja Pilietybės įstatymo 7 straipsnio pakeitimo projekto redakcija XIVP-3768(2), kuria siekiama išplėsti galimybę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę įgijus NATO valstybių bei kai kurių Europos Sąjungos valstybių pilietybę.
Tačiau šį kelią Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs. 2017 m. spalio 20 d. sprendime jis išaiškino, kad Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir NATO bei kitos pasikeitusios aplinkybės savaime negali pakeisti Konstitucijos 12 straipsnio turinio. Referendumu nepakeitus šio straipsnio, įstatymu negali būti nustatyta, kad po 1990 m. kovo 11 d. iš Lietuvos išvykę ir Europos Sąjungos ar NATO valstybės pilietybę įgiję Lietuvos piliečiai galėtų kartu išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę.
2026 m. spalio 1 d. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas savo išvadoje dėl projekto XIVP-3768(2) atkreipė dėmesį, kad siūlomas daugybinės pilietybės plėtimas kelia abejonių dėl jo atitikties Konstitucijos 12 straipsniui.
Taigi dabar siūloma ne kokia nors iki šiol Konstitucinio Teismo nevertinta naujovė. Iš esmės vėl mėginama įstatymu atverti kelią tam, apie ką Konstitucinis Teismas jau yra pasakęs: tokio masto išimtis nebegali būti laikoma Konstitucijoje numatytu „atskiru atveju“.
Taigi žodžiai „atskiri atvejai“ nėra skylė Konstitucijoje, pro kurią Seimas gali praleisti tiek išimčių, kiek tik sumanys. Svarbu vertinti ne vien kiekvieną naują išimtį atskirai, bet ir jų visumą – kiek daugybinės pilietybės atvejų jau numato galiojantis įstatymas ir kiek jų atsirastų nustačius papildomas išimtis.
Štai čia ir slypi pavojus. Kiekvieną kartą galima sakyti: tik dar viena nedidelė žmonių grupė, dar viena ypatinga gyvenimo aplinkybė, dar vienas humaniškas sprendimas. Bet po dešimties, dvidešimties ar trisdešimties tokių „nedidelių“ išimčių gali paaiškėti, kad konstitucinė taisyklė liko tik popieriuje.
Pilietybė nėra dar vienas pasas
Kodėl Konstitucija taip saugo pilietybę? Todėl, kad pilietybė nėra vien kelionės dokumentas, tautybės pažymėjimas ar patogus teisių rinkinys.
Konstitucinis Teismas pilietybę apibrėžia kaip nuolatinį ir ypatingą teisinį žmogaus ryšį su valstybe. Lietuvos Respublikos pilietybė reiškia žmogaus teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir jo priklausymą pilietinei Tautai – valstybės bendruomenei.
Šis ryšys yra abipusis. Pilietybė suteikia žmogui politines teises ir valstybės globą, bet kartu nustato ir pareigas valstybei. Todėl pilietybės negalima tapatinti su lietuviška kilme ir tautybe.
Lietuviu galima būti gyvenant bet kurioje pasaulio šalyje. Lietuvybė, kalba, kultūra, ryšys su Lietuva nepradingsta žmogui gavus kitos valstybės pasą. Tačiau pilietybė yra kas kita – tai politinė ir teisinė narystė konkrečioje valstybėje. Jeigu šio skirtumo nebesuvokiame, imame ardyti pačią pilietybės sąvoką.
Dvi, penkios ar trisdešimt pilietybių?
Šį klausimą ne kartą kėliau prieš 2024 m. referendumą ir aiškaus atsakymo iš Seimo narių, daugybinės pilietybės šalininkų, taip ir neišgirdau: kelių valstybių piliečiu vienas žmogus galės būti – dviejų, trijų, penkių? O kodėl ne dvidešimties ar trisdešimties?
Tai ne pokštas. 2024 m. referendumui teiktame Konstitucijos pakeitime nebuvo įrašyta jokia didžiausio galimų pilietybių skaičiaus riba. Buvo siūloma iš 12 straipsnio pašalinti dabar galiojantį bendrąjį draudimą, o pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus bei tvarką nustatyti konstituciniu įstatymu.
Dar prieš referendumą Seimo Teisės departamentas rašė apie teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos daugeliui Lietuvos Respublikos piliečių kartu būti kitų valstybių piliečiais, ir pats vartojo sąvoką „dviguba (daugybinė) pilietybė“.
Taigi ilgai vartotas patogus posakis „dviguba pilietybė“ slepia svarbiausią klausimą. Kalbame nebūtinai apie dvi pilietybes, o apie daugybinę pilietybę.
Prieš 2024 m. referendumą jau rašiau, kad siūlomu Konstitucijos pakeitimu piliečiai būtų perdavę Seimui teisę spręsti, kas, kada, kiek ir kokių pilietybių gali turėti. Šis klausimas niekur nedingo.
Kuo daugiau pilietybių – tuo mažiau Lietuvos pilietybės
Jeigu pilietybė yra ypatingas politinis ir teisinis žmogaus ryšys su valstybe, kas atsitinka tam ryšiui, kai tokių „ypatingų“ ryšių žmogus turi penkis, dešimt ar dvidešimt?
Kol visų tų valstybių interesai sutampa, prieštaravimo galima nepastebėti. O jeigu jie išsiskiria? Kurios valstybės interesas tada svarbesnis, kuriai valstybei pilietis turi būti ištikimas, kurią turi ginti ir kuriai politinei bendruomenei iš tikrųjų priklauso?
Tai ne vien teoriniai klausimai. Pilietybės įstatyme nustatyta priesaika Lietuvos Respublikai. Ja tampantis piliečiu žmogus pasižada būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų, ginti valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.
Pati Konstitucija taip pat nustato, kad Seimo nariu negali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Tai rodo, kad politinis lojalumas valstybei nėra tuščias žodis.
Jeigu žmogus vienu metu yra daugelio valstybių politinių bendruomenių narys, jo ryšys su kiekviena iš jų jau nebėra toks pats kaip žmogaus, kuris savo politinį likimą sieja su viena valstybe. Čia ir glūdi pilietybės dauginimo paradoksas: daugindami pilietybes galime sumenkinti pačią pilietybę.
Jeigu pilietybių galima prisirinkti kaip įvairių valstybių suteikiamų teisių rinkinių, jos pamažu nustoja reikšti išskirtinį priklausymą politinei bendruomenei. Lieka pasas, teisės ir patogumai. O kas lieka iš pareigos?
Valstybė nėra pasų turėtojų sąrašas
Valstybę kuria ne jos paso turėtojai. Valstybę kuria piliečių bendruomenė, prisiimanti atsakomybę už savo valstybės likimą, nepriklausomybę, gynybą ir ateitį.
Neatsitiktinai pilietybės klausimas įrašytas į pirmąjį Konstitucijos skirsnį – „Lietuvos valstybė“. Ten pat kalbama apie Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Tautos suverenitetą, teritorijos vientisumą, valstybinę kalbą, vėliavą, herbą ir sostinę.
Pilietybė – tai ne kanceliarinis Migracijos departamento įrašas. Pilietybė yra vienas iš valstybės sandaros pagrindų. Todėl pirmojo Konstitucijos skirsnio nuostatoms ir nustatyta ypatinga apsauga – jų negalima keisti Seimo narių balsais.
Pilietybės „išsaugojimas“ ir „atėmimas“
Pastaraisiais metais daugybinės pilietybės šalininkai gudraudami bando įtvirtinti patrauklesnį posakį – „pilietybės išsaugojimas“. Skamba gražiai: kas gi gali būti prieš Lietuvos pilietybės „išsaugojimą“?
Tačiau nuo gražaus pavadinimo teisinė klausimo esmė nesikeičia. Jeigu Lietuvos Respublikos pilietis savo valia įgyja kitos valstybės pilietybę ir kartu pasilieka Lietuvos pilietybę, jis tampa dviejų valstybių piliečiu. Jeigu vėliau įgyja trečią – trijų, ketvirtą – keturių.
Todėl vadinamasis „pilietybės išsaugojimas“ yra ne kas kita kaip daugybinė pilietybė. Žaismas žodžiais esmės nepakeičia.
Ne mažiau paveikus kitas daugybinės pilietybės šalininkų vartojamas posakis – „pilietybės atėmimas“. Juo sudaromas įspūdis, tarsi valstybė savavališkai, prieš žmogaus valią, iš jo atimtų Lietuvos pilietybę.
Tačiau kai kalbame apie žmogų, kuris savo valia įgyja kitos valstybės pilietybę, teisiškai vyksta kas kita. Pilietybės įstatymas tai vadina Lietuvos Respublikos pilietybės netekimu įgijus kitos valstybės pilietybę. Jei žmogui netaikoma Konstitucijoje ir įstatyme numatyta išimtis, ši teisinė pasekmė kyla nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos.
Taigi niekas neateina iš žmogaus „atimti“ pilietybės vien todėl, kad taip sumanė valdžia. Pats žmogus apsisprendžia įgyti kitos valstybės pilietybę, o toks pasirinkimas pagal galiojančią Konstituciją ir įstatymus turi teisines pasekmes. „Pilietybės atėmimo“ vaizdinys šią priežasties ir pasekmės grandinę apverčia aukštyn kojomis.
O kaip užsienio lietuviai?
Pagrindinis daugybinės pilietybės šalininkų argumentas suprantamas: daugybė Lietuvos žmonių gyvena užsienyje, tad jų ryšį su Tėvyne reikia stiprinti. Su tuo sunku ginčytis.
Tačiau iš to dar nekyla išvada, kad vienintelė ar geriausia tokio ryšio priemonė yra daugybinė pilietybė. Žmogaus lietuvybė nepriklauso nuo to, kiek pasų jis turi.
Užsienyje gyvenančių lietuvių ryšį su Lietuva galima stiprinti kultūros, švietimo, lituanistinių mokyklų, ekonominių ryšių, palankesnių grįžimo sąlygų ir kitomis priemonėmis. Pilietybės nereikėtų paversti tautinės tapatybės pažymėjimu, nes tada supainiojame du skirtingus dalykus – tautą ir valstybės piliečių bendruomenę.
Vartų neatrakinus, tenka ieškoti skylių
Po 2024 m. referendumo parengtų pilietybės įstatymo pataisų aiškinamuosiuose raštuose patys jų rengėjai nurodo, kad vienas iš tokių siūlymų atsiradimo motyvų buvo nepavykęs referendumas.
O Seimo Teisės departamentas jau po referendumo priminė labai svarbų dalyką: kadangi Tauta referendumu nepanaikino Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyto bendro daugybinės pilietybės draudimo, paprastu įstatymu negalima nustatyti tokios tvarkos, kuri šį draudimą iš esmės paneigtų.
Čia ir yra viso dabartinio ginčo esmė. Konstitucija nėra valdžiai trukdanti tvora, kurios vartų neatrakinus, tenka ieškoti vis naujos skylės.
Jeigu manoma, kad Lietuvos pilietybės sampratą reikia iš esmės pakeisti, demokratinis kelias aiškus – siūlyti žmonėms keisti Konstituciją ir įtikinti juos tam pritarti. Du referendumai to padaryti nepajėgė.
Tai nereiškia, kad šio klausimo niekada nebegalima kelti. Tačiau tai reiškia, kad tol, kol Konstitucija nepakeista, jos žodžiai „atskiri atvejai“ turi reikšti atskirus atvejus, o ne nuolat plečiamą daugybinės pilietybės sistemą.
Antraip vieną dieną galime atsibusti ir pamatyti keistą dalyką: Konstitucijos tekstas liko tas pats, tačiau jos saugota pilietybės samprata išnyko.
